Dogminė konstitucija apie Bažnyčią LUMEN GENTIUM

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
„Aidų“ leidimas, 2001.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 64
AUTORIUS: Vatikano II Susirinkimas
ORIGINALO PAVADINIMAS: CONSTITUTIO DOGMATICA DE ECCLESIA LUMEN GENTIUM
DATA: 1964-11-21
PIRMINIS ŠALTINIS: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Lumen gentium
ŽANRAS: Magisteriumas (Susirinkimų)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1962–1965 m. (Vatikano II Susirinkimas)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© AIDAI
LEIDINIAI
TEKSTAS PASKELBTAS RINKINYJE: Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2001, p. 24–80. 
ISSN 9955-445-21-1
SKIRSNIAI

Visuotinis Vatikano II Susirinkimas

Dogminė konstitucija apie Bažnyčią
LUMEN GENTIUM

1964 m. lapkričio 21 d.

Pirmas skyrius. BAŽNYČIOS SLĖPINYS

Įžanga

1. Tautų šviesa, kuri yra Kristus, jo skaistumu, atsispindinčiu Bažnyčios veide, šis Šventasis Sinodas, susirinkęs Šventojoje Dvasioje, karštai trokšta apšviesti visus žmones, visai kūrinijai skelbdamas Evangeliją (plg. Mk 16, 15). Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis, todėl šis Sinodas, sekdamas ankstesnių Susirinkimų mokymu, siekia aiškiau atskleisti tikintiesiems ir visam pasauliui jos prigimtį ir visuotinę paskirtį. Dabarties meto sąlygos suteikia šiai Bažnyčios pareigai neatidėliotinumo, idant visi žmonės, šiandien artimiau susiję tarpusavyje įvairiais visuomeniniais, techniniais bei kultūriniais ryšiais, pasiektų ir visišką vienybę Kristuje.

Tėvo planas

2. Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir paslaptingu savo išminties ir gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyvenimo dalyviais, ir, Adomui nupuolus, jų neapleido, bet nuolatos teikė būdų pasiekti išganymą, numatydamas Kristų, Atpirkėją, kuris „yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15). O visus išrinktuosius Tėvas nuo amžių „numatė […] ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29). Tuos, kurie tiki Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią, kuri, jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros [1], galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta. Tuomet, kaip skaitome Bažnyčios Tėvų raštuose, visi teisieji – nuo Adomo, „nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo“ [2] – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje.

Sūnaus misija

3. Atėjo Sūnus, siųstas Tėvo, kuris mus jame išsirinko prieš pasaulio sukūrimą ir iš anksto paskyrė savo vaikais, norėdamas visa atnaujinti Kristuje (plg. Ef 1, 4–5. 10). Taigi Kristus, vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę, apreiškė mums jos slėpinį ir savo klusnumu įvykdė atpirkimą. Bažnyčia, jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė, Dievo galia regimai auga pasaulyje. Jos pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono (plg. Jn 19, 34). Tai iš anksto paskelbė Viešpats, kalbėdamas apie savo mirtį ant kryžiaus: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria „jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų atpirkimo darbas. Eucharistinės duonos sakramentu taip pat ženklinama ir kuriama vienybė tikinčiųjų, kurie sudaro vieną kūną Kristuje (plg. 1 Kor 10, 17). Visi žmonės šaukiami į šią vienybę Kristuje, kuris yra pasaulio šviesa; iš jo ateiname, juo gyvename, į jį žengiame.

Šventoji Dvasia pašventina Bažnyčią

4. Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti (plg. Jn 17, 4), Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama ir šitaip tikintiesiems per Kristų vienoje Dvasioje būtų atviras kelias pas Tėvą (plg. Ef 2, 18). Ji yra gyvybės Dvasia, arba šaltinis vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 4, 14; 7, 38–39), kuriuo Tėvas atgaivina nuodėme mirusius žmones, kol galiausiai Kristuje prikels jų mirtingus kūnus (plg. Rom 8, 10–11). Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse kaip šventovėje (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19), juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnyti vaikai (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15–16 ir 26). Bažnyčią, vedamą į pilnutinę tiesą (plg. Jn 16, 13), ji vienija bendrystėje ir tarnyboje, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Evangelijos dėka ji Bažnyčią jaunina, nuolatos atnaujina ir veda į vienybės su Sužadėtiniu atbaigimą [3]. Juk Dvasia ir Sužadėtinė Viešpačiui Jėzui sako: „Ateik!“ (plg. Apr 22, 17).

Taigi visa Bažnyčia iškyla kaip „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ [4].

Dievo karalystė

5. Šventosios Bažnyčios slėpinys atsiskleidžia per jos įsteigimą. Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas džiugią naujieną – nuo amžių Raštuose pažadėtosios Dievo karalystės atėjimą: „Atėjo metas, ir prisiartino Dievo karalystė“ (Mk 1, 15; plg. Mt 4, 17). Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo. Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai (Mk 4, 14): kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei (Lk 12, 32), tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto (plg. Mk 26–29). Kad ta karalystė jau yra į žemę atėjusi, patvirtina Jėzaus stebuklai: „Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Lk 11, 20; plg. Mt 12, 28). Tačiau pirmiausia karalystė apsireiškia paties Kristaus, Dievo Sūnaus ir žmogaus Sūnaus asmenyje, kuris atėjo „pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).

Už žmones iškentėjęs kryžiaus mirtį, Jėzus prisikėlė, pasirodė kaip Dievo paskirtas Viešpats, mesijas bei kunigas visiems amžiams (plg. Apd 2, 36; Žyd 5, 6; 7, 17–21) ir atsiuntė savo mokiniams Tėvo pažadėtąją Dvasią (plg. Apd 2, 33). Šitaip Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi jo priesakų mylėti, nusižeminti ir savęs išsižadėti, yra siunčiama skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystės. Ji pati yra šios karalystės ūglys ir pradžia žemėje. Palengva augdama, ji laukia tos karalystės atbaigos ir visa širdimi viliasi bei trokšta susijungti garbėje su savo Karaliumi.

Bažnyčios įvaizdžiai

6. Kaip Senajame Testamente karalystė dažnai būdavo apreiškiama simboliais, taip ir dabar Bažnyčios giliausią prigimtį mums atskleidžia įvairūs įvaizdžiai, paimti ar iš piemenų gyvenimo, ar iš žemdirbystės, ar iš statybos, ar iš šeimos ir jungtuvių. Jie naudojami jau pranašų knygose.

Bažnyčia yra avidė, kurios vienintelės ir būtinos durys yra Kristus (Jn 10, 1–10). Taip pat ji yra kaimenė, kurios ganytoju pasiskelbė būsiąs pats Dievas (plg. Iz 40, 11; Ez 34, 11 tt.) ir kurios avys, nors valdomos žmogiškų piemenų, be perstojo yra vedamos ir stiprinamos paties Kristaus, gerojo piemens ir vyriausiojo ganytojo (plg. Jn 10, 11; 1 Pt 5, 4), paaukojusio už jas savo gyvybę (plg. Jn 10, 11–15).

Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva (1 Kor 3, 9). Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventosios šaknys buvo patriarchai; jame įvyko ir įvyks žydų ir pagonių sutaikinimas (Rom 11, 13–26). Bažnyčia buvo dangaus Sodininko įvesta kaip rinktinis vynuogynas (Mt 21, 33–43 ir kt..; plg. Iz 5, 1 tt.). Tikrasis vynmedis yra Kristus, teikiąs gyvybę ir našumą šakelėms, tai yra mums; būdami Bažnyčioje, pasiliekame jame ir be jo nieko negalime padaryti (Jn 15, 1–5).

Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu (1 Kor 3, 9). Pats Viešpats palygino save su akmeniu, kuris, statytojų atmestas, tapo kertiniu (Mt 21, 42 ir kt.; plg. Apd 4, 11; 1 Pt 2, 7; Ps 118, 22). Bažnyčia apaštalų statoma ant šio pamato (plg. 1 Kor 3, 11) ir gauna iš jo savo tvirtybę ir vienybę. Tas statinys vadinamas įvairiais vardais: Dievo namai (1 Tim 3, 15), kuriuose gyvena jo šeima, Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19–22), Dievo padangtė tarp žmonių (Apr 21, 3) ir ypač – garbingoji šventykla. Simboliškai vaizduojamą iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, ją apgieda Bažnyčios Tėvai, o liturgija pagrįstai lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale [5]. Mes patys šioje žemėje esame naudojami kaip gyvi akmenys jos statybai (1 Pt 2, 5). Tą šventąjį miestą Jonas regi pasaulio atnaujinimo metu nužengiant iš dangaus nuo Dievo, „išsipuošusią kaip nuotaką savo sužadėtiniui“ (plg. Apr 21, 1 t.).

Bažnyčia, vadinama „aukštybių Jeruzale“ ir „mūsų motina“ (Gal 4, 26; plg. Apr 12, 17), taip pat aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio sužadėtinė (Apr 19, 7; 21, 2 ir 9; 22, 17), kurią „Kristus mylėjo [...] ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), kurią susiejęs su savimi neišardoma sutartimi, be paliovos „maitina ir globoja“ (Ef 5, 29), kurią nuskaistino ir norėjo, kad ji su juo susijungtų ir būtų klusni meilėje ir ištikimybėje (plg. Ef 5, 24). Pagaliau ją visiems amžiams apipylė dangiškomis dovanomis, kad pažintume bet kokį pažinimą pralenkiančią Dievo ir Kristaus meilę mums (plg. Ef 3, 19). Tačiau kol Bažnyčia keliauja šioje žemėje, toli nuo Viešpaties (plg. 2 Kor 5, 6), ji laiko save tremtine ir siekia, ilgisi to, kas yra anapus, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kur su Kristumi Dieve slypi Bažnyčios gyvenimas, laukdama meto, kada ji su savo Sužadėtiniu pasirodys garbėje (plg. Kol 3, 1–4).

Bažnyčia – mistinis Kristaus Kūnas

7. Dievo Sūnus, suvienydamas su savimi žmogiškąją prigimtį ir savo mirtimi bei prisikėlimu nugalėdamas mirtį, žmogų atpirko ir perkeitė į naują kūrinį (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17). Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.

Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi [6]. Mat krikštu mes tampame panašūs į Kristų: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13). Toji šventa apeiga išreiškia ir įvykdo ryšį su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje“, o „jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Rom 6, 4–5). Eucharistinės duonos laužymu tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne, būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Taigi mes visi tampame to kūno nariais (plg. 1 Kor 12, 27), „o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 5).

Kaip visi žmogaus kūno nariai, nors jų yra daug, sudaro vieną kūną, taip ir tikintieji Kristuje (plg. 1 Kor 12, 12). Ir Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes (plg. 1 Kor 12, 1–11). Tarp tų dovanų pirmauja malonė, suteikta apaštalams, kurių valdžiai pati Dvasia pajungia net besinaudojančius charizmomis (plg. 1 Kor 14). Ta pati Dvasia per save bei savo galią, taip pat vidiniais narių ryšiais jungdama kūną į vieną, kelia ir skatina tikinčiųjų tarpusavio meilę. Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi (plg. 1 Kor 12, 26).

Šio kūno galva yra Kristus. Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, iš jo visa gavo pradžią. Jis yra pirma visko, ir viskas juo laikosi. Jis yra kūno, tai yra Bažnyčios, galva; jis yra pradžia, pirmgimis tarp mirusiųjų, idant visur pirmautų (plg. Kol 1, 15–18). Savo galios didybe jis viešpatauja danguje ir žemėje ir pranokstančia savo tobulybe bei veikimu pripildo visą kūną savo garbės turtų (plg. Ef 1, 18–23) [7].

Visi nariai turi supanašėti su Kristumi, kol juose įsispaus Kristaus pavidalas (plg. Gal 4, 19). Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius; tapę panašūs į jį, drauge su juo mirę ir prisikėlę, galiausiai drauge su juo ir karaliausime (plg. Fil 3, 21; 2 Tim 2, 11; Ef 2, 6; Kol 2, 12 ir kt.). Tebekeliaudami žemėje ir sielvarto, ir persekiojimo slegiami, sekdami jo pėdomis, esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe (plg. Rom 8, 17).

Iš jo „visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu“ (Kol 2, 19). Jis pats savo kūne, tai yra Bažnyčioje, nuolatos tvarko tarnybų dovanas, kuriomis jo dėka patarnaujame vieni kitų išganymui, kad visur, su meile elgdamiesi pagal tiesą, augtume į jį, mūsų galvą (plg. Ef 4, 11–16).

Kad galėtume jame nuolatos atsinaujinti (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri, būdama viena ir ta pati tiek galvoje, tiek nariuose, visą kūną taip gaivina, jungia ir valdo, kad Bažnyčios Tėvai galėjo pagrįstai šį veikimą lyginti su uždaviniu, kurį žmogaus kūne atlieka gyvybės pradas – siela [8].

Kristus myli Bažnyčią kaip savo sužadėtinę; jis yra tapęs pavyzdžiu vyro, mylinčio žmoną kaip savo kūną (plg. Ef 5, 25–28), o pati Bažnyčia paklūsta savo galvai (t.p., 23–24). Kadangi „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), Bažnyčią, savo kūną ir pilnatvę, jis pripildo dieviškųjų dovanų (plg. Ef 1, 22–23), kad ir ji siektų bei pasiektų visą Dievo pilnatvę (plg. Ef 3, 19).

Bažnyčia – regimoji ir neregimoji tikrovė

8. Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė ir be perstojo palaiko kaip regimąją sąrangą [9], per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę. Ši hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia nelaikytina dviem atskirais dalykais, bet sudaro vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens [10]. Todėl ji dėl nepaprasto panašumo lyginama su įsikūnijusio Žodžio slėpiniu. Mat lygiai kaip Dievo Žodžio priimtoji prigimtis tarnauja jam kaip neatskiriamai su juo sujungtas gyvas išganymo įrankis, taip ir visuomeninė Bažnyčios sandara tarnauja ją gaivinančios Kristaus Dvasios kūno augimo labui (plg. Ef 4, 16) [11].

Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką [12]. Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui (Jn 21, 17); jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti (plg. Mt 28, 18 tt.); ją visiems amžiams pastatė kaip „tiesos šulą ir atramą“ (1 Tim 3, 15). Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų [13], nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei.

Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius. Jėzus Kristus, „turėdamas Dievo prigimtį, [...] apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 6), ir dėl mūsų, „būdamas turtingas, [...] tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Taip ir Bažnyčia, nors savo pašaukimui atlikti reikalinga žmogiškųjų priemonių, yra pastatyta ne tam, kad ieškotų žemiškosios garbės, bet tam, kad taip pat ir savo pačios pavyzdžiu skleistų nusižeminimą ir savęs išsižadėjimą. Kristus buvo Tėvo pasiųstas „nešti gerosios naujienos vargdieniams,... paguosti tą, kurių širdis sugrudusi“ (Lk 4, 18), „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Taip ir Bažnyčia apgaubia meile visus, kuriuos slegia žmogiškoji silpnybė; maža to, vargdieniuose ir kenčiančiuose ji atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą ir stengiasi palengvinti jų dalią, siekdama juose patarnauti Kristui. Kristus, „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), bet atėjo vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus (plg. Žyd 2, 17), o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu.

Bažnyčia, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę“ [14], skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus, tiek vidinius, tiek išorinius, ir tegu netobulai, bet ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje.

Antras skyrius. DIEVO TAUTA

Naujoji Sandora ir naujoji tauta

9. Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui (plg. Apd 10, 35). Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė, istorijos bėgyje apreikšdamas jiems save bei savo valios planą ir pašvęsdamas juos sau. Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas. „Tikėkit manimi, ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. [...] Įdiegsiu juose savo įstatymą, įrašysiu jiems jį į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. [...] Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai Viešpaties žodis“ (Jer 31, 31–34). Kristus įkūrė tą naująją sandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą (plg. 1 Kor 11, 25), pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta. Juk tikintieji Kristų, gyvojo Dievo žodžiu atgimę ne iš gendančios, o iš negendančios sėklos (plg. 1 Pt 1, 23), ne iš kūno, o iš vandens ir Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 5–6), tampa „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“, kuri seniau buvo „ne tauta, o dabar Dievo tauta“ (1 Pt 2, 9. 10).

Tos mesijinės tautos galva yra Kristus, „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti“ (Rom 4, 25), dabar gavęs vardą, aukštesnį už kiekvieną kitą vardą, ir garbingai karaliaująs danguje. Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė. Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo (plg. Jn 13, 34). Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje, kai pasirodys Kristus, mūsų gyvenimas (plg. Kol 3, 4), ir „pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Taigi toji mesijinė tauta, nors visų žmonių iš tikrųjų neaprėpia ir ne kartą atrodo kaip menka kaimenė, visai žmonių giminei yra tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga. Kristaus įsteigta gyvybės, meilės ir tiesos bendrystei, ji taip pat jo skiriama būti visiems atpirkimo priemone ir siunčiama visam pasauliui kaip pasaulio šviesa ir žemės druska (plg. Mt 5, 13–16).

Lygiai kaip kūniškasis Izraelis, keliaująs per dykumą, jau buvo vadinamas Dievo Bažnyčia (2 Ezd 13, 1; plg. Sk 20, 4; Įst 23, 1 tt.), taip ir naujasis Izraelis, žengiąs per dabartinį pasaulį ir ieškąs būsimojo, išliekančio miesto (plg. Žyd 13, 14), yra vadinamas Kristaus Bažnyčia (plg. Mt 16, 18), nes įsigijo ją savo krauju (plg. Apd 20, 28), pripildė savo Dvasios, aprūpino tinkamomis regimosios ir socialinės vienybės priemonėmis. Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas [15]. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.

Dievo tautos bendroji kunigystė

10. Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas (plg. Žyd 5, 1–5), iš naujosios tautos „padarė [...] karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6; plg. 5, 9–10). Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos ir skelbiama šlovė to, kuris juos pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą (plg. 1 Pt 2, 4–10). Todėl visi Kristaus mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Dievą (plg. Apd 2, 42–47), turi atnašauti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1), kiekvienoje žemės vietoje liudyti Kristų ir ieškantiesiems aiškinti juose slypinčią amžinojo gyvenimo viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

Bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje [16]. Tarnaujantysis kunigas savo turima šventąja galia ugdo ir veda kunigiškąją tautą, atstovaudamas Kristaus asmeniui įvykdo eucharistinę auką ir visos tautos vardu atnašauja ją Dievui, o tikintieji savo karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje [17] ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile.

Sakramentai

11. Šventas ir organiškas kunigiškosios bendruomenės pobūdis įvykdomas sakramentais ir dorybėmis. Tikintieji krikštu įjungiami į Bažnyčią ir jo įspaudžiamu ženklu paskiriami krikščionių religijos kultui; atgimę Dievo vaikais, jie žmonių akivaizdoje privalo išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą [18]. Sutvirtinimo sakramentu jie tobuliau sujungiami su Bažnyčia, apdovanojami ypatinga Šventosios Dvasios stiprybe ir šitaip dar griežčiau įpareigojami kaip tikri Kristaus liudytojai skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu ir veiksmu [19]. Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, jie Dievui atnašauja dievišką auką ir kartu su ja save pačius [20]. Tiek aukodami, tiek priimdami šventąją komuniją, visi savaip dalyvauja liturginiame veiksme, bet ne sumišai, o vieni vienaip, kiti kitaip. Be to, šventojoje puotoje stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie akivaizdžiai išreiškia Dievo tautos vienybę, kurią šis prakilniausiasis sakramentas deramai ženklina ir įstabiai kuria.

Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti. Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų (plg. Jok 5, 14–16); ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi (plg. Rom 8, 17; Kol 1, 24; 2 Tim 2, 11–12; 1 Pt 4, 13) ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės. Šventojo luomo ženklu paženklinami tikintieji Kristaus vardu paskiriami ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone. Galiausiai susituokusieji krikščionys santuokos sakramentu ženklina vienybės bei vaisingos meilės tarp Kristaus ir Bažnyčios slėpinį ir patys yra to slėpinio dalininkai (plg. Ef 5, 32), santuokiniame gyvenime padėdami vienas kitam siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami; todėl jų būsena ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta dovana [21]. Iš santuokos kyla šeima, kurioje gimsta nauji žmonių bendruomenės nariai; juos Šventosios Dvasios malonė krikštu padaro Dievo vaikais, kad jo tauta nesibaigtų per amžius. Šioje savotiškoje namų Bažnyčioje tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą.

Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas.

Tikėjimas ir charizmos

12. Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu, ir aukoja Dievui šlovinimo auką – jo vardą išpažįstančių lūpų vaisių (plg. Žyd 13, 15). Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“ [22] visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės. Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi „vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime.

Tačiau Šventoji Dvasia Dievo tautą šventina, veda ir puošia dorybėmis ne ne vien per sakramentus bei tarnybas; savo dovanas dalydama „kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), ji kiekvieno luomo tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų naudingam Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui, kaip pasakyta: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Tas charizmas, tiek įžymiąsias, tiek paprastesnes ir plačiau paplitusias, reikia priimti su dėkingumu ir džiaugsmu, nes jos pirmiausia pritaikytos ir naudingos Bažnyčios reikmėms. Tačiau ypatingųjų dovanų siekti aklai ar iš jų tikėtis pernelyg daug apaštalavimo vaisių nedera. Spręsti dėl jų tikrumo ir tinkamo naudojimosi turi tie, kurie vadovauja Bažnyčiai; jiems ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 12. 19–21).

Dievo tautos visuotinumas

13. Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn (plg. Jn 11, 52). Tuo tikslu Dievas atsiuntė savo Sūnų, paskyręs jį visatos paveldėtoju (plg. Žyd 1, 2), idant būtų visų mokytojas, karalius ir kunigas, naujosios ir visuotinės Dievo vaikų tautos galva. Tuo tikslu Dievas atsiuntė ir savo Sūnaus Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją, kuri visai Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam yra jų sambūrio ir vienybės apaštalų mokyme ir bendravime, duonos laužyme ir maldose pradas (plg. Apd 2, 42 gr. tekstas).

Taigi visose žemės tautose yra viena Dievo tauta, iš visų tautų imanti piliečius, bet ne žemiško, o dangiško pobūdžio karalystei. Mat visi po pasaulį išsibarstę tikintieji bendrauja vieni su kitais Šventojoje Dvasioje, ir šitaip „Romos soste sėdintysis žino, jog Indijos gyventojai yra jo bendruomenės nariai“ [23]. Kadangi Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36), Bažnyčia, arba Dievo tauta, įvesdama šią karalystę, nieko neatima iš laikinojo bet kurios tautos gėrio, priešingai, puoselėja jį ir priima visa, kas gera tautų gebėjimuose, pasiekimuose ir papročiuose, o priimdama apvalo, stiprina ir pakylėja. Ji atmena turinti rinkti derlių drauge su tuo Karaliumi, kuriam tautos duotos kaip paveldas (plg. Ps 2, 8) ir į kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus (plg. Ps 72, 10; Iz 60, 4–7; Apr 21, 24). Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje [24].

Šio katalikiškumo dėka kiekviena dalis praturtina kitas ir visą Bažnyčią savo turimomis dovanomis. Šitaip visuma ir paskiros dalys auga, tarpusavyje bendraudamos ir siekdamos pilnatvės vienybėje. Todėl Dievo tauta ne vien surinkta iš įvairių tautų, bet ir pati sudaryta iš įvairių luomų. Mat tarp jos narių esama skirtybių – tiek pagal pareigas, nes kai kurie eina šventąją tarnybą savo brolių gerovei, tiek pagal luomą ir gyvenimo būdą, nes daugelis, vienuoliškai siekdami šventumo siauresniu keliu, skatina brolius savo pavyzdžiu. Todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas, tačiau nepažeidžiančios pirmenybės, kuri priklauso Petro Sostui, ir jis vadovauja visam artimo meilės susirinkimui [25], laiduoja teisėtą įvairovę ir sykiu budi, kad skirtumai, užuot kenkę vienybei, kaip tik jai tarnautų. Pagaliau todėl ir įvairias Bažnyčios dalis sieja artimos bendrystės ryšiai dvasinių turtų, apaštalaujančių darbuotojų ir laikinųjų išteklių atžvilgiu. Mat Dievo tautos nariai pašaukti dalytis gėrybėmis, ir toms pavienėms Bažnyčioms galioja apaštalo žodžiai: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone“ (1 Pt 4, 10).

Taigi šiai katalikiškai Dievo tautos vienybei, iš anksto skelbiančiai ir žadančiai visuotinę taiką, pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra skiriami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti išganymui.

Katalikai

14. Tad Šventasis Sinodas pirmiausia kreipia savo žvilgsnį į tikinčiuosius katalikus. Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, jis moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.

Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje „kūnu“, o ne „širdimi“ [26]. Tačiau visi Bažnyčios vaikai teatmena, kad jų padėties ypatingumas priskirtinas ne jų pačių nuopelnams, bet ypatingai Kristaus malonei; neatsiliepdami į šią malonę mintimis, žodžiais ir darbais, jie susilauks ne išganymo, bet rūstesnio nuosprendžio [27].

Katechumenai, Šventosios Dvasios skatinami pareiškę norą būti įjungti į Bažnyčią, jau pačiu tuo troškimu sujungiami su ja. Motina Bažnyčia juos kaip savus apglėbia meile ir rūpinimusi.

Bažnyčios ryšiai su krikščionimis nekatalikais

15. Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės [28]. Mat daugelis jų gerbia Šventąjį Raštą kaip tikėjimo ir gyvenimo normą, rodo tikrą religinį uolumą, mylėdami tiki visagalį Dievą Tėvą ir Kristų, Dievo Sūnų, Išganytoją [29], yra paženklinti krikštu, kuris juos jungia su Kristumi, ir net pripažįsta bei priima ir kitus sakramentus savo Bažnyčiose ar bažnytinėse bendruomenėse. Daugelis jų džiaugiasi ir vyskupyste, švenčia šventąją Eucharistiją bei puoselėja pamaldumą Dievą pagimdžiusiajai Mergelei [30]. Prie to dar pridėtina maldų ir kitų dvasinių gėrybių bendrystė, netgi savotiška tikra sąjunga Šventojoje Dvasioje, nes jos pašvenčiamoji galia savo dovanomis bei malonėmis veikia ir juos, kai kuriuos sustiprindama net tada, kai jie žudomi. Šitaip Dvasia visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo [31]. Šiuo tikslu Motina Bažnyčia nesiliauja meldusis, vylusis ir veikusi, ragindama savo vaikus apsivalyti ir atsinaujinti, kad jos veide ryškiau suspindėtų Kristaus ženklas.

Nekrikštytieji

16. Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos [32]. Pirmiausia tai tauta, kuriai buvo duotos sandoros bei pažadai ir iš kurios kūno atžvilgiu kilo Kristus (plg. Rom 9, 4–5), savo išrinktumu didžiai brangi tauta dėl jos protėvių, nes Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (plg. Rom 11, 28–29). Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną. Net ir nuo tų, kurie šešėliuose ir atvaizduose ieško nežinomo Dievo, tas Dievas nėra toli, nes visiems jis teikia gyvybę, alsavimą bei visa kita (plg. Apd 17, 25–28) ir kaip Išganytojas nori išganyti visus žmones (plg. 1 Tim 2, 4). Iš tiesų kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą [33]. Dieviškoji Apvaizda neatsisako teikti išganymui reikalingų priemonių nė tiems, kurie, nebūdami patys dėl to kalti, tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu. Visa, kas juose gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai [34] ir dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą. Tačiau dažniau žmonės, piktojo suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui (plg. Rom 1, 21 ir 25), arba, be Dievo gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo kraštutinės nevilties. Todėl Bažnyčia Dievo garbei ir visų jų išganymui uoliai rūpinasi misijų darbu, atmindama Viešpaties priesaką: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Bažnyčios misijinis pobūdis

17. Kaip Sūnus buvo pasiųstas tėvo, taip jis siuntė ir apaštalus (plg. Jn 20, 21), sakydamas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Šį iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą iš apaštalų perėmė Bažnyčia, idant jis būtų vykdomas iki pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8). Todėl ji prisiima apaštalo žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! “ (1 Kor 9, 16), todėl ji niekada nesiliauja siuntusi šauklių, kol naujos Bažnyčios visiškai įsikuria ir pačios gali tęsti evangelizavimo darbą. Šventoji Dvasia ragina ją bendradarbiauti visiškai įgyvendinant Dievo planą, kuriuo jis Kristų padarė viso pasaulio išganymo pagrindu. Skelbdama Evangeliją, Bažnyčia klausytojus patraukia tikėti ir išpažinti tikėjimą, parengia krikštui, išvaduoja iš klaidos vergijos ir įjungia juos į Kristų, kad jį mylėdami pasiektų pilnatvę jame. Ji rūpinasi, kad visoks gėris, pasėtas žmonių širdyse ir dvasioje arba tautoms būdingose apeigose ir kultūrose, ne tik nepražūtų, bet būtų išgydytas, pakylėtas ir panaudotas Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei. Kiekvienas Kristaus mokinys įpareigotas savo išgalėmis skleisti tikėjimą [35]. Kiekvienas gali krikštyti tikinčiuosius, tačiau būtent kunigui paliekama tęsti kūno statybą eucharistine auka, įvykdant pranašo lūpomis tartus Dievo žodžius: „Juk nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautose. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui“ (Mal 1, 11) [36]. Taigi Bažnyčia kartu ir meldžiasi, ir dirba, idant visas pasaulis virstų Dievo tauta, Viešpaties kūnu bei Šventosios Dvasios šventykla, ir Kristuje, visų Galvoje, visatos Kūrėjui ir Tėvui būtų teikiama visa garbė ir šlovė.

Trečias skyrius. BAŽNYČIOS HIERARCHINĖ SANTVARKA IR VYSKUPYSTĖ

Įžanga

18. Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai ir dėl to galintys džiaugtis tikruoju krikščionio kilnumu, laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą, pasiektų išganymą.

Šis Šventasis Sinodas, eidamas Vatikano I Susirinkimo pėdomis, drauge su juo moko ir skelbia, jog Jėzus Kristus, amžinasis Ganytojas, įsteigė šventąją Bažnyčią, pasiųsdamas apaštalus, kaip ir pats buvo Tėvo siųstas (plg. Jn 20, 21), ir norėjo, kad jų įpėdiniai, tai yra vyskupai, būtų jo Bažnyčioje ganytojai iki pasaulio pabaigos. O kad pats episkopatas būtų vienas ir nedalus, palaimintąjį Petrą jis paskyrė kitų apaštalų vyresniuoju ir įsteigė jame nuolatinį regimą tikėjimo ir bendravimo vienybės pradmenį bei pamatą [37]. Mokymą apie Romos popiežiaus šventosios viršenybės įsteigimą, amžinumą, galią bei pobūdį ir apie jo neklaidingą Magisteriumą Šventasis Sinodas iš naujo pateikia tvirtam visų tikinčiųjų tikėjimui ir, tęsdamas pradėtąjį darbą, nutaria visų akivaizdoje išpažinti ir paskelbti mokymą apie vyskupus, apaštalų įpėdinius, kartu su Petro įpėdiniu, Kristaus vietininku [38] ir visos Bažnyčios regimąja galva, valdančius gyvojo Dievo namus.

Dvylikos pašaukimas

19. Viešpats Jėzus, pasimeldęs Tėvui, pasišaukdamas tuos, kuriuos pats norėjo, dvylika paskyrė savo palydovais ir pasiuntiniais Dievo karalystei skelbti (plg. Mk 3, 13–19; Mt 10, 1–42). Tuos apaštalus (plg. Lk 6, 13) jis padarė tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą (plg. Jn 21, 15–17). Pirmiausia juos pasiuntė pas Izraelio vaikus, paskui – į visas tautas (plg. Rom 1, 16), idant jie, būdami jo galios dalininkai, visus žmones padarytų jo mokiniais, šventintų ir valdytų (plg. Mt 28, 16–20; Mk 16, 15; Lk 24, 45–48; Jn 20, 21–23), šitaip plėstų Bažnyčią ir, Viešpaties vedami, tarnaudami ganytų ją per visas dienas iki amžių pabaigos (plg. Mt 28, 20). Šiam uždaviniui vykdyti jie buvo pilnatviškai sutvirtinti Sekminių dieną (plg. Apd 2, 1–36), kaip buvo pažadėjęs Viešpats: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Visur skelbdami Evangeliją (plg. Mk 16, 20), kurią klausantieji priėmė veikiami Šventosios Dvasios, apaštalai sutelkė visuotinę Bažnyčią, kurią Viešpats pagrindė apaštalais ir pastatė ant jų vadovo – palaimintojo Petro; pats Jėzus Kristus yra jos kertinis akmuo (plg. Apr 21, 14; Mt 16, 18; Ef 2, 20) [39].

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai

20. Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino toje hierarchiškai sutvarkytoje bendruomenėje palikti įpėdinių.

Apaštalai ne tik turėjo įvairių padėjėjų tarnaudami [40], bet, idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą [41], pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią (plg. Apd 20, 28). Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės [42]. Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ankstyviausių laikų, kaip liudija tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn [43], yra apaštališkosios sėklos perteikėjai [44]. Šitaip, kaip liudija šv. Ireniejus, apaštalų paskirtieji vyskupai ir tų vyskupų įpėdiniai skelbia [45] ir sergi [46] apaštalų tradiciją visame pasaulyje iki mūsų dienų.

Tad vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei [47], Dievo vietoje vadovaudami savo ganomai kaimenei [48] kaip mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdymo tarnautojai [49]. Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui [50]. Todėl Šventasis Sinodas moko, kad vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai [51] ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė (plg. Lk 10, 16) [52].

Vyskupystės sakramentiškumas

21. Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas. Sėdėdamas Dievo Tėvo dešinėje, jis nesiliauja dalyvavęs savo vyskupų sambūryje [53] ir per jų išskirtinę tarnybą pirmiausia visoms tautoms skelbia Dievo žodį bei tikintiesiems nuolat teikia tikėjimo sakramentus; per jų tėviškas pareigas (plg. 1 Kor 4, 15) atgimdydamas iš aukštybių, jis įjungia į savo kūną naujus narius; galiausiai per jų išmintį ir apdairumą jis kreipia bei tvarko Naujojo Testamento tautą jos kelionėje į amžinąją laimę. Ganytojai, išrinkti ganyti Viešpaties kaimenę, yra Kristaus tarnautojai ir Dievo malonių teikėjai (plg. 1 Kor 4, 1), kuriems pavesta liudyti Dievo malonės Evangeliją (plg. Rom 15, 16; Apd 20, 24) bei garbingai tarnauti Dvasiai ir teisingumui (plg. 2 Kor 3, 8–9).

Tokioms svarbioms pareigoms atlikti apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu (plg. Apd 1, 8; 2, 4; Jn 20, 22–23) ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6–7), kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją [54]. Šventasis Sinodas moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama kunigystės sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų Tėvų balsai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma [55]. Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas, tačiau jos iš prigimties gali būti vykdomos vien hierarchiškai bendraujant su kolegijos galva ir nariais. Kaip aiškiai liudija Tradicija, atskleidžianti ypač liturginėse apeigose ir tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios papročiuose, rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama [56] Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama [57] šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – mokytojo, ganytojo ir kunigo – vietą ir veikia, atstovaudami jo asmeniui [58]. Vyskupams privalu Šventimų sakramentu į vyskupų bendriją įtraukti naujų išrinktųjų.

Vyskupų kolegija ir jos vadovas

22. Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai. Itin sena tvarka, kurios laikydamiesi vyskupai visame pasaulyje jungėsi tarpusavyje ir su Romos vyskupu vienybės, meilės bei taikos ryšiais [59], taip pat sukviečiami Susirinkimai [60], kuriuose būdavo bendrai sprendžiami [61] svarbesni dalykai, daugeliu nuomonių suteikiant svarumo sprendimams [62], rodo kolegialų episkopato pobūdį ir prasmę. Tai aiškiai patvirtina per amžius įvykę visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai. Tą pat rodo ir senas paprotys sukviesti daugiau vyskupų dalyvauti naujai išrinktojo pakėlime į aukščiausią kunigystės tarnybą. Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.

Tačiau vyskupų kolegija arba bendrija turi galios tik drauge su Romos popiežiumi, Petro įpėdiniu, kaip savo galva, kurio viršenybės galia visiems – tiek ganytojams, tiek tikintiesiems – lieka nepažeista. Mat Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis. Vyskupų luomas, magisteriumu ir pastoraciniu valdymu būdamas apaštalų kolegijos įpėdinis ir net nuolatinė pačios apaštalų bendrijos tąsa, kartu su savo galva – Romos popiežiumi ir visada tik su ja taip pat yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje [63], tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu. Viešpats tik vieną Simoną padarė Bažnyčios uola ir jam vienam davė Bažnyčios raktus (plg. Mt 16, 18–19), jį paskyrė visos savo kaimenės ganytoju (plg. Jn 21, 15 tt.), tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti (Mt 16, 19), be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva (Mt 18, 18; 28, 16–20) [64]. Ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę. Joje vyskupai, ištikimai pripažindami savo galvos viršenybę ir valdžią, veikia savo galia tikinčiųjų ir net visos Bažnyčios gerovei, Šventajai Dvasiai nuolatos stiprinant jos organinę sąrangą ir santarvę. Aukščiausioji tos kolegijos galia visai Bažnyčiai iškilmingai panaudojama visuotiniame Bažnyčios Susirinkime. Visuotinis Susirinkimas būna tik tada, kai Petro įpėdinis jį kaip tokį patvirtina ar bent jau priima; šiuos Susirinkimus sukviesti, jiems pirmininkauti ir juos patvirtinti yra Romos popiežiaus išimtinė teisė [65]. Drauge su popiežiumi ta pačia kolegialia galia gali naudotis ir plačiajame pasaulyje gyvenantys vyskupai, jei tik kolegijos galva juos pašaukia kolegialiai veikti ar bent jau pritaria pasklidusių vyskupų vieningam veikimui arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai kolegialiu aktu.

Vyskupų santykiai su visuotine Bažnyčia ir dalinėmis Bažnyčiomis

23. Kolegiali vienybė taip pat pasirodo kiekvieno vyskupo abipusiuose santykiuose su dalinėmis Bažnyčiomis ir su visuotine Bažnyčia. Romos popiežius kaip Petro įpėdinis yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas [66]. Be to, kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje [67], suformuotoje visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia [68]. Todėl kiekvienas vyskupas atstovauja savo Bažnyčiai, o visi drauge su popiežiumi – visai Bažnyčiai, siejamai taikos, meilės ir vienybės.

Kiekvieno vyskupo, vadovaujančio dalinei Bažnyčiai, pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį, bet ne kitas Bažnyčias ir ne visuotinę Bažnyčią. Tačiau kaip vyskupų kolegijos nariai ir teisėti apaštalų įpėdiniai Kristaus potvarkiu ir priesaku jie yra įpareigoti rūpintis visuotine Bažnyčia [69], o tai nors ir atliekama ne jurisdikciniais veiksmais, itin padeda visuotinės Bažnyčios gerovei. Mat visi vyskupai turi skatinti bei saugoti tikėjimo vienybę ir visos Bažnyčios bendrąja drausmę, ugdyti tikinčiųjų meilę visam mistiniam Kristaus Kūnui, ypač neturtingiems ir kenčiantiems jo nariams bei tiems, kurie persekiojami dėl teisybės (plg. Mt 5, 10). Galiausiai jie turi skatinti visokeriopą veiklumą, bendrą visai Bažnyčiai, idant plistų tikėjimas ir visiems žmonėms patekėtų pilnutinės tiesos šviesa. Be to, šventa tiesa, kad gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį, jie veiksmingai prisideda prie viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio [70].

