Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ciklas apie Bažnyčios tėvus, tema „Šv. Grigalius Didysis (I)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 88
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 28 maggio 2008 San Gregorio Magno
DATA: 2008-05-28
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (299), 2008, p. 5–7.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (299), 2008, p. 5–7. 
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie šventąjį Grigalių Didįjį (I)

2008 m. gegužės 28 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie Vakaruose menkai žinomą Bažnyčios tėvą Romaną Saldžiabalsį. Šiandien norėčiau pristatyti vieną iš didžiausių Bažnyčios istorijoje Bažnyčios tėvų, vieną iš keturių Vakarų Bažnyčios mokytojų – šventąjį popiežių Grigalių, 590–604 m. buvusį Romos vyskupu ir tradicijoje pelniusį Magnus (Didžiojo) titulą. Grigalius išties buvo didis popiežius ir didis Bažnyčios mokytojas! Jis gimė Romoje apie 540 m., kilęs iš turtingos patricijų šeimos, gens Anicia, išsiskyrusios ne tik kilmingu krauju, bet ir tvirtais saitas su krikščioniškuoju tikėjimu bei Apaštalų Sostui padarytomis paslaugomis. Ši šeima jau buvo dovanojusi du popiežius: Feliksą III (483–492), Grigaliaus proprosenelį, ir Agapetą I (535–536). Namas, kuriame augo Grigalius, stovėjo ant Clivus Scauri, supamas nuostabių, antikinės Romos ir krikščionybės dvasinės jėgos didybę liudijusių pastatų. Iškilius krikščioniškus jausmus jam ten savo pavyzdžiu įskiepijo jo tėvai Gordijanas ir Silvija, šiandien abu gerbiami kaip šventieji, bei dvi tetos iš tėvo pusės, Emilijana ir Tarsilija, gyvenusios jų name kaip pašvęstosios mergelės, įsitraukusios į bendrą maldos ir askezės kelią.

Grigalius netrukus pradėjo administracinio tarnautojo karjerą, kurią taip pat buvo pasirinkęs jo tėvas, ir 572 m. pasiekė jos viršūnę tapdamas miesto prefektu. Šios sumaišties laikais sudėtingomis pasidariusios pareigos leido jam plačiu frontu imtis visokiausių administracinių problemų, taip įgyjant patirties būsimoms užduotims. Pirmiausia išlaikė tvarkos ir drausmės jausmą: tapęs popiežiumi, jis vyskupams nurodydavo bažnytinius reikalus tvarkyti lygiai taip rūpestingai bei gerbiant įstatymus, kaip darydavo civiliniai tarnautojai. Vis dėlto toks gyvenimas jam neteikė pasitenkinimo, netrukus jis nutarė atsisakyti visų civilinių tarnybų, grįžo namo ir pradėjo vienuolio gyvenimą, šeimos namus paversdamas Sant‘ Andrea al Celio vienuolynu. Šį vienuoliškojo gyvenimo tarpsnį, nuolatinio pokalbio su Viešpačiu įsiklausant į jo žodžius gyvenimą, jis vėliau visada su ilgesiu prisimins; šitai nuolat išnirs jo pamoksluose: varginamas pastoracinių rūpesčių jis savo raštuose nesyk šį metą paminės kaip susikaupimo Dieve, atsidavimo maldai, džiugaus panirimo į studijas laiką. Taip jis giliai pažino Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tėvus, kuriais vėliau rėmėsi savo darbuose.

