Šiandienos susitikime noriu užbaigti šv. Augustino pristatymą. Panagrinėjęs jo gyvenimą, darbus ir kai kuriuos minties aspektus, šiandien norėčiau grįžti prie jo vidinės patirties, padariusios jį vienu didžiausių atsivertėlių Bažnyčios istorijoje. Praėjusiais metais, vykdamas piligriminėn kelionėn į Paviją pagerbti šio Bažnyčios tėvo relikvijų, savo mąstymus skyriau šiai jo patirčiai. Taip darydamas norėjau išreikšti visos Katalikų Bažnyčios pagarbą, tačiau taip pat parodyti savo asmeninį pamaldumą ir dėkingumą žvelgdamas į tą asmenį, su kuriuo jaučiuosi labai susijęs dėl jo vaidmens mano kaip teologo, kunigo ir ganytojo gyvenime.

Šiandien tebėra galima sekti šv. Augustino patirties pėdsakais visų pirma dėl Išpažinimų (Confessiones), veikalo, parašyto siekiant pagarbinti Dievą ir pradėjusio vieną būdingiausių Vakarų literatūrinių žanrų – autobiografijos arba asmeninės savimonės raiškos. Kiekvienas, kas imasi šios ypatingos, žavinčios ir šiandien plačiai skaitomos knygos, greitai suvokia, kad Augustino atsivertimas nebuvo nei staigus, nei visiškas pradžioje, – jį galima apibūdinti veikiau kaip tikrą kelionę, kuri kiekvienam iš mūsų išlieka pavyzdžiu. Žinoma, šios kelionės kulminacija buvo jo atsivertimas, po to krikštas, tačiau ji nesibaigė anuomet 387 m. per Velykų vigiliją, kai Afrikos retorius vyskupo Ambraziejaus buvo pakrikštytas Milane. Augustino atsivertimo kelionė iš tikrųjų nuolankiai tęsėsi iki pat jo gyvenimo pabaigos, taigi galima sakyti, jog šios kelionės atskiri etapai – jų lengvai galima išskirti tris – yra vienas didelis atsivertimas.

Šv. Augustinas buvo aistringas tiesos ieškotojas: nuo pradžios per visą savo gyvenimą. Pirmasis jo atsivertimo kelionės etapas prasidėjo jam pamažu artėjant prie krikščionybės. Iš motinos Monikos, su kuria išliko artimai susijęs, jis gavo krikščionišką išsilavinimą, ir nepaisant to, kad jaunystėje gyveno netvarkingai, visuomet jautė gilų potraukį prie Kristaus, kaip jis pats pabrėžia, drauge su motinos pienu įtraukęs meilę Viešpaties vardui (plg. Confessiones, III, 4, 8). Taip pat filosofija, ypač paženklinta platoniškumo, vedė jį dar arčiau prie Kristaus ir parodė Logos, kūrybingo proto buvimą. Filosofinės knygos atskleidė proto, iš kurio kilo visas pasaulis, buvimą, tačiau negalėjo pasakyti, kaip pasiekti šį Logos, kuris atrodė toks tolimas. Tik skaitant šv. Pauliaus laiškus Katalikų Bažnyčios tikėjimo šviesoje buvo pilnutinai apreikšta tiesa. Šią patirtį Augustinas apibendrina vienoje žymiausių Išpažinimų ištraukų: jis pasakoja, jog kankinamas apmąstymų pasitraukęs į sodą ir staiga išgirdo vaikišką balsą, dainuojantį niekad anksčiau negirdėtas eiles: tolle, lege, tolle, lege („imk, skaityk, imk, skaityk“) (VIII, 12, 29). Jis atsiminė monasticizmo tėvo Antano atsivertimą ir rūpestingai grįžo prie Pauliaus knygos, kurią neseniai skaitė, atsivertė ją ir jo žvilgsnį prikaustė Laiško romiečiams ištrauka, kur apaštalas ragina palikti kūno darbus ir apsivilkti Kristumi (plg. 13, 13–14). Augustinas suprato, jog šie žodžiai tuo momentu buvo skirti asmeniškai jam; jie atėjo iš Dievo per apaštalą ir nurodė, ką jis turėjo tuo metu daryti. Jis pajuto, jog abejonės tamsybės sklaidosi ir galiausiai jis gali laisvai atsiduoti Kristui. Augustinas rašo: „Atvertei mane į save“ (Confessiones, VIII, 12, 30). Tai buvo pirmasis ir lemtingas atsivertimas.

