Brangūs broliai ir seserys!

Prieš atostogas pradėjau glaustai aptarinėti dvylika apaštalų. Apaštalai buvo Jėzaus kelio palydovai, Jėzaus draugai, o jų kelionė su Jėzumi buvo ne tik išorinė kelionė iš Galilėjos į Jeruzalę, bet ir vidinė kelionė, per kurią jie išmoko tikėjimo į Jėzų Kristų – ne be sunkumų, nes buvo tokie pat žmonės, kaip mes. Tačiau būtent todėl, kad jie buvo Jėzaus kelio palydovai, Jėzaus draugai, kurie nelengvame kelyje išmoko tikėjimo, jie gali būti ir mūsų vadovai, padedantys mums Jėzų Kristų pažinti, jį pamilti ir jį įtikėti. Apie keturis iš dvylikos apaštalų jau kalbėjau: Simoną Petrą, jo brolį Andriejų, Jokūbą, šventojo Jono brolį, ir kitą Jokūbą, vadinamą „mažesniuoju“, parašiusiu laišką, randamą Naujajame Testamente. Taip pat jau esu užsiminęs apie evangelistą Joną, paskutinėje katechezėje prieš atostogas apibendrindamas esminius duomenis, aikštėn iškeliančius šio apaštalo veidą. Šiandien dėmesį norėčiau skirti jo mokymo turiniui. Raštai, kuriuos šiandien nagrinėsime, yra Evangelija ir laiškai, priskiriami jo vardui.

Būdinga Jono raštų tema yra meilė. Savo pirmą encikliką neatsitiktinai panorau pradėti šio apaštalo žodžiais: „Dievas yra meilė (Deus caritas est), ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Surasti tokių tekstų kitose religijose nepaprastai sunku. Šiomis ištaromis mums parodoma tikra krikščionybės ypatingybė. Žinoma, Jonas nėra vienintelis krikščioniškos kilmės autorius, kalbantis apie meilę. Kadangi tai esminis krikščionybės dėmuo, apie tai kalba visi Naujojo Testamento rašytojai, net jei akcentus dėlioja ir skirtingai. Dabar apmąstome šią temą Jono raštuose todėl, kad jis primygtinai bei įsimintinai nubrėžė jos pagrindinius kontūrus. Taigi jo žodžiais pasitikime. Neabejotina viena: jis nerašo abstraktaus, filosofinio ar teologinio, traktato apie meilės esmę. Ne, jis nėra teoretikas. Tikroji meilė savo prigimtimi yra ne gryna abstraktybė, bet tiesiogiai, konkrečiai ir apčiuopiamai susijusi su realiais asmenimis. Jonas, kaip apaštalas ir Jėzaus draugas, leidžia mums išvysti krikščioniškosios meilės sudėtines dalis arba, tiksliau, fazes, judėjimą, apibūdintiną trimis momentais.

Pirmasis susijęs su pačios meilės šaltiniu, kuriuo apaštalas laiko Dievą, prieidamas, kaip girdėjome, ištarą: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Jonas yra vienintelis Naujojo Testamento autorius, pateikiantis mums tartum savotišką Dievo apibrėžimą. Jis, pavyzdžiui, sako: „Dievas yra dvasia“ (Jn 4, 24) arba: „Dievas yra šviesa“ (1 Jn 1, 5). Dabar su akinančia intuicija jis paskelbia, kad „Dievas yra meilė“. Gerai pastebėta: neteigiama vien tai, kad „Dievas myli“, ir dar siauriau, kad „meilė yra Dievas“! Kitaip tariant, Jonas neapsiriboja dieviškojo veikimo apibūdinimu, bet eina iki pačių jo šaknų. Be to, jis nenori priskirti dieviškosios kokybės neapibrėžtai ir galbūt beasmenei meilei; jis neina nuo meilės prie Dievo, bet kreipiasi tiesiai į Dievą, kad apibrėžtų Dievo prigimtį begalinės meilės matmeniu. Jonas tuo nori pasakyti, kad meilė yra esminis Dievo dėmuo, ir todėl visa Dievo veikla gimsta iš meilės ir yra paženklinta meilės: visa, ką Dievas daro, daro iš meilės ir su meile, net jei mes ne visada iškart galime suvokti, jog tai yra meilė, tikra meilė.