Grigaliaus pasitraukimas į vienuolyną ilgai netruko. Vertingas patyrimas, jo sukauptas civilinėje administracijoje didelių problemų slegiamu laikotarpiu, ryšiai, puoselėti su bizantiečiais būnant šioje tarnyboje, visų akyse įgyta pagarba paskatino popiežių Pelagijų paskirti jį diakonu bei pasiųsti į Konstantinopolį kaip savo apocrisiario – šiandien sakytume, kaip „apaštališkąjį nuncijų“ – padėti įveikti monofizitinio ginčo likučius ir pirmiausia įkalbėti imperatorių paremti pastangas langobardų spaudimui sulaikyti. Laikotarpis Konstantinopolyje, kur jis su grupe vienuolių vėl pradėjo gyventi vienuoliškai, Grigaliui buvo labai svarbus, nes suteikė galimybę tiesiogiai susipažinti su Bizantijos pasauliu ir įsigilinti į langobardų problemą, rimtai išmėginsiančią gebėjimus bei jėgas jo pontifikato metais. Po kelerių metų popiežius jį atšaukė į Romą ir paskyrė savo sekretoriumi. Metai buvo sunkūs: daugybę Italijos sričių ir pačią Romą kamavo nuolatinės liūtys, iš krantų išsiliejančios upės ir badas. Galiausiai kilo maras, pareikalavęs daugybės aukų, tarp jų ir popiežiaus Pelagijaus II gyvybės. Jo įpėdiniu į Petro sostą dvasininkai, tauta ir senatas vieningai išrinko Grigalių. Šis mėgino priešintis, net bandė pabėgti, tačiau galiausiai turėjo nusileisti: ėjo 590-ieji.

Tame, kas įvyko, naujasis popiežius įžvelgė Dievo valią ir uoliai kibo į darbą. Nuo pat pradžių jis išsiskyrė nepakartojamai blaiviu tikrovės, su kuria susidūrė, vertinimu, ypatingu darbingumu tvarkydamas tiek bažnytinius, tiek civilinius reikalus, nuolatiniu šaltakraujiškumu priimdamas drąsius sprendimus, kurių reikalavo jo tarnyba. Jo valdymo laikotarpis gausiai dokumentuotas dėl išlikusio jo laiškų (apie 800) registro; juose atsispindi jo galynėjimasis su sudėtingais klausimais, suplaukiančiais ant jo darbo stalo. Į jį kreipiasi ne tik vyskupai, abatai, dvasininkai ir kiekvienos tarnybos bei kiekvieno rango civiliniai tarnautojai. Tarp problemų, tuo laiku kamavusių Italiją ir Romą, ypatinga reikšmė tiek civilinėje, tiek bažnytinėje srityje teko langobardų problemai. Jai popiežius paskyrė visas galimas jėgas, siekdamas tikrą taiką žadančio sprendimo. Priešingai Bizantijos imperatoriui, besirėmusiam prielaida, jog langobardai tėra grubūs ir plėšikauti linkę individai, kuriuos būtina nugalėti arba sunaikinti, šv. Grigalius žvelgė į šiuos žmones gerojo ganytojo akimis ir stengėsi skelbti jiems išganymo žodį bei užmegzti su jais broliškus santykius, turėdamas prieš akis abipuse pagarba ir giedru romėnų, bizantiečių ir langobardų sugyvenimu pagrįstos būsimos taikos perspektyvą. Jis rūpinosi jaunų tautų atvertimu ir nauja civiline Europos tvarka: vestgotai Ispanijoje, frankai, saksai, įsikėlę į Britaniją, ir langobardai buvo pirmutiniai jo evangelizacinės misijos taikiniai. Vakar liturgijoje paminėjome šv. Augustiną Kenterberietį, vadovavusį grupei vienuolių, Grigaliaus įpareigotų vykti į Britaniją evangelizuoti Anglijos.

