Pone Generalini Sekretoriau, ponia Prezidente,
Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

Džiaugiuosi galėdamas tarti žodį šiame susitikime, į kurį susirinko nemaža Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos grupė, šalių narių atstovai, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjai ir įvairių Europos Tarybą sudarančių institucijų nariai. Šioje salėje, tiesą sakant, yra visa Europa su jos tautomis, kalbomis, kultūrinės bei religinės raiškos formomis, sudarančiomis šio žemyno turtingumą. Už draugišką pakvietimą ir malonius žodžius, kuriais buvau sutiktas, ypač dėkoju Europos Tarybos generaliniam sekretoriui ponui Thorbjǿrnui Jaglandui. Sveikinu parlamentinės asamblėjos prezidentę ponią Anne Brasseur. Visiems Jums nuoširdžiai dėkoju už dosnias pastangas ir indėlį, kuriuo prisidedate prie taikos Europoje, skatindami demokratiją, žmogaus teises ir teisinę valstybę.

Steigėjų sumanymu, Europos Taryba, šiais metais švenčianti 65 metų sukaktį, turėjo atsiliepti į vienybės troškimą, nuo senovės gaivinusį žemyno gyvenimą. Vis dėlto amžių tėkmėje viršų neretai paimdavo partikuliaristinės paskatos, paženklintos įvairių hegemonistinių siekių sekos. Užtenka prisiminti, kad prieš dešimt metų iki 1949 m. gegužės 5-osios, kai Londone buvo pasirašyta Europos Tarybos steigimo sutartis, prasidėjo kruviniausias ir žiauriausias žemėje konfliktas, o jo sukeltas susiskaldymas truko ilgus metus, geležinei uždangai nuo Baltijos jūros iki Triesto įlankos padalijus žemyną į dvi dalis. Steigėjai planavo atkurti Europą abipusės tarnystės dvasia, o tai ir šiandieniame pasaulyje, labiau linkusiame reikalauti nei tarnauti, turėtų būti Europos Tarybos užduoties skatinant taiką, laisvę ir žmogaus orumą kertinis akmuo.

Kita vertus, tinkamiausias kelias į taiką – išvengiant to, kas nutiko per du praėjusio šimtmečio pasaulinius karus, – yra įžvelgti kitame ne priešą, su kuriuo būtina kovoti, bet priimtiną brolį. Tai – nuolatinis procesas, kurio niekada negalima laikyti iki galo užbaigtu. Kaip tik tai steigėjai ir suvokė: jie suprato, jog taika yra nepaliaujamai vis iškovotinas ir didžiausio budrumo reikalaujantis gėris. Jie suvokė, kad karus kursto troškimas turėti erdves, sustingdyti ir sustabdyti vykstančius procesus. Todėl siekė taikos, kurią įgyvendinti įmanoma tik tada, kai esame nuolat atviri išjudinti procesus ir juos plėtoti.

Šitaip jie patvirtino norą žengti brendimo keliu laike, nes būtent erdves valdantis laikas jas apšviečia ir paverčia nenutrūkstamo augimo be atžangos grandine. Todėl, norint kurti taiką, būtina skatinti veiksmus, duodančius pradžią visuomenėje naujai dinamikai ir įtraukiančius kitus asmenis bei grupes, kurie ją toliau plėtoja, kol ji duoda vaisių reikšminguose istoriniuose įvykiuose [1].

Dėl šios priežasties steigėjai pašaukė į gyvenimą šią nuolatinę instituciją. Po kelerių metų palaimintasis popiežius Paulius VI priminė, kad „institucijos, teisinėje tvarkoje ir visuomeniniame gyvenime turinčios užduotį ir nuopelną skelbti ir išlaikyti taiką, apvaizdos nustatytą savo tikslą pasiekia tik nenuilstamai dėdamos dėl to pastangas, mokėdamos kiekvieną akimirką kurti taiką, sutaikyti“ [2]. Būtinas nuolatinis humanizavimo kelias, nes „neužtenka nutraukti karą, sustabdyti kovas, <...> neužtenka primestos taikos, utilitarinės ir laikinos taikos. Turėtume siekti mylimos, laisvos ir broliškos taikos, grindžiamos širdžių susitaikinimu“ [3]. Tai reiškia plėtoti procesus be baimės, tvirtai įsitikinus ir atkakliai.