Afrikos retorius pasiekė šį pamatinį etapą savo ilgoje kelionėje dėl aistringos žmogaus ir tiesos meilės, aistros, skatinusios jį ieškoti Dievo, didžio ir nepasiekiamo. Tikėjimas į Kristų leido jam suprasti, jog Dievas, tarsi toks tolimas, iš tikrųjų visiškai toks nebuvo. Jis iš tiesų tapo mums artimas, tapdamas vienu iš mūsų. Šia prasme tikėjimas į Kristų pabaigė Augustino ilgą paiešką keliaujant į tiesą. Tik Dievas, tapęs „apčiuopiamu“, vienu iš mūsų, galiausiai buvo toks Dievas, kuriam jis galėjo melstis, kuriam ir su kuriuo galėjo gyventi. Tai kelias, reikalaujantis drąsos ir drauge nuolankumo, atvirumo nuolatiniam skaistinimui, kurio visuomet reikia kiekvienam iš mūsų. Tačiau, kaip jau minėta, 387 m. per Velykų vigiliją Augustino kelionė nebuvo užbaigta. Jis grįžo į Afriką ir įkūrė mažą vienuolyną, į kurį pasitraukė su keliais draugais, atsidėdamas kontempliatyviam gyvenimui ir studijoms. Tai buvo jo gyvenimo svajonė. Dabar Augustinas buvo pašauktas visiškai gyventi tiesai, su tiesa, draugystėje su Kristumi, kuris yra tiesa. Šis gražus sapnas tęsėsi trejus metus, kol prieš jo valią buvo įšventintas kunigu Hipone ir paskirtas tarnauti tikintiesiems, – tiesa, ir toliau gyveno su Kristumi ir dėl Kristaus, tačiau tarnaudamas visiems. Tai buvo labai sunku, bet jis nuo pradžių suprato, kad tik gyvendamas kitiems, o ne vien privačiai kontempliuodamas galės iš tikrųjų gyventi su Kristumi ir dėl Kristaus. Taigi atsižadėjęs vien meditacijai skirto gyvenimo, Augustinas, dažnai ne be sunkumų, išmoko savo proto vaisius padaryti prieinamus kitiems. Jis išmoko perteikti savo tikėjimą paprastiems žmonėms ir dėl jų gyventi toje vietoje, kuri tapo jo miestu, be paliovos plėtodamas didžiadvasišką ir sunkią veiklą, jo aprašytą viename gražiausių savo pamokslų: „nuolat pamokslauti, diskutuoti, keliauti, ugdyti, būti atviram kiekvienam – tai didžiulė atsakomybė, didžiulis krūvis ir milžiniškos pastangos“ (Serm. 339, 4). Tačiau jis ėmėsi šio krūvio suprasdamas, kad būtent šiuo būdu gali būti artimesnis Kristui. Suvokimas, kad kitus galima pasiekti su paprastumu ir nuolankumu, buvo jo tikras antrasis atsivertimas.

