Sutrumpintas

<...> Mano pastoracinis apsilankymas Čekijos Respublikoje sutampa su totalitarinio režimo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje bei „šilkinės revoliucijos“, grąžinusios šiai nacijai demokratiją, 20-osiomis metinėmis. Kilusi euforija pasireiškė laisvės pavidalu. Praėjus dviem dešimtmečiams po sudėtingų politinių permainų, nusiritusių per šį žemyną, veikimo bei atkūrimo procesas tebevyksta dabar platesniame Europos vienijimosi ir vis globalesnio pasaulio kontekste. Piliečių siekiai ir vyriausybėms adresuojami lūkesčiai privertė ieškoti naujų pilietinio gyvenimo ir solidarumo tarp valstybių ir tautų modelių, be kurių nuo seno trokštama teisingumo, taikos ir gerovės ateitis liktų nepasiekiama. Tokie troškimai tebesiplėtoja. Šiandien, pirmiausia jaunuoliams, vėl kyla klausimas, kokia įgytosios laisvės prigimtis. Kam reikia laisvės? Kokie jos tikrieji požymiai?

Kiekvienai kartai tenka užduotis iš naujo leistis į nelengvą tinkamo žmonių reikalų tvarkymo būdo paiešką, stengiantis suprasti, kaip deramai naudotis laisve (plg. Spe salvi, 25). Pareiga stiprinti „laisvės struktūras“ gyvybiškai svarbi, tačiau to nepakanka: žmogaus siekiai pranoksta jį patį, viską, ką gali pasiūlyti politinė ar ekonominė valdžia, krypdami į spindinčią viltį (plg. ten pat, 35), kurios ištakos yra už mūsų, tačiau mumyse sutinkamos kaip tiesa, grožis ir gėris. Laisvė ieško tikslo: ji reikalauja įsitikinimo. Tikroji laisvė suponuoja tiesos – tikrojo gėrio – ieškojimą ir todėl tikrove tampa tik žinant ir darant tai, kas teisinga. Tiesa, kitais žodžiais, yra saistanti laisvės gairė, o gėris – laisvės tobulumas. Aristotelis apibrėžia gėrį kaip „tai, į ką linksta visi daiktai“, ir toliau sako, jog „vertinga siekti gėrio vienam žmogui, bet dar gražiau ir dieviškiau siekti to tautai ar miestui-valstybei“ (Nikomacho etika, 1; plg. Caritas in veritate, 2). Kilni atsakomybė žadinti imlumą tiesai ir gėriui iš tiesų tenka visiems vadovams – religiniams, politiniams ir kultūriniams, kiekvienam savaip. Išvien turime grumtis dėl laisvės ir ieškoti tiesos, nes viena ir kita arba eina ranka rankon, arba kartu apgailėtinai pražūva (plg. Fides et ratio, 90).

Krikščionims tiesos vardas – Dievas. O gėrio veidas – Jėzus Kristus. Krikščionių tikėjimas nuo šventųjų Kirilo ir Metodijaus bei ankstyvųjų misionierių laikų esmingai prisidėjo prie šios šalies dvasinio ir kultūrinio paveldo. Toks jo vaidmuo turėtų būti dabar ir ateityje. Turtingas dvasinių ir kultūrinių vertybių, vienoms reiškiantis kitomis, paveldas ne tik suformavo tautos tapatybę, bet ir dovanojo jai viziją, būtiną jungiamajam vaidmeniui Europos širdyje atlikti. Ši teritorija amžiais buvo įvairių tautų, tradicijų ir kultūrų susitikimo vieta. Visi žinome, jog jos istorijoje būta skausmingų skyrių, o ir dabar ją tebevagoja tarpusavio nesupratimo, karo ir persekiojimo pagimdytų tragiškų įvykių randai. Tačiau tiesa ir tai, kad jos krikščioniškosios šaknys maitino įsidėmėtiną atleidimo, susitaikymo ir bendradarbiavimo dvasią, leidusią šių kraštų žmonėms surasti laisvę ir įžengti į naujos pradžios, naujos sintezės, naujos vilties epochą. Argi ne kaip tik tokios dvasios reikia šiuolaikinei Europai?

Europa yra daugiau negu žemynas. Tai namai! Savo giliausią prasmę laisvė atranda dvasinėje tėvynėje. Su visa pagarba politinės srities ir religijos perskyrai, iš tikrųjų išsaugančiai piliečių laisvę reikšti religinius įsitikinimus ir atitinkamai gyventi, noriu pabrėžti nepamainomą krikščionybės vaidmenį ugdant kiekvienos kartos sąžinę ir skatinant pamatinį etinį sutarimą, tarnaujantį kiekvienam asmeniui, kuris vadina šį žemyną „namais“. Vadovaudamasis tokia dvasia, branginu balsą visų, kurie šiandien šioje šalyje ir visame žemyne stengiasi savo tikėjimą pagarbiai ir kartu ryžtingai taikyti viešumoje, tikėdamiesi, kad visuomenines normas ir politinius sprendimus ženklins troškimas gyventi tiesa, išlaisvinančia kiekvieną vyrą ir moterį (plg. Caritas in veritate, 9).

