Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pristatyti jums vieną iš didžiųjų Bažnyčios tėvų, gyvenusį vėlyvojo laikotarpio Rytuose. Tai šv. Maksimas, vienuolis, krikščioniškojoje tradicijoje pelnęs titulą Confessor – Išpažinėjas dėl to, kad bebaimiškai, taip pat ir kentėdamas, liudijo savo nepajudinamą tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, pasaulio Išganytoją, jį kaip tokį „išpažino“. Maksimas gimė Viešpaties žemėje maždaug 580 m. Jau jaunystėje buvo patrauktas vienuoliškai gyventi bei studijuoti Šventąjį Raštą, be kita ko, ir Origeno, didžiojo mokytojo, kuriam jau trečiajame amžiuje buvo pavykę įtvirtinti aleksandriškąją egzegetinę tradiciją, kūrinių.

Iš Jeruzalės Maksimas persikėlė į Konstantinopolį, o iš ten dėl barbarų antpuolių pasitraukė į Afriką. Čia jis išsiskyrė kuo didžiausia drąsa ginant tikratikystę. Maksimas nepripažino jokio Kristaus žmogystės susiaurinimo. Tuo metu buvo atsiradusi teorija, kad Kristus turi tik vieną valią – dieviškąją. Norint apginti jo asmens nepakartojamumą, neigta, jog jis turi žmogiškąją valią tikrąja šio žodžio prasme. Iš pirmo žvilgsnio ir tikrai atrodė, jog gerai būtų, kad Kristus turėtų tik vieną valią. Tačiau šventasis Maksimas išsyk suprato, jog šitai sugriautų išganymo slėpinį, kad bevalė žmogystė, bevalis žmogus yra ne tikras, bet amputuotas žmogus.

Žmogus Jėzus Kristus tada nebūtų buvęs tikras žmogus, nebūtų išgyvenęs žmogiškosios būties dramos, kurią kaip tik ir sudaro sunkumas mūsų valią padaryti atitinkančią būties tiesą. Tad šventasis Maksimas labai ryžtingai patvirtina: Šventajame Rašte mums pateikiamas ne amputuotas žmogus, ne žmogus be valios, bet tikrai visavertis žmogus. Dievas Jėzuje Kristuje tikrai prisiėmė visą žmogaus būtį, išskyrus, žinoma, nuodėmę, ir, vadinasi, taip pat žmogiškąją valią.

Taigi, atrodo, aišku: Kristus arba yra žmogus, arba toks nėra. Jei jis žmogus, tai turi ir valią. Tačiau čia kyla problema: ar taip neįpuolama į dualizmą? Ar neimama teigti dviejų visaverčių asmenybių, turinčių protą, valią, jausmus? Kaip galima įveikti dualizmą, išlaikyti žmogiškosios būties visavertiškumą ir drauge išsaugoti asmens Kristuje, kuris nebuvo šizofreniškas, vienybę? Šventasis Maksimas parodo, kad žmogus savo vienybę, savo integralumą, savo vientisumą suranda ne savyje, bet save patį įveikdamas, išeidamas iš savęs paties. Taip žmogus save suranda, save palikęs, ir Dieve – Kristuje, Dievo Sūnuje.

Aiškinant Įsikūnijimą nevalia amputuoti žmogaus, bet būtina suprasti žmogiškosios būties dinamiką, įgyvendinamą tiktai išeinant iš savęs paties. Tik Dieve surandame save pačius, surandame savo vientisumą ir visavertiškumą. Tada aikštėn iškyla, jog visavertis nėra savyje užsisklendęs žmogus, bet tik tas, kuris atsiveria, palieka save, tampa visavertis ir suranda save Dievo Sūnuje, suranda savo tikrąją žmogystę.

Šventajam Maksimui toks požiūris nėra filosofinė spekuliacija, jis regi jį konkrečiai įgyvendintą konkrečiu Jėzaus gyvenimu, pirmiausia Getsemanės drama. Šioje Jėzaus agonijos, mirties baimės, prieštaravimo tarp žmogiškosios valios nemirti ir dieviškosios valios rinktis mirtį dramoje tikrove tampa visa žmogiškoji drama, mūsų išganymo drama. Šventasis Maksimas sako, o mes žinome, jog tai tiesa: Adomas (o Adomas esame mes patys) manė, jog aukščiausia laisvės viršūnė yra „ne“. Tik tas, kas sako „ne“, yra tikrai laisvas. Norėdamas tikrai įgyvendinti savo laisvę, žmogus turįs tarti Dievui „ne“. Tik tada, jo akimis, jis pagaliau esąs pas save, esąs pasiekęs laisvės viršūnę.

