Po didžiųjų Kalėdų švenčių noriu grįžti prie apmąstymų apie Bažnyčios tėvus ir šiandien kalbėti apie didžiausią Lotynų Bažnyčios tėvą, šventąjį Augustiną. Šis aistros ir tikėjimo vyras, pasižymėjęs aukščiausiu protu, nenuilstamai darbavęsis sielovadoje, didis šventasis ir Bažnyčios mokytojas, dažnai yra žinomas ar bent girdėtas net tiems, kurie ignoruoja krikščionybę ar nėra su ja susipažinę, nes jis paliko gilų ženklą kultūriniame Vakarų ir viso pasaulio gyvenime. Šventojo Augustino įtaka plačiai paplito dėl jo ypatingos svarbos: viena vertus, galima sakyti, jog visi lotyniškos krikščioniškos literatūros keliai vedė į Hiponą (šiandien Annaba, Alžyro pakrantėje), vietą, kur jis buvo vyskupu nuo 395 m. iki savo mirties 430 m., kita vertus, iš šio romėniškosios Afrikos miesto išsišakojo daugybė kitų vėlyvosios krikščionybės ir pačios Vakarų kultūros kelių.

Civilizacijoje retai pasitaikydavo tokia didi dvasia, gebanti asimiliuoti krikščioniškąsias vertybes ir išaukštinti jos vidujinį turtą, rasti idėjų bei formų, gaivinsiančių būsimąsias kartas, pasak popiežiaus Pauliaus VI: „Galima sakyti, kad visa praeities mintis suplaukia į jo veikalus, o iš jų kylančios mąstymo srovės perskverbia visą tolesnių amžių doktrinos tradiciją“ (1970 m. gegužės 4 d. kalba Augustinianum patristikos institute: AAS, 62, 1970, p. 426). Augustinas taip pat yra daugiausia veikalų palikęs Bažnyčios tėvas. Pasak jo biografo Posidijaus, atrodė neįmanoma, kad vienas žmogus per gyvenimą būtų galėjęs parašyti tiek daug dalykų. Mes aptarsime tuos skirtingus veikalus viename iš būsimų susitikimų. Šiandien sutelksime dėmesį į jo gyvenimą, kurį lengva rekonstruoti iš jo raštų, ypač Išpažinimų, ypatingos dvasinės autobiografijos, parašytos Dievo garbei. Tai yra jo žymiausias veikalas, ir teisėtai, nes būtent Augustino Išpažinimai, kur susitelkiama į vidinį gyvenimą ir psichologiją, yra unikalus Vakarų – ir ne tik Vakarų, taip pat nereliginės – literatūros iki pat šių laikų pavyzdys. Šis dėmesys dvasiniam gyvenimui, „aš“ slėpiniui, „manyje“ glūdinčiam Dievo slėpiniui yra kažkas labai ypatinga, niekuomet nebūta ir amžiams išlieka tarsi dvasinė viršūnė.

Tačiau grįžkime prie jo gyvenimo: Augustinas gimė 354 m. lapkričio 13 d. Tagastėje, romėnų Afrikos Numidijos provincijoje; jo tėvas Patricijus buvo pagonis, vėliau tapęs katechumenu, o motina Monika – uoli krikščionė. Ši aistringa moteris, gerbiama kaip šventoji, padarė didžiulę įtaką savo sūnui ir išauklėjo jį pagal krikščionių tikėjimą. Augustinas taip pat buvo priėmęs druską, priėmimo į katechumenatą ženklą. Jį visuomet žavėjo Jėzaus Kristaus asmuo; jis net sakė, jog visuomet mylėjo Jėzų, tačiau slydo vis tolyn nuo bažnytinio tikėjimo ir praktikos, panašiai kaip ir šiandien atsitinka daugeliui jaunų žmonių.

Augustinas turėjo brolį, vardu Navigijus, ir seserį, kurios vardas mums nežinomas ir kuri vėliau tapusi našle vadovavo moterų vienuolijai. Pasižymėjęs labai gyvu protu berniukas Augustinas gavo gerą išsilavinimą, nors ne visuomet buvo pavyzdingas mokinys. Tačiau gerai išmoko gramatiką, pirmiausia gimtajame mieste, vėliau Madauroje, o nuo 370 m. studijavo retoriką Kartaginoje, romėnų Afrikos sostinėje. Jis tobulai įvaldė lotynų kalbą, bet ne taip sėkmingai jam sekėsi graikų kalba; jis neišmoko bendraamžių tėvynainių vartotos punų kalbos. Kartaginoje pirmą kartą Augustinas perskaitė vėlyvojo laikotarpio Cicerono veikalą Hortensius, kuris, deja, vėliau prarastas, ir šis įvykis gali būti laikomas jo atsivertimo kelionės pradžia. Iš tikrųjų Cicerono tekstas pažadino išminties meilę ir vėliau jau būdamas vyskupu jis rašė Išpažinimuose: „Ši knyga <….> permainė mano norus ir mano troškimus. Man staiga tapo bevertės visos mano tuščios viltys: neįtikėtinai užsidegusia širdimi aš troškau nemirtingos išminties“ (III, 4, 7).