Rūpintis, kad visoje žemėje būtų skelbiama Evangelija, yra ganytojų bendrijos reikalas. Juos visus drauge tam įgaliojo Kristus, paskirdamas bendrą uždavinį, kaip jau Efezo Susirinkimo Tėvams priminė popiežius Celestinas [71]. Todėl kiekvienas vyskupas, kiek leidžia atliekamos pareigos, privalo stoti į bendrą darbą drauge su kitais ir su Petro įpėdiniu, kuriam ypatingu būdu pavesta didi pareiga – plėsti krikščionių giminę [72]. Tad jie, tiek patys tiesiogiai, tiek skatindami uolų tikinčiųjų bendradarbiavimą, turi visomis išgalėmis stengtis parūpinti misijoms pjūties darbininkų ir dvasinės bei medžiaginės paramos. Galiausiai, sudarydami visuotinės meilės bendruomenę ir sekdami gerbtinu senovės pavyzdžiu, vyskupai mielai teteikia brolišką pagalbą kitoms Bažnyčioms, ypač kaimyninėms ir labiau stokojančioms.

Dievo apvaizdos veikimu įvairios Bažnyčios, apaštalų bei jų įpėdinių įsteigtos įvairiose vietose, ilgainiui suaugo į daugelį organiškai sujungtų sambūrių, kurie, nepažeisdami tikėjimo vienybės ir visuotinės Bažnyčios vienatinės dieviškosios santvarkos, turi savą drausmę, liturgiją, teologinį ir dvasinį paveldą. Kai kurios jų, ypač senosios patriarchiškosios Bažnyčios, tarsi tikėjimo motinos dukteris pagimdė kitas ir su jomis iki mūsų dienų jas tebesieja glaudesnis meilės ryšys sakramentiniame gyvenime ir abipusiame teisių bei pareigų gerbime [73]. Ši vienybės siekianti vietinių Bažnyčių įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios katalikiškumą. Panašiai ir vyskupų konferencijos šiandien gali daug ir vaisingai prisidėti, kad kolegialumo dvasia būtų pritaikoma konkrečiai.

Vyskupų tarnyba

24. Viešpats, kuriam duota visa galia danguje ir žemėje, siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą (plg. Mt 28, 18–20; Mk 16, 15–16; Apd 26, 17 t.). Šiai miisijai įgyvendinti Viešpats apaštalams pažadėjo ir Sekminių dieną iš dangaus atsiuntė Šventąją Dvasią, kad remdamiesi ja liudytų jį iki žemės pakraščių genčių, tautų ir karalių akivaizdoje (plg. Apd 1, 8; 2, 1 tt.; 9, 15). Šios pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas; Šventasis Raštas jas prasmingai vadina diakonia, tai yra tarnyba (plg. Apd 1, 17 ir 25; 21, 19; Rom 11, 13; 1 Tim 1, 12).

Vyskupams kanoninė misija gali būti suteikiama pagal teisėtus papročius, neatšauktus Bažnyčios aukščiausiosios bei visuotinės valdžios, arba pagal tos pačios vadovybės išleistus arba pripažintus įstatymus, arba tiesiogiai per patį Petro įpėdinį; šiam nesutikus arba paneigus apaštališkąją vienybę, niekas negali būti paskirtas vyskupo pareigoms [74].

Vyskupų pareiga mokyti

25. Tarp vyskupų pagrindinių pareigų ypač svarbią vietą užima Evangelijos skelbimas [75]. Vyskupai yra tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai, kurie jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą ir nušviečia jį Šventosios Dvasios šviesa, imdami iš Apreiškimo lobyno nauja ir sena (plg. Mt 13, 52); jie rūpinasi, kad tikėjimas neštų vaisių, ir budriai gina savo kaimenę nuo gresiančių klaidų (plg. 2 Tim 4, 1–4). Vyskupus, mokančius drauge su Romos popiežiumi, visiems reikia gerbti kaip dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojus, ir Kristaus vardu paskelbtą savo vyskupo sprendimą dėl tikėjimo bei doros dalykų tikintieji turi priimti ir jo ištikimai laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu. Šis dievobaimingas valios ir proto klusnumas ypač turi būti reiškiamas Romos popiežiaus tikrajam magisteriumui net tada, kai jis nekalba ex cathedra, pagarbiai pripažįstant jo aukščiausiąjį magisteriumą ir ištikimai laikantis jo paskelbtų sprendimų pagal jo pareikštą mintį bei valią, ypač atspindimus arba dokumentų pobūdžio, arba to paties mokymo kartojimo, arba išraiškos būdo.

Pavieniai vyskupai neturi neklystamumo dovanos, tačiau net pasklidę pasaulyje jie neklystamai skelbia Kristaus mokslą, bendrystėje vieni su kitais ir su Petro įpėdiniu autentiškai mokydami tikėjimo bei dorovės dalykų ir sutardami, kad koks nors vienas sprendimas dėl šių dalykų yra galutinis [76]. Tai dar labiau aiškėja, jiems susibūrus visuotiniame Susirinkime kaip visos Bažnyčios tikėjimo bei dorovės mokytojams ir teisėjams, kurių apibrėžimų reikia laikytis su tikėjimo klusnumu [77].

Šis neklystamumas, kurį dieviškasis Išganytojas panoro suteikti savo Bažnyčiai, kai ji apibrėžia tikėjimo ir dorovės mokymą, aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį, kuris turi būti šventai saugomas ir ištikimai perteikiamas. Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32), galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką [78]. Todėl pagrįstai sakoma, kad jo apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami patys savaime, o ne dėl Bažnyčios pritarimo, būdami paskelbti su Šventosios Dvasios pagalba, jam pažadėta palaimintojo Petro asmenyje, todėl nereikalingi jokio kito patvirtinimo ir negaliimi apskųsti jokiam kitam teismui. Popiežius tuomet ne sprendžia kaip privatus asmuo, bet dėsto arba gina katalikų tikėjimo mokymą kaip visos Bažnyčios aukščiausiasis mokytojas, kuriame ypatingu būdu glūdi pačios Bažnyčios neklystamumas [79]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdanšioje aukščiausiąjį magisteriumą. Šitaip apibrėžiamiems dalykams niekada negali stigti Bažnyčios pritarimo, nes joje veikia ta pati Šventoji Dvasia, kurios visa Kristaus kaimenė išlaikoma ir stiprinama tikėjimo vienybėje [80].

Ką nors nusprendęs Romos popiežius, arba vyskupų kolegija drauge su juo, skelbia tai pagal patį Apreiškimą, prie kurio visi turi jungtis bei derintis ir kuris raštu ar padavimu nepažeistas perteikiamas teisėtos vyskupų įpėdinystės ir ypač paties Romos popiečiaus rūpesčiu; tiesos Dvasiai šviečiant, jis Bažnyčioje šventai saugomas bei ištikimai aiškinamas [81]. Popiežius ir vyskupai uoliai stengiasi atitinkamomis priemonėmis jį deramai ištirti ir tinkamai išreikšti, kaip reikalauja jų pareigos ir dalyko svarba [82]. Tačiau naujo viešo apreiškimo, priklausančio dieviškajam tikėjimo lobiui, jie negauna [83].

Vyskupų pareiga šventinti

26. Šventimų sakramento pilnatvės paženklintas vyskupas yra „aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas“ [84], ypač Eucharistijoje, kurią atnašauja pats arba paveda atnašauti kitiems [85] ir kuria nuolatos gyvena ir auga Bažnyčia. Ši Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis [86]. Savo vietovėse jos tikrai yra naujoji tauta, Dievo pašaukta su Šventąja Dvasia ir su tvirtu įsitikinimu (plg. 1 Tes 1, 5). Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys, „idant Viešpaties kūno ir kraujo maistu visa sujungtų brolybė“ [87]. Vyskupui atliekant šventąją tarnybą [88], kiekviena prie altoriaus susirinkusi bendruomenė yra tos meilės ir „mistinio Kūno vienybės, be kurios negali būti išganymo“ [89], simbolis. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, gyvena Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia [90]. Juk „dalyvavimas Viešpaties kūne ir kraujyje įvykdo ne ką kita, kaip mūsų virsmą tuo, ką priimame“ [91].

Kiekvienam teisėtam Eucharistijos atnašavimui vadovauja vyskupas, kuriam pavesta pareiga krikščionių tikėjimo kultu garbinti dieviškąją Didenybę ir tvarkyti tą kultą pagal Viešpaties įsakymus ir Bažnyčios įstatymus, konkrečiu sprendimu pritaikant juos savo vyskupijai.

Tad vyskupai, melsdamiesi ir darbuodamiesi žmonių labui, įvairiopai ir gausiai paskleidžia Kristaus šventumo pilnatvės. Žodžio tarnyba jie perteikia Dievo galybę tikinčiųjų išganymui (plg. Rom 1, 16), o sakramentais, kurių reguliarų ir vaisingą teikimą tvarko savo autoritetu [92], šventina tikinčiuosius. Jie tvarko krikšto, kuriuo tikintiesiems leidžiama tapti Kristaus karališkosios kunigystės dalininkais, teikimą. Jie yra pirminiai sutvirtinimo tarnautojai, šventimų sakramento teikėjai ir atgailos drausmės tvarkytojai, rūpestingai raginantys ir mokantys savo tautą ištikimai ir pagarbiai atlikti savo vaidmenį liturgijoje, ypač Mišių šventojoje aukoje. Galiausiai savo vadovaujamiesiems jie turi padėti savo gyvenimo pavyzdžiu, susilaikydami nuo bet kokio blogo poelgio ir, kiek galėdami, Viešpaties padedami, keisdamiesi į gera, idant drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą [93].

Vyskupų pareiga valdyti

27. Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo [94] patarimais, įtikinėjmais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa ir šventumu, atmindami, jog didesnis turi tapti mažesniu, o vadovaujantis – patarnautoju (plg. Lk 22, 26–27). Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė [propria, ordinaria et immediata], nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja ir Bažnyčios arba tikinčiųjų labui gali atitinkamai ją apriboti. Šios valdžios dėka vyskupai turi šventą teisę ir pareigą Viešpačiui leisti savo valdiniams įstatymus, teisti ir tvarkyti visa, kas priklauso kultui ir apaštalavimui.

Jiems pilnutinai pavestos pastoracinės pareigos, tai yra įprastinis ir kasdienis rūpinimasis savo avimis, ir jie nelaikytini Romos popiežių pavaduotojais, nes vykdo jiems būdingą [propria] valdžią ir yra visiškai teisingai vadinami savo valdomų žmonių „prievaizdais“ [95]. Taigi jų valdžia nėra panaikinama aukščiausiosios ir visuotinės valdžios, bet priešingai – tvirtinam, stiprinama ir ginama [96], nes Šventoji Dvasia nesilpstamai sergsti Kristaus nustatytąją Bažnyčios valdymo formą.

Šeimos Tėvo pasiųstas valdyti jo šeimos, vyskupas telaiko sau prieš akis pavyzdžiu gerąjį Ganytoją, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45) ir paaukoti už avis savo gyvybės (plg. Jn 10, 11). Paimtas iš žmonių ir pats apgaubtas silpnumo, jis geba užjausti nežinančius ir klystančius (plg. Žyd 5, 1–2). Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus, ragindamas uoliai su juo bendradarbiauti. Jis atsakingas už jų sielas Dievui (plg. Žyd 13, 17), todėl malda, pamokymais bei visokeriopais meilės darbais tesirūpina tiek jais, tiek tais, kurie dar nepriklauso vieningai kaimenei, bet irgi laikytini Viešpaties jam pavestais. Būdamas, kaip apaštalas Paulius, visiems skolingas, jis tebūna pasirengęs visiems skelbti Evangeliją (plg. Rom 1, 14–15) ir raginti savo tikinčiuosius darbuotis apaštalavime ir misijose. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo, idant visa būtų vieningai darnu [97] ir gausėtų Dievo garbei (plg. 2 Kor 4, 15).

Kunigai

28. Kristus, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį (Jn 10, 36), pasiskirdamas apaštalus, jų įpėdinius, tai yra vyskupus, padarė savo pašventimo ir pasiuntinybės dalininkais [98], o vyskupai savo tarnybos pareigas įvairiu laipsniu teisėtai perdavė įvairiems Bažnyčios nariams. Todėl Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą atlieka įvairaus luomo asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais [99]. Kunigai neturi aukščiausių pontifikato įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų, tačiau yra su jais sujungti kunigystės garbe [100] ir Šventimų sakramento [101] dėka pagal Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, pavyzdį (Žyd 5, 1–10, 24; 9, 11–28) pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai [102]. Savo tarnybos laipsniu būdami vienintelio tarpininko Kristaus (1 Tim 2, 5) pareigų dalininkai, jie visiems skelbia Dievo žodį. Savo šventąsias pareigas jie pirmiausia atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą, kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje [103] bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant (plg. 1 Kor 11, 26) sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką [104] – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą (plg. Žyd 9, 11–28). Atgailaujantiems arba sergantiems tikintiesiems jie dažniausia atlieka susitaikinimo bei palengvinimo tarnybą ir perteikia Dievui Tėvui tikinčiųjų reikmes bei maldas (plg. Žyd 5, 1–4). Savo galios dalimi atlikdami Kristaus, Ganytojo ir Galvos, pareigas [105], jie telkia Dievo šeimą kaip viena dvasia gyvenančią broliją [106] ir per Kristų ją Dvasioje veda pas Tėvą. Kaimenėje jie šlovina jį dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 24). Galiausiai jie darbuojasi pamokslaudami ir mokydami (plg. 1 Tim 5, 17); jie tiki tuo, ką apmąstydami įskaito Viešpaties įstatyme; moko to, ką tiki; seka tuo, ko moko [107].

Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai [108], padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją [109], kad ir skirtą įvairioms pareigoms. Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo. Paklusdami vyskupo autoritetui, jie šventina ir valdo jiems pavestąją Viešpaties kaimenės dalį, kurioje tampa regima visuotinė Bažnyčia; tai didis jų įnašas į viso Kristaus kūno plėtotę (plg. Ef 4, 12). Visada siekdami Dievo vaikų gerovės, tesistengia jie prisidėti prie visos vyskupijos ir net visos Bažnyčios pastoracinio darbo. Būdami tos pačios kunigystės ir pasiuntinybės dalininkai, kunigai težvelgia į vyskupą kaip į savo tėvą ir pagarbiai jam tepaklūsta. O vyskupas težiūri į savo bendradarbius kunigus kaip į sūnus ir draugus, nelyginant Kristus, vadinąs savo mokinius nebe tarnais, bet draugais (plg. Jn 15, 15). Dėl šventimų ir tarnybos visi ir vyskupijų, ir vienuolijų kunigai priklauso vyskupų kolegijai ir pagal savo pašaukimą bei malonę tarnauja visos Bažnyčios gerovei.

Bendri šventimai ir pasiuntinybė visus kunigus sieja artimu tarpusavio broliškumu, kuris savaime ir noromis turėtų reikštis dvasine ir medžiagine, pastoracine ir asmenine tarpusavio pagalba susitinkant, dalijantis gyvenimu, darbu ir artimo meile.

Tikinčiaisiais, kuriuos jie dvasiškai pagimdė krikštu ir mokymu (plg. 1 Kor 4, 15; 1 Pt 1, 23), kunigai tesirūpina kaip tėvai Kristuje. Sieloje tapę pavyzdžiu kaimenei (1 Pt 5, 3), taip tevadovauja ir tetarnauja savo vietinei bendruomenei, kad ji galėtų vertai vadintis tuo vardu, kuris ženklina vieną ir visą Dievo tautą, tai yra Dievo Bažnyčios vardu (plg. 1 Kor 1, 2; 2 Kor 1, 1 ir t.). Teatmena, jog savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi jie turi parodyti tikrąjį kunigo ir ganytojo veidą tikintiesiems ir netikintiesiems, katalikams ir nekalikams ir visiems liudyti tiesą ir gyvenimą. Kaip geri ganytojai, jie privalo ieškoti ir tų (plg. Lk 15, 4–7), kurie, nors pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje, nebepraktikuoja sakramentų ar net tikėjimo.

Kadangi žmonija šiandien vis labiau ir labiau saistoma pilietinės, ekonominės ir socialinės vienybės, vyskupų ir popiežiaus vadovaujamiems kunigams juo labiau dera stengtis bendru rūpinimusi ir veikimu šalinti bet kokio skaldymosi pagrindą, idant visa žmonių giminė būtų sujungta Dievo šeimos vienybėje.

Diakonai

29. Vienu laipsniu žemiau hierarchijoje stovi diakonai, kuriems rankos uždedamos „ne kunigauti, o tarnauti“ [110]. Sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba. Diakono pareiga – kompetentingos vadovybės pavedimu iškilmingai krikštyti, sergėti ir dalyti Eucharistiją, Bažnyčios vardu paliudyti ir palaiminti santuoką, nešti mirštantiesiems viatiką, skaityti tikintiesiems Šventąjį Raštą, mokyti ir raginti žmones, vadovauti tikinčiųjų garbinimui ir maldai, teikti sakramentalijas, vadovauti gedulo apeigoms ir laidotuvėms. Pasišventę meilės ir tvarkymo pareigoms, diakonai teatmena šventojo Polikarpo priesaką: „Tebūnie gailestingi, uolūs, tesilaiko Viešpaties, tapusio visų tarnu, tiesos“ [111].

Kadangi pagal šiandienę lotynų Bažnyčios tvarką šias pareigas, tokias reikalingas Bažnyčios gyvenimui, pareigas daugelyje vietų vargiai galima atlikti, ateityje diakonatas galės būti atstatytas kaip tikras ir nuolatinis hierarchijos laipsnis. Įvairių rūšių kompetentingoms teritorinėms vyskupų bendrijoms, paties popiežiaus pritarimu, paliekama nuspręsti, ar dera ir kur dera įvesti tokius diakonus, kurie rūpintųsi sielomis. Popiežiaus sutikimu, šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas.

Ketvirtas skyrius. PASAULIEČIAI

Įžanga

30. Nušvietęs hierarchijos uždavinius, Šventasis Sinodas noriai kreipia savo žvilgsnį į tuos krikščionis, kurie vadinami pasauliečiais. Tiesa, visa, kas pasakyta apie Dievo tautą, lygiai taikoma ir pasauliečiams, vienuoliams bei dvasininkams, tačiau kai kurie dalykai ypatingai susiję su pasauliečiais, vyrais ir moterimis, dėl jų padėties ir paskirties. Ypatingos mūsų meto aplinkybės reikalauja giliau apsvarstyti tų dalykų pagrindus. Įšventintieji ganytojai gerai žino, kiek daug pasauliečiai prisideda prie Bažnyčios gerovės. Taip pat jie žino esą Kristaus paskirti ne tam, kad vieninteliai prisiimtų visą Bažnyčios išganomąją misiją pasaulio atžvilgiu; priešingai, jų kilnus uždavinys yra taip ganyti tikinčiuosius ir taip pripažinti jų tarnybas bei ypatingas dovanas, kad visi savaip ir vieningai varytų bendrą darbą. Juk dera, kad visi, „elgdamiesi pagal tiesą“ augtų meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 15–16).

Žodžio „pasaulietis“ prasmė

31. Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Tai Kristaus tikintieji, krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.

Pasauliečius skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis. Tiesa, ir kunigų luomo nariai kartais gali tvarkyti pasaulietiškus reikalus, net turėti pasaulietišką profesiją. Tačiau dėl savo ypatingo pašaukimo svarbiausia ir pirmiausia jie skirti šventajai tarnybai. O vienuoliai savo luomu nepaprastai ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios. Tuo tarpu pasauliečiams pačiu jų pašaukimu skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią. Jie gyvena pasaulyje, tai yra gyvena imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia, idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.

Pasauliečių kaip Dievo tautos narių orumas

32. Dievo įstaigta šventoji Bažnyčia yra tvarkoma ir valdoma nuostabiai įvairiai. „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 4–5).

Tad viena yra Dievo išrinktoji tauta: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5); bendras yra narių orumas, plaukiąs iš jų atgimimo Kristuje, bendra vaikų malonė, bendras pašaukimas būti tobuliems; vienas išganymas, viena viltis, nedali meilė. Taigi Kristuje ir Bažnyčioje nėra kokios nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės padėties ar lyties, nes „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28 gr.; plg. Kol 3, 11).

