Brangūs broliai ir seserys!

Tęsdamas katechezių apie Bažnyčios tėvus ciklą, šiandien norėčiau pakalbėti apie labai paslaptingą asmenybę – vieną VI a. teologą; jo vardas nežinomas, o rašė jis dangstydamasis Dionizo Areopagito slapyvardžiu. Šiuo slapyvardžiu jis darė užuominą į Šventojo Rašto tekstą, kurį ką tik girdėjome, t. y. į istoriją, šventojo Luko pateikiamą Apaštalų darbų septynioliktajame skyriuje. Ten pasakojama, kad Paulius Atėnų Areopage graikų intelektinio pasaulio elitui pasakė kalbą, tačiau ji didžiumos klausytojų nesudomino, jie iš jo išsityčiojo ir išsiskirstė. Tačiau keli, pasak Luko, prie Pauliaus vis dėlto prisiartino ir tikėjimui atsivėrė. Evangelistas nurodo mums du vardus – Dionizą, Areopago narį, ir vieną moterį, vardu Damaridė.

Po penkių šimtmečių pasirinkęs Dionizo Areopagito slapyvardį tų knygų autorius tuo norėjo pasakyti, jog jis norįs graikų išmintį palenkti Evangelijos tarnybai, kad būtų lengviau graikų kultūrai ir protui susitikti su Kristaus skelbimu, padaryti tai, ko pageidavo anas Dionizas, būtent graikų mąstymą suderinti su šventojo Pauliaus skelbimu. Būdamas graikas, jis troško tapti Pauliaus ir per tai Kristaus mokiniu.

Kodėl jis slėpė savo vardą ir pasirinko šį slapyvardį? Iš dalies į tai jau atsakyta: taip jis norėjo išreikšti, ko savo mąstymu labiausiai siekia. Tačiau dėl šio bevardiškumo ir noro turėti slapyvardį egzistuoja dvi hipotezės. Pasak vienos hipotezės, tai sąmoninga klastotė: datuodamas savo kūrinius pirmu amžiumi ir Pauliaus laiku, jis norėjęs savo literatūrinei produkcijai suteikti tarsi apaštališko autoritetingumo. Bet geresnė nei ši, mano akimis, yra kita hipotezė: jis kaip tik troško nusižeminti – ne savo vardą garsinti, ne savo darbais pastatyti sau paminklą, bet iš tiesų tarnauti Evangelijai, kurti ne individualią, bet bažnytinę, viena savimi pačia besiremiančią teologiją. Jam išties pavyko išplėtoti teologiją, kurią nesvyruodami galime datuoti šeštuoju amžiumi, tačiau kurios neįmanoma priskirti jokiai to meto asmenybei. Tai šiek tiek „deindividualizuota“ teologija, t. y. teologija, išreiškianti bendrą mintį ir bendrą kalbą. Laikotarpis po Chalkedono Susirinkimo buvo kupinas aštriausios polemikos. Tuo tarpu jis savo Septintajame laiške sako: „Nenoriu užsiiminėti polemika; kalbu tiesiog apie tiesą, ieškau tiesos.“ O tiesos šviesa savaime sugriauna klaidas ir leidžia suspindėti tam, kas gera. Vadovaudamasis šiuo principu, jis išgrynino graikų mąstymą ir sujungė jį su Evangelija. Šiuo principu, kurį jis patvirtina savo Septintajame laiške, taip pat reiškiasi tikroji dialogo dvasia: kurti ne skiriančius dalykus, bet ieškoti tiesos pačioje tiesoje; tada ji sušvinta ir sugriauna klaidas.

