Brangūs broliai ir seserys!

Per šias trečiadienio audiencijas pristatau kai kuriuos pavyzdingus tikinčiuosius, kurie stengėsi parodyti proto ir tikėjimo dermę bei savo gyvenimu paliudyti Evangelijos žinią. Šiandien norėčiau pakalbėti apie Hugoną ir Ričardą iš Šv. Viktoro abatijos. Abu priklauso filosofams ir teologams, vadinamiems viktoriečiais, nes gyveno ir mokė Paryžiaus Šv. Viktoro abatijoje, XII a. pradžioje įsteigtoje Vilhelmo Šampiečio. Vilhelmas irgi buvo garsus mokytojas, gebėjęs suteikti savo abatijai tvirtą kultūrinę tapatybę. Abatijoje buvo įsteigta mokykla, ugdžiusi vienuolius, tačiau kartu atvira ir studentams pasauliečiams. Ten pavyko sėkmingai suderinti abi teologijos formas, apie kurias kalbėjau ankstesnėse katechezėse, – monastinę teologiją, pirmiausia orientuotą į tikėjimo slėpinių Šventajame Rašte kontempliavimą, ir scholastinę, pasitelkiančią protą šiem slėpiniams naujoviškais metodais suprasti ir teologiniam mokymo pastatui pastatydinti.

Apie Hugono gyvenimą žinoma nedaug. Nesame tikri dėl jo gimimo datos ir vietos – galbūt Saksonijoje arba Flandrijoje. Žinome, kad, atvykęs į Paryžių, Europos ano meto kultūros sostinę, jis likusį gyvenimą praleido Šv. Viktoro abatijoje, kur pirma studijavo, o paskui mokė. Dar iki savo mirties 1141 m. jis labai išgarsėjo ir užsitarnavo tokios pagarbos, kad net buvo vadinamas „antruoju Augustinu“, nes, kaip ir Augustinas, daug mąstė apie tikėjimo ir proto, pasaulietinių mokslų ir teologijos santykį. Hugono nuomone, visi mokslai, be jų naudos Raštui suprasti, vertingi savaime ir turi būti puoselėjami žmogaus žinojimui plėsti ir tiesos pažinimo troškimui patenkinti. Šis sveikas intelektinis smalsumas skatino jį patarti studentams niekada nevaržyti troškimo studijuoti, o savo traktate apie pažinimo metodologiją ir pedagogiką Didascalicon („Apie mokymą“) pasiūlyti: „Noriai mokykis iš visų to, ko nežinai. Išmintingesnis už kitus bus tas, kuris iš visų nori ko nors išmokti. Tas, kuris iš visų ko nors gauna, galiausiai bus už visus turtingesnis“ (Eruditiones Didascalicae, 3, 14: PL 176, 774).

Mokslas, kuriuo anuo metu buvo susidomėję viktoriečiais vadinami filosofai ir teologai, yra ypatinga teologija, pirmiausia reikalaujanti meilės kupinų Šventojo Rašto studijų. Juk norint pažinti Dievą, būtina pradėti nuo to, ką Dievas pats norėjo apie save atskleisti per Šventąjį Raštą. Šiuo požiūriu Hugonas iš Šv. Viktoro abatijos yra tipiškas visiškai Biblijos egzegeze besiremiančios monastinės teologijos atstovas. Raštui aiškinti jis siūlo tradicinį patristinį-viduramžinį metodą, t. y. pirmiausia istorinę-literatūrinę prieitį, paskui alegorinę bei anagoginę ir galiausiai moralinę. Galvoje turimi keturi Rašto prasmės matmenys, šiandien iš naujo atrandami bei rodantys, kad tekste ir siūlomame pasakojime glūdi gilesnė nuoroda – tikėjimas, kuris, mokydamas mus gyventi, veda į aukštybes ir vadovauja šioje žemėje. Vis dėlto, neapsiribodamas šiais keturiais Rašto prasmės matmenimis, jis palyginti su savo amžininkais originaliai pabrėžia – tai naujas dalykas – istorinės-literatūrinės prasmės svarbą. Kitaip tariant, prieš atrandant biblinio teksto simbolinę vertę, gilesnius matmenis, būtina pažinti ir pagilinti pasakojamosios istorijos reikšmę; priešingu atveju – jis apie tai įspėja įtaigiu palyginimu – iškyla pavojus būti gramatikos mokytoju, nepažįstančiu abėcėlės. Išmanant Biblijoje pateiktos istorijos prasmę, žmogiškosios aplinkybės atrodo paženklintos dieviškosios Apvaizdos, atitinkančios labai tvarkingą planą. Tad Hugonui iš Šv. Viktoro abatijos istorija nėra aklo likimo ar absurdiško atsitiktinumo rezultatas, kaip galėjo pasirodyti. Priešingai, žmogiškojoje istorijoje veikia Šventoji Dvasia, žadinanti įstabų žmogaus dialogą su Dievu, jo draugu. Tokiu teologiniu požiūriu į istoriją išryškinamas stebinantis ir išganingas įsikišimas Dievo, kuris tikrai įžengia į istoriją ir joje veikia, tampa tarsi mūsų istorijos dalimi, tačiau visada išsaugo žmogaus laisvę bei atsakomybę ir jų paiso.

