Sutrumpintas

<...> Kreipiuosi į jus kaip profesorius, rūpinęsis teise į akademinę laisvę ir buvęs atsakingas už autentišką naudojimąsi protu, ir dabar kaip popiežius ir kaip ganytojas, kuris yra pripažįstamas žmonijos etinių apmąstymų balsu. Nors kai kas teigia, kad religijos, tikėjimo ir etikos klausimai neturi vietos visuotinio proto srityje, toks požiūris jokiu būdu nėra aksioma. Laisvė, pagrindžianti protinę veiklą universitete ar Bažnyčioje, turi tikslą: ji ieško tiesos, o tai yra ir krikščionybės principas, pagimdęs universitetą. Iš tiesų žmogui būdingas žinių troškimas akina kiekvieną kartą plėsti proto sąvoką ir gerti iš tikėjimo šaltinių. Būtent turtingą klasikinės išminties paveldą, asimiliuotą ir palenktą Evangelijos tarnybai, į šiuos kraštus atnešė pirmieji misionieriai, padarydami tai iki šių dienų tveriančiu dvasinės ir kultūrinės vienybės pagrindu. Tokia pati dvasia paskatino mano pirmtaką popiežių Klemensą VI 1937 m. įsteigti garsųjį Karolio universitetą, ir toliau svarbiu indėliu prisidedantį prie Europos akademinės, religinės ir kultūrinės plėtros.

Universiteto, kaip ir kiekvienos švietimo institucijos, autonomija prasminga tik tada, kai paisoma tiesos autoriteto. Ta autonomija gali būti įvairiopai sugriauta. Didžioji, transcendencijai atvira švietimo tradicija, kuria remiasi Europos universitetai, šioje šalyje ir kitur buvo sistemingai griaunama siauros materializmo ideologijos, religijos persekiojimo ir žmogaus dvasios priespaudos. 1989 m. pasaulis išvydo dramatišką nenusisekusių totalitarinių ideologijų žlugimą ir žmogaus dvasios triu­mfą. Laisvės ir tiesos troškimas yra neatsiejama mūsų bendrosios žmogystės dalis. Šio troškimo niekada nevalia panaikinti, o istorija parodė, jog jo neigimas kelia pavojų žmonijai. Būtent į tokį troškimą tiek drausmingo apmąstymo, tiek sveikos praktikos lygmeniu stengiasi atsiliepti religinis tikėjimas, įvairūs menai, filosofija, teo­logija ir kitos mokslo disciplinos, kiekviena sritis vadovaudamasi savo metodu.

Gerbiami rektoriai ir profesoriai, greta jūsų tyrinėjimų egzistuoja dar vienas esminis universiteto misijos, į kurią esate įsitraukę, aspektas, būtent pareiga apšviesti šiandienių jaunų vyrų bei moterų protus ir širdis. Ši svarbi pareiga, žinoma, ne nauja. Nuo Platono laikų švietimas nebuvo vien žinių ar įgūdžių kaupimas, bet paidea, mokymas turtingos intelektinės tradicijos, orientuotos į dorą gyvenimą. Didieji universitetai, viduramžiais dygstantys visoje Europoje, tvirtai siekė visų žinių idealo, tačiau darė tai tarnaudami autentiškam humanitas, trokšdami individo tvarkingos visuomenės vienovėje tobulumo. Panašiai ir šiandien: vos pažadinamas jaunų žmonių tiesos pilnatvės ir vienovės suvokimas, jie džiūgauja atradę, jog tai, ką jie gali žinoti, žada didelį nuotykį – kokiems jiems būti ir ką jie turėtų daryti.

