Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie šv. Benediktą, vienuolystės Vakaruose steigėją ir, be to, mano pontifikato globėją. Pradedu šv. Grigaliaus Didžiojo žodžiais, jis apie šv. Benediktą taip rašė: „Dievo vyras pasaulyje ne tik pagarsėjo gausiais stebuklais, bet ir suspindėjo iškalba, kuria dėstė savo mokymą“ (II Dial., 36). Šiuos žodžius didysis popiežius parašė 592 m., kai šventasis vienuolis jau buvo prieš 50 metų miręs, bet dar išlikęs gyvas žmonių atmintyje ir pirmiausia jo įsteigtame klestinčiame ordine. Šv. Benediktas Nursietis padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Svarbiausias šaltinis apie jo gyvenimą – Šv. Grigaliaus Didžiojo Dialogų antroji knyga. Tai nėra biografija klasikine prasme. Laikydamasis savo meto įsivaizdavimo, konkretaus žmogaus – būtent šv. Benedikto – pavyzdžiu jis norėjo parodyti kiekvienam, kuris Dievui save atiduoda, jog įmanoma užkopti į kontempliacijos viršūnę. Tad žmogaus gyvenimą jis pateikia kaip kopimą į aukščiausią tobulumo viršūnę. Šv. Grigalius Didysis šioje Dialogų knygoje taip pat aprašo daugybę šventojo padarytų stebuklų, tuo norėdamas papasakoti ne tiesiog apie kažką keista, bet parodyti, kaip Dievas įspėdamas, padėdamas ir taip pat bausdamas įsikiša į konkrečias žmogaus gyvenimo situacijas. Jis nori parodyti, jog Dievas nėra tolima, į pasaulio pradžią nukelta hipotezė, bet veikia žmogaus, kiekvieno žmogaus, gyvenime.

Tokią „biografo“ perspektyvą galima paaiškinti bendruoju jo meto kontekstu: V ir VI amžių sandūroje pasaulis buvo sudrebintas baisios vertybių bei institucijų krizės, sukeltos Romos imperijos žlugimo, naujų tautų įsiveržimų ir dorovės nuosmukio. Pateikdamas šv. Benediktą kaip „spindinčią žvaigždę“, Grigalius tomis baisiomis aplinkybėmis troško čia, šiame Romos mieste, parodyti išeitį iš „istorijos tamsios nakties“ (plg. Jonas Paulius II. Insegnamenti, II/1, 1979, p. 1158). Ir iš tiesų šventojo darbai ir ypač jo Regula pasirodė esą autentiškas dvasinis raugas, padaręs amžių raidai smarkiai jo tėvynės bei meto ribas pranokstantį poveikį, pakeitęs Europos veidą, vietoj žlugusios, Romos imperijos sukurtos politinės vienybės pradžią duodamas naujai dvasinei ir kultūrinei vienybei, krikščioniškojo tikėjimo, bendro žemyno tautoms, vienybei. Būtent taip radosi tikrovė, kurią vadiname „Europa“.

Šv. Benedikto gimimas datuojamas 480 m. Anot šv. Grigaliaus, jis buvo kilęs ex provincia Nursia – iš Nursijos srities. Jo pasiturintys tėvai išsiuntė jį studijuoti į Romą. Tačiau amžinajame mieste jis ilgai neužsibuvo. Kaip visiškai įtikimą paaiškinimą Grigalius nurodo tai, kad jaunasis Benediktas pasibjaurėjo daugelio studentų palaida gyvensena ir nenorėjo nupulti į tokius pačius jų suklydimus. Jis norėjo patikti vien Dievui: soli Deo placere desiderans (II Dial., Prol 1). Tad dar nebaigęs studijų Benediktas paliko Romą ir pasitraukė į kalno Romos rytuose vienatvę. Iš pradžių užsilaikęs Effide kaime (šiandienis Affile), kur kurį laiką buvo prisijungęs prie vienuolių „religinės bendruomenės“, jis tapo atsiskyrėliu tolimame Subiaco. Ten Benediktas trejus metus visiškai vienas gyveno oloje, nuo ankstyvųjų Viduramžių tapusioje Sacro Speco, vadinamoje benediktinų vienuolyno „širdimi“. Subiaco praleistas laikas, laikas būnant vienam su Dievu, Benediktui buvo brendimo metas. Ten jis turėjo pakelti ir nugalėti kiekvienam žmogui tenkančias tris pagrindines pagundas – savęs teigimo ir troškimo iškelti save visa ko centru pagundą, juslumo pagundą ir galiausiai pykčio bei keršto pagundą. Benediktas buvo įsitikinęs, jog tiktai nugalėjęs šias pagundas galės kitiems pasakyti naudingą jų vargo sąlygomis žodį. Nuramdęs savo sielą, jis įstengė visiškai sutramdyti savo „aš“ impulsus, kad savo aplinkai galėtų būti taikos kūrėju. Tik tada jis nutarė Anio slėnyje, netoli Subiaco, įsteigti savo pirmuosius vienuolynus.