Norint siekti taikos gėrio, pirmiausia reikėtų mokyti taikos, atstu laikantis nuo konflikto kultūros, orientuotos į kito baimę, į kitaip mąstančiojo ar gyvenančiojo išstūmimą. Žinoma, konflikto nevalia ignoruoti ar slėpti, jo privalu imtis. Tačiau jei jame įstringama, prarandama perspektyva, horizontai susiaurėja, pati tikrovė subyra į fragmentus. Likdami konflikto situacijoje, prarandame tikrovės gilios vienybės jausmą [4], sustabdome istoriją ir nugrimztame į dvasią sekinančius bergždžius prieštaravimus.

Taika, deja, dar pernelyg dažnai pažeidinėjama. Taip yra daugelyje pasaulio dalių, kur siaučia įvairaus pobūdžio konfliktai. Taip yra ir čia, Europoje, kur ir toliau egzistuoja įtampa. Kiek daug skausmo ir mirčių šiame žemyne, trokštančiame taikos ir vis dar lengvai pasiduodančiame praeities pagundoms! Todėl Europos Tarybos darbas ieškant dabartinių krizių politinio sprendimo yra svarbus ir padrąsinantis.

Tačiau taikai išbandymus kelia kitokios konflikto atmainos, kaip antai religinis ir tarptautinis terorizmas, kuris demonstruoja stiprią panieką žmogaus gyvybei ir nesirinkdamas reikalauja nekaltų aukų. Šį reiškinį, deja, skatina dažnai netrikdoma prekyba ginklais. Bažnyčia prekybą ginklais laiko „itin sunkia žmonijos rykšte, vargšams darančia nepakenčiamą skriaudą“ [5]. Taiką taip pat žeidžia ir prekyba žmonėmis, nauja mūsų laikų vergovė, paverčianti žmones preke bei atimanti iš jų bet kokį orumą. Neretai tenka konstatuoti, kad šie abu reiškiniai tarp savęs susiję. Europos Taryba per savo komitetus bei ekspertų grupes svariai ir reikšmingai prisideda prie kovos su tokiomis nežmoniškumo atmainomis.

Tačiau taika nėra vien karų, konfliktų, įtampų nebuvimas. Krikščioniškuoju požiūriu, ji yra ir Dievo dovana, ir žmogaus, tiesoje ir meilėje siekiančio bendrojo gėrio, laisvo bei protingo elgesio vaisius. „Ši dvasinė ir moralinė tvarka remiasi žmonių sąžinės apsisprendimu siekti darnos tarpusavio santykiuose gerbiant teisingumą visų naudai“ [6].

Tad kaip siekti šio ambicingo tikslo – taikos?

Europos pasirinktas kelias pirmiausia yra skatinti žmogaus teises plėtojant demokratiją ir teisinę valstybę. Tai itin vertingas įsipareigojimas, turintis reikšmingų etinių bei socialinių padarinių, nes nuo teisingo šių sąvokų supratimo ir jų nuolatinio apmąstymo priklauso mūsų visuomenių vystymasis, jų taikus sugyvenimas bei jų ateitis. Toks apmąstymas yra vienas didžiausių indėlių, Europos suteiktų ir tebeteikiamų visam pasauliui.

Tačiau čia jaučiu pareigą priminti Europos indėlio bei atsakomybės už kultūrinę žmonijos raidą svarbą. Tai padaryti norėčiau remdamasis įvaizdžiu, pasiskolintu iš italų XX a. poeto Clemente Reboros. Viename iš savo eilėraščių jis aprašo tuopą į dangų nukreiptomis šakomis, kurias blaško vėjas, tvirtu ir stipriu kamienu ir giliai į žemę įleistomis šaknimis [7]. Tam tikra prasme šis įvaizdis primena Europą.

Nepasotinamai trokšdama pažinimo, vystymosi, pažangos, taikos ir vienybės, savo istorijos tėkmėje ji visada stiebėsi aukštyn, naujų ir ambicingų tikslų link. Tačiau minties, kultūros, mokslinių atradimų pakilimas galimas tik turint tvirtą kamieną ir jį maitinančias gilias šaknis. Netekęs šaknų, medis pamažu sutręšta ir kamienas numiršta, o šakos, kadaise buvusios vešlios ir stačios, nulinksta ir nukrenta. Šitai galbūt yra vienas iš izoliuotai mokslinei mąstysenai mažiausiai suprantamų paradoksų: norint eiti į ateitį, reikia praeities, reikia gilių šaknų ir taip pat drąsos nesislėpti nuo dabarties ir jos iššūkių. Tam reikia atminties, drąsos ir sveikos bei žmogiškos utopijos.