Taid nors Bažnyčioje ir ne visi eina tuo pačiu keliu, visi yra pašaukti siekti šventumo ir visi yra gavę lygiai tą patį tikėjimą Dievo teisingumo dėka (plg. 2 Pt 1, 1). Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje. Viešpaties nustatytas skirtumas tarp šventųjų tarnautojų ir kitų Dievo tautos narių kartu yra jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji susieti abipusės priklausomybės ryšiais. Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams. Šitaip įvairovėje visi liudija įstabią Kristaus kūno vienybę: pats malonių, tarnybų ir veiklų skirtingumas jungia Dievo vaikus į viena, nes „visa tai veikia viena ir ta pati Dvasia“ (1 Kor 12, 11).

Dievo maloningumu pasauliečiams broliu yra tapęs Kristus, kuris, nors yra visa ko Viešpats, atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mt 20, 28). Taip pat broliai jiems yra tie, kurie, paskirti šventajai tarnybai, Kristaus galia mokydami, pašvęsdami ir valdydami taip gano Dievo šeimą, kad visi laikytųsi naujojo meilės įstatymo. Apie tai labai gražiai rašo šv. Augustinas: „Tai, kas esu jums, mane gąsdina; kas esu su jumis, mane guodžia. Jums esu vyskupas, su jumis – krikščionis. Pirmasis vardas reiškia pareigą, antrasis – malonę; anas reiškia pavojų, o šis – išganymą“ [112].

Pasauliečių apaštalavimas

33. Sutelkti į Dievo tautą ir sujungti į vieną Kristaus kūną, vadovaujamą vienos galvos, pasauliečiai, kad ir kas jie būtų, kaip gyvi Bažnyčios nariai yra šaukiami dirbti jos plėtojimui ir nuolatiniam šventinimui visomis jėgomis, kurias turi iš Kūrėjo gerumo ir Atpirkėjo malonės.

Pasauliečių apaštalavimas yra dalyvavimas pačios Bažnyčios išganomojoje misijoje. Šiam apaštalavimui pats Viešpats visus skiria krikštu ir sutvirtinimu. O sakramentais, ypač šventąja Eucharistija, perteikiama ir maitinama meilė Dievui ir žmonėms, kuri yra kiekvieno apaštalavimo siela. Pasauliečiai ypač pašaukti skleisti Bažnyčią ir jos veikimą tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų padedama gali tapti žemės druska [113]. Šitaip kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis „pagal Kristaus dovanos mastą“ (Ef 4, 7) tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju įrankiu.

Be šio apaštalavimo, skirto visiems be išimties Kristaus tikintiesiems, pasauliečiai dar gali būti įvairiais būdais pašaukti tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu [114], kaip tie vyrai ir moterys, kurie padėjo apaštalui Pauliui skelbti Evangeliją, daug darbuodamiesi Viešpatyje (plg. Fil 4, 3; Rom 16, 3 tt.). Be to, jie tinka tam, kad hierarchija juos pasitelktų atlikti kai kurias bažnytines pareigas dvasiniu tikslu.

Tad visi pasauliečiai turi garbingą pareigą darbuotis, idant dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visus visų laikų ir visos žemės žmones. Todėl jiems visur turi būti atviras kelias pagal išgales ir laiko reikalavimus patiems veikliai prisidėti prie Bažnyčios išganomojo darbo.

Pasauliečių dalyvavimas bendrojoje kunigystėje ir kulte

34. Aukščiausiasis ir amžinasis kunigas Kristus Jėzus, norėdamas ir pasauliečių pastangomis tęsti savo liudijimą ir tarnavimą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas skatina imtis kiekvieno gero ir tobulo darbo.

Tiems, kuriuos glaudžiai sujungia su savo gyvenimu ir uždaviniu, jis taip pat suteikia dalį savo kunigystės pareigų, įgalindamas dvasiniu kultu garbinti Dievą ir gelbėti žmones. Todėl pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis (plg. 1 Pt 2, 5), kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.

Pasauliečių dalyvavimas Kristaus pranašiškojoje veikloje ir liudijime

35. Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio galia paskelbęs Tėvo karalystę, savo pranašavimo uždavinį vykdo toliau, iki tos karalystės garbė bus visiškai apreikšta, tam panaudodamas ne vien hierarchiją, kuri moko jo vardu ir galia, bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone (plg. Apd 2, 17–18; Apr 19, 10), idant Evangelijos galia sušvistų kasdieniame jų šeimos ir visuomenės gyvenime. Pasauliečiai pasirodo esą pažado vaikai, jei, būdami tvirto tikėjimo ir kupini vilties, atperka esamąjį laiką (plg. Ef 5, 16; Kol 4, 5) ir kantriai laukia būsimosios garbės (plg. Rom 8, 25). Tačiau šios vilties teneslepia jie sielos gelmėse, bet, nuolat atsiversdami ir grumdamiesi „su šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6, 12), teišreiškia ją ir pasaulietinio gyvenimo struktūromis.

Lygiai kaip Naujojo Įstatymo sakramentai, palaiką ir maitiną tikinčiųjų gyvenimą bei apaštalavimą, jau dabar vaizduoja naują dangų ir naują žemę (plg. Apr 21, 1), taip ir pasauliečiai tampa galingais laukiamųjų dalykų tikėjimo (plg. Žyd 11, 1) šaukliais, jei su gyvenimu, kylančiu iš tikėjimo, nedvejodami sujungia tikėjimo išpažinimą. Šitoks evangelizavimas, tai yra Kristaus naujienos skelbimas ir gyvenimo pavyzdžiu, ir žodžiu, būdingas ir ypač veiksmingas tuo, kad vyksta įprastinėmis pasaulio sąlygomis.

Itin vertingas šiam uždaviniui tas luomas, kurį pašventina specialus sakramentas, būtent santuokinis ir šeimos gyvenimas. Kur krikščioniškasis tikėjimas perskverbia ir kasdien vis labiau perkeičia visą gyvenimo būdą, ten yra pratybų laukas ir puiki mokykla pasauliečių apaštalavimui. Ten sutuoktinių laukia jų pašaukimas – būti vienas kitam bei vaikams tikėjimo ir Kristaus meilės liudytojais. Krikščioniškoji šeima didžiu balsu skelbia tiek dabartinės Dievo karalystės dorybes, tiek palaimingojo gyvenimo viltį. Savo pavyzdžiu ir liudijimu ji pasmerkia nuodėmės pasaulį ir apšviečia ieškančius tiesos.

Net užsiėmę laikinaisiais reikalais pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti pasaulį. Kai kurie jų, kai šventųjų tarnautojų trūksta arba jie yra siaučiančio persekiojimo trukdomi, kiek galėdami perima kai kurias šventąsias pareigas. Ir net jeigu daugelis jų paskiria visas savo jėgas apaštalavimo darbui, to neužtenka; reikia, kad visi bendradarbiautų, padėdami Kristaus karalystei pasaulyje plėstis ir augti. Todėl pasauliečiai turi uoliai stengtis giliau pažinti apreikštąją tiesą ir karštai melsti Dievą išminties dovanos.

Pasauliečių dalyvavimas karališkojoje tarnyboje

36. Kristus, tapęs klusnus iki mirties ir todėl Tėvo išaukštintas (plg. Fil 2, 8–9), įžengė į savo karalystės garbę. Visa jam pavesta, iki pats save ir visą kūriniją paves Tėvui, idant Dievas būtų visa visame (plg. 1 Kor 15, 27–28). Šia galia jis pasidalijo su mokiniais, kad jie taip pat taptų karališkai laisvi ir išsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę (plg. Rom 6, 12) ir kad tarnaudami Kristui kituose nuolankumu ir kantrumu atvestų savo brolius pas Karalių, kuriam tarnauti reiškia viešpatauti. Mat Viešpats trokšta plėsti savo karalystę – tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalystę [115] – tikinčiųjų pasauliečių pastangomis. Toje karalystėje pati kūrinija bus išlaisvinta iš nyksmo vergijos ir pasieks Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21). Tikrai didis pažadas ir didis įsakymas duotas mokiniams: „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 23).

Tad tikintieji turi įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei ir net pasaulietine veikla taip pat padėti vienas kitam švenčiau gyventi, kad šitaip pasaulis būtų persmelktas Kristaus dvasios ir, viešpataujant teisingumui, meilei ir taikai, veiksmingiau pasiektų savo tikslą. Šį uždavinį turi vykdyti visi, bet pagrindinis vaidmuo čia tenka pasauliečiams. Tad tepanaudoja savo patirtį pasaulio dalykų srityje ir, Kristaus malonei iš vidaus pakylėjant jų veiklą, kiek galėdami tesiekia, kad sukurtosios gėrybės, kaip Kūrėjo nustatyta ir jo Žodžio nušviesta, būtų žmogiškuoju darbu, technika ir kultūra vystomos visų žmonių naudai, geriau jiems paskirstomos ir savitu būdu padėtų visuotinei pažangai žmogiškosios ir krikščioniškosios laisvės srityje. Šitaip Bažnyčios narių pastangomis Kristus vis labiau ir labiau apšvies savo išganingąja šviesa visą žmonių bendruomenę.

Be to, jeigu kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip, kad atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai. Šitaip ir pasaulio dirva bus geriau parengta dieviškojo žodžio sėklai, ir Bažnyčiai plačiau atsidarys vartai, pro kuriuos į pasaulį įžengtų taikos žinia.

Kaip reikalauja pats išganymo planas, tikintieji teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios. Ypač mūsų laikais dera, kad šis skirtumas ir drauge darna kuo skaisčiausiai šviestų iš tikinčiųjų veiksenos, idant Bažnyčios misija galėtų visapusiškiau atitikti ypatingas šiandienio pasaulio sąlygas. Mat, viena vertus, dera pripažinti, kad žemiškoji valstybė, teisėtai prisiėmusi pasaulio rūpesčius, vadovaujasi savais įstatymais, tačiau, antra vertus, pagrįstai reikia atmesti pražūtingą mokymą, skelbiantį, kad visuomenė turi būti kuriama visai nepaisant religijos, ir puolantį bei griaunantį piliečių tikėjimo laisvę [116].

Santykiai su hierarchija

37. Kaip ir visi Kristaus tikintieji, pasauliečiai turi teisę iš įšventintųjų ganytojų apsčiai gauti dvasinių Bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodžio ir sakramentų pagalbos [117]. Tepareiškia jiems savo reikalus ir pageidavimus su ta laisve ir pasitikėjimu, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę [118]. Prireikus tai tebūnie daroma panaudojant Bažnyčios tam tikslui įsteigtas institucijas, visuomet vadovaujantis tiesakalbiškumu, drąsa ir apdairumu, rodant pagarbą ir meilę tiems, kurie savo šventomis pareigomis atstovauja Kristui.

Drauge su visais Kristaus tikinčiaisiais pasauliečiai nedelsdami krikščioniškai klusniai tepriima tai, ką įšventintieji ganytojai Bažnyčios magisteriumo ir vadovybės vardu nutaria. Tebūnie jiems pavyzdžiu Kristus, savo klusnumu iki mirties atvėręs visiems žmonėms palaimingąjį Dievo vaikų laisvės kelią. Taip pat tenepamiršta malda pavesti Dievui savo vyresniųjų, budinčių dėl mūsų sielų, už kurias jie turės tarsi pateikti apyskaitą, kad galėtų tai atlikti džiaugsmingai, o ne vaitodami (plg. Žyd 13, 17).

Įšventintieji ganytojai savo ruožtu tepripažįsta ir teskatina pasauliečių orumą bei atsakomybę Bažnyčioje, noriai tesinaudoja jų apdairiu patarimu, su pasitikėjimu tepatiki jiems Bažnyčios labui tarnaujančias pareigas ir tepalieka veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina savanoriškai imtis darbų. Su tėviška meile atidžiai tesvarsto Kristuje pasauliečių teikiamus sumanymus, norus ir pageidavimus [119]. Ganytojai pagarbiai tepripažįsta ir teisėtą laisvę, kuri visiems priklauso žemiškojoje valstybėje.

Iš šio šeimiško bendravimo tarp pasauliečių ir ganytojų dera laukti daug naudos Bažnyčiai. Mat pasauliečiams jis stiprina atsakomybės jausmą, ugdo užsidegimą, ir pasauliečiai savo jėgomis lengviau įsijungia į ganytojų darbą. O ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti tiek apie dvasinius, tiek apie laikinuosius reikalus, ir šitaip visa Bažnyčia, sustiprinta visų savo narių, galės veiksmingiau atlikti savo misiją pasaulio gyvenime.

Pabaiga

38. Kiekvienas pasaulietis turi būti Viešpaties Jėzaus prisikėlimo bei gyvenimo liudytojas ir gyvojo Dievo ženklas. Visi kartu ir kiekvienas savo ruožtu turi maitinti pasaulį dvasiniais vaisiais (plg. Gal 5, 22) ir skleisti jame dvasią, gaivinančią vargdienius, romiuosius ir taikdarius, kuriuos Viešpats Evangelijoje skelbia palaimintais (plg. Mt 5, 3–9), žodžiu, „kas kūnui yra siela, tas pasauliui turi būti krikščionys“ [120].

Penktas skyrius. VISUOTINIS PAŠAUKIMAS ŠVENTUMUI BAŽNYČIOJE

Įžanga

39. Bažnyčia, kurios slėpinį skelbia Šventasis Sinodas, tkėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip „vienas Šventas“ [121], mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų (plg. Ef 5, 25–26), susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei. Todėl Bažnyčioje visi priklausantieji hierarchijai arba jos ganomieji yra pašaukti šventumui, kaip sako apaštalas: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3; plg. Ef 1, 4). Tačiau šis Bažnyčios šventumas be paliovos reiškiasi ir turi reikštis malonės vaisiais, kuriuos Šventoji Dvasia brandina tikinčiuosiuose. Jis įvairiopai atsiskleidžia pavieniuose asmenyse, kurie savo gyvenimu siekia meilės tobulybės, šitaip auklėdami kitus. Charakteringu būdu šis šventumas iškyla aikštėn vykdant patarimus, kuriuos įprasta vadinti evangeliniais. Daug krikščionių, Šventosios Dvasios raginami, šiuos patarimus vykdo tiek privačiai, tiek pasirinkę Bažnyčios pripažintą gyvenimo būdą ar luomą. Pasauliui tai yra ir turi būti puikus šio šventumo liudijimas ir pavyzdys.

Visuotinis pašaukimas šventumui

40. Dieviškasis visokio tobulumo Mokytojas ir pavyzdys, Viešpats Jėzus, pats būdamas gyvenimo šventumo autorius ir ištobulintojas, tą šventumą paskelbė visiems ir kiekvienam savo mokiniui, kad ir kokia būtų jų padėtis: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48) [122]. Visiems jis pasiuntė Šventąją Dvasią, kuri juos iš vidaus skatina mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis savo jėgomis (plg. Mk 12, 30), o vienas kitą mylėti taip, kaip Kristus juos mylėjo (plg. Jn 13, 34; 15, 12). Kristaus sekėjai yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal jo paties planą bei jo malone ir yra nuteisinti Viešpatyje Jėzuje bei tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais, todėl iš tikrųjų tapę šventi. Tad iš Dievo gautąjį šventumą jie privalo išlaikyti ir tobulinti savo gyvenimu. Apaštalas ragina, kad jie gyventų, „kaip pridera šventiesiems“ (Ef 5, 3), bei kaip „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“ apsivilktų „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12) ir kad Dvasios vaisiai būtų jų šventumas (plg. Gal 5, 22; Rom 6, 22). O kadangi visi daug kuo nusižengiame (plg. Jok 3, 2), nuolat esame reikalingi Dievo gailestingumo ir turime kasdien melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Mt 6, 12) [123].

Tad kiekvienam aišku, jog visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės [124]. Šis šventumas net žemiškojoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį gyvenimo būdą. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant, sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.

Įvairios šventumo formos

41. Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami ir klusnūs Tėvo balsui, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais. Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu.

Kristaus kaimenės ganytojams pirmiausia pridera pagal vyriausiojo ir amžinojo Kunigo, mūsų sielų ganytojo ir vyskupo pavyzdį šventai ir džiaugsmingai, nuolankiai ir tvirtai atlikti savo tarnybą. Šitaip atliekama, ji bus puiki pašventinimo priemonė jiems patiems. Išrinkti kunigystės pilnatvei, jie apdovanojami sakramento malone, idant malda, auka ir mokymu, kiekvienu vyskupiško rūpesčio ir tarnybos pavidalu galėtų tobulai vykdyti pastoracinės meilės pareigas [125], nebijotų aukoti savo gyvybės už avis ir, tapę kaimenės paveikslu (plg. 1 Pt 5, 3), taip pat ir savo pavyzdžiu kasdien vestų Bažnyčią į vis didesnį šventumą.

Kunigai, būdami dvasinis vyskupų vainikas [126], pagal vyskupų luomo panašybę ir per Kristų, amžinąjį ir vienatinį Tarpininką, gaudami dalį vyskupo pareigų malonės, kasdien atlikdami savo pareigas, teauga Dievo ir artimo meile, tesergsti kunigiškos bendrystės ryšius, teturi gausiai visokio dvasinio gėrio ir visiems gyvai teliudija Dievą [127], varžydamiesi su tais kunigais, kurie amžių būvyje dažnai nusižeminusiu ir kitų nepastebimu darbu yra palikę iškilnų šventumo pavyzdį; Dievo Bažnyčia juos didžiai gerbia. Iš pareigos melsdamiesi ir atnašaudami auką už savo žmones ir visą Dievo tautą, tesistengia suprasti, ką daro, ir kartoti gyvenimu, ką atlieka ženklais [128]. Užuot leidęsi apaštalavimo rūpesčių, pavojų ir vargų trukdomi, jais kaip tik tekopia į aukštesnį šventumo laipsnį, maitindami ir puoselėdami savo veiklą kontempliacijos gausa visos Dievo Bažnyčios džiaugsmui. Visi kunigai, ypač tie, kurie dėl savo šventimų vadinasi vyskupijų kunigais, teatmena, kiek daug jų šventumui padeda ištikima vienybė ir didžiadvasiškas bendradarbiavimas su savo vyskupu.

Vyriausiojo Kunigo pasiuntinybės ir malonės dalininkai ypatingu būdu yra ir žemesnio laipsnio tarnautojai, pirmiausia diakonai, kurie, tarnaudami Kristaus ir Bažnyčios slėpiniams [129], turi sergėti savo tyrumą nuo bet kokios ydos, patikti Dievui ir rūpintis kiekvienu gėriu tarp žmonių (plg. 1 Tim 3, 8–10 ir 12–13). Klierikai, Viešpaties pašaukti ir pasiskirti sau, ganytojų priežiūroje rengdamiesi tarnybos pareigoms, turi stengtis savo dvasia ir širdimi atitikti tokį aukštą pašaukimą: uoliai melstis, karštai mylėti, mąstyti tai, kas tikra, teisinga ir garbinga, visa atlikti Dievo garbei. Prie jų pridėtini ir tie Dievo išrinktieji pasauliečiai, kurie, vyskupo pašaukti visiškai atsidėti apaštalavimo veiklai, nešdami gausių vaisių darbuojasi Viešpaties dirvoje [130].

Susituokusieji krikščionys ir tėvai, eidami savuoju keliu, turi ištikima meile visą gyvenimą palaikyti vienas kitą malonėje ir mylinčia širdimi priimtus iš Dievo savo vaikus išmokyti krikščionių tikėjimo ir evangelinių dorybių. Tai darydami, jie visiems šviečia nenuilstamos ir dosnios meilės pavyzdžiu, padeda kurti meilės brolybę ir tampa Motinos Bažnyčios vaisingumo liudytojais bei padėjėjais, idant juose pasirodytų ir jiems būtų suteikta dalis tos meilės, kuria Kristus pamilo savo Sužadėtinę ir už ją atidavė pats save [131]. Panašus pavyzdys, tik veikiantis kitokiu būdu, yra našlaujantieji ir nevedusieji, irgi galintys nemaža prisidėti prie Bažnyčios šventumo ir veiklumo. O tie, kuriems dažnai tenka sunkiai dirbti, turi tobulintis žmogiškuoju darbu, padėti bendrapiliečiams ir gerinti visos žmonių bendruomenės bei kūrinijos padėtį, taip pat, džiaugsminga viltimi nešdami vienas kito naštas, pačiu kasdieniu savo darbu siekti aukštesnio, netgi apaštališko, šventumo, idant veiklia meile sektų Kristumi, kuris pats darbavosi rankomis ir su Tėvu visuomet veikia visų išganymui.