Vis dėlto kadangi Augustinas buvo įsitikinęs, jog be Jėzaus neįmanoma skelbtis radus tiesą, ir kadangi Jėzaus vardas nebuvo paminėtas toje knygoje, perskaitęs ją jis tuojau pradėjo skaityti Šventąjį Raštą, Bibliją. Bet jį tai nuvylė. Taip atsitiko ne vien todėl, kad Šventojo Rašto lotyniškojo vertimo stilius buvo netinkamas – jo netenkino pats jo turinys. Rašto pasakojimuose apie karus ir kitus žmogiškuosius reikalus jis nerado nei išminties lakumo, nei jai būdingo tiesos paieškos spindesio. Tačiau Augustinas nenorėjo gyventi be Dievo ir ieškojo religijos, kuri atitiktų jo tiesos troškimą, taip pat troškimą būti arti Jėzaus. Taip pateko į manichėjų tinklus: jie prisistatydavo esą krikščionys ir siūlė visiškai racionalią religiją. Jų teigimu, pasaulis sudalytas į du principus: gėrio ir blogio. Esą tokiu būdu galima paaiškinti visą žmonijos istorijos sudėtingumą. Šv. Augustinui taip pat patiko jų dualistinė moralė, nes tai reiškė labai aukštą moralės standartą išrinktiesiems: o tokie kaip jis, priklausantieji, galėjo gyventi gyvenimą, daug labiau pritaikytą to laiko aplinkybėms, ypač jaunam vyrui. Todėl jis tapo manichėjumi ir tuo metu buvo įsitikinęs, jog rado racionalumo, tiesos paieškos ir meilės Jėzui Kristui sintezę. Manicheizmas jam taip pat siūlė konkrečių gyvenimo privalumų: tapus manichėjumi atsivėrė geresnės karjeros galimybės. Priklausydamas šiam tikėjimui, turėjusiam daug įtakingų narių, jis galėjo tęsti užsimezgusius santykius su moterimi ir žengti karjeros keliu. Nuo tos moters turėjo sūnų Adeodatą, kuris buvo jam labai brangus ir labai protingas; jis Augustinui vėliau rengiantis krikštui buvo prie Como ežero ir dalyvavo „Dialoguose“. Tačiau, nelaimei, berniukas anksti mirė. Būdamas apie dvidešimties metų Augustinas mokė gramatikos savo gimtajame mieste, po to netrukus grįžo į Kartaginą, kur tapo puikiu ir žinomu retorikos mokytoju. Tačiau pamažu Augustinas pradėjo tolti nuo manichėjų tikėjimo. Jie nuvylė jį būtent intelektualiu požiūriu, nes neįstengė išsklaidyti jo abejonių. Augustinas išsikėlė į Romą, po to į Milaną, kur tuo metu buvo įsikūręs imperinis teismas, čia gavo prestižinę vietą įsikišus ir rekomendavus Romos prefektui pagoniui Simachui, kuris buvo priešiškas Milano vyskupui šv. Ambraziejui.

Milane Augustinas įprato klausytis – iš pradžių siekdamas praturtinti savo retorinį bagažą – iškalbingų vyskupo Ambraziejaus, tuometinio Šiaurės Italijos imperatoriaus atstovo, pamokslų. Retorius iš Afrikos žavėjosi didžio Milano hierarcho žodžiais, ne tik jo retorika; Augustino širdį vis labiau lietė pirmiausia turinys. Didelė problema su Senuoju Testamentu, stokojančiu retorinio grožio ir iškilios filosofijos, Ambraziejaus pamokslavime buvo išspręsta tipologine Senojo Testamento interpretacija. Augustinas suvokė, jog visas Senasis Testamentas yra kelionė link Jėzaus Kristaus. Taip jis rado raktą, padedantį suprasti Senojo Testamento grožį ir net filosofinę gelmę, ir suvokė Kristaus slėpinio istorijoje vienovę, taip pat sintezę tarp filosofijos, racionalumo ir tikėjimo Logose, Kristuje, kūnu tapusiame amžinajame Žodyje.