529 m. Benediktas paliko Subiaco ir įsikūrė Monte Cassino. Kai kas tokį gyvenamosios vietos pakeitimą aiškino kaip bėgimą nuo pavydaus vietinio Bažnyčios vyro intrigų. Tačiau tokie aiškinimai pasirodė esą menkai įtikinami, nes pastarojo staigi mirtis nepaskatino Benedikto sugrįžti (II Dial., 8). Iš tikrųjų toks sprendimas radosi todėl, kad jis buvo įžengęs į naują vidinio brendimo bei vienuoliškosios patirties etapą. Pasak Grigaliaus Didžiojo, persikėlimas iš nuošalaus Anio slėnio į Monte Cassio – iš toli matomos nusidriekiančioje aplinkinėje lygumoje aukštumos – buvęs simbolinio pobūdžio: vienuoliškasis gyvenimas pasislėpus nuo visų pateisinamas, tačiau vienuolynui Bažnyčios ir visuomenės gyvenime taip pat tenka viešasis tikslas, jis turi daryti tikėjimą regimą kaip gyvybinę jėgą. 547 m. kovo 21 d. žemiškąjį gyvenimą užbaigęs Benediktas savo Regula bei įsteigta benediktiniškąja šeima iš tiesų paliko šimtmečių tėkmėje vaisingą buvusį ir šiandien tokį besantį paveldą.

Visoje antrojoje Dialogų knygoje Grigalius aiškina, kaip šv. Benedikto gyvenimas buvo paniręs į maldos, tvaraus visos jo egzistencijos pamato, dvasią. Nesimeldžiant Dievo patirti neįmanoma. Bet Benedikto dvasingumas nebuvo anapus tikrovės esantis vidujiškumas. Nerimo ir sumaišties kupinuose laikuose jis gyveno lydimas Dievo žvilgsnio ir dėl to niekada iš akių neišleido kasdienio gyvenimo pareigų ir žmogaus su jo konkrečiais poreikiais. Regėdamas Dievą, jis suvokė žmogaus tikrovę ir jo misiją. Savo Reguloje vienuoliškąjį gyvenimą jis apibrėžia kaip „Viešpaties tarnystės mokyklą“ (Prol. 45) ir iš savo vienuolių reikalauja niekam neteikti pirmenybės „Dievo Darbuotės“ (t. y. Officium divinum ir Valandų liturgijos) atžvilgiu (43, 3). Tačiau kartu pabrėžia, jog malda pirmiausia yra klausymasis (Prol. 9–11), vėliau paverstinas konkrečia veikla. Jis sako, jog „baigdamas šiuos žodžius, Viešpats kasdien tikisi mūsų atsako į jo šventus paraginimus darbais“ (Prol. 35). Taip vienuolio gyvenimas tampa vaisinga veiklos ir kontempliacijos simbioze, „kad visuose dalykuose būtų pagarbintas Dievas“ (57, 9). Priešingai šiandien dažnai aukštinamam paviršutiniškam bei į „aš“ sutelktam savęs įgyvendinimui, pirmutinė ir būtina šv. Benedikto mokinio pareiga yra nuoširdus Dievo ieškojimas einant keliu, parodytu nuolankaus ir klusnaus Kristaus (5, 13), kurio meilės atžvilgiu niekam nevalia teikti pirmenybės (4, 21; 72, 11); būtent šitaip, tarnaudamas kitam, jis taps tarnystės ir taikos vyru. Praktikuodamas klusnumą, įgyvendinamą meilės įkvėpto tikėjimo dvasia (5, 2), vienuolis įgyja nusižeminimo, kuriam Reguloje paskiriamas ištisas skyrius (7). Per tai žmogus tampa vis panašesnis į Kristų ir tikrai įgyvendina save kaip pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtas kūrinys.

