Po Maldų už krikščionių vienybę savaitės šiandien grįžtame prie didžios šv. Augustino figūros. 1986 m., minint 1600 metų nuo jo atsivertimo, mano mylimasis pirmtakas Jonas Paulius II jam skyrė ilgą ir turiningą dokumentą, apaštališkąjį laišką Augustinum Hipponensem. Pats popiežius pavadino šį tekstą „padėka Dievui už tą dovaną, kurią jis savo nuostabiu atsivertimu padarė Bažnyčiai, o per ją – visai žmonijai“. Norėčiau grįžti prie atsivertimo temos kitų audiencijų metu. Tai pamatinė ne tik Augustino asmeninio gyvenimo, bet taip pat mūsų gyvenimo tema. Praėjusio sekmadienio Evangelijoje pats Viešpats apibendrino savo skelbimą žodžiu „Atsiverskite“. Sekdami šv. Augustino pėdomis įstengsime apmąstyti, kas yra tas atsivertimas: tai galutinis, lemiamas dalykas, tačiau pamatinis sprendimas turi būti plėtojamas, įgyvendinamas per visą mūsų gyvenimą.

Tačiau šiandienos katechezė skirta tikėjimo ir proto temai, tai lemiama tema, tiksliau sakant, kertinė šv. Augustino biografijos tema. Būdamas vaikas jis mokėsi katalikų tikėjimo iš savo motinos Monikos. Tačiau paauglystėje apleido savo tikėjimą, nes nebeįžvelgė jo protingumo ir atmetė religiją, kuri, jo supratimu, taip pat nebuvo proto, t. y. tiesos, išraiška. Augustino tiesos troškimas buvo radikalus ir nuvedė jį tolyn nuo katalikų tikėjimo. Tačiau jo radikalizmas buvo toks, kad negalėjo būti patenkintas filosofijomis, nesiekiančiomis pačios tiesos, nesiekiančiomis Dievo, tokio Dievo, kuris būtų ne vien galutinė kosmologinė hipotezė, bet tikras Dievas, teikiantis gyvybę ir įžengiantis į mūsų gyvenimą. Taigi visas Augustino intelektinis ir dvasinis vystymasis ir šiandien yra galiojantis pavyzdys, žvelgiant į santykį tarp tikėjimo ir proto; tai svarbus dalykas ne vien tikinčiajam, bet ir kiekvienam ieškančiam tiesos žmogui, tai esmingai svarbus klausimas, nulemiantis kiekvieno žmogaus vidinę pusiausvyrą ir likimą. Šie du matmenys, tikėjimo ir proto, negali būti atskiriami ar supriešinami; jie visuomet privalo eiti drauge. Pats Augustinas po savo atsivertimo rašė, kad tikėjimas ir protas yra „dvi jėgos, vedančios į pažinimą“ (Contra Academicos III, 20, 43). Šiuo požiūriu teisėtai išlieka dvi garsios Augustino formuluotės (plg. Sermones, 43, 9), išreiškiančios nuoseklią tikėjimo ir proto sintezę: crede ut intelligas („tikiu, idant suprasčiau“) – tikėjimas atveria kelią, leidžiantį peržengti tiesos slenkstį, – tačiau taip pat neatskiriamai: intellige ut credas („suprantu, idant tikėčiau“), tyrinėk tiesą, idant galėtum Dievą rasti ir tikėti.

Du Augustino teiginiai konkrečiai ir tiesiogiai, taip pat labai giliai išreiškia šios problemos sintezę, kur Katalikų Bažnyčia mato jos pačios kelią. Istorijoje ši sintezė susiformavo net iki Kristaus atėjimo, helenistiniame judaizme susidūrus judėjų tikėjimui ir graikų mąstysenai. Vėlesniu laikotarpiu ši sintezė buvo perimta ir plėtota daugelio krikščioniškų mąstytojų. Darna tarp tikėjimo ir proto visų pirma reiškia, jog Dievas nėra tolimas: jis nėra nutolęs nuo mūsų proto ir mūsų gyvenimo; jis artimas kiekvienam žmogui, artimas mūsų širdžiai ir mūsų protui, jei mes iš tikrųjų leidžiamės į kelionę.

Augustinas suvokė šį Dievo artumą žmogui ypač intensyviai. Dievo esamybė žmoguje yra gili ir tuo pat metu slėpininga, tačiau žmogus ją gali atpažinti savo vidinėje gelmėje. Atsivertusysis sako: „Neik išorėn, bet grįžk į savo vidų; tiesa gyvena žmogaus viduje; jei rasi, kad tavo prigimtis yra kintama, perženk save patį. Tačiau atmink, kai peržengi save patį, peržengi protaujančią sielą, todėl siek ten, kur įžiebta proto šviesa“ (De vera religione, 39, 72). Lygiai tą patį jis pats pabrėžia garsiu posakiu Išpažinimuose, Dievo garbei parašytoje dvasinėje biografijoje: „Sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje“ (I, 1, 1).