Tie, kuriuos slegia skurdas, negalia, liga, įvairūs vargai arba persekiojimai dėl teisybės, težino, jog jie yra ypatingai suvienyti su Kristumi, kenčiančiu dėl pasaulio išganymo. Juos Viešpats Evangelijoje skelbė palaimintais, „o visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins“ (1 Pt 5, 10).

Tad visi Kristaus tikintieji savo gyvenimo sąlygomis, pareigomis ir aplinkybėmis ir per jas kasdien bus vis labiau pašventinami, jei su tikėjimu visa priims iš dangiškojo Tėvo rankos ir bendradarbiaus su dieviškąja valia, net laikinojoje tarnyboje visiems rodydami meilę, kuria Dievas pamilo pasaulį.

Šventumo keliai ir priemonės

42. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Savo meilę Dievas įliejo į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, kurią mums yra davęs (plg. Rom 5, 5); todėl pirmoji ir būtiniausioji dovana yra meilė, kuria mylime Dievą labiau už visa, o artimą – dėl jo. Idant meilė, kaip gera sėkla, sieloje augtų ir neštų vaisių, kiekvienas tikinysis turi noriai klausytis Dievo žodžio ir, malonės padedamas, darbais vykdyti jo valią, dažnai priimti sakramentus, ypač Eucharistiją, ir dalyvauti šventosiose pamaldose, nuolat atsiduoti maldai, savęs išsižadėjimui, veikliai broliškai tarnybai ir visų dorybių puoselėjimui savyje. Mat meilė, kaip tobulybės ryšys ir įstatymo pilnatvė (plg. Kol 3, 14; Rom 13, 10), valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones [132]. Todėl tiek Dievo, tiek artimo meilė yra tikro Kristaus mokinio žymė.

Kadangi Jėzus, Dievo Sūnus, parodė savo meilę, paaukodamas už mus gyvybę, niekas nemyli labiau už tą, kuris aukoja savo gyvybę už Kristų ir savo brolius (plg. 1 Jn 3, 16; Jn 15, 13). Jau nuo pat pirmųjų amžių kai kurie krikščionys buvo pašaukti – ir visada bus šaukiami – pateikti šį didžiausią liudijimą visų žmonių ir ypač persekiotojų akivaizdoje. Todėl kankinystę, kuria mokinys pasidaro panašus į Mokytoją, laisvai priimantį mirtį pasaulio išganymo dėlei, ir sutampa su juo kraujo praliejimu, Bažnyčia laiko ypatinga dovana ir aukščiausiu meilės išmėginimu. Nors ji suteikiama tik nedaugeliui, visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.

Bažnyčios šventumas taip pat yra ypatingu būdu ugdomas įvairiopais patarimais, kurių Viešpats Evangelijoje duoda savo mokiniams [133]. Tarp jų svarbią vietą užima kai kuriems Tėvo suteikiama brangi dieviškosios malonės dovana (plg. Mt 19, 11; 1 Kor 7, 7), leidžianti nepadalyta širdimi lengviau pasišvęsti Vieninteliam Dievui mergyste ar celibatu (plg. 1 Kor 7, 32–34) [134]. Šį tobulą susilaikymą dėl dangaus karalystės Bažnyčia visada laikė didžiai garbingu kaip meilės ženklą bei akstiną ir kaip ypatingą dvasinio vaisingumo šaltinį pasaulyje.

Bažnyčia vis permąsto žodžius, kuriais apaštalas, skatindamas tikinčiuosius mylėti, ragina juos būti nusiteikusius taip, kaip Kristus Jėzus, kuris „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą, „tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7–8) ir dėl mūsų, „būdamas turtingas, tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Kadangi mokiniai visada privalo sekti ir liudyti šią Kristaus meilę bei nusižeminimą, Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymais, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi [135].

Tad visi Kristaus tikintieji kviečiami ir įpareigojami siekti šventumo ir savo luomo tobulumo. Todėl visi tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisiriškimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės. Juk apaštalas įspėja: kas naudojasi šiuo pasauliu, jame teneapsistoja, nes šio pasaulio pavidalas praeina (plg. 1 Kor 7, 31) [136].

Šeštas skyrius. VIENUOLIAI

Bažnyčia ir evangeliniai patarimai

43. Evangeliniai Dievui pašvęstojo skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, pagrįsti Viešpaties žodžiu ir pavyzdžiu, rekomenduoti apaštalų, Bažnyčios Tėvų, mokytojų bei ganytojų, yra dieviška dovana, kurią Bažnyčia iš savo Viešpaties priėmė ir jo malone nesiliauja ją puoselėjusi. Pati Bažnyčios vadovybė, vedama Šventosios Dvasios, rūpinosi tų patarimų aiškinimu, jų vykdymo norminimu ir jais grįstų pastovių gyvenimo formų nustatymu. Tuo būdu tarsi Dievo pasodintame ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusiame medyje išaugo įvairios atsiskyrėlių ar bendrojo gyvenimo pobūdžio vienuolių bendruomenės. Jos didina lobį, tarnaujantį tiek jų narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno gerovei [137]. Juk tose bendruomenėse jų nariai randa didesnį gyvenimo pastovumą, išbandytą kelią siekti tobulybės, brolišką Kristaus karių bendrystę, klusnumo stiprinamą laisvę, tad jose gali saugiau vykdyti savo vienuoliškus įžadus, likti jiems ištikimi ir džiaugsminga dvasia žengti meilės keliu pirmyn [138].

Dieviškosios ir hierarchinės Bažnyčios santvarkos požiūriu tai nėra tarpinis luomas tarp kunigų ir pasauliečių, bet ir iš vienų, ir iš antrų Dievas pašaukia kai kuriuos Kristaus tikinčiuosius naudotis ta ypatinga dovana Bažnyčios gyvenime ir kiekvienam savaip padėti jos išganomajai misijai [139].

Vienuolių luomo prigimtis ir svarba

44. Įžadais arba kitokiais šventaisiais ryšiais, savo pobūdžiu panašiais į įžadus, kuriais įsipareigoja sekti minėtais trim evangeliniais patarimais, Kristaus tikintysis visiškai atiduoti save Dievui, mylimam labiau už visa kita, idant šitaip nauju ir ypatingu pagrindu paskirtų save Dievo tarnybai ir garbei. Jau krikštu jis yra miręs nuodėmei ir pašvęstas Dievui, o kad ta krikšto malonė atneštų gausesnių vaisių, jis Bažnyčioje pasižada sekti Evangelijos patarimais, siekdamas išsivaduoti iš kliūčių, kurios galėtų trukdyti karštai mylėti bei tobulai garbinti Dievą, ir artimiau pasišvenčia jo tarnybai [140]. O tas pasišventimas bus juo tobulesnis, juo labiau ryšių tvirtumu ir pastovumu atvaizduos Kristų, neperskiriamu ryšiu susijungusį su savo Sužadėtine Bažnyčia.

Kadangi evangeliniai patarimai jų sekėjus meile, į kurią veda [141], ypatingu būdu sujungia su Bažnyčia bei jos slėpiniu, jais sekančiųjų dvasinis gyvenimas irgi turi būti pašvęstas visos Bažnyčios gėriui. Iš čia kyla pareiga pagal išgales ir savo pašaukimo pobūdį arba malda, arba išorine veikla darbuotis, kad Kristaus karalystė leistų žmonių sielose šaknis, tvirtėtų jose ir plėstųsi po visą pasaulį. Todėl ir Bažnyčia sergsti bei puoselėja savitą įvairių vienuoliškųjų institutų pobūdį.

Evangelinių patarimų prisiėmimas iškyla tartum ženklas, galintis ir turintis veiksmingai patraukti visus Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas. Mat kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, bet ieško būsimosios, vienuolių luomas, labiau atpalaiduodamas savo narius nuo žemės rūpesčių, taip pat visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus atpirkimu įgytą naują ir amžinąjį gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę. Be to, tas luomas artimiau atkuria ir nuolatos atvaizduoja Bažnyčioje tą gyvenimo būdą, kurį priėmė Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį vykdyti Tėvo valios, ir kurį pasiūlė juo sekantiems mokiniams. Pagaliau jis ypatingu būdu atskleidžia, kad Dievo karalystė yra aukščiau už visus žemiškuosius dalykus ir kad jos reikalavimai yra aukščiausi. Jis taip pat visiems žmonėms įrodo nepranokstamą valdančiojo Kristaus galios didybę ir nuostabiai Bažnyčioje veikiančią begalinę Šventosios Dvasios jėgą.

Taigi luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.

Bažnyčios valdžia vienuoliams

45. Kadangi bažnytinės hierarchijos pareiga yra ganyti Dievo tautą ir vesti į vešliausias ganyklas (plg. Ez 34, 14), jai pavesta savo įstatymais išmintingai nustatyti, kaip vykdyti evangelinius patarimus, ypatingu būdu ugdančius Dievo ir artimo meilę [142]. Be to, klusniai sekdama Šventosios Dvasios paskatomis, ji priima žymių vyrų ir moterų pateikiamas regulas ir oficialiai aprobuoja vėlesnius jų pakeitimus. Taip pat ji savo autoritetu budi ir saugo, kad įvairiose vietose Kristaus Kūno ugdymui įkurtos institucijos augtų ir klestėtų, laikydamosi steigėjų dvasios.

Idant visos Viešpaties kaimenės reikmės būtų geriau patenkinamos, Šventasis Tėvas, naudodamasis savo pirmenybe visoje Bažnyčioje ir paisydamas bendrosios gerovės, gali kiekvieną tobulumo institutą ir pavienius jos narius išjungti iš vietos vyskupų jurisdikcijos ir pajungti vien sau [143]. Panašiai jis gali juos ir palikti arba pavesti jų patriarchų valdžiai. O vienuoliai, atlikdami savo pareigas Bažnyčiai ypatingu pasirinkto gyvenimo būdu, pagal kanonų įstatymus privalo reikšti pagarbą ir būti klusnūs vyskupams, kaip reikalauja jų pastoracinė valdžia konkrečiose Bažnyčiose ir apaštalavimo darbui būtina vienybė bei santarvė [144].

Savo patvirtinimu Bažnyčia ne vien suteikia kanoninio luomo garbę vienuoliškam gyvenimui, bet ir liturginiais veiksmais parodo jį esant pašvęstą Dievui. Juk pati Bažnyčia jai Dievo pavestąja galia priima naujų narių įžadus, vieša malda prašo jiems dieviškosios pagalbos ir malonės, paveda juos Dievui ir teikia dvasinį palaiminimą, jungdama jų aukojimąsi su eucharistine auka.

Vienuolių pašvęstumo didybė

46. Vienuoliai stropiai tesirūpina, kad per juos Bažnyčia kasdien vis geriau galėtų tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems parodyti Kristų – tiek kontempliuojantį kalne, tiek skelbiantį minioms Dievo karalystę, tiek gydantį ligonius bei sužeistuosius ir atvedantį į gerą kelią nusidėjėlius, tiek laiminantį vaikus ir visiems darantį gera, tačiau visuomet klusnų jį pasiuntusio Tėvo valiai [145].

Galiausiai visiems turi būti aišku, kad įsipareigojimas sekti evangeliniais patarimais, nors šitaip atsisakoma neabejotinai didžios vertės gėrybių, tikrajai žmogaus asmens pažangai nekliudo, bet pačia savo prigimtimi labai daug padeda. Juk kiekvieno laisvai pagal asmeninį pašaukimą priimti patarimai nemaža prisideda prie širdies skaistinimo ir dvasinės laisvės ugdymo, be paliovos palaiko meilės liepsną ir, svarbiausia, įgalina krikščionį labiau supanašėti su tuo tobulu skaistumo ir neturto gyvenimu, kurį pasirinko Viešpats Kristus ir priėmė Mergelė jo Motina. Tai patvirtina daugybės šventųjų steigėjų pavyzdžiai. Taip pat niekas tenemano, kad dėl savo pasišventimo vienuoliai tampa svetimi žmonėms ar nenaudingi žemiškajai bendruomenei. Nors kartais savo amžininkams jie tiesiogiai nepadeda, gilesniu būdu yra greta jų Kristaus širdyje ir bendradarbiauja dvasiškai, idant žemiškosios bendruomenės statyba visuomet būtų grindžiama Viešpačiu ir vedama į jį, antraip ją statančiųjų darbas būtų veltui [146].

Todėl Šventasis Sinodas drąsina ir giria vyrus ir moteris, brolius ir seseris, kurie vienuolynuose arba mokyklose ir ligoninėse, arba misijose nuolat ir nuolankiai, būdami ištikimi duotiesiems įžadams, puošia Kristaus Sužadėtinę ir didžiadvasiškai bei kuo įvairiausiais būdais tarnauja visiems žmonėms.

Pabaiga

47. Kiekvienas, pašauktas sekti patarimais, rūpestingai tesistengia pasilikti ir kuo labiau pasižymėti tame pašaukime, kuriuo yra Dievo pašauktas, apstesniam Bažnyčios šventumui ir didesnei garbei vienos nedalomos Trejybės, kuri Kristuje ir per Kristų yra kiekvieno šventumo versmė ir pradžia.

Septintas skyrius. KELIAUJANČIOSIOS BAŽNYČIOS ESCHATOLOGINIS POBŪDIS IR VIENYBĖ SU DANGIŠKĄJA BAŽNYČIA

Įžanga

48. Bažnyčia, į kurią visi esame Kristuje Jėzuje šaukiami ir kurioje Dievo malone pasiekiame šventumo, bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai ateis visų dalykų atnaujinimo metas (Apd 3, 21), o drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje (plg. Ef 1, 10; Kol 1, 20; 2 Pt 3, 10–13).

Kristus, pakeltas nuo žemės, visus patraukė prie savęs (plg. Jn 12, 32); prisikėlęs iš numirusių (plg. Rom 6, 9), jis pasiuntė mokiniams savo gaivinančią Dvasią ir per ją įsteigė savo Kūną, tai yra Bažnyčią – visuotinį išganymo sakramentą; sėdėdamas Tėvo dešinėje, jis nuolat veikia pasaulyje: atveda žmones į Bažnyčią, joje glaudžiau sujungia su savimi ir maitina savo paties Kūnu ir Krauju, idant padarytų juos savo garbingojo gyvenimo dalininkais. Taigi pažadėtasis atnaujinimas, kurio laukiame, jau prasidėjo Kristuje, toliau vyksta Šventosios Dvasios atsiuntimu ir tęsiasi jos veikimu Bažnyčioje, kurioje tikėjimu atsiskleidžia net mūsų laikinojo gyvenimo prasmė, kai, vildamiesi būsimųjų gėrybių, stengiamės įvykdyti Tėvo mums pasaulyje pavestąjį uždavinį ir darbuojamės savo išganymui (plg. Fil 2, 12).

Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties (plg. 1 Kor 10, 11), ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo. Tačiau kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė (plg. 2 Pt 3, 13), keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo (plg. Rom 8, 19–22).

Būdami sujungti su Kristumi Bažnyčioje ir paženklinti Šventosios Dvasios, „kuri yra mūsų paveldėjimo laidas“ (Ef 1, 14), tikrai vadinamės ir esame Dievo vaikai (plg. 1 Jn 3, 1), tačiau dar nepasirodėme su Kristumi garbėje (plg. Kol 3, 4), kurioje būsime panašūs į Dievą, nes regėsime jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2). Taigi, „kolei gyvename kūne, esame svetimi, toli nuo Viešpaties“ (2 Kor 5, 6) ir, turėdami Dvasios pradmenis, dūsaujame savo viduje (plg. Rom 8, 23) bei trokštame būti su Kristumi (plg. Fil 1, 23). Ta pati meilė verčia mus vis labiau gyventi tam, kuris už mus mirė ir prisikėlė (plg. 2 Kor 5, 15). Todėl visur stengiamės patikti Viešpačiui (plg. 2 Kor 5, 9) ir imamės Dievo ginklų, kad galėtume atsilaikyti prieš velnio klastas ir pasipriešinti piktąją dieną (plg. Ef 6, 11–13). O kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą (plg. Žyd 9, 27), taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų (plg. Mt 25, 31–46), o ne pasiųstģ šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai (plg. Mt 25, 26), į amžinąją ugnį (plg. Mt 25, 41), ir išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 12, 13 ir 25, 30). Juk iki karaliaudami su garbinguoju Kristumi, visi turėsime pasirodyti „prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Pasaulio pabaigoje tie, „kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29; plg. Mt 25, 46). Tad manome, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18; plg. 2 Tim 2, 11–12), tvirtu tikėjimu laukiame „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13), kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Jis ateis, „kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

Dangiškoji Bažnyčia ir žemiškoji Bažnyčia

49. Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su juo ir visi angelai (plg. Mt 25, 31), sunaikinus mirtį, visa bus jam pajungta (plg. 1 Kor 15, 26–27). O kol tai neįvyko, vieni jo mokinių keliauja žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami „patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks jis yra“ [147]. Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susyja vienas su kitu (plg. Ef 4, 16). Taigi keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, net sustiprėja [148], dalijantis dvasinėmis gėrybėmis. Juk dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą, kilnina kultą, kuriuo ji žemėje garbina Dievą, ir įvairiopai padeda jai plėtotis (plg. 1 Kor 12–27) [149]. Priimtieji į tėvynę ir esantieji pas Viešpatį (plg. 2 Kor 5, 8) per jį, su juo ir jame nesiliauja Tėvą už mus meldę [150], aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje, padedami vieno Dievo ir žmonių tarpininko, Kristaus Jėzaus (plg. 1 Tim 2, 5), visame kame tarnaudami Viešpačiui ir savo kūne papildydami trūkstamas Kristaus kančias dėl jo Kūno, tai yra Bažnyčios (plg. Kol 1, 24) [151]. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems.

Žemiškosios Bažnyčios santykiai su dangiškąja Bažnyčia

50. Ypač pripažindama šį viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą [152] ir, kadangi „šventą ir išganģnga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti. Bažnyčia visuomet tikėjo, kad Kristaus apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią tikėjimo ir meilės liudijimą, yra itin glaudžiai sujungti su mumis Kristuje, su ypatingu jautrumu juos gerbė [153] drauge su palaimintąja Mergele Marija bei šventaisiais angelais ir meldė jų užtarimo bei pagalbos. Prie šių ji netrukus priskyrė kitus, artimai sekusius Kristaus skaistumu ir neturtu [154], pagaliau dar kitus, kurių iškilnus krikščioniškųjų dorybių vykdymas [155] ir dieviškosios charizmos uždegė šventą tikinčiųjų pamaldumą ir norą jais sekti [156].

Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės (plg. Žyd 13, 14 ir 11, 10) ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arba šventumą [157]. Gyvenime tų, kurie, būdami mūsų žmogiškumo bendrininkai, buvo tobuliau perkeisti pagal Kristaus atvaizdą (plg. 2 Kor 3, 18), Dievas gyvai atskleidžia savo artumą ir veidą. Per juose jis pats mums kalba ir duoda mums ženklą savo karalystės [158], į kurią, apsupti tokio liudytojų debesies (plg. Žyd 12, 1) ir regėdami tokį Evangelijos tiesos patvirtinimą, esame galingai traukiami.

Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę (plg. Ef 4, 1–6). Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia. O iš jo, kaip iš Versmės ir Galvos, trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė [159]. Tad mums dera didžiai mylėti šiuos Jėzaus Kristaus draugus ir paveldėjimo dalininkus, kurie drauge yra mūsų broliai ir iškilūs geradariai, dėkoti už juos Dievui [160] ir „nuolankiai į juos kreiptis, šaukiantis jų maldų, paramos bei pagalbos, kai norime išprašyti Dievo malonių per jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, vienatinį Atpirkėją ir Išganytoją“ [161]. Juk kiekvienas tikras mūsų meilės dangaus gyventojams liudijimas pačia savo prigimtimi yra nukreiptas ir kyla į Kristų, „visų šventųjų vainiką“ [162], o per jį – į Dievą, nuostabų ir garbingą savo šventuosiuose [163].

Mūsų vienybė su dangaus Bažnyčia kilniausiu būdu įgyvendinama, kuomet, ypač per šventąją liturgiją, kurioje sakramentų ženklais mus veikia Šventoji Dvasia, bendrai džiaugdamiesi švenčiame dieviškosios didybės šlovę [164] ir visi, Kristaus krauju atpirkti iš kiekvienos genties, kalbos, tautos giminės (plg. Apr 5, 9), suburti į vieną Bažnyčią, viena garbės giesme aukštiname vieną Dievą trijuose asmenyse. Taigi, aukodami eucharistinę auką, mes glaudžiausiu būdu įsijungiame į dangaus Bažnyčios kultą, su ja bendraudami ir pagarbiai minėdami pirmiasia šlovingąją Mergelę Mariją, taip pat šventąjį Juozapą, palaimintuosius apaštalus, kankinius ir visus šventuosius [165].

Pastoraciniai nurodymai

51. Šis Šventasis Sinodas su giliu pietetu perima garbingą mūsų protėvių tikėjimą, jog gyvybiškai bendraujame su broliais, kurie yra pasiekę dangaus garbę arba tebėra po mirties skaistinami, ir drauge iš naujo pateikia Nikėjos II [166], Florencijos [167] ir Tridento [168] Bažnyčios šventųjų Susirinkimų nutarimus. Taip pat su pastoraciniu rūpestingumu jis ragina visus, kuriuos tai liečia, stengtis pašalinti arba pataisyti kiekvieną piktnaudžiavimą, perdėjimą arba apsileidimą, kuris vienur ar kitur būtų įsibrovęs, ir visa atitaisyti didesnei Kristaus ir Dievo šlovei. Tad temoko jie tikinčiuosius, kad tikrąjį šventųjų gerbimą sudaro ne tiek išorinių aktų gausa, kiek veiklios mūsų meilės karštumas, kuriuo didesnei savo ir Bažnyčios gerovei iš šventųjų tikimės „pavyzdžio gyvenime, palaikymo bendrystėje ir pagalbos užtarimu“ [169]. Antra vertus, tepaaiškina jie tikintiesiems, kad mūsų bendravimas su šventaisiais, jei tik suvokiamas aiškesne tikėjimo šviesa, ne tik nesilpnina garbinimo kulto, Dvasioje per Kristų skiriamo Dievui Tėvui, bet, priešingai, jį dar gausiau praturtina [170].

Mes visi, būdami Dievo vaikai ir sudarydami vieną šeimą Kristuje (plg. Žyd 3, 6), tarpusavio meile ir drauge pačiu Švenčiausiosios Trejybės garbinimu bendraudami tarpusavyje, atitinkame giliausiąjį Bažnyčios pašaukimą ir dalyvaujame galutinės garbės liturgijoje, iš anksto ja gėrėdamiesi [171]. Kai pasirodys Kristus ir garbingai prisikels mirusieji, Dievo spindesys apšvies dangaus miestą, ir jo žiburys bus Avinėlis (plg. Apr 21, 24). Tuomet visa šventųjų Bažnyčia, džiaugdamasi didžiausia meilės laime, garbins Dievą ir „Avinėlį, kuris buvo užmuštas“ (Apr 5, 12), vienu balsu sakydama: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius“ (Apr 5, 13).

Aštuntas skyrius. ŠVENČIAUSIOJI MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA, KRISTAUS IR BAŽNYČIOS SLĖPINYJE

I. Pratarmė

Švenčiausioji Mergelė Kristaus slėpinyje

52. Be galo geras ir išmintingas Dievas, norėdamas atbaigti pasaulio atpirkimą, „atėjus laiko pilnatvei, [...] atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, [...] kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 4–5). „Jis dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus, Šventosios Dvasios veikimu gavo kūną iš Mergelės Marijos [172]. Tas dieviškasis išganymo slėpinys mums apreiškiamas ir tęsiamas Bažnyčioje, kurią Viešpats įsteigė kaip savo kūną. Joje tikintieji, laikydamiesi Kristaus kaip galvos ir bendraudami su visais jo šventaisiais, taip pat turi pagarbiai minėti „visų pirma šlovingąją Mergelę Mariją, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytoją“ [173].

Švenčiausioji Mergelė ir Bažnyčia

53. Mergelė Marija, angelui apreiškus širdimi per kūną priėmusi Dievo Žodį ir atnešusi pasauliui Gyvenimą, yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina. Dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta ir su juo suvienyta glaudžiu bei neišardomu ryšiu, ji yra praturtinta aukščiausia pareiga ir garbe – būti Dievo Sūnaus gimdytoja ir kartu numylėtoji Tėvo duktė bei Šventosios Dvasios buveinė. Šia ypatingos malonės dovana ji toli pranoksta visus kitus kūrinius tiek danguje, tiek žemėje. Tačiau drauge ji sujungta su visais išganymo reikalingais žmonėmis kaip Adomo palikuonė ir net yra tikra Kristaus „narių motina […], savo meile padėdama Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra tos Galvos nariai“ [174]. Tad ji sveikinama kaip nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė, kaip tikėjimo ir artimo meilės provaizdis ir gražiausias pavyzdys, kurį Katalikų Bažnyčia, Šventosios Dvasios mokoma, gerbia sūnišku prisirišimu kaip mieliausią motiną.

Susirinkimo nuostata

54. Todėl dėstydamas mokymą apie Bažnyčią, kurioje dieviškasis Atpirkėjas veikia mūsų išganymui, Šventasis Sinodas rūpestingai siekia nušviesti tiek palaimintosios Mergelės vaidmenį įsikūnijusio Žodžio ir mistinio Kūno slėpinyje, tiek atpirktųjų žmonių prievoles Dievo Gimdytojai, Kristaus ir žmonių, ypač tikinčiųjų, Motinai, tačiau neketina nei teikti užbaigto mokymo apie Mariją, nei išspręsti klausimų, kurių teologai dar nėra galutinai nušvietę. Tad tebūnie ir toliau teisėtomis laikomos nuomonės, katalikų mokyklose laisvai dėstomos apie tą, kuri šventojoje Bažnyčioje po Kristaus užima aukščiausią ir mums artimiausią vietą [175].

II. Švenčiausiosios Mergelės vaidmuo išganymo plane

Mesijo Motina Senajame Testamente

55. Šventasis Senojo ir Naujojo Testamento Raštas bei garbingoji Tradicija vis aiškiau nušviečia ir tartum iškelia prieš akis Išganytojo Motinos vaidmenį išganymo plane. Senojo Testamento knygose aprašyta išganymo istorija, palengva rengianti kelią Kristaus atėjimui į pasaulį. Tie ankstyviausi dokumentai, skaitomi Bažnyčioje ir suprantami tolesnio visiško apreiškimo šviesoje, palaipsniui vis ryškiau aikštėn iškelia moters, Atpirkėjo Motinos, pavidalą. Toji šviesa parodo ją jau pranašiškai pavaizduotą nuodėmėn įpuolusiems pirmiesiems tėvams duotu pažadu, jog žaltys bus nugalėtas (plg. Pr 3, 15). Panašiai ją išreiškia Mergelė, pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kuris vadinsis Emanueliu (plg. Iz 7, 14; Mch 5, 2–3; Mt 1, 22–23). Ji užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka, kuomet Dievo Sūnus priima iš jos žmogiškąją prigimtį, idant savo kūno slėpiniais išlaisvintų žmogų iš nuodėmės.

Apreiškimas Marijai

56. Gailestingumo Tėvas norėjo, kad iš anksto paskirtoji Motina pareikštų savo sutikimą prieš Sūnui įsikūnijant, idant tokiu pat būdu, kokiu moteris prisidėjo prie mirties, ji būtų prisidėjusi ir prie gyvybės. Tai nepaprastai tinka Jėzaus Motinai, išliejusiai pasauliui patį Gyvenimą, kuris visa atnaujina, ir Dievo apipiltai tokio uždavinio vertomis dovanomis. Tad nė kiek nenuostabu, kad tarp šventųjų Tėvų įsigalėjo paprotys Dievo Gimdytoją vadinti visiškai šventa ir jokios nuodėmės sutepimo nepaliesta, laikyti ją tarsi Šventosios Dvasios sukurta nauja būtybe [176]. Nuo pat pirmo prasidėjimo akimirksnio papuošta išskirtinio šventumo spindesio, Dievo įsakymu apreiškiančio angelo pasveikinta kaip „malonėmis apdovanotoji“ (plg. Lk 1, 28), Nazareto Mergelė dangaus pasiuntiniui atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė; tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taip Marija, Adomo duktė, sutikdama su Dievo žodžiu, tapo Jėzaus Motina ir, visa širdimi, jokios nuodėmės nekliudoma, priimdama Dievo išganomąją valią, visiškai pasišventė kaip Viešpaties tarnaitė savo Sūnaus asmeniui ir darbui, nuo jo priklausydama ir su juo veikdama, visagalio Dievo malone tarnaudama atpirkimo slėpiniui. Tad šventieji Tėvai pagrįstai mano, kad Marija nebuvo vien pasyviai Dievo panaudota, bet laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui. Mat ji, kaip sako šv. Ireniejus, „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“ [177]. Todėl nemaža senųjų Tėvų savo pamoksluose linkę kartu su juo teigti: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“ [178], ir lygindami su Ieva, Mariją vadina „gyvųjų motina“ [179] bei dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“ [180].

Švenčiausioji Mergelė ir Jėzaus vaikystė

57. Ši Motinos vienybė su Sūnumi išganymo darbe regėti nuo pat Kristaus prasidėjimo mergelėje iki mirties. Pirmiausia Elzbieta atskubėjusią aplankyti Mariją vadina palaima, kadangi ji tiki pažadėtuoju išganymu, o pirmtakas šokteli iš džiaugsmo motinos įsčiose (plg. Lk 1, 41–45); Gimimo sulaukusi Dievo Motina džiaugsmingai rodo piemenims ir išminčiams savo pirmgimį Sūnų, kurio gimimas ne sumažino, o pašventino jos mergiškąjį nepaliestumą [181]. O įteikusi beturčių auką ir paaukojusi jį Viešpačiui šventykloje, ji girdi Simeoną pranašaujant, jog Sūnus būsiąs prieštaravimo ženklas, o motinos sielą perversiąs kalavijas, idant būtų apreikštos daugelio širdžių mintys (plg. Lk 2, 34–35). Prarastą ir skausmingai ieškotą vaikelį Jėzų gimdytojai randa šventovėje besirūpinantį savo Tėvo reikalais. Sūnaus atsakymo jie nesupranta, bet Motina visa tai apmąstydama laiko savo širdyje (plg. Lk 2, 41–51).

Švenčiausioji Mergelė ir Jėzaus viešoji veikla

58. Viešajame Jėzaus gyvenime jo Motina reikšmingai pasirodo nuo pat pradžios, kuomet Galilėjos Kanos vestuvėse, užjausdama kitus, savo užtarimu nulėmė Mesijo Jėzaus ženklų pradžią (plg. Jn 2, 1–11). Sūnaus pamoksluose ji girdėjo žodžius, kuriais, iškeldamas Karalystę virš kūno ir kraujo reikalų bei ryšių, jis skelbė palaimintais tuos, kurie klausosi ir laikosi Dievo žodžio (plg. Mk 3, 35 par. Lk, 27–28), kaip ji ištikimai ir darė (plg. Lk 2, 19 ir 51). Šitaip palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano (plg. Jn 19, 25), skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša. Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: „Moterie, štai tavo sūnus“ (plg. Jn 19, 26–27) [182].

Švenčiausioji Mergelė po Žengimo į dangų

59. Kadangi Dievas panoro, kad žmonių išganymo sakramentas būtų iškilmingai apreikštas ne anksčiau, negu bus išlieta Kristaus pažadėtoji Šventoji Dvasia, matome, kad apaštalai prieš Sekmines „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jos broliais“ (Apd 1, 14). Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu. Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės [183], baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę [184] ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją [185].

III. Švenčiausioji Mergelė ir Bažnyčia

Marija – Viešpaties tarnaitė

60. Vienas tėra mūsų Tarpininkas, anot apaštalo žodžių: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6). Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla ne iš kokios nors vidinės būtinybės, bet iš laisvo Dievo noro ir plaukia iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią. Tai jokiu būdu netrukdo, bet padeda tikintiesiems tiesiogiai vienytis su Kristumi.

61. Palaimintoji Mergelė, nuo amžių kartu su Dievo Žodžio įsikūnijimu skirta tapti Dievo motina, dieviškosios Apvaizdos nutarimu šioje žemėje tapo kilni Atpirkėjo motina, kitus didžiadvasiškumu pralenkianti padėjėja ir nuolanki Viešpaties tarnaitė. Kristų pradėdama, pagimdydama, augindama, paaukodama šventykloje Tėvui, kentėdama drauge su mirštančiu ant kryžiaus Sūnumi, ji ypatingu būdu savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina.

62. Ši Marijos motinystė malonės plane, prasidėjusi, apreiškimo metu jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas [186]. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais [187]. Tačiau tai suprantama tokiu būdu, kuris niekuo nei mažina, nei papildo vienintelio Tarpininko Kristaus vertę ir veiksmingumą [188].

Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.

Tokį priklausomą Marijos vaidmenį Bažnyčia nedvejodama pripažįsta, nuolat patiria ir diegia į tikinčiųjų širdį, idant remdamiesi jos motiniška globa šie artimiau laikytųsi Tarpininko ir Išganytojo.

Marija – Bažnyčios paveikslas

63. Dieviškosios motinystės dovana ir bei pareiga, kuri ją vienija su Sūnumi Atpirkėju, ir savo ypatingomis malonėmis bei pareigomis palaimintoji Mergelė taip pat glaudžiai susijungusi su Bažnyčia; kaip mokė jau šv. Ambraziejus, tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi Dievo Gimdytoja yra Bažnyčios provaizdis [189]. Juk Bažnyčios slėpinyje, kur ir pati Bažnyčia teisėtai vadinama motina ir mergele, palaimintoji Mergelė užima pirmąją vietą, prakilniu ir ypatingu būdu teikdama tiek mergelės, tiek motinos pavyzdį [190]. Būdama tikinti ir klusni, Marija pagimdė žemėje patį Tėvo Sūnų, nepažinusi vyro, pridengta Šventosios Dvasios šešėlio, kaip naujoji leva, jokios abejonės nesužalotu tikėjimu tikėdama ne senojo žalčio, o Dievo pasiuntinio žodžiais. Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.

64. Kontempliuodama paslėptąjį Marijos šventumą, sekdama jos meile, ištikimai vykdydama Tėvo valią ir su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos ir, sekdama savo Viešpaties Motina, Šventosios Dvasios dėka mergelės skaistumu išlaiko nepažeistą tikėjimą, gają viltį, nuoširdžią meilę [191].

Marija – dorybių pavyzdys Bažnyčiai

65. Tuo metu, kai palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės (plg. Ef 5, 27), Kristaus tikintieji dar tebesistengia apgalėdami nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją, šviečiančią visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu. Pamaldžiai ją apmąstydama ir kontempliuodama žmogumi tapusio Žodžio šviesoje, kupina pagarbos Bažnyčia giliau prasiskverbia į gilųjį Įsikūnijimo slėpinį ir darosi vis panašesnė į savo Sužadėtinį. Juk Marija, kuri, taip giliai įžengusi į išganymo istoriją, tartum sujungia ir atspindi savyje didžiausias tikėjimo tiesas, būdama minima ir gerbiama, veda tikinčiuosius į savo Sūnų bei jo auką ir meilę Tėvui. O Kristaus garbės siekianti Bažnyčia darosi vis panašesnė į savo iškilnųjų Provaizdį, nuolat žengdama pirmyn tikėjimu, viltimi ir meile, visur ieškodama ir klausydama Dievo valios. Todėl ir savo apaštalavimo darbe Bažnyčia pagrįstai žvelgia į pagimdžiusiąją Kristų, kuris buvo Šventosios Dvasios pradėtas ir gimė iš Mergelės, idant per Bažnyčią gimtų ir augtų tikinčiųjų širdyse. Tos Mergelės gyvenimas yra motiniškos meilės pavyzdys, kuris turi įkvėpti visus padedančius Bažnyčiai vykdyti jos apaštališką uždavinį – atgimdyti žmones.

IV. Švenčiausiosios Mergelės kultas Bažnyčioje

Švenčiausiosios Mergelės kulto prigimtis ir pagrindas

66. Dievo malone Marija yra išaukštinta, po Sūnaus virš visų angelų ir žmonių kaip švenčiausioji Dievo Motina dalyvavusi Kristaus slėpiniuose, tad Bažnyčia pelnytai ją gerbia ypatingu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip „Dievo Gimdytojai“, kurios prieglobstin pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis [192]. Ypač po Efezo Susirinkimo Marijos kultas Dievo tautoje ėmė nuostabiai augti pagarba ir meile, jos šaukimusi ir jos sekimu, pasak jos pačios pranašiškų žodžių: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis“ (Lk 1, 48–49). Tasai kultas – toks jis visada Bažnyčioje ir buvo – nors ir visiškai ypatingas, iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai, ir tam garbinimui nepaprastai pasitarnauja. Neperžengdama sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų, Dievo Gimdytojai gerbti Bažnyčia patvirtino įvairius pamaldumo pavidalus, pritaikytus laiko ir vietos sąlygomis, tikinčiųjų pobūdžiui ir dvasiai. Jais gerbiant Motiną, deramai pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus, kuriame visa yra (plg. Kol 1, 15–16) ir kuriame amžinasis Tėvas „panorėjo apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19), bei vykdomi Sūnaus įsakymai.

Pastoraciniai nurodymai

67. Šventasis Sinodas apgalvotai moko šio katalikiško mokymo ir drauge ragina visus Bažnyčios vaikus didžiadvasiškai puoselėti palaimintosios Mergelės kultą, ypač liturginį, branginti papročius bei maldos būdus, kuriais ji gerbiama ir apie kuriuos amžių bėgyje yra palankiai atsiliepęs magisteriumas, ir pamaldžiai laikytis praeityje paskelbtų nutarimų dėl Kristaus, palaimintosios Mergelės ir šventųjų paveikslų gerbimo [193]. O teologus ir dieviškojo žodžio skelbėjus Sinodas primygtinai skatina svarstant nepaprastą Dievo Gimdytojos orumą lygiai vengti tiek bet kokio klaidingo perdėjimo, tiek perdėto dvasios siaurumo [194]. Magisteriumo vadovaujami gilindamiesi į Šventąjį Raštą, šventųjų Tėvų bei Mokytojų veikalus ir Bažnyčios liturgines apeigas, jie teisingai tenušviečia palaimintosios Mergelės vaidmenį ir privilegijas, kurios visada susijusios su Kristumi, visos tiesos, šventumo ir pamaldumo šaltiniu. Rūpestingai tevengia jie tokių žodžių ir darbų, kurie galėtų atsiskyrusiuosius brolius ar bet kuriuos kitus suklaidinti dėl tikrojo Bažnyčios mokymo. O tikintieji teatmena, kad tikrasis pamaldumas nėra nei koks bergždžias ir praeinąs jausmas, nei kokia tuščia lengvatikybė, bet plaukia iš tikro tikėjimo, kuris veda mus į Dievo Gimdytojos prakilnumo pripažinimą ir skatina mus mylėti savo Motiną sūniška meile bei sekti jos dorybėmis.