Tokia tendencija buvo būdinga ir žmogiškajai Kristaus prigimčiai. Tačiau Jėzus ją įveikė, nes suvokė, jog „ne“ nėra laisvės maksimumas. Laisvės maksimumas yra „taip“, Dievo valios atitikimas. Žmogus save įgyvendina tik tardamas „taip“. Tik plačiai šiuo žodžiu atsiverdamas, suvienydamas savo valią su Dievo valia, žmogus tampa be galo atviras, tampa „dieviškas“.

Adomas troško būti kaip Dievas, t. y. būti visiškai laisvas. Tačiau užsisklendžiantis savyje žmogus nėra dieviškas, nėra visiškai laisvas. Toks jis tampa iš savęs išeidamas. Jis tampa laisvas tardamas „taip“ – šitai ir yra Getsemanės drama: tebūnie ne kaip aš, bet kaip tu nori. Tikrasis žmogus atsiranda žmogiškąją valią įtraukiant į dieviškąją. Taip esame atperkami.

Šitaip keliais žodžiais nusakėme to, ką norėjo pasakyti šventasis Maksimas, esmę. Matome, kad čia tikrai keliamas klausimas dėl visos žmogiškosios būties. Čia glūdi visas mūsų gyvenimo klausimas.

Šventasis Maksimas jau Afrikoje patyrė sunkumų gindamas tokį požiūrį į žmogų ir Dievą. Vėliau jis buvo pakviestas į Romą. 649 m. dalyvavo Laterano Susirinkime, popiežiaus Martyno I sušauktame abejoms valioms Kristuje apginti, sušauktame, beje, nepaklūstant imperatoriaus įsakui, kuriuo šis pro bono pacis šį klausimą buvo uždraudęs aptarinėti. Popiežiui Martynui teko brangiai sumokėti už savo drąsą: nepaisant jo blogos sveikatos, jis buvo suimtas ir pergabentas į Konstantinopolį. Ten, surengus teismo procesą, buvo pasmerktas mirti, tačiau, pakeitus bausmę, galiausiai ištremtas į Krymą, kur 655 m. rugsėjo 16 d. po dvejų ilgų pažeminimų bei kančių metų ir mirė.

Netrukus, 662 m., atėjo eilė ir Maksimui, kuris irgi priešinosi imperatoriui bei nuolatos tvirtindavo: „Neįmanoma teigti, kad Kristus turėjęs tik vieną valią“ (plg. PG 91, cc. 268–269). Tad Maksimui kartu su dviem jo mokiniais, turėjusiais tokį patį vardą – Anastazijus, teko pakelti, perkopus per aštuoniasdešimt metų, varginantį teismo procesą. Imperatoriaus teismas, apkaltinęs erezija, pasmerkė jį baisiam suluošinimui: jam buvo nukirsta dešinė ranka ir išrautas liežuvis – abu organai, kuriais Maksimas žodžiu ir raštu kovojo su klaidingu mokymu apie vienatinę Kristaus valią. Galiausiai taip suluošintas šventasis vienuolis buvo ištremtas į Kolchidę prie Juodosios jūros, kur, išsekintas patirtų kančių, tų pačių 662 m. rugsėjo 13 d., mirė, sulaukęs 82 metų.

Kalbėdami apie Maksimo gyvenimą, užsiminėme apie jo literatūrinę kūrybą tikratikystei apginti. Pirmiausia rėmėmės Disputatio cum Pyrrho, su buvusiu Konstantinopolio patriarchu. Šiame dispute jam pavyko įtikinti priešininką klystant. Pyras labai nuoširdžiai taip užbaigia disputą: „Prašau atleisti man ir mano pirmtakams: prie tokių absurdiškų minčių bei samprotavimų buvome priėję iš neišmanymo. Ir prašau surasti būdų tokioms nesąmonėms panaikinti ir išlaikyti atminimą tų, kurie klydo“ (PG 91, c. 352). Mus pasiekė keli tuzinai svarbių kūrinių, iš kurių išsiskiria vienas reikšmingiausių šventojo Maksimo raštų Mystagogia, kuriame gana nuosekliai apibendrinamos jo teologinės mintys.

