Brangūs broliai ir seserys!

1. Vargšo malda kyla į Dievą (plg. Sir 21, 5). Maldai skirtais metais, žvelgiant į eilinį 2025 m. Jubiliejų, ši biblinės išminties ištara ypač tinkama pasirengti lapkričio 17 d. minėsimai VIII Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Krikščioniškoji viltis taip pat apima tikrumą, kad mūsų malda pasiekia Dievo akivaizdą; tačiau ne bet kokia malda, o vargšo malda! Apmąstykime šį žodį ir „išskaitykime“ jį mūsų dienomis sutinkamų vargšų veiduose bei istorijose, kad malda taptų keliu į bendrystę su jais ir būdu dalytis jų kančia.

2. Siracido knyga, apie kurią kalbame, nėra labai gerai pažįstama, tačiau ją verta atrasti dėl daugybės joje gvildenamų temų, ypač liečiančių žmogaus santykį su Dievu ir pasauliu. Jos autorius Ben Sira yra mokytojas, Rašto žinovas iš Jeruzalės, veikiausiai rašęs II a. pr. Kr. Tai išminčius, įsišaknijęs Izraelio tradicijoje, jo mokymas apima įvairias žmogaus gyvenimo sritis: nuo darbo iki šeimos, nuo gyvenimo visuomenėje iki jaunimo auklėjimo; jis skiria daug dėmesio klausimams, susijusiems su tikėjimu į Dievą ir Įstatymo laikymusi. Jis gvildena nelengvas laisvės, blogio ir dieviškojo teisingumo problemas, kurios ir mums šiandien labai aktualios. Šventosios Dvasios įkvėptas Ben Sira nori visiems perteikti sektiną kelią, kaip išmintingai ir kilniai gyventi Dievo ir savo brolių akivaizdoje.

3. Viena iš temų, kuriai šis šventasis autorius skiria daugiausia vietos, yra malda. Jis tai daro su dideliu užsidegimu, nes išreiškia savo asmeninę patirtį. Joks tekstas apie maldą negalėtų būti veiksmingas ir vaisingas, jei jo rašytojas kasdien nestotų Dievo akivaizdon ir nesiklausytų jo žodžio. Ben Sira sako, kad išminties ieškojo nuo pat jaunystės: „Kai dar buvau jaunas ir ne klajūnas, maldoje atvirai prašiau išminties“ (Sir 51, 13).

4. Savo kelionėje jis suvokia esminę Apreiškimo tikrovę, būtent kad vargšams tenka privilegijuota vieta Dievo širdyje; jų kančios akivaizdoje Dievas „nekantrauja“ įvykdyti teisingumą jų atžvilgiu: „Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo, – ji neatsitrauks, kol Aukščiausiasis neatsilieps, nepažadės teisingai spręsti ir to nepadarys“ (Sir 35, 17–18). 

Dievas žino savo vaikų kančias, nes jis yra dėmesingas ir rūpestingas visų Tėvas. Kaip Tėvas rūpinasi tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos: vargšais, atstumtaisiais, kenčiančiais, užmirštaisiais... Ir niekas nėra pašalintas iš jo širdies, nes jo akivaizdoje visi esame vargšai ir stokojantys. Visi esame elgetos, juk be Dievo būtume niekas. Net neturėtume gyvybės, jei Dievas nebūtų mums dovanojęs gyvenimo. Vis dėlto kaip dažnai gyvename taip, tarsi būtume gyvenimo šeimininkai arba turėtume jį užkariauti! Pasaulio mentalitetas ragina, kad taptume reikšmingi, išgarsėtume, nepaisydami visko ir visų, kad siektume turtų laužydami socialines normas. Kokia liūdna iliuzija! Laimė nepasiekiama paminant kitų teises ir orumą.

Karų sukeltas smurtas aiškiai parodo, kokia arogancija vadovaujasi tie, kurie mano esą galingi prieš žmones, nors Dievo akyse yra apgailėtini. Kiek daug naujų vargšų sukuria ši bloga ginklais vykdoma politika, kiek daug nekaltų aukų! Tačiau negalime trauktis. Viešpaties mokiniai žino, kad kiekvienas iš šių „mažutėlių“ atspindi Dievo Sūnaus veidą, o mūsų solidarumas ir krikščioniškosios meilės gestas turi pasiekti kiekvieną iš jų. „Visi krikščionys ir visos bendruomenės pašaukti būti Dievo įrankiais išlaisvinant ir skatinant vargšus taip, jog jie galėtų pilnatviškai įsitraukti į visuomenę; šitai reikalauja mūsų nuolankumo ir atidumo, kad išgirstume vargšo šauksmą ir atskubėtume jam padėti“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 187).