V. Marija – tikros vilties ir paguodos ženklas žemėje keliaujančiai Dievo tautai

68. Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena (plg. 2 Pt 3, 10), ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

69. Šį Šventąjį Sinodą labai džiugina ir guodžia tai, kad ir tarp atsiskyrusiųjų brolių netrūksta tokių, kurie teikia deramą garbę Viešpaties ir Išganytojo Motinai. Tai ypač pasakytina apie rytiečius, su didžiu užsidegimu ir pamaldžia dvasia susiburiančius gerbti Dievo Gimdytojos –amžinosios Mergelės [195]. Visi Kristaus tikintieji tegul karštai prašo Dievo ir žmonių Motiną, kad ji, savo maldomis padėjusi gimstančiai Bažnyčiai ir dabar išaukštinta danguje virš visų palaimintųjų ir angelų, visų šventųjų bendrystėje užtartų mus savo Sūnui, iki vģsos tautų šeimos – ir krikščioniškomis vadinamos, ir dar nepažįstančios savo Išganytojo – taikoje ir santarvėje laimingai susiburs į vieną Dievo tautą švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei.

IŠNAŠOS

[1] Plg. S. Cyprianus. Epist. 64, 4 // PL 3, 1017; CSEL (Hartel) III B, 720. – S. Hilarius Pict. In Mt. 23, 6 // PL 9, 1047. – S. Augustinus. Passim. – S. Cyrillus. Glaph. in Gen. 2, 10 // PG 69, 110 A.

[2] Plg. S. Gregorius M. Hom. in Evang. 19, 1 // PL 76, 1154 B. – S. Augustinus. Serm. 341, 9, 11 // PL 39, 1499 s. – S. Io. Damascenus. Adv. iconocl. 11 // PG 96, 1357.

[3] Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 24, 1 // PG 7, 966 B.; Harvey 2, 131; Sagnard, Sources Chr., p. 398.

[4] S. Cyprianus. De Orat. Dom. 23 // PL 4, 553; CSEL (Hartel) III A, 285. – S. Augustinus. Serm. 71, 20, 33 // PL 38, 463 s. – S. Io. Damascenus. Adv. iconocl. 12 // PG 96, 1358 D.

[5] Plg. Origenes. In Mt. 16, 21 // PG 13, 1443 C. – Tertullianus. Adv. Marc. 3, 7 // PL 2, 357 C; CSEL 47, 3, 386. – Plg. liturgijos dokumentuose: Sacramentarium Gregorianum // PL 78, 160 B; Mohlberg C. Liber Sacramentorum romanae ecclesiae. Romae, 1960, p. 111, XC: „Dieve, kurs iš visų šventųjų stataisi sau amžiną buveinę... “; himnas Urbs Ierusalem beata vienuolių brevijoriuje ir Coelestis urbs Ierusalem Romos brevijoriuje.

[6] Plg. S. Thomas. Summa Theol. III, q. 62, a. 5, ad 1.

[7] Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis (1943 06 29) // AAS 35 (1943), p. 208.

[8] Plg. Leonas XIII. Encikl. Divinum illud (1897 05 09) // ASS 29 (1896–1897), p. 650. – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 219–220; Denz. 2288 (3808). – S. Augustinus. Serm. 268, 2 // PL 38, 1232 etc. – S. Io. Chrysostomus. In Eph. Hom. 9, 3 // PG 62, 72. – S. Didymus Alex. Trin. 2, 1 // PG 39, 449 s. – S. Thomas. In Col. 1, 18, lect. 5 // ed. Marietti, II, n. 46: „Kaip kūno vienovė grindžiama sielos vienybe, taip Bažnyčia – Dvasios vienybe... “

[9] Leonas XIII. Encikl. Sapientiae christianae (1890 01 10) // ASS 22 (1889–1890), p. 392. – Tas pats. Encikl. Satis cognitum (1896 06 29) // AAS 22 (1895–1896), p. 710, 724 ss. – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 199–200.

[10] Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 221 ss. – Tas pats. Encikl. Humani generis (1950 08 12) // AAS 42 (1950), p. 571.

[11] Leonas XIII. Encikl. Satis cognitum // l. c., p. 713.

[12] Plg. Apaštalų simbolis // Denz. 6–9 (10–13). – Nikėjos-Konstantinopolio simbolis // Denz. 86 (150). – Tridento Susirinkimo tikėjimo išpažinimas // Denz. 994, 999 (1862, 1868).

[13] Vadinama „Šventoji (katalikiškoji apaštališkoji) Romos Bažnyčia“; plg. Tridento Susirinkimo tikėjimo išpažinimas // l. c. ir Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath. // Denz. 1782 (3001).

[14] S. Augustinus. De Civ. Dei, XVIII, 51, 2 // PL 41, 614.

[15] Plg. S. Cyprianus. Epist. 69, 6 // PL 3, 1142 B; CSEL (Hartel) 3 B, 754: „nedalus vienybės sakramentas“.

[16] Plg. Pijus XII. Kalba Magnificate Dominum (1954 11 02) // AAS 46 (1954), p. 669. – Tas pats. Encikl. Mediator Dei (1947 11 20) // AAS 39 (1947), p. 555.

[17] Plg. Pijus XI. Encikl. Miserentissimus Redemptor (1928 05 08) // AAS 20 (1928), p. 171 s. – Pijus XII. Kalba Vous nous avez (1956 09 22) // AAS 48 (1956), p. 714.

[18] Plg. S. Thomas. Summa Theol. III, q. 63, a. 2.

[19] Plg. S. Cyrillus Hieros. Catech. 17, de Spiritu Sancto, II, 35–37 // PG 33, 1009–1012. – Nic. Cabasilas. De vita in Christo, lib. III, de utilitate chrismatis // PG 150, 569–580. – S. Thomas. Summa Theol. III, q. 65, a. 3 et q. 72, a. 1 et 5.

[20] Plg. Pijus XII. Encikl. Mediator Dei // l. c., p. 552 s.

[21] 1 Kor 7, 7: „Kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną (idion echei charisma), vienas šitokią, kitas anokią“. – Plg. S. Augustinus. De Dono Persev. 14, 37 // PL 45, 1015 s.: „Ne vien susilaikymas yra Dievo dovana, bet ir susituokusiųjų skaistybė“.

[22] Plg. S. Augustinus. De Praed. Sanct. 14, 27 // PL 44, 980.

[23] Plg. S. Io. Chrysostomus. In Io. Hom. 65, 1 // PG 59, 361.

[24] Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 16, 6; III, 22, 1–3 // PG 7, 925 C – 926 A, 955 C – 958 A; Harvey 2, 87 s., 120–123; Sagnard, Sources Chr., p. 290–292, 372 ss.

[25] Plg. S. Ignatius M. Ad. Rom., Praef. // Funk I, 252.

[26] Plg. S. Augustinus. Bapt. c. Donat. V, 28, 39 // PL 43, 197: „Tikrai aišku, kad, kalbant apie buvimą Bažnyčios viduje ir išorėje, turima omenyje širdis, ne kūnas“. – Plg. Id. Ibid. III, 19, 26 // l. c., 152; V, 18, 24 // l. c., 189; In Io. Tract. 61, 2 // PL 35, 1800 etc.

[27] Plg. Lk 12, 48: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“. – Taip pat plg. Mt 5, 19–20; 7, 21–22; 25, 41–46; Jok 2, 14.

[28] Plg. Leonas XIII. Apašt. laiškas Praeclara gratulationis (1894 06 20) // ASS 26 (1893–1894), p. 707.

[29] Plg. Tas pats. Encikl. Satis cognitum // l. c., p. 738. – Encikl. Caritatis studium (1898 07 25) // ASS 31 (1898–99), p. 11. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją Nell’ alba (1941 12 24) // AAS 34 (1942), p. 21.

[30] Plg. Pijus XI. Encikl. Rerum Orientalium (1928 09 08) // AAS 20 (1928), p. 287. – Pijus XII. Encikl. Orientalis Ecclesiae (1944 04 09) // AAS 36 (1944), p. 137.

[31] Plg. Šventosios Oficijos kongregacija. Instrukcija (1949 12 20) // AAS 42 (1950), p. 142.

[32] Plg. S. Thomas. Summa Theol. III, q. 8, a. 3, ad 1.

[33] Plg. Šventosios Oficijos kongregacija. Laiškas Bostono arkivyskupui // Denz. 3869–72.

[34] Plg. Eusebius Caes. Praeparatio Evangelica, 1, 1 // PG 21, 28 AB.

[35] Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud (1919 11 30) // AAS 11 (1919), p. 440, 451 ss. – Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae (1926 02 28) // AAS 18 (1926), p. 68–69. – Pijaus XII encikl. Fidei donum (1957 04 21) // AAS 49 (1957), p. 236–237.

[36] Plg. Didachē, 14 // Funk I, 32. – S. Iustinus. Dial. 41 // PG 6, 564. – S. Irenaeus. Adv. Haer. IV, 17, 5 // PG 7, 1023; Harvey 2, 199 s. – Tridento Susirinkimas. Sesija 22, sk. 1 // Denz. 939 (1742).

[37] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Sesija 4, Dogm. konst. Pastor aeternus // Denz. 1821 (3050 s.).

[38] Plg. Florencijos Susirinkimas. Dekr. Pro Graecis // Denz. 694 (1307). – Vatikano I Susirinkimas. Ten pat // Denz. 1826 (3059).

[39] Plg. Liber sacramentorum S. Gregorii, Praef. in natali S. Matthiae et S. Thomae // PL 78, 51 et 152; plg. Cod. Vat. lat. 3548, fol. 18. – S. Hilarius. In Ps. 67, 10 // PL 9, 450; CSEL 22, 286. – S. Hieronymus. Adv. Iovin. 1, 26 // PL 23, 247 A. – S. Augustinus. In Ps. 86, 4 // PL 37, 1103. – S. Gregorius M. Mor. in Iob, XXVIII, V // PL 76, 455–456. – Primasius. Comm. in Apoc. V // PL 68, 924 BC. – Paschasius Radb. In Mt. Lib. VIII, cap. 16 // PL 120, 561 C. – Leonas XIII. Laiškas Et sane (1888 12 17) // ASS 21 (1888), p. 321.

[40] Plg. Apd 6, 2–6; 11, 30; 13, 1; 14, 23; 20, 17; 1 Tes 5, 12–13; Fil 1, 1; Kol 4, 11 ir kt.

[41] Plg. Apd 20, 25–27; 2 Tim 4, 6 t., taip pat 1 Tim 5, 22; 2 Tim 2, 2; Tit 1, 5. – S. Clem. Rom. Ad Cor. 44, 3 // Funk I, 156.

[42] S. Clem. Rom. Ad Cor. 44, 2 // Funk I, 154 s.

[43] Plg. Tertullianus. Prescr. Haer. 32 // PL 2, 52 s. – S. Ignatius M. Passim.

[44] Plg. Idem. Praescr. Haer. 32 // PL 2, 53.

[45] Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 3, 1 // PG 7, 848 A; Harvey 2, 8; Sagnard, Sources Chr., p. 100 s.: „skelbiama“.

[46] Plg. Idem. Ibid. III, 2, 2 // PG 7, 847; Harvey 2, 7; Sagnard, l. c., p. 100: „sergstima“; taip pat plg. Ibid. IV, 26, 2 // l. c., 1053; Harvey 2, 236, necnon IV, 33, 8 // l. c., 1077; Harvey 2, 262.

[47] S. Ignatius M. Philad., Praef. // Funk I, 264.

[48] Idem. Ibid. 1, 1; Magn. 6, 1 // Funk I, 264; 234.

[49] S. Clem. Rom. Ibid., 42, 3–4; 44, 3–4; 57, 1–2 // Funk I, 152, 156, 171 s. – S. Ignatius M. Philad. 2; Smyrn. 8; Magn. 3; Trall. 7 // Funk I, 265 s.; 282; 232; 246 s. etc. – S. Iustinus. Apol. 1, 65 // PG 6, 428. – S. Cyprianus. Epist., passim.

[50] Plg. Leonas XIII. Encikl. Satis cognitum // l. c., p. 732.

[51] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 23, Dekr. De sacr. Ordinis, sk. 4 // Denz. 960 (1768). – Vatikano I Susirinkimas. Sesija 4, Dogm. konst. 1 De Ecclesia Christi, sk. 3 // Denz. 1828 (3061). – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 209, 212. – Kanonų teisės kodeksas, kan. 329 § 1.

[52] Plg. Leonas XIII. Laiškas Et sane // l. c., p. 321 s.

[53] S. Leo M. Serm., 5, 3 // PL 54, 154.

[54] Tridento Susirinkimas. Sesija 23, sk. 3 // Denz. 959 (1766); cit. 2 Tim 1, 6–7, idant parodžius, jog šventimai yra tikras sakramentas.

[55] Trad. Apost. 3 // Botte, Sources Chr., p. 27–30 vyskupui priskiriama „kunigystės pirmenybė“. – Plg. Sacramentarium Leonianum // Mohlberg, Sacramentarium Veronense, Roma, 1955, p. 119: „Aukščiausios kunigystės tarnybai... vykdyk savo kuniguose savo slėpinio visumą…“ – Id. Liber Sacramentorum Romanae Ecclesiae, Roma, 1960, p. 121–122: „Suteik jiems, Viešpatie, vyskupo sostą tavo Bažnyčiai ir visai tautai valdyti“; plg. PL 78, 224.

[56] Trad. Apost. 2 // Botte, p. 27.

[57] Tridento Susirinkimas. Sesija 23, sk. 4k. // Denz. 960 (1767); čia mokoma, kad kunigystės sakramentas įspaudžia neišdildomą žymę. – Plg. Jonas XXIII. Kalba Iubilate Deo (1960 05 08) // AAS 52 (1960), p. 466. – Paulius VI. Homilija Šv. Petro bazilikoje (1963 10 20) // AAS 55 (1963), p. 1014.

[58] S. Cyprianus. Epist. 63, 14 // PL 4, 386; CSEL (Hartel) III B, 713: „Kunigas tikrai atstovauja Kristui“. – S. Io. Chrysostomus. In 2 Tim. Hom. 2, 4 // PG 62, 612: Kunigas yra Kristaus symbolon. – S. Ambrosius. In Ps. 38, 25–26; PL 14, 1051–52; CSEL 64, 203–204. – Ambrosiaster. In 1 Tim. 5, 19 // PL 17, 479 C. – Id. In Eph. 4, 11–12 // l. c., 387 C. – Theodorus Mops. Hom. Catech. XV, 21 et 24 // Tonneau, p. 497, 503. – Hesychius Hieros. In Lev. Lib. 2, 9, 23 // PG 93, 894 B.

[59] Plg. Eusebius. Hist. Eccl. V, 24, 10 // GCS II, 1, 495; Bardy, Sources Chr. II, p. 69. – Dionysius, apud Eusebium. Ibid. VII, 5, 2 // GCS II, 2, 638 s.; Bardy, II, p. 168 s.

[60] Dėl ankstyvųjų Susirinkimų plg. Eusebius. Hist. Eccl. V, 23–24 // GCS II, 1, 488 ss.; Bardy, II, p. 66 ss. etc. – Nikėjos Susirinkimas. Kan. 5 // Conc. Oec. Decr., p. 8.

[61] Tertullianus. De Ieiunio, 13 // PL 2, 972 B; CSEL 20, 292, 13–16.

[62] S. Cyprianus. Epist. 56, 3 // CSEL (Hartel) III B, 650; Bayard, p. 154.

[63] Plg. Zinelli oficialus pranešimas Vatikano I Susirinkime // Mansi 52, 1109 C.

[64] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. 2 De Ecclesia Christi schema, sk. 4 // Mansi 53, 310. – Plg. Kleutgeno pranešimą apie pataisytą schemą // Mansi 53, 321 B – 322 B ir Zinelli pareiškimą // Mansi 52, 1110 A. – Taip pat žr. S. Leo M. Serm. 4, 3 // PL 54, 151 A.

[65] Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 227.

[66] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. Pastor aeternus // Denz. 1821 (3050 s.).

[67] Plg. S. Cyprianus. Epist. 66, 8 // CSEL (Hartel) III, 2, 733: „Vyskupas Bažnyčioje ir Bažnyčia vyskupe“.

[68] Plg. Idem. Epist. 55, 24 // CSEL (Hartel), 624, 13: „Viena Bažnyčia visame pasaulyje, padalyta į daugelį narių“. – Id. Epist. 36, 4 // CSEL (Hartel), 575, 20–21.

[69] Plg. Pijus XII. Encikl. Fidei donum // l. c., p. 237.

[70] Plg. S. Hilarius Pict. In Ps. 14, 3 // PL 9, 206; CSEL 22, 86. – S. Gregorius M. Moral. IV, 7, 12 // PL 75, 643 C. – Pseudo-Basilius. In Is. 15, 296 // PG 30, 637 C.

[71] S. Coelestinus. Epist. 18 1–2 ad Conc. Eph. // PL 50, 505 AB; Schwartz, Acta Conc. Oec. I, 1, 1, p. 22. – Plg. Benediktas XV. Apašt. laiškas Maximum illud // l. c., p. 440. – Pijus XI. Encikl. Rerum Ecclesiae // l. c., p. 69. – Pijus XII. Encikl. Fidei donum // l. c.

[72] Leonas XIII. Encikl. Grande munus (1880 09 30) // ASS 13 (1880), p. 145. – Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1327, kan. 1350 § 2.

[73] Dėl patriarchiškųjų Bažnyčių teisių plg. Nikėjos Susirinkimas. Kan. 6 (Aleksandrija ir Antiochija) ir kan. 7 (Jeruzalė) // Conc. Oec. Decr., p. 8. – Laterano IV Susirinkimas (1215). Konst. 5 De dignitate Patriarcharum // l. c., p. 212. – Feraros-Florencijos Susirinkimas // l. c., p. 504.

[74] Plg. Rytų Bažnyčios kanonų teisės kodeksas, kan. 216–314 (patriarchai); kan. 324–339 (aukštesnieji arkivyskupai); kan. 362–391 (kiti dignitoriai); ypač kan. 238 § 3, 216; 240; 251; 255 (patriarcho skiriami vyskupai).

[75] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 5, Dekr. De reform., sk. 2, 9; Sesija 24, kan. 4 // Conc. Oec. Decr., p. 645, 739.

[76] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. Dei Filius, 3 // Denz. 1712 (3011) – Plg. Schemos I De Eccl. prierašas (iš šv. Roberto Belarmino) // Mansi 51, 579 C; taip pat plg. Konst. 2. De Ecclesia Christi pataisyta schema ir Kleutgeno komentaras // Mansi 53, 313 AB. – Pijus IX. Laiškas Tuas libenter // Denz. 1683 (2879).

[77] Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1322–1323.

[78] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. Pastor aeternus // Denz. 1839 (3074).

[79] Plg. Gasser. Paaiškinimas Vatikano I Susirinkime // Mansi 52, 1213 AC.

[80] Tas pats. Ten pat // Mansi 1214 A.

[81] Tas pats. Ten pat // Mansi 1215 CD, 1216–1217 A.

[82] Tas pats. Ten pat // Mansi 1213.

[83] Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. Pastor aeternus, 4 // Denz. 1836 (3070).

[84] Vyskupo konsekracijos malda Bizantijos apeigose; žr. Euchologion to mega, Roma, 1873, p. 139.

[85] Plg. S. Ignatius M. Smyrn. 8, 1 // Funk I, 282.

[86] Plg. Apd. 8, 1; 14, 22–23; 20, 17 ir kt.

[87] Mozarabų apeigų malda // PL 96, 759 B.

[88] Plg. S. Ignatius M. Smyrn. 8, 1 // Funk I, 282.

[89] S. Thomas. Summa Theol. III, q. 73, a. 3.

[90] Plg. S. Augustinus. C. Faustum, 12, 20 // PL 42, 265; Serm. 57, 7 // PL 38, 389 ir etc.

[91] S. Leo M. Serm. 63, 7 // PL 54, 357 C.

[92] Traditio Apostolica Hippolyti, 2–3 // Botte, Sources Chr., p. 26–30.

[93] Plg. Examen vyskupo konsekracijos pradžioje ir Oratio vyskupo konsekracijos Mišių pabaigoje po Te Deum.