Popiežius – tikras taikdarys – dėjo dideles pastangas tikrai taikai Romoje ir Italijoje pasiekti, vesdamas intensyvias derybas su langobardų karaliumi Agilulfu. Šios derybos lėmė trejus metus trukusias (598–601) paliaubas, po kurių 603 m. buvo galima susitarti dėl tvaresnių paliaubų. Pasiekti tokį teigiamą rezultatą padėjo popiežiaus laikotarpiu tarp paliaubų lygiagrečiai palaikyti ryšiai su karaliene Teodolinda, Bavarijos princese, kuri, priešingai nei kitos germanų tautos, buvo katalikė, karšta katalikė. Išliko popiežiaus šiai karalienei adresuotų laiškų, kuriuose jis jai reiškia pagarbą ir palankumą. Teodolindai pavyko pamažėle palenkti karalių katalikų tikėjimui ir per tai parengti kelią taikai. Popiežius taip pat pasirūpino persiųsti jai relikvijas, skirtas Šv. Jono Krikštytojo bazilikai, kuri jos iniciatyva buvo pastatyta Monzoje, nepamiršdamas perduoti jai sveikinimus ir Monzos katedrai nusiųsti vertingų dovanų jos sūnaus Adaloaldo gimimo ir krikšto proga. Su šia karaliene susiję įvykiai yra gražus moterų vaidmens Bažnyčios istorijoje liudijimas. Grigalius iš esmės be paliovos siekė trijų tikslų: sulaikyti langobardų ekspansiją Italijoje; išlaisvinti karalienę Teodolindą iš schizmatikų įtakos bei sustiprinti jos tikėjimą; tarpininkauti tarp bizantiečių ir langobardų siekiant susitarimo, laiduosiančio pusiasalyje taiką ir sykiu leisiančio vykdyti tarp langobardų evangelizaciją. Tad jo kryptis sudėtingoje aplinkoje buvo dvejopa: skatinti susitarimus diplomatinėje politinėje srityje ir skelbti tikrąjį tikėjimą tarp tautų.

Greta grynai dvasinio bei pastoracinio darbo popiežius Grigalius buvo veiklus daugialypės socialinės veiklos skatintojas. Iš pajamų, gaunamų iš Romos Sosto Italijoje ir pirmiausia Sicilijoje turėto solidaus turto, jis pirkdavo ir dalydavo grūdus, remdavo stokojančius, padėdavo sunkiai besiverčiantiems dvasininkams ir vienuoliams, mokėdavo išpirkas už langobardų į nelaisvę paimtus piliečius, nupirkdavo paliaubas. Be to, Romoje ir kitose Italijos dalyse jis pertvarkė administraciją ir tiksliai nurodė, kaip visiškai teisingai ir laikantis teisingumo ir gailestingumo taisyklių valdyti Bažnyčios turtus, leidusius jai pragyventi ir vykdyti pasaulyje evangelizaciją. Jis reikalavo apsaugoti ūkininkus, išsinuomavusius Bažnyčiai priklausančią žemę, nuo nuomotojų piktnaudžiavimų ir apgavystės atveju nedelsiant atlyginti jiems žalą, kad negarbingas pelnas nesuteptų Kristaus Sužadėtinės veido.

Grigalius šitaip intensyviai darbavosi nepaisydamas savo silpnos sveikatos, neretai ilgam prikaustydavusios jį prie lovos. Vienuoliškojo gyvenimo metais praktikuotasis pasninkavimas rimtai sutrikdė jo virškinimo sistemą. Be to, jo balsas buvo silpnas, todėl jam dažnai tekdavo patikėti diakonui perskaityti jo pamokslus, kad juos galėtų girdėti Romos bazilikose esantys tikintieji. Jis visomis išgalėmis stengėsi švenčių dienomis švęsti Missarum sollemnia, t. y. iškilmingas Mišias, ir asmeniškai susitikti su Dievo tauta, jo atžvilgiu nusiteikusia labai palankiai, laikiusia jį autoritetu, iš kurio galėjai semtis saugumo: neatsitiktinai jam netrukus buvo priskirtas consul Dei titulas. Nepaisant labai sunkių aplinkybių, kuriomis jam teko veikti, Grigaliui savo gyvenimo šventumu bei turtingu žmogiškumu pavyko laimėti tikinčiųjų pasitikėjimą ir pasiekti didingų rezultatų tiek savo metui, tiek ateičiai. Jis buvo į Dievą paniręs žmogus: jo sielos gelmėse visada išliko gyvas Dievo ilgesys, ir kaip tik dėl to jam visada labai rūpėjo artimas, jo laiko žmonių poreikiai. Negandų, maža to, nevilties kupinu laikotarpiu jis mokėjo kurti taiką ir dovanoti viltį. Šis Dievo vyras rodo, kur yra tikrieji taikos šaltiniai, iš kur kyla tikroji viltis, ir dėl to ir šiandien mums yra vadovas.