Ištikimybė tautoms, kurioms tarnaujate ir atstovaujate, reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė laiduoja laisvę ir visapusišką žmogaus vystymąsi (plg. ten pat, 9). Drąsa sakyti tiesą naudinga visiems visuomenės nariams, nes atskleidžiamas žmogaus vystymosi kelias, nurodomi jo etiniai ir moraliniai pamatai, laiduojama, kad viešoji politika remsis žmogaus išminties lobiu. Jautrumo visuotinei tiesai niekada neturi nustelbti daliniai, kad ir kokie svarbūs, interesai, nes tai vėlgi skatintų socialinę fragmentaciją ar diskriminaciją – dalykus, kuriuos tos interesų ar lobistų grupės sakosi norinčios įveikti. Užuot kėlęs grėsmę skirtingumo tolerancijai ar kultūriniam pliuralizmui, tiesos ieškojimas daro sutarimą galimą, išsaugo viešųjų debatų logiškumą, sąžiningumą, skaidrumą ir laiduoja vienybę, kurios tiesiog neįmanoma pasiekti miglotais integracijos įsivaizdavimais. Turėdamas prieš akis Bažnyčios materialinės, intelektinės ir dvasinės gailestingosios meilės tradiciją, esu tikras, kad katalikų bendruomenės nariai – kartu su kitų Bažnyčių, bažnytinių bendruomenių ir religijų nariais – toliau sieks vystymosi tikslų, turinčių didesnę žmogiškąją ir sužmoginančiąją vertę tiek šioje nacijoje, tiek už jos ribų (plg. ten pat, 9).

Brangūs bičiuliai, Jūsų buvimas šioje puikioje sostinėje, dažnai pavadinamoje Europos širdimi, verčia mus paklausti, kas yra „širdis“. Į tai nelengva atsakyti, tačiau užuominą teikia šį miestą puošiantys architektūriniai brangakmeniai. Pritrenkiantis jo bažnyčių, pilies, aikščių ir tiltų grožis negali netraukti dvasios prie Dievo. Jų grožis išreiškia tikėjimą; tai Dievo epifanijos, pagrįstai skatinančios mus apmąstyti įstabius stebuklus, kurių galime pasiekti mes, kūriniai, leisdami reikštis mūsų giliausios būties estetiniams ir mąstymo aspektams. Kaip būtų tragiška, jei kas nors mėgautųsi tokiais grožio pavyzdžiais, tačiau ignoruotų transcendentinį slėpinį, į kurį jie kreipia. Kūrybiškas klasikinės tradicijos ir Evangelijos susidūrimas pagimdė žmogaus ir visuomenės supratimą, dėmesingą Dievo buvimui tarp mūsų. Formuodamas šio žemyno kultūrinį paveldą, toks supratimas akcentavo, kad protas neapsiriboja tuo, ką mato akis, bet kreipia žvilgsnį į tai, kas toliau jos, į tai, ko giliai trokšta, galėtume pasakyti, į kūrinijos Dvasią.

Šiandienėje kryžkelėje, kurioje atsidūrė civilizacija, taip dažnai paženklinta gėrio, tiesos ir grožio vienybės skaldymo, kuris kelia nerimą, ir iš to kylančio sunkumo pritarti bendrosioms vertybėms, visos pastangos siekti žmogaus pažangos turi semtis įkvėpimo iš to gyvojo paveldo. Europa, likdama ištikima savo šaknims, turi ypatingą pašaukimą palaikyti tokią transcendentinę viziją iniciatyvomis, tarnaujančiomis individų, bendruomenių ir šalių bendrajam gėriui. Ypač svarbu neatidėliotinai padrąsinti jaunus europiečius ugdymu, gerbiančiu ir gaivinančiu Dievo dovanotą jų gebėjimą peržengti ribas, kurios juos, regis, kartais laiko įkalintus. Sporto srityje, meninėje kūryboje ir siekdami žinių jauni žmonės mielai naudojasi proga siekti iškilių rezultatų. Argi ne tiesa, kad jie, supažindinti su aukštais idealais, lygiai taip pat siektų moralinių vertybių ir užuojautos bei gerumo kupino gyvenimo? Nuoširdžiai palaikau tėvus ir bendruomenių vadovus, puoselėjančius viltį, kad valdžia skatins vertybes, apimančias intelektinius, žmogiškuosius ir dvasinius matmenis, būdingus jaunuolių siekius atitinkančiam sveikam ugdymui.

Veritas vincit. Toks šūkis užrašytas ant Čekijos Respublikos prezidento vėliavos: tiesa galiausiai nugalės, ne jėga, bet įtikinėjimu, didvyrišku tvirtų principų vyrų bei moterų liudijimu, nuoširdžiu dialogu, neapsiribojančiu savanaudiškais interesais, bet žvelgiančiu į bendrąjį gėrį. Tiesos, grožio ir gėrio troškulys, Kūrėjo įskiepytas visiems vyrams ir moterims, turi suvienyti žmonės teisingumo, laisvės ir taikos paieškai. Istorija gausiai parodė, kad tiesą galima išduoti ir ja manipuliuoti tarnaujant klaidingoms ideologijoms, priespaudai ir neteisingumui. Bet ar žmonijos šeimai iškilę iššūkiai neverčia žvelgti toliau šių pavojų? Juk pagaliau kas gali būti dar nežmoniškiau ir destruktyviau už cinizmą, neigiantį tiesos ieškojimo didybę, ir už reliatyvizmą, ardantį kaip tik tas vertybes, kurios įkvėpia statydinti vieningą ir brolišką pasaulį? Turime susigrąžinti pasitikėjimą žmogaus dvasios kilnumu ir platumu, jos gebėjimu suvokti tiesą, ir tokiu pasitikėjimu vadovautis kantriai darbuodamiesi politikos ir diplomatijos srityse. <...>