Netrukus Augustinas suvokė, kad alegorinis Rašto aiškinimas ir Milano vyskupo praktikuota neoplatoninė filosofija leido jam išspręsti intelektinius sunkumus, kurie atrodė neįveikiami, kai būdamas jaunesnis pirmąkart ėmėsi biblinių tekstų.

Taigi Augustinas domėjosi ne tik filosofų raštais, bet ir iš naujo pradėjo skaityti Raštą, ypač Pauliaus laiškus. Augustino atsivertimas į krikščionybę 386 m. rugpjūčio 15 d. buvo ilgos ir audringos vidinės kelionės pabaiga – apie ją bus kalbama kitoje ketechezėje. Iš Afrikos jis persikėlė šiauriau Milano, prie Como ežero, drauge su motina Monika, sūnumi Adeodatu ir maža grupe draugų, kad galėtų pasirengti krikštui. Taigi Augustinas, būdamas 32 metų, Velyknaktį, 387 m. balandžio 24-ąją, buvo Ambraziejaus pakrikštytas Milano katedroje.

Po krikšto Augustinas nusprendė grįžti į Afriką su savo draugais puoselėdamas idėją gyventi bendruomeninį vienuolinį gyvenimą tarnaujant Dievui. Tačiau belaukiant išvykimo Ostijoje jo motina netikėtai susirgo ir netrukus mirė, ir tai sūnui kėlė širdies skausmą. Konvertitas galiausiai grįžo į tėvynę ir įsikūrė Hipone, turėdamas tikslą įkurti vienuolyną. Šiame Afrikos pakrantės mieste, nors ir priešinosi, 391 m. buvo įšventintas kunigu ir su keliais bendražygiais pradėjo vienuolinį gyvenimą, apie kurį seniai galvojo, skirdamas laiką maldai, studijoms ir pamokslavimui. Jis tetroško tarnauti tiesai. Nesijautė turįs sielovadininko pašaukimą, tačiau vėliau suvokė, jog Dievas jį kvietė būti ganytoju kitiems ir taip nešti žmonėms tiesos dovaną. Po ketverių metų, 395-aisiais, Augustinas buvo įšventintas Hipono vyskupu. Jis toliau gilino Rašto studijas, studijavo krikščioniškąją tradiciją ir buvo pavyzdingas vyskupas, nenuilstamai atsidavęs sielovadai: keletą kartų per savaitę pamokslaudavo tikintiesiems, remdavo vargšus ir našlaičius, rūpinosi dvasininkijos ugdymu ir prižiūrėjo vyrų bei moterų vienuolijų tvarką. Netrukus buvęs retorius pasirodė esąs vienas iš svarbiausių to laikotarpio krikščionybės atstovų. Per trisdešimt penkerius vyskupavimo metus jis buvo labai aktyvus vyskupijos valdymo reikaluose, – tai apėmė taip pat svarbius civilinius įsipareigojimus; Hipono vyskupas turėjo didžiulę įtaką vadovaudamas romėnų Afrikos katalikų Bažnyčiai ir, dar labiau apibendrinant, to laiko krikščionybei, dorodamasis su religinėmis tendencijomis ir destruktyviomis klastingomis erezijomis, tokiomis kaip manicheizmas, donatizmas ar pelagijonybė, kėlusiomis pavojų krikščioniškajam tikėjimui į vieną, kupiną gailestingumo Dievą.

Augustinas patikėjo Dievui kiekvieną gyvenimo dieną iki pat jo pabaigos: kankinamas karščiavimo, kai beveik tris mėnesius Hiponas buvo apgultas vandalų, vyskupas Augustinas – jo bičiulis Posidijus tai pasakoja biografijoje Vita Augustini – „paprašė ant lapų didelėmis raidėmis užrašyti atgailos psalmes ir pritvirtinti prie sienos, kad jis, gulėdamas lovoje ir sirgdamas, galėtų jas matyti ir skaityti, ir nuolat liejo karštas ašaras“ (31, 2). Taip Augustinas praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Jis mirė 430 metų rugpjūčio 28-ąją nesulaukęs septyniasdešimt šešerių. Per kitus susitikimus aptarsime jo darbą, žinią ir vidinio gyvenimo patirtį.