Šv. Maksimo mąstymas niekada nėra vien teologinis, spekuliatyvus, uždaras: jis visada ieško konkrečios pasaulio bei išganymo tikrovės. Aplinkoje, vertusioje jį kentėti, jis negalėjo ieškoti prieglobsčio grynai teologiniuose-filosofiniuose teiginiuose. Jis turėjo ieškoti gyvenimo prasmės ir klausti: kas aš esu, kas yra pasaulis? Pagal savo paveikslą ir panašumą sukurtam žmogui Dievas patikėjo misiją suvienyti kosmosą. Ir kaip Kristus savyje suvienijo žmogiškąją būtį, lygiai taip Kūrėjas žmoguje suvienijo kosmosą. Jis mums parodė, kaip bendrystėje su Kristumi galime suvienyti kosmosą ir per tai iš tikro pasiekti atpirktąjį pasaulį.

Tokiu įspūdingu, išganingu požiūriu remiasi Hansas Ursas von Balthasaras, vienas didžiausių XX a. teologų. „Iš naujo atrasdamas“ Maksimo asmenybę, jis jo mąstymą apibūdina vaizdingai skvarbiu „kosminės liturgijos“ posakiu. Šios iškilmingos liturgijos centre visada lieka Jėzus Kristus, vienintelis pasaulio Išganytojas. Jo išganomojo veikimo, kuriuo galutinai suvienijamas pasaulis, veiksmingumą laiduoja tai, kad jis, nors viskuo ir būdamas Dievas, kartu yra visiškai žmogus, įskaitant žmogaus „energiją“ ir valią.

Maksimo gyvenimas bei mąstymas galingai spindi be galo didžiule drąsa liudijant visą, nesusiaurintą ir neiškreiptą, Kristaus tikrovę. Ir tada aikštėn iškyla, kas tikrai yra žmogus ir kaip turėtume gyventi pagal savo pašaukimą.

Turime gyventi vienybėje su Dievu, idant galėtume susivienyti su savimi ir kosmosu, suteikdami kosmosui ir žmonijai deramą pavidalą. Visuotinis Kristaus „taip“ akivaizdžiai parodo, kaip tinkamai surikiuoti visas kitas vertybes. Prisiminkime šiandien teisėtai ginamas tokias vertybes kaip tolerancija, laisvė, dialogas. Tačiau tolerancija, nemokanti skirti tai, kas gera, nuo to, kas bloga, taptų chaotiška ir save griaunanti. Lygiai taip pat laisvė, negerbianti kitų laisvės bei nerandanti mūsų kiekvieno laisvės bendro mato, virstų anarchija ir sugriautų autoritetą. Dialogas, nežinant, dėl ko jis palaikomas, virsta tuščiais plepalais. Visos šios vertybės didelės ir esminės. Tačiau tikrosiomis vertybėmis gali išlikti tik tada, kai turi jas vienijantį ir joms tikro autentiškumo suteikiantį atramos tašką. Šis atramos taškas yra Dievo ir kosmoso sintezė, Kristaus pavidalas, per kurį pažįstame tiesą apie save ir taip sužinome, kaip rikiuoti visas kitas vertybes, kad atsiskleistų jų tikroji reikšmė. Jėzus Kristus yra atramos taškas, apšviečiantis visas kitas vertybes. Būtent tai ir liudija šis didis išpažinėjas. Ir per tai Kristus mums galiausiai parodo, kad kosmosas turi tapti liturgija, Dievo šlove, ir kad garbinimas yra pasaulio tikrojo perkeitimo, tikrojo atnaujinimo pradžia.

Todėl užbaigti norėčiau esmine ištrauka iš šventojo Maksimo kūrinių: „Garbiname vieną Sūnų, taip pat Tėvą ir Šventąją Dvasią, kaip iki visų laikų, taip ir dabar, ir per amžius, ir per laikus po laikų. Amen“ (PG 91, c. 269).