Todėl nutolimas nuo Dievo yra tapatus nutolimui nuo savęs paties. Kreipdamasis tiesiogiai į Dievą Augustinas pripažįsta Išpažinimuose (III, 6, 11): „Tu buvai mano viduje giliau nei pati giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“ (inferior intimo meo et superior summo meo); kitoje vietoje, atmindamas laikotarpį iki savo atsivertimo, jis priduria: „Tu buvai priešais mane, o aš buvau nutolęs nuo savęs ir negalėjau surasti savęs: juo labiau tavęs“ (Išpažinimai, V, 2, 2). Būtent todėl, kad Augustinas asmeniškai išgyveno intelektinę ir dvasinę kelionę, jis taip netarpiškai, giliai ir išmintingai tai sugebėjo perteikti savo veikaluose; dviejose kitose žymiose Išpažinimų vietose (IV, 4, 9 ir 14, 22) jis teigia, jog žmogus yra „didžioji mįslė“ (magna quaestio) ir „didelė bedugnė“ (grande profundum), mįslė ir bedugnė, kurias tik Kristus gali nušviesti ir išgelbėti. Štai kas svarbu: žmogus, nutolęs nuo Dievo, taip pat nutolęs nuo savęs, tapęs svetimas sau, gali rasti save tik sutikdamas Dievą. Taip jis grįš pas save, pas savo tikrąjį aš, tikrąją tapatybę.

Vėliau Augustinas veikale De civitate Dei (XII, 27) pabrėžė, jog žmogus savo prigimtimi yra socialus, bet nesocialus nuodėme; jis išgelbėtas Kristaus, vienintelio tarpininko tarp Dievo ir žmonijos, kuris, pasak mano pirmtako Jono Pauliaus II, yra „visuotinis laisvės ir išgelbėjimo kelias“ (Augustinum Hipponensem, 21). Augustinas tame pačiame veikale toliau teigia, kad be šio kelio, kurio niekuomet netrūko žmonijai, „nė vienas nebuvo išlaisvintas ir negali būti išlaisvintas“ (De civitate Dei X, 23, 2). Kristus, būdamas Bažnyčios galva ir išganymo tarpininkas, slėpiningai susivienija su Bažnyčia taip, kad Augustinas galėjo pasakyti: „Mes tapome Kristumi. Jei jis yra galva, mes esame nariai. Jis ir mes drauge esame visas žmogus“ (In Ioannis evangelium tractatus XXI, 8).

Dievo tauta ir Dievo namai: Bažnyčia Augustino požiūriu glaudžiai susijusi su Kristaus Kūno sąvoka, pagrįsta Senojo Testamento kristologine interpretacija ir sakramentiniu gyvenimu, sutelktu apie Eucharistiją, kurioje Viešpats duoda mums savo Kūną ir perkeičia mus į savo Kūną. Taigi esmingai svarbu tai, kad Bažnyčia, Dievo tauta kristologine, o ne sociologine prasme, būtų iš tikrųjų įrikiuota į Kristų, kuris, pasak Augustino, „meldžiasi už mus, meldžiasi mumyse ir meldžiasi per mus; jis meldžiasi už mus kaip mūsų kunigas, jis meldžiasi mumyse kaip mūsų galva, jis meldžiasi per mus kaip mūsų Dievas: jame atpažįstame mūsų balsą, o mumyse – jo balsą“ (Enarrationes in Psalmos 85, 1).

Jonas Paulius II savo apaštališkojo laiško Augustinum Hipponensem pabaigoje klausė paties šventojo, ką jis norėtų pasakyti šiandienos žmonėms, ir atsakė paties Augustino žodžiais, netrukus po atsivertimo jo padiktuotais laiške: „Man regis, jog žmonės turi grįžti prie vilties rasti tiesą“ (Epistulae 1, 1); tą tiesą, kuri yra pats Kristus, tikras Dievas, kuriam skiriama viena gražiausių ir žinomiausių Išpažinimų maldų (X, 27, 38): „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų. Pakvietei, sušukai ir suskaldei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau ir alkstu, ir trokštu tavęs, tu palietei mane ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu.“

Augustinas sutiko Dievą ir per savo gyvenimą išgyveno jį taip, kad ši tikrovė – o tai pirmiausia susitikimas su Jėzumi kaip asmeniu – perkeitė jo gyvenimą, kaip perkeičia kiekvieno žmogaus, vyro ar moters gyvenimą, bet kokiame amžiuje patiriančio malonę jį sutikti. Melskimės, kad Viešpats suteiktų šią malonę ir leistų mums rasti jo ramybę.