Tačiau Augustino kelionėje buvo dar paskutinis etapas, trečiasis atsivertimas, kiekvieną gyvenimo dieną vedęs jį prašyti Dievo atleidimo. Iš pradžių jis manė, jog būdamas pakrikštytas, gyvendamas bendrystėje su Kristumi, per sakramentus, Eucharistijos šventimą, pasieks Kalno pamoksle siūlomą gyvenimą: krikštu dovanojamą tobulumą, iš naujo patvirtinamą Eucharistija. Paskutiniame savo gyvenimo kelionės etape jis suprato, jog tai, ką buvo sakęs pirmuosiuose pamoksluose apie Kalno pamokslą – atseit, kad dabar, būdami krikščionys, nuolat gyvename šiuo idealu, – buvo klaidinga. Tik pats Kristus iš tikrųjų ir visiškai įvykdo Kalno pamokslą. Mums nuolat reikia, kad būtume nuplauti Kristaus, kuris mazgoja mūsų kojas, ir jo atnaujinti. Mums būtina nuolat atsiversti. Iki pat pabaigos reikia šio nuolankumo pripažįstant, jog esame keliaujantys nusidėjėliai, kol Viešpats galiausiai išties mums ranką ir įves mus į savo amžinąjį gyvenimą. Su šia galutine, diena iš dienos išgyvenama nuolankumo nuostata, Augustinas mirė.

Ši gilaus nuolankumo nuostata vienintelio Viešpaties Jėzaus akivaizdoje leido jam taip pat patirti intelektinį nuolankumą. Iš tikrųjų Augustinas, kuris yra viena iš didžiųjų asmenybių minties istorijoje, paskutiniais gyvenimo metais norėjo savo gausius darbus aiškiai ir kritiškai ištirti. Taip atsirado jo Retractationes („Revizijos“), kur iš tiesų didi teologinė mintis įvesta į nuolankų ir šventą tikėjimą – Bažnyčios arba to, ką jis paprastai apibrėžia kaip Catholica, tikėjimą. Jis rašo toje nepaprastai originalioje knygoje (I, 19, 1–3): „Supratau, jog tik vienas yra iš tiesų tobulas ir kad Kalno pamokslo žodžiai iki galo įgyvendinami tik viename: pačiame Jėzuje Kristuje. O visa Bažnyčia – mes visi drauge su apaštalais – turime kasdien melstis: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Atsivertęs į Kristų, kuris yra tiesa ir meilė, Augustinas visą gyvenimą juo sekė ir tapo pavyzdžiu kiekvienam žmogui, visiems mums, ieškantiems Dievo. Todėl baigdamas savo piligriminę kelionę į į Paviją norėjau prie šio didžio, Dievą įsimylėjusio žmogaus kapo simboliškai paskirti Bažnyčiai ir pasauliui savo pirmąją encikliką Deus caritas est. Ypač pirmojoje jos dalyje yra daug šv. Augustino minties. Šiandien, kaip ir jo laikais, žmonijai reikia pažinti, o visų pirma išgyventi tą esminę tikrovę: Dievas yra meilė, ir susitikimas su juo yra vienintelis atsakymas į žmogaus širdies nerimą. Širdies, kurioje gyvena viltis, gal dar neaiški ir daugelio mūsų amžininkų neįsisąmoninta, tačiau mums, krikščionims, jau šiandien atsiverianti į ateitį, kaip rašė šv. Paulius, jog „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Vilčiai nutariau skirti savo antrąją encikliką Spe salvi, joje taip pat daug pasiskolinta iš Augustino ir jo susitikimo su Dievu.

Viename labai gražiame tekste Augustinas maldą apibūdina kaip troškimo išraišką ir teigia, jog Dievas atsiliepia išplėsdamas mūsų širdis Savęsp. Savo ruožtu turime nuskaistinti savo troškimus ir viltis, idant priimtume Dievo meilumą (plg. In Ioannis, 4, 6). Tik jis mus išgelbi, atverdamas mus taip pat į kitus. Melskimės, kad gyvenime mums būtų duota sekti šio didžio konvertito pavyzdžiu, panašiai kiekvienu gyvenimo momentu sutinkant Viešpatį Jėzų, vienintelį mus gelbintį, skaistinantį, apdovanojantį tikru džiaugsmu, tikru gyvenimu.