Sekminių homilija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 419
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: CAPPELLA PAPALE NELLA SOLENNITÀ DI PENTECOSTE OMELIA DEL SANTO PADRE BENEDETTO XVI Basilica Vaticana Domenica, 31 maggio 2009
DATA: 2009-05-31
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (323), 2009, p. 3–4.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (323), 2009, p. 3–4.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Homilija per šv. Mišias Sekminių iškilmės dieną

2009 m. gegužės 31 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Kaskart, kai švenčiame Eucharistiją, tikėjimo matmeniu išgyvename ant altoriaus tikrove tampantį slėpinį, tai yra dalyvaujame iškiliausiame meilės akte, kurį Kristus atliko savo mirtimi ir prisikėlimu. Vienatinis liturgijos bei krikščioniškojo gyvenimo centras – Velykų slėpinys įvairiose iškilmėse bei šventėse įgyja savitas „formas“, lydimas įvairių reikšmių bei ypatingų malonės dovanų. Iš visų iškilmių Sekminės išsiskiria savo svarba, nes jose įgyvendinama tai, ką pats Jėzus skelbė esant savo visos misijos žemėje tikslu. Iš tiesų, keliaudamas į Jeruzalę, jis savo mokiniams pareiškė: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Šie žodžiai akivaizdžiausiai įgyvendinami praėjus 50 dienų po prisikėlimo, per Sekmines, seną žydų šventę, Bažnyčioje tapusią iškiliausia Šventosios Dvasios švente: „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai <…>. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 3–4). Šventoji Dvasia, tikroji ugnis, į žemę buvo atnešta Kristaus. Jis nepavogė jos iš dievų, kaip, anot graikų mito, padarė Prometėjas, bet pats tapo „Dievo dovanos“ perteikėju, laimėjusiu ją mums didžiausiu meilės aktu istorijoje – savo mirtimi ant kryžiaus.

Dievas trokšta ir toliau dalyti šią „ugnį“ kiekvienai žmonių kartai ir, savaime suprantama, daro tai, kaip ir kada nori. Jis yra dvasia, o dvasia „pučia, kur nori“ (plg. Jn 3, 8). Tačiau egzistuoja ir „įprastinis būdas“, kurį Dievas pasirinko ugniai žemėje įžiebti: tas būdas yra Jėzus, įsikūnijęs viengimis Dievo Sūnus, numiręs ir prisikėlęs. Savo ruožtu Jėzus įsteigė Bažnyčią kaip savo mistinį kūną, kad ji tęstų jo misiją. „Imkite Šventąją Dvasią“, – taria Viešpats apaštalams savo prisikėlimo vakarą, palydėdamas šiuos žodžius iškalbingu judesiu – kvėpdamas ją į juos (plg. Jn 20, 22). Taip jis parodė, jog perduoda jiems savo Dvasią, Tėvo ir Sūnaus Dvasią. Šiandienėje iškilmėje, brangūs broliai ir seserys, Raštas mus dar kartą sako, kokia turi būti bendruomenė, kokie turime būti mes, kad gautume Šventosios Dvasios dovaną. Savo pasakojime apie Sekmines šventasis autorius sako, jog mokiniai buvo susirinkę „toje pačioje vietoje“. Ta „vieta“ yra Paskutinės vakarienės menė, „aukštutinis kambarys“, kuriame Jėzus su mokiniais valgė Paskutinę vakarienę, kur jis pasirodė jiems prisikėlęs, kambarys, kuris buvo gimstančios Bažnyčios buveinė (plg. Apd 1, 13). Vis dėlto Apaštalų darbuose labiau norima nurodyti mokinių vidinę nuostatą, negu kreipti dėmesį į fizinę vietą: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Tad Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o vienybės išankstinė prielaida – malda.

Tas pat galioja ir šiandienei Bažnyčiai, brangūs broliai ir seserys. Tai galioja ir mums, čia susirinkusiesiems. Jei norime, kad Sekminės nesusiaurėtų iki tiesiog ritualo ar įtaigaus minėjimo, bet būtų tikras išganymo įvykis, nuolankiai ir tyliai klausydamiesi Dievo žodžio turime religinio atvirumo dvasia nusiteikti Dievo dovanai. Idant Sekminės mūsų laikais atsinaujintų, Bažnyčiai galbūt reikėtų – niekaip nesuvaržant Dievo laisvės – mažiau „rūpintis“ veikla ir daugiau atsidėti maldai. To mus moko Švenčiausioji Marija, Bažnyčios Motina ir Šventosios Dvasios Sužadėtinė. Šiais metais Sekminės sutampa su paskutine gegužės diena, kai paprastai švenčiama Aplankymo šventė. Tas įvykis irgi buvo mažosios „sekminės“, džiaugsmo ir šlovinimo pripildžiusios širdis Elzbietos ir Marijos – nevaisingosios ir mergelės , – kurios abi tapo motinomis nepaprasto dieviškojo įsikišimo dėka (plg. Lk 1, 41–45). <…>

