Brangūs broliai ir seserys!

„Et resurrexit tertia die secundum Scripturas – Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.“ Kiekvieną sekmadienį, kalbėdami Credo, vis iš naujo išpažįstame tikį Kristaus prisikėlimą, stebėtiną įvykį – kertinį krikščionybės akmenį. Visa, kas Bažnyčioje, laikoma kylant iš šio įstabaus, istorijos eigą pakeitusio ir per kiekvieną Eucharistijos šventimą sudabartinamo slėpinio. Tačiau egzistuoja liturginis metas, kai ši pagrindinė krikščioniškojo tikėjimo tikrovė su visu jos turinio turtingumu bei neprilygstamu gyvumu tikintiesiems pateikiama intensyviau, nes atrandama didesnio būrio žmonių bei nuoširdžiau išgyvenama, tai – Velykų laikas. Kiekvienais metais per, pasak šv. Augustino, „šventąjį Kristaus nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo tridienį“, Bažnyčia maldos ir atgailos dvasia grįžta į baigiamąjį Kristaus žemiškojo gyvenimo etapą – mini jo pasmerkimą myriop, kryžiaus nešimą į Kalvariją, jo auką dėl mūsų išganymo ir jo kūno paguldymą į kapą. Trečiąją dieną Bažnyčia iš naujo išgyvena prisikėlimą: tai – Velykos, Jėzaus perėjimas iš mirties į gyvenimą, pilnatviškas senųjų pažadų išpildymas. Visoje Velykų laiko liturgijoje švenčiamas Kristaus prisikėlimo tikrumas bei džiaugiamasi tuo.

Brangūs broliai ir seserys, turime nuolatos stengtis atnaujinti savo prisirišimą prie už mus mirusio ir prisikėlusio Kristaus. Jo Velykos yra ir mūsų Velykos, nes Kristaus prisikėlimas teikia mums tikrumo, jog prisikelsime ir mes patys. Naujiena apie Kristaus prisikėlimą niekada nepasensta, ir Jėzus visada yra gyvas; jis gyvas savo Evangelijoje. „Krikščionių tikėjimas, – sako šv. Augustinas, – yra Kristaus prisikėlimas.“ Apaštalų darbuose tai aiškiai paaiškinama: Dievas „visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“ (17, 31). Jėzaus mirties nepakako įrodyti, kad jis tikrai Dievo Sūnus, lauktasis Mesijas. Kiek daug žmonių istorijos tėkmėje yra atidavę gyvybę už reikalą, kuriuo tikėjo! Jie negrįžo. Mūsų Viešpaties mirtis rodo jo milžinišką meilę mums, meilę iki savęs už mus paaukojimo. Tačiau tik prisikėlimas „laiduoja“, teikia tikrumą, kad tai, ką jis sako, yra tiesa, tiesa, galiojanti mums, galiojanti amžinai. Prikeldamas Tėvas jį pašlovino. Šv. Paulius savo Laiške romiečiams rašo: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (10, 9).

Svarbu iš naujo patvirtinti šią mūsų tikėjimo pamatinę tiesą, istorinę tiesą, paliudytą gausių dokumentų, net jei, kaip ir praeityje, yra žmonių, visaip ja abejojančių ar net neigiančių, kad tai įvyko. Tikėjimo Jėzaus prisikėlimu silpnėjimas savo ruožtu silpnina tikinčiųjų liudijimą. Iš tiesų, jei Bažnyčios tikėjimas prisikėlimu sumenktų, viskas sustotų ir iširtų. Kita vertus, laikymasis širdimi ir protu tikėjimo, kad Kristus mirė ir prisikėlė, gyvenimą keičia ir apšviečia visą asmenų bei tautų egzistenciją. Argi ne tikrumas tuo, kad Viešpats prisikėlė, per amžius įkvėpdavo kankinius narsiai, drąsiai pranašauti ir būti ištvermingus? Argi ne susitikimas su gyvuoju Kristumi patraukė ir paskatino atsiversti daugybę vyrų ir moterų, kurie nuo pat krikščionybės aušros palikdavo viską, ką turi, kad paskui jį sektų bei savo gyvenimą paskirtų Evangelijos tarnybai? „Jei Kristus nebuvo prikeltas, – tvirtina apaštalas Paulius, – tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Tačiau jis prisikėlė!