Kita vertus, – pastebi Rebora – kamienas šaknis leidžia kuo arčiau tiesos [8]. Šaknis maitina tiesa, kuri yra kiekvienos tikrai laisvos, humaniškos ir solidarios visuomenės maistas, gyvybės syvai. Tačiau tiesa apeliuoja į sąžinę, nepasiduodančią jokiai įtakai ir todėl gebančią suvokti savo kilnumą bei atsiverti absoliutui. Taip ji tampa pamatinių apsisprendimų, besivadovaujančių gėrio kitiems ir sau pačiam paieška, versme ir atsakingos laisvės vieta [9].

Iš akių nevalia išleisti ir to, kad be šio tiesos ieškojimo kiekvienas virsta savo paties bei savo elgesio matu; taip atveriamas kelias į subjektyvistinį teisių supratimą, o per tai – į žmogaus teisių sąvokos, išsiskiriančios visuotiniu galiojimu, pakeitimą individualistine teisių idėja. Šitai lemia, kad imama iš esmės nebesidomėti kitais, ir skatina abejingumo globalizaciją – abejingumo, kuris gimsta iš egoizmo ir yra tiesos priimti bei autentišku socialiniu matmeniu gyventi negebančio žmogaus paveikslo padarinys.

Toks individualizmas žmogų nuskurdina, o kultūrą padaro bergždžią, nes faktiškai nukerta vaisingas medį maitinančias šaknis. Iš abejingo individualizmo kyla apstumo kultas, atitinkantis išmetimo kultūrą, į kurią esame panirę. Tikrai turime per daug daiktų, kurie dažnai yra nereikalingi, tačiau nebegebame kurti autentiškų žmogiškų santykių, paženklintų tiesos ir abipusės pagarbos. Tad priešais akis šiandien iškyla Europa, sužeista ir gausių praeities išbandymų, ir dabartinių krizių, kurių ji, regis, nebepajėgia imtis su ankstesniu gyvastingumu bei energija. Šiek tiek pavargusi, pesimistinė Europa, apgulta ateinančių iš kitų žemynų naujovių.

Europos galime paklausti: kurgi tavo jėga? Kur tas idealistinis stiebimasis, gaivinęs ir didžią padaręs tavo istoriją? Kur tavo smalsaus veržlumo dvasia? Kur tavasis tiesos troškulys, kuriuo iki šiol taip aistringai užkrėsdavai pasaulį?

Nuo atsakymo į šiuos klausimus priklausys žemyno ateitis. Kita vertus, – grįžtant prie Reboros įvaizdžio – medžio kamienas be šaknų ir toliau gali atrodyti gyvas, tačiau jo vidus sutręšta ir jis miršta. Europa turi pamąstyti, ar jos milžiniškas paveldas žmogiškojoje, meninėje, techninėje, socialinėje, politinėje, ekonominėje ir religinėje srityse tėra muziejinis praeities palikimas ar vis dar išgali įkvėpti kultūrą ir savo lobius atskleisti visai žmonijai. Atsakant į šį klausimą, pirmutinis vaidmuo tenka Europos Tarybai ir jos institucijoms.

Galvoje pirmiausia turiu Europos Žmogaus Teisių Teismo, tam tikru būdu esančio Europos sąžine žmogaus teisių atžvilgiu, vaidmenį. Linkiu, kad ši sąžinė vis labiau bręstų – ne vien per šalių tarpusavio sutarimą, bet ir kaip tų giliųjų šaknų, kurios yra šiandienės Europos steigėjų pasirinktas pagrindas jai kurti, siekio rezultatas.

Greta šaknų – ieškotinų, surastinų ir išlaikytinų gyvomis kasdienėmis atminties pratybomis, nes jos yra genetinis Europos paveldas, – minėtini dabartiniai žemyno iššūkiai, įpareigojantys nuolatiniam kūrybiškumui, kad tos šaknys šiandien taptų vaisingos ir išsiplėtotų į ateities vizijas. Leiskite man paminėti tiktai du iššūkius – daugiapoliškumo ir transversalumo.

Europos istorija gali piršti mintį naiviai suvokti žemyną kaip bipolišką ar, daugių daugiausia, tripolišką (prisiminkime senąją sampratą: Roma – Bizantija – Maskva) ir, aiškinant dabartį bei projektuojant ateities viziją, apsiriboti būtent šia schema, kuri yra geopolitinio hegemonistinio redukcionizmo vaisius.

Šiandien padėtis kitokia, ir mes pagrįstai galime kalbėti apie daugiapolišką Europą. Įtampos – statydinančios ir griaunančios – kyla tarp daugelio kultūrinių, religinių ir politinių polių. Europai šiandien tenka iššūkis šį daugiapoliškumą „globalizuoti“, tačiau tai daryti originaliai. Kultūros nebūtinai sutampa su šalimis: kai kurios šalys aprėpia kelias kultūras, o kai kurios kultūros reiškiasi keliose šalyse. Tas pats pasakytina apie politines, religines ir socialines raiškos formas.