Šventojo Rašto ir jo istorinės-literatūrinės reikšmės studijos, mūsų autoriaus nuomone, įgalina tikrąją teologiją, t. y. sistemingą tiesos pateikimą, jos struktūros pažinimą, tikėjimo dogmų išdėstymą – jas jis darnios santraukos pavidalu pateikia traktate De Sacramentis christianae fidei („Apie krikščioniškojo tikėjimo sakramentus“), kur, be kita ko, pasitaiko ir „sakramento“ apibrėžimas, toliau tobulintas kitų teologų ir dar ir šiandien teikiantis įdomių paskatų. Jis rašo: „Sakramentas yra fizinis ir materialus elementas, kuris, pateikiamas išoriškai ir jusliškai, savo panašumu žymi neregimą bei dvasinę malonę ir ją reiškia, nes tam yra įsteigtas, bei turi, nes geba pašventinti“ (9, 2: OL 176, 317). Viena vertus, per simbolį regima, „kūniška“ Dievo dovana, kurioje, kita vertus, slypi dieviškoji malonė, kylanti iš istorijos: pagrindinius simbolius sukūrė pats Jėzus Kristus. Pasak Hugono iš Šv. Viktoro abatijos, sakramento apibrėžimas apima tris elementus – kilmę iš Kristaus, malonės perteikimą ir analogiją tarp regimo, materialaus, elemento ir neregimo elemento, kuris yra dieviškosios dovanos. Tai šiuolaikinei jausenai labai artimas požiūris, nes sakramentai pristatomi kalba, į kurią įausti simboliai ir įvaizdžiai, gebantys tiesiogiai užkalbinti žmonių širdį. Šiandien taip pat svarbu, kad liturgijos vykdytojai, pirmiausiai kunigai, vadovaudamiesi pastoracine išmintimi, leistų suvokti sakramentinėms apeigoms būdingų ženklų – šio malonės regimumo bei paliečiamumo – vertę, rūpestinga katechizacija stengdamiesi laiduoti, kad visi tikintieji sakramentus švęstų maldingai, intensyviai ir kupini dvasinio džiaugsmo.

Hugono vertas mokinys yra iš Škotijos kilęs Ričardas. Nuo 1162 m. iki savo mirties 1173 m. jis buvo Šv. Viktoro abatijos prioras. Ričardas irgi Biblijos studijoms skiria pagrindinį vaidmenį, tačiau skirtingai negu jo mokytojas pirmenybę teikia alegorinei prasmei, simbolinei Rašto reikšmei, Senojo Testamento Benjaminą, Jokūbo sūnų, pavyzdžiui, aiškindamas kaip kontempliacijos simbolį ir dvasinio gyvenimo viršūnę. Ričardas šią temą aptaria dviejuose tekstuose – „Benjaminas Jaunesnysis“ ir „Benjaminas Vyresnysis“, kur jis tikintiesiems nurodo dvasinį kelią, pirmiausia kviečiantį praktikuoti įvairias dorybes ir protu drausminti bei tvarkyti jausmus bei vidinius afektinius ir emocinius judesius. Tiktai pusiausvyros bei žmogiškosios brandos įgijęs žmogus pasirengęs eiti prie kontempliacijos, kurią Ričardas vadina „giliu ir tyru sielos žvilgsniu, besimėgaujančiu išminties stebuklais ir lydimu ekstazinio stebėjimosi bei žavėjimosi jausmo“ (Benjamin Maior 1, 4: PL 196, 67).

