Katechezėse apie Krikšto sakramentą šiandien pasiekiame momentą, kai užliejama pašventintu vandeniu ir kreipiamasi į Švenčiausiąją Trejybę – tai pagrindinė apeiga, kuria tiesiogine prasme „krikštijama“, tai yra panardinama Kristaus velykiniame slėpinyje (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1239). Šventasis Paulius primena šį gestą Romos krikščionims pirmiausia klausdamas: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“; o tada sako: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių <...>, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4). Krikštas mums atveria duris į prisikėlusį gyvenimą, o ne į pasaulietinį. Į gyvenimą pagal Jėzų.

Krikštykla yra vieta, kur švenčiamos Velykos su Kristumi! Palaidojamas senasis žmogus su jo apgaulingais geismais (plg. Ef 4, 22), kad galėtų atgimti kaip naujas kūrinys. Praėjo, kas buvo sena, o atsirado nauja (plg. 2 Kor 5, 17). Katechezėse, kurių autorystė priskiriama šv. Kirilui Jeruzaliečiui, naujakrikštams aiškinama, kas su jais atsitiko krikšto vandenyje. Štai koks gražus šv. Kirilo aiškinimas: „Tą pačią akimirką numirėte ir gimėte – tas išganingas vanduo jums buvo drauge kapas ir motina“ (Mistagoginės katechezės, 20, II, 4–6: PG 33, 1079–1082). Naujo žmogaus atgimimas reikalauja, kad dulkėmis pavirstų nuodėmės sugadintas senasis žmogus. Krikštyklai taikomi kapo ir motinos įsčių įvaizdžiai labai įtaigiai vaizduoja didingumą to, kas įvyksta per paprastus Krikšto gestus. Man patinka cituoti lotynišką įrašą, esantį senajame Laterano baptisteriume, kuriame galime išskaityti popiežiui Sikstui III priskiriamus žodžius: „Motina Bažnyčia per vandenį mergeliškai gimdo vaikus, kuriuos pradėjo per Šventąją Dvasią. Jūs, šioje versmėje naujai atgimusieji, laukite Dangaus Karalystės“ (Virgineo fetu genitrix Ecclesia natos / Quos spirante Deo concipit amne parit. / Caelorum regnum sperate hoc fonte renati). Tai gražu: Bažnyčia, kuri mus pagimdė, Bažnyčia, kuri yra motiniškos įsčios, ji yra mūsų Motina per Krikštą.

Mūsų tėvai pagimdė mus žemiškajam gyvenimui, o Bažnyčia Krikštu atgimdė amžinajam. Tapome įvaikiai jo Sūnuje Jėzuje (plg. Rom 8, 15; Gal 4, 5–7). Taip pat virš kiekvieno mūsų, atgimusių iš vandens ir Šventosios Dvasios, skamba dangiškojo Tėvo balsas, su begaline meile bylojantis: „Tu esi mano mylimasis sūnus“ (plg. Mt 3, 17). Tas tėviškas balsas, nepagaunamas ausimi, bet gerai girdimas tikinčiojo žmogaus širdyje, lydi mus visą gyvenimą ir niekuomet mūsų neapleidžia. Per visą gyvenimą Tėvas kalba: „Tu esi mano mylimas sūnus, tu esi mano mylima dukra.“ Dievas stipriai mus myli, kaip Tėvas, ir nepalieka mūsų vienų. Taip yra nuo Krikšto momento. Atgimę kaip Dievo vaikai, jais ir liekame visada! Krikštas nėra kartojamas, nes jis palieka mumyse neišdildomą dvasinę žymę. „Tos žymės nepanaikina jokia nuodėmė, net jei ji sutrukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių“ (KBK, 1272). Krikšto žymė niekuomet neprarandama! „Tėve, tačiau jeigu žmogus tampa banditu, vienu iš tų, kurie žudo žmones, elgiasi neteisingai, ar tada išnyksta ta žymė?“ Ne. Tas žmogus, būdamas Dievo vaikas, daro tuos dalykus savo paties gėdai, tačiau žymė neišnaikinama. Jis ir toliau yra Dievo sūnus, veikiantis prieš Dievą, bet Dievas niekuomet neatsižada savo vaikų. Ar supratote pastarąjį dalyką? Dievas niekada neatsižada savo vaikų. Visi drauge pakartokime: „Dievas niekada neatsižada savo vaikų.“ Prašyčiau truputėlį garsiau, nes arba esu kurčias, arba nesupratau. [Susirinkusieji pakartoja garsiau] „Dievas niekada neatsižada savo vaikų.“

Per Krikštą įskiepyti į Kristų pakrikštytieji tampa panašūs į jį, „pirmgimį iš daugelio brolių“ (plg. Rom 8, 29). Šventosios Dvasios veikimu Krikštas nuvalo, pašventina ir nuteisina, kad daugelis Kristuje taptų vienu kūnu (plg. 1 Kor 6, 11; 12, 13). Tai išreiškiama patepimu krizma, „pažymint pakrikštytojo karališkąją kunigystę ir priklausomybę Dievo tautai“ (plg. Kūdikių Krikštas. Įvadas, 18). Todėl kunigas, prieš patepdamas kiekvieno pakrikštytojo galvą šventąja krizma, taria žodžius, paaiškinančius patepimo prasmę: „Tegu jis dabar patepa jus išganymo aliejumi, kad, įsijungę į jo tautą, dalyvautute Kristaus kunigystėje, liudytute jį pasauliui, plėstute jo karalystę ir užsitarnautute amžinąjį gyvenimą“ (Kūdikių Krikštas, 62).

Broliai ir seserys, štai kas yra krikščioniškasis pašaukimas: gyventi susivienijus su Kristumi šventojoje Bažnyčioje, dalyvauti tame pačiame pašventime, vykdyti šiame pasaulyje tą pačią misiją, duodant amžinai išliekančių vaisių. Visa Dievo tauta, gaivinama vienos Dvasios, dalyvauja Jėzaus Kristaus, „Kunigo, Pranašo ir Karaliaus“, veikloje ir yra atsakinga už kylančią iš jos misiją ir tarnystę (plg. KBK, 783–786). Ką reiškia dalyvavimas kunigiškoje ir pranašiškoje Kristaus kunigystėje? Tai reiškia aukoti save kaip Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1), liudijant apie jį tikėjimo ir meilės gyvenimu (Lumen gentium, 12) ir tarnaujant artimui Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu (plg. Mt 20, 25–28; Jn 13, 13–17). Dėkoju.