Čia būtina žengti dar vieną žingsnį ir patikslinti, kad Dievas konkrečiai parodė savo meilę įžengdamas į žmonijos istoriją per Jėzaus Kristaus asmenį, dėl mūsų tapusį kūnu, numirusį ir prisikėlusį. Tai antrasis pagrindinis Dievo meilės momentas. Jis neapsiribojo vien žodiniais pareiškimais, bet, galime sakyti, iš tikrųjų įsipareigojo ir asmeniškai „sumokėjo“. Apie tai Jonas rašo: „Dievas taip pamilo pasaulį (tai yra: mus visus), jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Dievo meilė žmonėms dabar tampa konkreti ir reiškiasi Jėzaus meile. Jonas toliau rašo: Jėzus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Šios save atiduodančios ir beribės meilės galia esame iš pagrindų atpirkti iš nuodėmės, Jonas dar toliau rašo: „Mano vaikeliai... O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 1–2; plg. 1 Jn 1, 7). Tad tokia didelė buvo Jėzaus meilė mums – iki savo kraujo praliejimo dėl mūsų išganymo! Krikščionis, kontempliuojantis tokią meilę „be saiko“, tiesiog negali neklausti, kaip jis į tai deramai galėtų atssiliepti. Manau, jog kiekvienas iš mūsų vis iš naujo turi to klausti.

Toks klausimas veda mus prie meilės dinamikos trečiojo momento: būdami pirma mūsų einančios ir mus pranokstančios meilės gavėjai, esame pašaukti stengtis į tai veikliai atsakyti, o tinkamas atsakymas tegali būti meilė. Jonas kalba apie „įsakymą“. Jis cituoja šiuos Jėzaus žodžius: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Apie kokią naujybę kalba Jėzus? Nauja tai, kad jis nesitenkina pakartojimu to, ko jau reikalauta Senajame Testamente ir ką galime perskaityti kitose evangelijose: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18; plg. Mt 22, 37–39; Mk 12, 29–31; Lk 10, 27). Senajame įsakyme kaip normatyvinis kriterijus imamas žmogus („kaip save patį“), tuo tarpu Jono perteikiamame įsakyme Jėzus kaip mūsų meilės pagrindą ir normą pateikia save: „kaip aš jus mylėjau“. Taip meilė tampa iš tiesų krikščioniška apimdama krikščionybės naujybę: tiek ta prasme, kad ji turi būti skirta visiems be išimties, tiek ta, kad ji reiškia ėjimą iki kraštutinės ribos, nes neturi jokio kito mato, tik buvimą be mato. Šie Jėzaus žodžiai: „kaip aš jus mylėjau“ kviečia mus ir kartu kelia nerimą; jie yra kristologinis tikslas, kuris gali pasirodyti nepasiekiamas, tačiau sykiu jie yra akstinas, neleidžiantis pasitenkinti tuo, ką mums pavyko įgyvendinti, neleidžiantis pasitenkinti savimi tokiais, kokie esame, bet verčiantis be paliovos keliauti šio tikslo link.

Nedidelėje vėlyvųjų viduramžių knygelėje, pavadintoje „Kristaus sekimas“, yra puikus dvasingas tekstas: „Kilni Jėzaus meilė verčia mus daryti didžius dalykus ir skatina trokšti vis tobulesnių dalykų. Meilė nori veržtis į viršų ir nebūti laikoma to, kas žema. Meilė nori būti laisva ir nepriklausyti nuo kokių nors pasaulietinių aistrų... meilė kyla iš Dievo, ir tik Dieve gali surasti atilsį, pakilusi virš visų sukurtųjų daiktų. Tas, kuris myli, skrajoja, laksto, džiaugiasi, jis laisvas ir niekas negali jo sulaikyti. Jis duoda visiems viską ir turi viską visuose daiktuose, nes ramybę atranda didžiajame Vienajame, kuris yra virš visų daiktų ir iš kurio trykšta visas gėris“ (III knyga, 5 skyrius). Jono minimo „naujo įsakymo“ geriau nepakomentuosi. Melskime Tėvą, kad galėtume gyventi juo – nors ir netobulai – taip intensyviai, kad užkrėstume juo visus, kuriuos sutinkame savo kelyje.