Siekis originaliu būdu – pabrėžiu: originaliu – globalizuoti daugiapoliškumą taip pat apima pastangas kurti konstruktyvią darną, be hegemoninių pretenzijų, kurios, pragmatiškai žvelgiant, atrodo kelią palengvina, tačiau galiausiai griauna tautų kultūrinį ir religinį originalumą.

Kalbėti apie Europos daugiapoliškumą reiškia kalbėti apie gimstančias, augančias ir į ateitį žvelgiančias tautas. Užduotį globalizuoti Europos daugiapoliškumą galima įsivaizduoti pasitelkiant ne rutulio – jame viskas tolygu ir tvarkinga, tačiau ir susiaurinta, nes visi jo taškai yra vienodai nutolę nuo centro, – bet daugiasienio, kurio darnioje vieningoje visumoje išsaugomas kiekvienos dalies savitumas, įvaizdį. Europa šiandien daugiapoliška ir savo santykiais, ir siekiais; iš pagrindų nepripažįstant šios daugiapoliškos tikrovės, Europos neįmanoma nei įsivaizduoti, nei statydinti.

Kitas iššūkis, kurį norėčiau paminėti, yra transversalumas. Remiuosi savo asmenine patirtimi: per susitikimus su įvairių Europos šalių politikais galėjau konstatuoti, kad jauni politikai prie tikrovės artinasi iš kitokios perspektyvos nei jų brandesni kolegos. Galbūt iš pažiūros kalba apie panašius dalykus, tačiau prieiga yra kitokia. Žodžiai panašūs, bet muzika skirtinga. Tai būdinga įvairių šalių jauniesiems politikams. Šis empirinis faktas rodo šiandienės Europos tikrovę, kurios žemyno konsolidacijos bei atsivėrimo ateičiai kelyje nevalia išleisti iš akių: į šį visose srityse aptinkamą transversalumą būtina atsižvelgti. To neįmanoma padaryti be dialogo, taip pat be dialogo tarp kartų. Norėdami šiandien nusakyti Europą, turime kalbėti apie dialogą praktikuojančią Europą, dedančią pastangas, kad nuomonių ir apmąstymų transversalumas tarnautų darniai susivienijusioms tautoms.

Norint sukti transversalios komunikacijos keliu, reikia ne tik kartų gebėjimo įsijausti vienai į kitą, bet ir istorinės augimo metodologijos. Dabartiniame Europos pasaulyje vien vidinis (politinių, religinių, kultūrinių) organizacijų dialogas yra nevaisingas. Istorija šiandien reikalauja gebėjimo išeiti iš struktūrų, „turinčių“ savą tapatybę, susitikti su kitais, siekiant būtent tą pačią tapatybę sustiprinti ir padaryti vaisingą broliškoje transversalumo akistatoje. Europa, vedanti dialogą tik uždarose grupėse, kurioms priklausoma, lieka pusiaukelėje; jai būtina jaunatviškai imtis transversalumo iššūkio.

Turėdamas tai priešais akis, sveikinu Europos Tarybos norą įsitraukti į tarpkultūrinį dialogą, apimantį ir religinį matmenį, per susitikimus dėl tarpkultūrinio dialogo religinio matmens. Taip puiki proga abipusio supratimo bei abipusės pagarbos dvasia plėtoti atvirus, pagarbius ir praturtinančius mainus tarp įvairios kilmės ir skirtingų etninių, kalbinių bei religinių tradicijų žmonių ir grupių.

Dabartinėje daugiakultūrėje, daugiapoliškoje aplinkoje tokie susitikimai yra itin svarbūs, siekiant šimt­mečių tėkmėje išsirutuliojusią Europos tapatybę išmintingai susieti su dabar žemyne pasirodančių kitų tautų poreikiais.

Atsižvelgiant į tai, suvoktinas indėlis, kuriuo krikščionybė šiandien gali prisidėti prie Europos kultūrinės bei socialinės plėtros deramo santykio religijos ir visuomenės srityje. Krikščioniškuoju požiūriu, protas ir tikėjimas, religija ir visuomenė pašaukti vienas kitą apšviesti, paremti ir prireikus apvalyti nuo ideologinių kraštutinumų, į kuriuos kartais įpuolama. Iš atgaivinto santykio tarp abiejų sričių visa Europos visuomenė gali gauti tik naudos – tiek duodant atkirtį religiniam fundamentalizmui, kuris pirmiausia yra Dievo priešas, tiek taisant „susiaurintą“ protą, nedarantį žmogui garbės.