[94] Benediktas XIV. Brevė Romana Ecclesia (1752 10 05), § 1 // Bullarium Benedicti XIV, t. IV, Roma, 1758, 21: „Vyskupas yra Kristaus paveikslas ir vykdo jo pareigas“. – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 211: „Kristaus vardu kiekvienas gano ir valdo jam pavestas kaimenes“.

[95] Leonas XIII. Encikl. Satis cognitum // l. c., p. 732. – Tas pats. Laiškas Officio sanctissimo (1887 12 22) // ASS 20 (1887), p. 264. – Pijus IX. Apašt. laiškas Vokietijos vyskupams (1875 03 12) ir kalba konsistorijoje (1875 03 15) // Denz. 3112–3117 (naujame leidime).

[96] Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. Pastor aeternus, 3 // Denz. 1928 (3061). – Plg. Zinelli pranešimas // Mansi 52, 1114 D.

[97] Plg. S. Ignatius M. Ad Eph. 5, 1 // Funk I, 216.

[98] Plg. Idem. Ibid. 6, 1 // Funk I, 218.

[99] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 23, De sacr. Ordinis, sk. 2 // Denz. 958 (1765); Kan. 6 // Denz. 966 (1776).

[100] Plg. Innocentius I. Epist. ad Decentium // PL 20, 554 A; Mansi 3, 1029; Denz. 98 (215): „Nors ir būdami antraeiliai kunigai, dvasininkai neturi pontifikato aukščiausiosios garbės“. – S. Cyprianus. Epist. 61, 3 // CSEL (Hartel) III B, 696.

[101] Plg. Tridento Susirinkimas. Ten pat // Denz. 956a–968 (1763–1778); ypač plg. Kan. 7 // Denz. 967 (1777). – Pijus XII. Apašt. konst. Sacramentum Ordinis // Denz. 2301 (3857–61).

[102] Plg. Innocentius I. Ibid. – S. Gregorius Naz. Apol. II, 22 // PG 35, 432 B. – Pseudo-Dionysius. Eccl. Hier., 1, 2 // PG 3, 372 D.

[103] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 22 // Denz. 940 (1743). – Pijus XII. Encikl. Mediator Dei // l. c., p. 553; Denz. 2300 (3850).

[104] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 22 // Denz. 938 (1739–40). – Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 7 ir 47.

[105] Plg. Pijus XII. Encikl. Mediator Dei // l. c.

[106] Plg. S. Cyprianus. Epist. 11, 3 // PL 4, 242 B; CSEL (Hartel) II, 2, 497.

[107] Kunigystės šventimai, aprengimas drabužiais.

[108] Kunigystės šventimai, konsekracijos prefacija.

[109] Plg. S. Ignatius M. Philad. 4 // Funk I, 266. – S. Cornelius I, apud S. Cyprianus. Epist. 48, 2 // CSEL (Hartel) III, 2, 610.

[110] Constitutiones Ecclesiae aegyptiacae III, 2 // Funk, Didascalia, II, 103. – Statuta Eccl. Ant. 37–41 // Mansi 3, 954.

[111] S. Polycarpus. Ad Phil. 5, 2 // Funk I, 300: apie Kristų sakoma, jog jis „tapo visų tarnu (diaconus) “. – Plg. Didachē, 15, 1 // l. c., 32. – S. Ignatius M. Trall. 2, 3 // l. c., 242. – Constitutiones Apostolorum, 8, 28, 4 // Funk, Didascalia, I, 530.

[112] S. Augustinus. Serm. 340, 1 // PL 38, 1483.

[113] Plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno (1931 05 15) // AAS 23 (1931), p. 221 s. – Pijus XII. Kalba De quelle consolation (1951 10 14) // AAS 43 (1951), p. 790 s.

[114] Plg. Pijus XII. Kalba Six ans sont écoulés (1957 10 05) // AAS 49 (1957), p. 927.

[115] Kristaus Karaliaus šventės prefacija.

[116] Plg. Leonas XIII. Encikl. Immortale Dei (1885 11 01) // ASS 18 (1885), p. 166 ss. – Tas pats. Encikl. Sapientiae christianae // l. c., p. 397 ss. – Pijus XII. Kalba Alla vostra filiale (1958 03 23) // AAS 50 (1958), p. 220: „teisėtas, sveikas valstybės pasaulietiškumas“.

[117] Kanonų teisės kodeksas, kan. 682.

[118] Plg. Pijus XII. Kalba De quelle consolation // l. c., p. 789: „Lemiamuose mūšiuose sėkmingiausios iniciatyvos kartais kyla būtent pirmosiose linijose“. – Plg. Tas pats. Kalba L'importance de la presse catholique (1950 02 17) // AAS 42 (1950), p. 256.

[119] Plg. 1 Tes 5, 19; 1 Jn 4, 1.

[120] Epist. Ad Diognetum, 6 // Funk I, 400. – Plg. S. Io. Chrysostomus. In Mt. Hom. 46 (47), 2 // PG 58, 478 (apie raugą tešloje).

[121] Romos mišiolas, Gloria in excelsis. – Plg. Lk 1, 35; Mk 1, 24; Lk 4, 34; Jn 6, 69 (ho hagios tou Theou „Dievo šventasis“); Apd 3, 14; 4, 27. 30; Žyd 7, 26; 1 Jn 2, 20; Apr 3, 7.

[122] Plg. Origenes. Comm Rom. 7, 7 // PG 14, 1122 B. – Pseudo-Macarius. De Oratione, 11 // PG 34, 861 AB. – S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 3.

[123] Plg. S. Augustinus. Retract. II, 18 // Pl 32, 637 s. – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 225.

[124] Plg. Pijus XI. Encikl. Rerum omnium (1923 01 26) // AAS 15 (1923), p. 50, 59–60. – Tas pats. Encikl. Casti connubii (1930 12 31) // AAS 22 (1930), p. 548. – Pijus XII. Apašt. konst. Provida Mater (1947 02 02) // AAS 39 (1947), p. 117. – Tas pats. Kalba Annus sacer (1950 12 08) // AAS 43 (1951), p. 27–28. – Tas pats. Kalba Nel darvi (1956 07 01) // AAS 48 (1956), p. 574 s.

[125] Plg. S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 5 et 6. – Id. De perf. vitae spir., cap. 18. – Origenes. In Is. Hom. 6, 1 // PG 13, 239.

[126] Plg. S. Ignatius M. Magn. 13, 1 // Funk I, 241.

[127] Plg. Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo (1908 08 04) // ASS 41 (1908), p. 560 s. – Kanonų teisės kodeksas, kan. 124. – Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii (1935 12 20) // AAS 28 (1936), p. 22 s.

[128] Kunigystės šventimai, pradžios paraginimas.

[129] Plg. S. Ignatius M. Trall. 2, 3 // Funk I, 244.

[130] Plg. Pijus XII. Kalba Sous la maternelle protection (1957 12 09) // AAS 50 (1958), p. 36.

[131] Tas pats. Encikl. Casti connubii // l. c., p. 548 s. – Plg. S. Io. Chrysostomus. In Ephes. Hom. 20, 2 // PG 62, 136 ss.

[132] S. Augustinus. Enchir. 121, 32 // PL 40, 288. – S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 1. – Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae (1950 09 23) // AAS 42 (1950), p. 660.

[133] Dėl patarimų apskritai plg. Origenes. Comm. Rom. X, 14 // PG 14, 1275 B. – S. Augustinus. De Virginitate, 15, 15 // PL 40, 403. – S. Thomas. Summa Theol. I–II, q. 100, a. 2 c (in fine); II–II, q. 44, a. 4 ad 3.

[134] Dėl pašvęstosios mergystės prakilnumo plg. Tertullianus. Exhort. Cast. 10 // PL 2, 925 C. – S. Cyprianus. Hab. Virg. 3 // PL 4, 443 B; 22 // l. c. 461 A s. – S. Athanasius (?). De Virg. // PG 28, 252 ss. – S. Io. Chrysostomus. De Virg. // PG 48, 533 ss.

[135] Dėl dvasinio neturto plg. Mt 5, 3; 19, 21; Mk 10, 21; Lk 18, 22; dėl Kristaus klusnumo pavyzdžio plg. Jn 4, 34; 6, 38; Fil 2, 8–10; Žyd 10, 5–7. – Bažnyčios Tėvai ir ordinų steigėjai apie tai kalba labai dažnai.

[136] Dėl veiksmingo praktikavimo patarimų, kurie skiriami ne visiems, plg. S. Io. Chrysostomus. In Mt. Hom. 7, 7 // PG 57, 81 s. – S. Ambrosius. De Viduis, 4, 23 // PL 16, 241 s.

[137] Plg. Rosweydus. Vitae Patrum, Antwerpia, 1628. – Apophtegmata Patrum // PG 65. – Palladius. Historia Lausiaca // PG 34, 995 ss.; Butler, Cambridge, 1898 (1904). – Pijus XI. Apašt. konst. Umbratilem (1924 07 08) // AAS 16 (1924), p. 386–387. – Pijus XII. Kalba Nous sommes heureux (1958 04 11) // AAS 50 (1958), p. 283.

[138] Paulius VI. Kalba Magno gaudio (1964 05 23) // AAS 56 (1964), p. 566.

[139] Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 487 ir 488, 40. – Pijus XII. Kalba Annus sacer // l. c., p. 27 s. – Tas pats. Apašt. konst. Provida Mater // l. c., p. 120 ss.

[140] Paulius VI. Ten pat, p. 567.

[141] Plg. S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 3 et q. 188, a. 2. – S. Bonaventura. Opusc. XI, Apologia Pauperum, cap. 3, 3 // Quaracchi, t. 8, 1898, p. 245 a.

[142] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Schema De Ecclesia Christi, sk. XV ir past. 48 // Mansi 51, 549 s., 619 s. – Leonas XIII. Laiškas Au milieu de cosolations (1900 12 23) // ASS 33 (1900–1901), p. 361. – Pijus XII. Apašt. konst. Provida Mater // l. c., p. 114 s.

[143] Plg. Leonas XIII. Konst. Romanos Pontifices (1881 05 08) // ASS 13 (1880–1881), p. 483. – Pijus XII. Kalba Annus sacer // l. c., p. 28 s.

[144] Plg. Pijus XII. Kalba Annus sacer // l. c., p. 28. – Tas pats. Apašt. konst. Sedes Sapientiae (1956 05 31) // AAS 48 (1956), p. 365. – Paulius VI. Ten pat // l. c., p. 570–571.

[145] Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 214 s.

[146] Plg. Tas pats. Kalba Annus sacer // l. c., p. 30. – Tas pats. Kalba Sous la maternelle protection // l. c., p. 39 s.

[147] Florencijos Susirinkimas. Dekr. Pro Graecis // Denz. 693 (1305).

[148] Be seniausių dokumentų, nukreiptų prieš bet kokias dvasių iškvietimo formas, pradedant Aleksandru IV (1258 09 27), dar plg. Šventosios Oficijos kongregacija. Encikl. De magnetismi abusu (1856 08 04) // ASS (1865), p. 177–178; Denz. 1653–1654 (2823–2825). – Ta pati. Atsakymas (1917 04 24) // AAS 9 (1917), p. 268; Denz. 2182 (3642).

[149] Šio pauliškojo mokymo apibendrinimą žr. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 200 etc.

[150] Tarp kitų plg. S. Augustinus. Enarr. in Ps. 85, 24 // PL 37, 1099. – S. Hieronymus. Liber contra Vigilantium, 6 // PL 23, 344. – S. Thomas. In IV Sent., d. 45, q. 3, a. 2. – S. Bonaventura. In IV Sent., d. 45, a. 3, q. 2 etc.

[151] Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 245.

[152] Plg. daugybę įrašų Romos katakombose.

[153] Plg. Gelazijus I. Dekretalija De libris recipiendis, 3 // PL 59, 160; Denz. 165 (353).

[154] S. Methodius. Symposion, VII, 3 // GCS (Bonwetsch), 74.

[155] Plg. Benediktas XV. Decretum aprobationis virtutum in Causa beatificationis et canonizationis Servi Dei Ioannis Nepomuceni Neumann // AAS 14 (1922), p. 23. – Daugelis Pijaus XI kalbų apie šventuosius // Discorsi…, t. I–III, Roma, 1941–1942, passim. – Pijus XII. Discorsi e Radiomessaggi, t. 10, 1949, p. 37–43.

[156] Plg. Pijus XII. Encikl. Mediator Dei // l. c., p. 581.

[157] Plg. Žyd 13, 7; Sir 36, 44–50; Žyd 11, 3–40. – Taip pat plg. Pijus XII. Encikl. Mediator Dei // l. c., p. 582–583.

[158] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide catholica, sk. 3 // Denz. 1794 (3013).

[159] Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 216.

[160] Dėl dėkingumo patiems šventiesiems plg. Diehl. Inscriptiones latinae christianae veteres, I, Berlin, 1925, 2008, 2382, passim.

[161] Tridento Susirinkimas. Sesija 25, De invocatione… Sanctorum // Denz. 984 (1821).

[162] Romos brevijorius, Visų Šventųjų šventės invitatorijus.

[163] Pvz. plg. 2 Tes 1, 10.

[164] Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, sk. 5, 104.

[165] Romos Mišių kanonas.

[166] Nikėjos II Susirinkimas. Aktas VII // Denz. 302 (600).

[167] Florencijos Susirinkimas. Dekr. Pro Graecis // Denz. 693 (1304).

[168] Tridento Susirinkimas. Sesija 25, De invocatione, veneratione et reliquiis Sanctorum et sacris imaginibus // Denz. 984–988 (1821–1824). – Tas pats. Sesija 25, Dekr. De Purgatorio // Denz. 983 (1820). – Tas pats. Sesija 6, Dekr. De iustificatione, kan. 30 // Denz. 840 (1580).

[169] Kai kurioms vyskupijoms leista šventųjų šventės prefacija.

[170] Plg. S. Petrus Canisius. Catechismus Maior seu Summa Doctrinae christianae, cap. III (ed. crit. F. Streicher), Pars I, p. 15–16, Nr. 44; p. 100–101, Nr. 49.

[171] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, sk. 1, 8.

[172] Romos Mišių „Tikiu“; plg. Symbolum Constantinopolitanum // Mansi 3, 566. – Plg. Efezo Susirinkimas // l. c. 4, 1130 (taip pat l. c. 2, 665; 4, 1071). – Chalkedono Susirinkimas // l. c. 7, 111–116. – Konstantinopolio II Susirinkimas // l. c. 9, 375–396.

[173] Romos Mišių kanonas.

[174] S. Augustinus. De S. Virginitate, 6 // PL 40, 399.

[175] Plg. Paulius VI. Kalba Susirinkime (1963 12 04) // AAS 56 (1964), p. 37.

[176] Plg. S. Germanus Const. Hom. in Annunt. Deiparae // PG 98, 328 A. – Id. In Dorm. 2 // l. c., 357. – S. Anastasius Antioch. Serm. 2 de Annunt., 2 // PG 89, 1377 AB. – Id. Serm. 3, 2 // l. c., 1388 C. – S. Andreas Cret. Can. in B. V. Nat. 4 // PG 97, 1321 B. – Id. In B. V. Nat., 1 // l. c., 812 A. – Id. Hom. in dorm. 1 // l. c., 1068 C. – S. Sofronius. Or. 2 in Annunt., 18 // PG 87 (3), 3237 BD.

[177] S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 22, 4 // PG 7, 959 A; Harvey 2, 123.

[178] Idem. Ibid.; Harvey 2, 124.

[179] S. Epiphanius. Haer. 78, 18 // PG 42, 728 CD – 729 AB.

[180] S. Hieronymus. Epist. 22, 21 // PL 22, 408. – Plg. S. Augustinus. Serm. 51, 2, 3 // PL 38, 335. – Id. Serm. 232, 2 // l. c., 1108. – S. Cyrillus Hieros. Catech. 12, 15 // PG 33, 741 AB. – S. Io. Chrysostomus. In Ps. 44, 7 // PG 55, 193. – S. Io. Damascenus. Hom. 2 in dorm. B. M. V., 3 // PG 96, 728.

[181] Plg. Laterano Susirinkimas (649). Kan. 3 // Mansi 10, 1151. – S. Leo M. Epist. ad Flav. // PL 54, 759. – Chalkedono Susirinkimas // Mansi 7, 462. – S. Ambrosius. De instit. virg. // PL 16, 320.

[182] Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 247–248.

[183] Plg. Pijus IX. Bulė Ineffabilis (1854 12 08) // Acta Pii IX, 1, I, p. 616; Denz. 1641 (2803).

[184] Plg. Pijus XII. Apašt. konst. Munificentissimus Deus (1950 11 01) // AAS 42 (1950); Denz. 2333 (3903). – Plg. S. Io. Damascenus. Enc. in dorm. Dei genitricis, Hom. 2 et 3 // PG 96, 721–761; 728 B. – S. Germanus Const. In SS. Dei gen. dorm., Serm. 1 // PG 98 (6), 340–348. – Id. Serm. 3 // l. c., 361. – S. Modestus Hier. In dorm. SS. Deiparae // PG 86 (2), 3277–3312.

[185] Plg. Pijus XII. Encikl. Ad coeli Reginam (1954 10 11) // AAS 46 (1954), p. 633–636; Denz. 3913 ss. – Plg. S. Andreas Cret. Hom. 3 in dorm. SS. Deiparae // PG 97, 1089–1109. – S. Io. Damascenus. De fide orth., IV, 14 // PG 94, 1153–1161.

[186] Plg. Kleutgen. Pataisytas tekstas De mysterio Verbi incarnati, sk. IV // Mansi 53, 290. – Plg. S. Andreas Cret. In nat. Mariae, Serm. 4 // PG 97, 865 A. – S. Germanus Const. In annunt. Deiparae // PG 98, 321 BC. – Id. In dorm. Deiparae, III // l. c., 361 D. – S. Io. Damascenus. In dorm. B. V. Mariae, Hom. 1, 8 // PG 96, 712 BC – 713 A.

[187] Plg. Leonas XIII. Encikl. Adiutricem populi (1895 09 05) // ASS 15 (1895–1896), p. 303. – Šv. Pijus X. Encikl. Ad diem illum (1904 02 02) // Acta, I, p. 154; Denz. 1978 a (3370). – Pijus XI. Encikl. Miserentissimus Redemptor // l. c., p. 178. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1946 05 13) // AAS 38 (1946), p. 266.

[188] S. Ambrosius. Epist. 63 // PL 16, 1218.

[189] Idem. Expos. Lc. II, 7 // PL 15, 1555.

[190] Plg. Pseudo-Petrus Dam. Serm. 63 // PL 144, 861 AB. – Godefridus a S. Victore. In nat. B. M. // Paryžiaus rankraštis, Mazarine, 1002, fol. 109 r. – Gerhohus Reich. De gloria et honore Filii hominis, 10 // PL 194, 1105 AB.

[191] S. Ambrosius. Ibid. – Id. Expos. Lc. X, 24–25 // PL 15, 1810. – S. Augustinus. In Io. Tract. 13, 12 // PL 35, 1499. – Plg. Id. Serm. 191, 2, 3 // PL 38, 1010 etc. – Taip pat plg. S. Beda. In Lc. Expos. I, cap. 2 // PL 92, 330. – Issac de Stella. Serm. 51 // PL 194, 1863 A.

[192] „Tavo apgynimo šaukiamės“ (Sub tuum praesidium).

[193] Plg. Nikėjos II Susirinkimas (787) // Mansi 13, 378–379; Denz. 302 (600–601). – Tridento Susirinkimas. Sesija 25 // Mansi 33, 171–172.

[194] Plg. Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1954 10 24) // AAS 46 (1954), p. 679. – Tas pats. Encikl. Ad coeli Reginam // l. c., p. 637.

[195] Plg. Pijus XI. Encikl. Ecclesiam Dei (1923 11 12) // AAS 15 (1923), p. 581. – Pijus XII. Encikl. Fulgens corona (1953 09 08) // AAS 45 (1953), p. 590–591.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 64
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/susirinkimai/vatikano_ii/konstitucijos/lumen-gentium
Paskelbta: 2014-03-31 17:54:13 | Patikslinta 2015-06-09 17:32:57.