Taigi, net jei šio autoriaus teologija yra, taip sakant, „antasmeniška“, tikrai bažnytinė, ją galime datuoti šeštuoju amžiumi. Kodėl? Su graikų dvasia, kurią palenkė tarnauti Evangelijai, jis susidūrė tokio Proklo, mirusio 485 m. Atėnuose, knygose. Šis autorius priklauso vėlyvajam platonizmui, mąstymo mokyklai, Platono filosofiją pavertusiai savotiška religija, galiausiai siekusiai sukurti didžią graikų politeizmo apologiją bei, krikščionybei pasiekus sėkmę, grįžti prie antikinės graikų religijos. Jis norėjo parodyti, kad dievybės iš tikrųjų yra kosmose veikiančios jėgos. Šitai turėjo lemti, kad politeizmas būtų laikomas teisingesniu negu monoteizmas su savo Dievu Kūrėju. Proklas pateikė didingą kosminę dievybių, slėpiningų jėgų sistemą, turėjusią padėti žmogui šiame sudievintame kosmose priartėti prie dievystės. Jis nurodė kelius paprastiesiems, nepajėgiantiems pakilti iki tiesos viršūnių – jiems galėjo pakakti ir tam tikrų apeigų – ir išmintingiesiems, kurie, idant pasiektų tyrą šviesą, vis dėlto turėdavo apsivalyti.

Toks mąstymas, kaip matome, iš pagrindų antikrikščioniškas. Tai vėlyvoji reakcija į krikščionybės pergalę, antikrikščioniškas Platono taikymas, priešingas jau egzistavusiam krikščioniškajam šio filosofo taikymui. Įdomu, kad šis Pseudodionizas išdrįso pasinaudoti kaip tik tokiu mąstymu, kad atskleistų Kristaus tiesą, paverstų šią politeistinę visatą Dievo sukurtu kosmosu, Dievo kosmoso harmonija, kur visos jėgos šlovina Dievą, ir šią harmoniją parodytų, atskleistų kosmoso simfoniją, besidriekiančią nuo serafinų, angelų ir arkangelų iki žmogaus ir visų kūrinių, atspindinčių Dievo grožį bei darančių Dievui garbę. Taip politeistinį vaizdinį jis pavertė Kūrėjo ir jo kūrinio aukštinimu. Šitaip galime atskleisti esminius jo mąstymo bruožus: pirmiausia tai – kosminis aukštinimas. Visa kūrinija kalba apie Dievą ir yra Dievo aukštinimas. Kadangi kūriniu aukštinamas Dievas, Pseudodionizo teologija virsta liturgine teologija: Dievas pirmiausia atrandamas šlovinant, ne vien apmąstant; o liturgija nėra koks nors mūsų sukonstruotas, mūsų išrastas dalykas, įgalinantis tam tikram laikui religinę patirtį. Ji yra giedojimas kartu su kūrinių choru ir įžengimas į pačią kosminę tikrovę. Ir būtent per tai regimai vien bažnytinė liturgija tampa didi ir plati, tampa mūsų susivienijimu su visų kūrinių kalba. Jis sako: apie Dievą negalima kalbėti abstrakčiai; kalbėti apie Dievą visada yra – tai jis išreiškia graikišku žodžiu – hymnein, giedoti Dievo garbei prisidedant prie didžios kūrinių giesmės, atspindimos bei konkretizuojamos liturginio aukštinimo. Jo teologija yra kosminė, bažnytinė ir liturginė, tačiau, kita vertus, ji sykiu iš esmės paženklinta jo asmeninio indėlio. Jis sukūrė didelį mistinės teologijos skyrių. Negana to, žodis „mistinis“ įgyja naują reikšmę. Iki jo šis žodis krikščionims buvo tapatus žodžiui „sakramentinis“, t. y. žymėjo tai, kas priklauso mysterion, sakramentui. Jo dėka žodis „mistinis“ tampa asmeniškesnis, vidujiškesnis, ima žymėti sielos kelią Dievo link. O kaip galima Dievą atrasti? Čia vėl išvystame naują, jo dialoge tarp graikų kultūros ir krikščionybės, ypač Biblijos tikėjimo, svarbų elementą. Atrodo, jog tai, ką Platonas ir didžioji filosofija sako apie Dievą, yra daug iškiliau, daug teisingiau; Biblija atrodo gana „barbariška“, paprasta, šiandien pasakytume – „ikikritiška“. Tačiau jis pastebi, jog ji būtent tokia ir turi būti, nes taip galime suvokti, kad net iškiliausiomis sąvokomis apie Dievą niekada nepriartėjama prie jo tikrosios didybės; jos visada netinkamos. Tokiais vaizdiniais duodama suprasti, jog Dievas pranoksta visas sąvokas. Paprastuose vaizdiniuose surandame daugiau tiesos negu didingose sąvokose. Dievo veidas yra mūsų negebėjimas realiai išreikšti tai, kas jis yra. Taigi kalbama – ir paties Pseudodionizo – apie „negatyviąją teologiją“. Mums lengviau pasakyti, kas nėra Dievas, negu tai, kas jis yra iš tikrųjų. Tik šitaip galime priartėti prie jo veido; kita vertus, šis Dievo veidas labai konkretus: tai – Jėzus Kristus. Net jei Dionizas, laikydamasis Proklo, atskleidžia dangiškųjų chorų harmoniją taip, kad net susidaro įspūdis, jog visi priklauso nuo visų, vis dėlto kaip tiesa išlieka tai, kad savo kelyje Dievop liekame nuo jo labai toli. Pseudodionizas parodo, kad kelio pabaigoje yra Dievas, pats prisiartinęs prie mūsų Jėzuje Kristuje.