Tad kontempliacija yra atvykimo taškas, sunkaus kelio, koks yra tikėjimo ir proto dialogas, t. y. vėlgi teologija, vaisius. Teologija pradeda nuo tiesų, kurios yra tikėjimo objektas, tačiau ji mėgina jas giliau pažinti protu ir įsisavinti tikėjimo dovaną. Mąstymą tikėjimui suprasti Ričardas pristato savo pagrindiniame veikale, vienoje didžiausių istorijos knygų De Trinitate („Apie Trejybę“). Šešiose knygose, iš kurių ji susideda, jis įžvalgiai apmąsto trivienio Dievo slėpinį. Kadangi Dievas yra meilė, tai, pasak mūsų autoriaus, vienatinė dieviškoji substancija apima bendravimą, atnašavimą ir džiaugsmą tarp dviejų Asmenų, Tėvo ir Sūnaus, panirusių į amžinus meilės mainus. Tačiau laimės ir gėrio tobulumas nesuderinamas su išskirtinumu ir užsisklendimu, priešingai, tai reikalauja amžino trečiojo Asmens, Šventosios Dvasios, buvimo. Trejybiška meilė yra besidalijanti, santaringa, vedanti į laimės pilnatvę, nepaliaujamą mėgavimąsi džiaugsmu. Taigi Ričardas pradeda nuo to, kad Dievas yra meilė, analizuoja meilės esmę, tai, ką ši meilės tikrovė reiškia, ir per tai prieina prie Asmenų Trejybės – to, kad Dievas yra meilė, logiškos išraiškos.

Vis dėlto Ričardas suvokia, kad meilė, nors ir atskleidžia Dievo esmę bei leidžia mums „suprasti“ Trejybės slėpinį, visada tėra analogija, kuria kalbama apie slėpinį, pranokstantį žmogaus intelektą, ir kaip mistinis poetas, koks jis yra, pasitelkia ir kitokių įvaizdžių. Pavyzdžiui, dievystę jis lygina su upe, meilės kupina banga, kylančia iš Tėvo, nusiritančia ligi Sūnaus ir vėl sugrįžtančia atgal, kad laimingai išsilietų Šventojoje Dvasioje.

Brangūs bičiuliai, tokie rašytojai kaip Hugonas ir Ričardas iš Šv. Viktoro abatijos kelia mūsų sielas kontempliuoti dieviškąją tikrovę. Sykiu begalinis džiaugsmas, kurį mums sukelia Švenčiausiosios Trejybės apmąstymai, žavėjimasis ja bei jos šlovinimas, steigia ir palaiko konkrečias pastangas statydinant kasdienius žmogiškuosius santykius semtis įkvėpimo iš tokių tobulų bendrystės meilėje pavyzdžių. Trejybė tikrai yra tobula bendrystė! Kaip smarkiai pasikeistų pasaulis, jei šeimose, parapijose ir kiekvienoje kitoje bendruomenėje santykiai būtų puoselėjami pagal trijų dieviškųjų Asmenų pavyzdį, kiekvienam gyvenant ne tik su kitu, bet ir kito labui bei kitame! Prieš keletą mėnesių per Viešpaties angelo maldą priminiau: „Vien meilė padaro mus laimingus, nes gyvename santykiu ir gyvename, kad mylėtume ir būtume mylimi“ (L’Osservatore Romano, 2009 06 08–09, p. 1). Meilė duoda pradžią šiam nepaliaujamam stebuklui: kaip Švenčiausiosios Trejybės gyvenime daugis virsta vienybe, kur visa yra paslaugumas ir džiaugsmas. Kartu su šventuoju Augustinu, labai gerbtu viktoriečių, ir mes galime sušukti: „Vides Trinitatem, si caritatem vides – Matai Trejybę tada, kai matai meilę“ (De Trinitate VIII, 8, 12).