Mokinio klusnumą turi atitikti abato, vienuolyne užimančio „Kristaus vietą“ (2, 2; 63, 13), išmintis. Jos pavidalas, apibrėžtas Regulos antrajame skyriuje pabrėžiant dvasinį grožį bei reiklumą, gali būti laikomas Benedikto autoportretu, nes, pasak Grigaliaus Didžiojo, „šventasis vyras negalėjo mokyti kitaip, negu pats gyveno“ (II Dial., 36). Abatas turi būti meilės kupinas tėvas ir sykiu griežtas mokytojas (2, 24), tikras auklėtojas. Pats būdamas nepalenkiamas ydoms, jis vis dėlto pašauktas sekti Gerojo Ganytojo meilės kupinu gerumu ir privalo labiau „padėti negu vadovauti“ (64, 8), „visa, kas gera ir šventa“, labiau atskleisti „darbais nei žodžiais“ ir „dieviškus pamokymus“ parodyti pavyzdžiu (2, 12). Kad galėtų atsakingai priimti sprendimus, abatas turėtų išgirsti brolių patarimą (3, 2), nes „tai, kas geriau“, Viešpats dažnai atskleidžia „jaunesniems“ (3, 3). Toks nurodymas daro prieš beveik penkiolika amžių parašytą Regulą stebėtinai šiuolaikišką! Žmogus, kuriam tenka viešoji atsakomybė, ir mažuose dalykuose visada privalo mokėti įsiklausyti ir mokytis iš to, ką išgirsta.

Benediktas apibūdina „nedidelę Regulą“ kaip pradžią (73, 8); tačiau iš tiesų joje pateikti nurodymai naudingi ne tik vienuoliams, bet ir visiems, kurie savo kelyje Dievop ieško vadovo. Dėl Regulai būdingo saikingumo, žmogiškumo ir blaivaus esminių dalykų dvasiniame gyvenime skyrimo nuo ne tokių reikšmingų išliko jos spindesio jėga. 1964 m. spalio 24 d. paskelbdamas šv. Benediktą Europos globėju, Paulius VI norėjo pripažinti įstabų darbą, kurį šis šventasis atliko savo Regula prisidėdamas prie Europos civilizacijos ir kultūros statydinimo. Šiandien, žlugus didžiosioms ideologijoms, kurios pasirodė esančios tragiškos utopijos, Europa – kylanti iš dviejų pasaulinių karų kuo giliausiai sužeisto amžiaus – ieško savo tapatybės. Norint sukurti naują ir tvarią vienybę, politinės, ekonominės ir teisinės priemonės, be abejonės, svarbios; tačiau sykiu būtina žadinti etinį bei dvasinį atsinaujinimą, mintantį iš krikščioniškųjų žemyno šaknų, kitaip Europos atkurti nepavyks. Be šių gyvybės syvų žmogui grės pavojus pasiduoti senai pagundai pačiam atpirkti save patį – utopijai, XX a. Europoje įvairiopai, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, sukėlusiai „kančių kupinoje žmonijos istorijoje pavyzdžio neturinčią atžangą“ (Insegnamenti, XIII/1, 1990, p. 58). Siekdami tikrosios pažangos, ir šiandien įsiklausykime į mūsų kelią apšviesti galinčią šv. Benedikto Regulą. Didysis vienuolis tebėra tikrasis mokytojas, kurio mokykloje galime mokytis tikrojo humanizmo meno.