5. Šiais maldai skirtais metais vargšų malda privalo tapti mūsų savastimi, turime melstis kartu su jais. Būtina priimti šį iššūkį ir skatinti pastoracinį veikimą. Nes „didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius. Milžiniška gausybė vargšų yra ypač atvira tikėjimui, jaučia Dievo poreikį, ir mes privalome siūlyti jiems Jo draugystę, palaiminimą, žodį, sakramentų šventimą ir augimo bei brendimo tikėjimu kelią. Pirmenybės teikimas vargšams daugiausia turi reikštis pirmenybiniu bei prioritetiniu religiniu dėmesiu“ (ten pat, 200).

Visam tam reikia nuolankios širdies, turinčios drąsos tapti elgeta. Širdies, pasirengusios pripažinti, kad yra vargšė ir stokojanti. Vargingumas, nuolankumas ir pasitikėjimas yra tarpusavyje susiję. Pasak šventojo vyskupo Augustino, tikras varguolis yra nuolankus: „Vargšas neturi kuo puikuotis, o turtingas turi dėl savo puikybės kovoti. Taigi paklausyk manęs: būk tikras vargšas, būk dorybingas, būk nuolankus“ (Sermones, 14, 4). Nuolankus žmogus neturi kuo girtis ar ko nors reikalauti; jis žino, kad negali pasikliauti vien savimi, tačiau tvirtai tiki, jog gali apeliuoti į gailestingąją Dievo meilę; jis stovi Viešpaties akivaizdoje kaip sūnus palaidūnas, kuris atgailaudamas grįžta namo, kad būtų tėvo apkabintas (plg. Lk 15, 11–24). Neturintis į ką atsiremti vargšas gauna stiprybės iš Dievo ir juo visiškai pasitiki. Nuolankumas gimdo pasitikėjimą, kad Dievas niekada mūsų neapleis ir nepaliks be atsako.

6. Vargšams, gyvenantiems mūsų miestuose ir priklausantiems mūsų bendruomenėms, sakau: nepraraskite šio tikrumo! Dievas dėmesingas kiekvienam ir yra arti jūsų. Jis jūsų nepamiršta ir niekada negalėtų pamiršti. Visi esame patyrę, kad malda, regis, lieka be atsako. Kartais prašome išlaisvinti iš vargo, kuris verčia mus kentėti ir žemina, o Dievas, atrodo, negirdi mūsų prašymo. Tačiau Dievo tyla nėra nusigręžimas nuo mūsų kančios; joje veikiau glūdi žodis, kuris prašosi priimamas su pasitikėjimu, atsiduodant Viešpačiui ir jo valiai. Siracidas liudija, kad Dievo teismas palankus vargšams: „Malda iš vargšo lūpų eina tiesiai į Dievo ausį, – jo nuosprendis nelūkuriuoja“ (Sir 21, 5). Taigi iš vargo gali kilti tikriausios vilties giesmė. Prisiminkime: „Kai vidinis gyvenimas apsiriboja vien savais interesais, nebelieka vietos kitiems, nebeįsileidžiami vargšai, nebegirdimas Dievo balsas, nebejuntamas malonus jo meilės džiaugsmas, išblėsta entuziazmas daryti gera. [...] Tai nėra gyvenimas Dvasioje, kylantis iš prisikėlusio Kristaus širdies“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 2).

7. Pasaulinė vargstančiųjų diena tapo įvykiu kiekvienai bažnytinei bendruomenei. Tai pastoracinė galimybė, kurios nevalia nuvertinti, nes ji skatina kiekvieną tikintįjį įsiklausyti į vargšų maldą, suvokti jų buvimą ir poreikius. Tai palanki proga įgyvendinti iniciatyvas, kuriomis konkrečiai padedama vargšams, taip pat parodyti pripažinimą bei paramą daugybei savanorių, aistringai atsidavusių tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Turime dėkoti Viešpačiui už žmones, pasiryžtančius išklausyti ir paremti labiausiai vargstančius. Tai kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai, savo liudijimu išreiškiantys Dievo atsaką į besikreipiančiųjų maldas. Taigi tyla nutraukiama kiekvieną kartą, kai priimamas ir apkabinamas vargstantis brolis. Vargšai gali dar daug ko pamokyti, nes kultūroje, kur į pirmą vietą iškeliamas turtas, o žmogiškasis orumas dažnai aukojamas ant materialinių gėrybių altoriaus, jie plaukia prieš srovę parodydami, kad esminiai gyvenimo dalykai yra visai kas kita.