Žinia, nuolatos šiomis dienomis girdima, yra štai tokia: Kristus prisikėlė, jis gyvas, ir mes galime jį sutikti – taip, kaip jį sutiko moterys trečiosios dienos, dienos po šabo, rytą nuėjusios prie kapo; kaip jį sutiko mokiniai, nustebinti ir sutrikdyti to, ką jiems papasakojo moterys; kaip netrukus po prisikėlimo jį sutiko daugybė kitų liudytojų. Net ir įžengęs į dangų, Jėzus pasiliko tarp savo draugų, kaip buvo pažadėjęs: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Viešpats yra su jumis, su Bažnyčia iki laikų pabaigos. Apšviesti Šventosios Dvasios, pirmieji Bažnyčios nariai ėmė atvirai ir be baimės skelbti Velykų žinią. Ta žinia, perduodama iš kartos į kartą, dabar pasiekė mus ir kasmet su nauja jėga kartojama per Velykas.

Ypač per Velykų aštuondienį liturgija kviečia mus asmeniškai sutikti prisikėlusį Viešpatį bei įžvelgti jo gaivinamą poveikį istorijos įvykiams bei mūsų kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, šiandien, trečiadienį, mums primenamas jaudinantis pasakojimas apie du mokinius iš Emauso (plg. Lk 24, 13–35). Nukryžiavus Jėzų, jie, apimti liūdesio bei nusivylimo, nelaimingi keliauja namo. Eidami kalbasi apie tai, kas per pastarąsias kelias dienas nutiko Jeruzalėje. Prie jų prisiartina Jėzus, juos užkalbina bei ima mokyti: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ (Lk 24, 25–26). Ir, pradėjęs nuo Mozės ir visų pranašų, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. Kristaus pamokymai – pranašysčių aiškinimai – mokiniams iš Emauso buvo tartum netikėtas apšviečiantis bei paguodžiantis apreiškimas. Jėzus parodė, kaip reikėtų naujaip skaityti Bibliją, ir visa dabar pasidarė aišku, kreipė į tą momentą. Patraukti nepažįstamojo žodžių, jie pakvietė jį pasilikti bei su jais pavakarieniauti. Jėzus sutiko ir kartu atsisėdo prie stalo. Evangelistas Lukas mums pasakoja: „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30). Kaip tik tą akimirką abiejų mokinių akys atsivėrė, ir jie jį pažino, „bet jis pranyko jiems iš akių“ (Lk 24, 31). Kupini nuostabos ir džiaugsmo, jie tarė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32).

Viešpats eina su mumis ir aiškina Raštus visus liturginius metus, bet pirmiausia per Didžiąją savaitę ir Velykų savaitę. Jis įgalina suprasti šį slėpinį – visa kalba apie jį. Tai turėtų uždegti ir mūsų širdis, kad mūsų akys atsivertų. Viešpats yra su mumis ir rodo mums tikrąjį kelią. Kaip abu mokiniai pažino Jėzų, kai jis laužė duoną, taip ir mes išvystame jį čia ir dabar esant, kai laužome duoną. Mokiniai iš Emauso pažino prisiminę akimirkas, kai Jėzus laužė su jais duoną užbėgdamas į priekį savo mirčiai bei prisikėlimui, duodamas save savo mokiniams. Jėzus laužia duoną už mus ir su mumis, jis yra kartu su mumis šventojoje Eucharistijoje, atiduoda save mums bei atveria mūsų širdis. Šventojoje Eucharistijoje ir per susitikimą su jo žodžiu mes irgi galime sutikti ir pažinti Jėzų prie Žodžio stalo bei pašventintų Duonos ir Vyno stalo. Bendruomenė kiekvieną sekmadienį atgaivina Viešpaties Velykas bei priima iš Išganytojo jo meilės ir broliškos tarnystės palikimą. Brangūs broliai ir seserys, šių dienų džiaugsmas tesustiprina mūsų ištikimybę nukryžiuotam ir prisikėlusiam Kristui. Visų pirma leiskimės pagaunami prisikėlimo traukos. Tepadeda Marija mums būti Velykų šviesos bei džiaugsmo šaukliais. Dar kartą visiems nuoširdžiai linkiu linksmų Velykų.