Šventoji Dvasia Apaštalų darbų pasakojime apibūdinama dviem didžiais įvaizdžiais – audros ir ugnies. Šventasis Lukas galvoje aiškiai turi Sinajaus teofaniją, atpasakotą Išėjimo (19, 16–19) ir Pakartoto Įstatymo (4, 10–12, 36) knygoje. Senovės pasaulyje audra laikyta dieviškosios galios, kurios akivaizdoje žmogus jausdavosi parblokštas bei įgąsdintas, ženklu. Tačiau aš norėčiau pabrėžti kitą aspektą: audra apibūdinama kaip „smarkus vėjas“, ir tai kreipia mintis į orą, dėl jo mūsų planeta skiriasi nuo kitų planetų ir mums įmanu joje gyventi. Kas oras yra biologiniam gyvenimui, tas Šventoji Dvasia yra dvasiniam; ir kaip užterštas oras nuodija aplinką bei gyvas būtybes, taip esama ir širdies bei dvasios užterštumo, marinančio bei nuodijančio dvasinę egzistenciją. Panašiai kaip negalime taikstytis su nuodais ore – dėl šios priežasties ekologinėms pastangoms šiandien teikiama pirmenybė, – lygiai taip neturėtume taikstytis ir su tuo, kas griauna mūsų dvasią. Tačiau atrodo, jog mūsų protams ir širdims šiandien grėsmę kelia daugybė teršalų, cirkuliuojančių šiandienėje visuomenėje – kaip antai, goslumo, smurto, vyrų ir moterų žeminimo vaizdai, – o žmonės, regis, nesunkiai prie jų pripranta. Teigiama, jog tai laisvė, tačiau iš tikrųjų tai tik negebėjimas suvokti, kad visi teršalai nuodija sielą, pirmiausia naujųjų kartų, ir galiausiai apriboja pačią laisvę. Sekminių smarkaus vėjo metafora verčia prisiminti, koks brangus dalykas yra kvėpuoti švariu oru, fiziniu plaučiais arba dvasiniu – sveiku dvasios oru, kuris yra meilė, – širdimi.

Kitas Šventosios Dvasios įvaizdis, aptinkamas Apaštalų darbuose, yra ugnis. Homilijos pradžioje Jėzų palyginau su mitologine Prometėjo figūra, nusakančia būdingą šiuolaikinio žmogaus aspektą. Imdamiesi kontroliuoti kosmoso energiją – „ugnį“, šiandien žmonės, atrodo, pretenduoja patys būti dievais ir trokšta perkeisti pasaulį, tiesiog į šalį nustumdami visatos Kūrėją. Žmogus nori būti nebe Dievo, bet savęs paveikslas, skelbia esąs autonomiškas, laisvas, suaugęs. Tai akivaizdžiai liudija neautentišką santykį su Dievu, kylantį iš susidaryto klaidingo Jo paveikslo. Panašiai ir sūnus palaidūnas iš Evangelijos palyginimo manėsi atrasiąs save nutoldamas nuo savo tėvo namų. Tokio būvio žmogaus rankose „ugnis“ ir jos milžiniškos galimybės virsta grėsme: „ugnis“, kaip, nelaimei, rodo istorija, gali sugriauti gyvybę ir pačią žmoniją. Hirosimos ir Nagasakio tragedijos, pagimdytos atominės energijos, panaudotos kaip ginklas ir neregėtu mastu pasėjusios mirtį, lieka amžinu įspėjimu.

Kasdienio gyvenimo tikrovėje, žinoma, galima rasti mažiau sunkių, tačiau lygiai tokių pat simptomiškų pavyzdžių. Šventajame Rašte parodoma, kad energija, gebanti pajudinti pasaulį, yra ne anonimiška ir akla galia, bet „vėjo iš Dievo“, dvelkiančio „viršum vandenų“ (Pr 1, 2), kūrinijos pradžioje veikimas. O Jėzus Kristus „žemėje įžiebė“ ne jau buvusią čionykštę galią, bet Šventąją Dvasią, tai yra meilę Dievo, kuris atnaujina „žemės veidą“, nuvalydamas nuo jos blogį ir išlaisvindamas ją iš mirties valdžios (plg. Ps 104, 29–30). Būtent ši tyra „ugnis“, esminė ir asmeninė, meilės ugnis, nužengė ant apaštalų, kartu su Marija susirinkusių kambaryje melstis, padarydama Bažnyčią Kristaus atnaujinamojo darbo tąsa.

Galiausiai paskutinė mintis, irgi paimta iš Apaštalų darbų: Šventoji Dvasia nugali baimę. Žinome, kad mokiniai, suėmus Mokytoją, pabėgo į kambarį ir pasiliko ten iš baimės, kad jų neištiktų ta pati dalia. Jėzui prisikėlus ta baimė staiga nepranyko. Tačiau per Sekmines ant jų nužengus Šventajai Dvasiai, šie vyrai be baimės išėjo į gatves ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Jie nebebijojo, nes jautėsi esą stipresnėse rankose. Taip, broliai ir seserys, kur Dievo Dvasia įžengia, iš ten ji išgena baimę, leidžia mums pažinti ir pajausti, kad esame meilės Visagalybės rankose: kad ir kas nutiktų, jo begalinė meilė mūsų nepaliks. Tą rodo kankinių liudijimas, išpažinėjų drąsa, bebaimis misionierių polėkis, skelbėjų atvirumas, visų šventųjų, tarp kurių yra net paauglių ir vaikų, pavyzdys. Tą taip pat rodo pats egzistavimas Bažnyčios, kuri, nepaisydama žmonių ribotumo ir nuodėmingumo, tebeplaukia istorijos vandenynu, genama Dievo dvelksmo ir gaivinama jo skaistinančios ugnies. Kupini tokio tikėjimo ir tokios džiugios vilties, Marijos užtariami, šiandien pakartokime: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą!“

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 419
Adresas: https://eis.katalikai.lt/index.php?id=3&iid=419
Paskelbta: 2015-03-21 14:47:12 | Patikslinta 2015-03-21 14:48:05.