Taip didi ir slėpininga teologija tampa labai konkreti tiek liturgijos aiškinimu, tiek kalbėjimu apie Jėzų Kristų: visa tuo šis Dionizas Areopagitas padarė didžiulę įtaką visai Viduramžių teologijai, mistinei Rytų ir Vakarų teologijai. XIII a. jis tarsi iš naujo buvo atrastas pirmiausia šventojo Bonaventūro, didžiojo pranciškonų teologo, šioje mistinėje teologijoje atradusio sąvokinių priemonių tokiam paprastam ir giliam šventojo Pranciškaus paveldui aiškinti: Poverello galiausiai kartu su Dionizu sako, jog meilė regi daugiau negu protas. Kur šviečia meilė, ten nebėra proto tamsumų; meilė regi, meilė yra akis, ir patyrimas mums parodo daugiau negu apmąstymas. Kas šis patyrimas yra, Bonaventūras įžvelgė šventajame Pranciškuje: tai patyrimas, atsiveriantis labai nuolankiai, labai realistiškai kasdien einant kartu su Kristumi ir prisiimant jo kryžių. Per tokį neturtą bei nuolankumą – nuolankumą, kuriuo gyvas ir bažnytiškumas, – Dievas patiriamas daug iškiliau, negu to įmanoma pasiekti apmąstymu: per tai iš tikro prisiliečiame prie Dievo širdies.

Šiandien Dionizas Areopagitas vėl aktualus: jis iškyla prieš mus kaip didis tarpininkas šiuolaikinio dialogo tarp krikščionybės ir mistinių Azijos teologijų, kurioms būdingas įsitikinimas, jog neįmanoma pasakyti, kas yra Dievas, kad apie Dievą galima kalbėti vien negatyviai, tik remiantis „ne“, o pasiekti jį galima tik įžengiant į šį „ne“ patyrimą. Čia aikštėn iškyla Areopagito minties artumas Azijos religijų mąstymui: jis šiandien gali būti toks pats tarpininkas, koks anksčiau buvo tarp graikų dvasios ir Evangelijos.

Tad matome, jog dialogui nepriimtinas paviršutiniškumas. Būtent įžengus į susitikimo su Kristumi gelmę, atsiveria ir plati erdvė dialogui. Sutikus tiesos šviesą, suvokiama, jog ta šviesa skirta visiems. Tada polemika išnyksta, ir visiems pasidaro įmanoma vienas kitam atsiverti ar bent vienam su kitu kalbėtis, vienam prie kito priartėti. Dialogo kelio esmė yra Kristuje būti arti Dievo giliu lygmeniu su juo susitinkant, patiriant tiesą, atveriančią mus šviesai ir padedančią artintis prie kitų: ta šviesa yra tiesos šviesa, meilės šviesa. Galiausiai jis mums sako: ženkite patyrimo, tikėjimo nuolankaus patyrimo keliu – kasdien. Tada širdis pasidarys didelė, galės regėti ir apšviesti protą, kad jis pažintų Dievo grožį. Melskime Viešpatį, kad jis mums padėtų ir šiandien mūsų laikų išmintį palenkti tarnauti Evangelijai ir iš naujo atrasti tikėjimo grožį, susitikimą su Dievu Kristuje.