Taigi maldos autentiškumą patvirtina artimo meilė, tampanti susitikimu ir artumu. Jei malda nevirsta konkrečiais veiksmais, ji yra tuščia; iš tiesų „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). O jei artimo meilė lieka be maldos, jai kyla grėsmė virsti greitai išsisemiančia filantropija. „Be kasdienės ištikimai išgyvenamos maldos mūsų veikimas tampa tuščias, praranda savo giluminę sielą ir virsta paprastu aktyvizmu“ (Benediktas XVI. Katechezė, 2012 m. balandžio 25 d.). Privalome vengti šios pagundos ir visuomet budėti pasitelkdami stiprybę ir ištvermę, kylančią iš gyvybę teikiančios Šventosios Dvasios. 

8. Šiame kontekste gera prisiminti liudijimą, kurį mums paliko Motina Teresė iš Kalkutos, moteris, atidavusi savo gyvenimą vargšams. Šventoji nuolat kartojo, kad būtent iš maldos ji sėmėsi jėgų ir tikėjimo savajai tarnystės vargšams misijai. 1985 m. spalio 26 d. kalbėdama JT Generalinėje Asamblėjoje ir rodydama visiems rožinį, kurį visada laikydavo rankoje, ji sakė: „Esu tik vargšė besimeldžianti sesuo vienuolė. Kai meldžiuosi, Jėzus įlieja savo meilę į mano širdį, o aš einu ir daliju ją visiems vargšams, kuriuos sutinku savo kelyje. Jūs taip pat melskitės! Melskitės ir pastebėsite šalia jūsų esančius vargšus. Galbūt tame pačiame jūsų daugiabučio aukšte. Gal net jūsų namuose yra žmonių, laukiančių jūsų meilės. Melskitės, ir jūsų akys atsivers, o širdis prisipildys meilės.“

Ir kaip čia, Romos mieste, galėtume neprisiminti šventojo Benedikto Juozapo Labro (1748–1783), kurio kūnas ilsisi ir yra gerbiamas Santa Maria ai Monti parapijos bažnyčioje. Iš Prancūzijos į Romą jis atvyko kaip piligrimas, daugelio vienuolynų buvo atstumtas, o paskutinius savo gyvenimo metus praleido kaip vargšas tarp vargšų, valandų valandas melsdamasis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, nesiskirdamas nuo rožinio, kalbėdamas brevijorių, skaitydamas Naująjį Testamentą ir „Kristaus sekimą“. Neturėdamas net mažo kambarėlio, kuriame galėtų apsigyventi, jis paprastai miegodavo Koliziejaus griuvėsių kampe, kaip „Dievo klajoklis“, savo gyvenimą pavertęs nepaliaujama Dievop kylančia malda.

9. Keliaujant link Šventųjų Metų raginu visus tapti vilties piligrimais ir konkrečiais ženklais nužymėti geresnę ateitį. Nepamirškime branginti „nedidelių meilės smulkmenų“ (Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 145): sustoti, prisiartinti, skirti truputį dėmesio, šypseną, paglostymą, paguodos žodį... Šie gestai nedaromi atsitiktinai, jie reikalauja kasdienės ištikimybės, dažnai paslėptos ir tylios, bet sustiprintos malda. Šiuo metu, kai vilties giesmė, regis, užleidžia vietą ginklų griausmui, daugybės sužeistų nekaltųjų šauksmui ir karų aukų tylai, kreipkimės į Dievą prašydami taikos. Esame taikos stokojantys vargšai ir tiesiame rankas, norėdami priimti taiką kaip brangią dovaną ir kartu stengdamiesi ją vėl įausti į savo kasdienį gyvenimą.

10. Esame pašaukti bet kokiomis aplinkybėmis būti vargšų draugais, sekdami Jėzumi, jis pirmasis rodė solidarumą su pačiais mažiausiais. Tegul šiame kelyje mus palaiko Švenčiausioji Dievo Motina Marija, kuri, pasirodžiusi Banneux kaime, mums paliko neužmirštiną žinią: „Aš esu vargšų Mergelė.“ Į ją Dievas pažvelgė dėl jos nuolankaus neturto, o per jos klusnumą nuveikė didžių dalykų; jai patikime savo maldą įsitikinę, kad ji pakils į dangų ir bus išklausyta.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. birželio 13-oji, Šv. Antano Paduviečio, vargšų globėjo, minėjimo diena

PRANCIŠKUS