Yra labai daug aktualių klausimų, kuriais, mano įsitikinimu, galime vieni kitus praturtinti, ir čia Katalikų Bažnyčia – ypač per Europos vyskupų konferencijų tarybą (CCEE) – bendradarbiaudama su Europos Taryba gali įnešti savo indėlį. Atsižvelgiant į tai, kas ką tik buvo pasakyta, pirmiausia paminėčiau etinio žmogaus teisių apmąstymo sritį – jas apsvarstyti Jūsų organizacijos dažnai reikalaujama. Pirmiausia galvoje turiu temas, susijusias su žmogaus gyvybės apsauga, – keblius klausimus, kuriuos būtina atidžiai ištirti atsižvelgiant į tiesą apie visą žmogų ir neapsiribojant specifinėmis medicinos, mokslo ar teisės sritimis.

Ne mažiau yra ir šiuolaikinio pasaulio iššūkių; būtina juos ištirti ir jų išvien imtis, pradedant nuo migrantų priėmimo; migrantams pirmiausia reikia to, kas būtina pragyvenimui, bet labiausiai – jų žmogiškojo orumo pripažinimo. Tada minėtina labai sunki darbo problema, visų pirma dėl jaunimo didelio nedarbo daugelyje šalių – tikrojo ateities užstato, – bet taip pat ir dėl klausimo, susijusio su darbo orumu.

Labai trokštu, kad atsirastų naujas socialinis ir ekonominis bendradarbiavimas, nedrumsčiamas ideologinių salygotybių ir mokantis susitikti su globalizuotu pasauliu išlaikant gyvą solidarumo bei abipusės meilės jausmą, kuris šimtų vyrų bei moterų dosnaus darbo dėka taip labai paženklino Europos veidą; žmonių, kurie – kai kuriuos iš jų Katalikų Bažnyčia laiko šventaisiais – šimtmečių tėkmėje stengėsi plėtoti žemyną tiek verslo veikla, tiek švietimo, pagalbos teikimo bei žmogiškojo skatinimo darbais. Pirmiausia pastarieji yra svarbus atramos taškas daugybei Europoje gyvenančių vargšų. Kiek daug jų yra mūsų gatvėse! Jie prašo ne tik duonos gyvybei palaikyti, elementariausios iš teisių, bet ir kad būtų pripažinta jų gyvenimo vertė, kurią aptemdo skurdas, bei iš naujo atrastas darbo suteikiamas orumas.

Galiausiai tarp temų, reikalaujančių mūsų apmąstymo bei bendradarbiavimo, yra aplinkosauga, apsauga šios mūsų mylimos žemės, mūsų didžiulio turto, kurį Dievas mums davė ir patikėjo ne tam, kad jį niokotume, eksploatuotume ir nualintume, bet kad galėtume oriai gyventi džiaugdamiesi žemės begaliniu grožiu.

Pone Generalini Sekretoriau, ponia Prezidente, Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

Palaimintasis popiežius Paulius VI Bažnyčią apibrėžė kaip „to, kas žmogiška, žinove“ [10]. Sekdama Kristumi, ji – nepaisydama savo vaikų nuodėmių – pasaulyje siekia tik tarnauti ir liudyti tiesą [11]. Vadovaudamiesi tiktai tokia dvasia, remiame žmonijos kelią.

Remdamasis tokia pamatine nuostata, Šventasis Sostas norėtų tęsti bendradarbiavimą su Europos Taryba, kuriai šiandien tenka pagrindinis vaidmuo formuojant būsimų Europos kartų mąstyseną. Būtina išvien plačiai apmąstyti, kaip sukurti savotišką „naująją agorą“, kurioje visos civilinės ir religinės instancijos, gerbdamos savo skirtingas sritis bei pozicijas, galėtų laisvai keistis nuomonėmis, akinamos tiesos troškimo bei noro statydinti bendrąjį gėrį. Juk kultūra visada gimsta iš abipusio susitikimo, kuriuo siekiama jo dalyvius praturtinti intelektualiai ir sužadinti jų kūrybiškumą; tai – ne tik gėrio įgyvendinimas, tai ir grožis. Linkiu Europai iš naujo atrasti savo istorinį paveldą bei giliąsias šaknis, prisiimti gyvą daugiapoliškumą ir dialoginio transversalumo reiškinį ir per tai atgauti dvasios jaunatviškumą, kuris padarė ją vaisingą ir didžią.

Dėkoju.