Būtina susigrąžinti integruotojo ugdymo sampratą, grįstą tiesa, besiremiančia žinių vienove. Ji būtų atsvara tokiam šiuolaikinėje visuomenėje akivaizdžiam polinkiui į žinojimo fragmentaciją. Masiškai daugėjant informacijos ir plėtojantis technologijai, kyla pagunda atsieti protą nuo tiesos paieškos. Tačiau atskirtas nuo pamatinės žmogaus orientacijos į tiesą, protas praranda kryptį. Tada jis vysta arba dangstydamasis kuklumu – tenkindamasis daliniais ar laikinais dalykais, arba prisidengdamas tikrumu – manydamas turįs pasiduoti reikalavimams tų, kurie praktiškai viską laiko esant vienodos vertės. Iš to kylantis reliatyvizmas teikia gerą priedangą, už kurios gali tykoti nauji pavojai akademinių institucijų autonomijai. Nors politinio totalitarizmo kišimosi pavojus ir praėjo, pasaulyje naudojimasis protu ir akademiniai tyrinėjimai neretai – subtiliai ir ne taip – priversti nusileisti ideologinių interesų grupių spaudimui ir trumpalaikių utilitarinių ar pragmatinių tikslų vilionei. Kas nutiks, kai mūsų kultūra remsis vien madingais argumentais, menkai susijusiais su autentiška istorine intelektine tradicija, ar rėksmingiausiai siūlomais ir gausiausiai finansuojamais požiūriais? Kas nutiks, jei, trokšdama išlaikyti radikalų sekuliarizmą, ji nukirs savo gyvybę teikiančias šaknis? Mūsų visuomenės taps ne protingesnės ar tolerantiškesnės ar labiau prisitaikančios, bet trapesnės ir mažiau gebančios priimti kitą, joms bus vis sunkiau pažinti, kas teisinga, kilnu ir gera.

Brangūs bičiuliai, norėčiau padrąsinti jus atsiliepti į jaunų žmonių idealizmą ir dosnumą ne tik studijų programomis, padedančiomis jiems siekti sėkmės, bet ir bendrų idealų bei abipusės pagalbos, imantis didžiosios mokymosi užduoties, patyrimu. Gebėjimas analizuoti ir hipotezėms kelti būtini įgūdžiai kartu su protingu įžvalgos menu gali būti veiksmingas priešnuodis gerovės visuomenėse kartais pasitaikančioms užsisklendimo, nedalyvavimo ir net susvetimėjimo nuostatoms, kurioms ypač imlus jaunimas. Turėdamas prieš akis šią iškilią humanistinę universiteto misijos viziją, norėčiau užsiminti apie spragos tarp mokslo ir religijos šalinimą, kuris taip rūpėjo mano pirmtakui popiežiui Jonui Pauliui II. Jis, kaip žinote, akino visapusiškiau suvokti tikėjimo ir proto santykį kaip dvejus sparnus, keliančius žmogaus dvasią į tiesos kontempliavimą (plg. Fides et ratio, Įvadas). Vienas remia kitą ir kiekvienas turi savo veiklos sritį (plg. ten pat, 17), tačiau vis dar esama norinčiųjų juos vieną nuo kito atskirti. Tokie to, kas dieviška, pozityvistinio atskyrimo nuo proto visuotinumo šalininkai ne tik neigia vieną iš tikinčiųjų giliausių įsitikinimų, bet ir žlugdo patį kultūrų dialogą, kurį patys siūlo. Tam, kas dieviška, kurčio proto samprata, nutremianti religijas į subkultūrų plotmę, nepajėgi pradėti pasauliui taip reikalingo kultūrų dialogo. Galiausiai „ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė laiduoja laisvę“ (Caritas in veritate, 9). Kaip tik pasitikėjimas žmogaus gebėjimu ieškoti tiesos, surasti tiesą ir gyventi ja padėjo didžiųjų Europos universitetų pamatus. Neabejotinai privalu šiandien tai pabrėžti siekiant įkvėpti drąsos intelektinėms pajėgoms, kurių reikia autentiškos žmogaus gerovės ateičiai, žmogaus tikrai vertai ateičiai statydinti. <...>