Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį sekmadienį prasidėjo ir šį sekmadienį, Apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo šventės dieną, baigsis Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Tai tarp krikščionių vis labiau plintanti vertinga dvasinė iniciatyva, atitinkanti primygtinį Jėzaus maldavimą Tėvui Paskutinės vakarienės kambaryje ir, galėtume sakyti, atsiliepianti į jį: „Tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Keturis kartus šioje kunigiškojoje maldoje Viešpats prašo, kad jo mokiniai būtų viena taip, kaip viena yra Tėvas ir Sūnus. Tokia vienybė gali augti tik turint prieš akis Sūnaus dovanojimosi Tėvui pavyzdį, t. y. išeinant iš savęs ir susivienijant su Kristumi. Negana to, šioje maldoje Jėzus dukart nurodo šios vienybės tikslą: kad pasaulis įtikėtų. Tad visiška vienybė susijusi su Bažnyčios gyvenimu ir pačia misija pasaulyje. Ji turi gyventi vienybe, tegalinčia kilti iš jos vienybės su Kristumi, su jo transcendencija, kaip ženklu, kad Kristus yra tiesa. Štai mūsų atsakomybė: kad vienybės dovana, kurios galia mūsų tikėjimas tampa įtikimas, būtų regima pasauliui. Todėl kiekvienai krikščionių bendruomenei svarbu suvokti būtinybę visais įmanomais būdais darbuotis siekiant šio didžio tikslo. Žinant, kad vienybė pirmiausia yra Viešpaties „dovana“, sykiu būtina to melsti nuolatine ir pasitikėjimo kupina malda. Tik išeidami iš savęs bei žengdami Kristaus link, tik palaikydami santykį su juo galime išties tapti vieningi. Būtent tam šią savaitę kviečiami kiekvienos Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės tikintieji Kristuje, į jo prašymą, brangūs broliai ir seserys, turime dosniai atsiliepti.

Šių metų Maldos už krikščionių vienybę savaitę mums siūloma apmąstyti ir meldžiantis prieš akis turėti žodžius iš pranašo Ezechielio knygos: „Kad juodu būtų sujungti tavo rankoje“ (37, 17). Temą parinko ekumeninė grupė iš Korėjos, o parengė, kad būtų pritaikoma tarptautiniu mastu, Mišrusis maldos komitetas, kurį sudaro Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos ir Ženevos Bažnyčių ekumeninės tarybos atstovai. Pats rengimo procesas buvo gaivinantis ir vaisingas autentiško ekumenizmo praktikavimas.

Pranašo Ezechielio knygos ištraukoje, iš kur atrinkta tema, Viešpats liepia pranašui paimti du pagalius, vieną kaip Judo bei jo giminių ir kitą kaip Juozapo ir visų su juo susivienijusių Izraelio namų simbolį, ir „suglausti“ juos taip, kad jie jo rankoje būtų kaip vienas pagalys. Vienybės palyginimą suprasti nesunku. „Tautiečiams“ prašant paaiškinti, Ezechielis, apšviestas iš viršaus, pasakys, kad Viešpats paima du pagalius ir juos sujungia taip, kad nesutariančios dvi karalystės su jų kiekvienos giminėmis tampa viena jo „rankoje“. Pranašo ranka, sujungianti du pagalius, laikoma paties Dievo, surenkančio bei suvienijančio savo tautą ir galiausiai visą žmoniją, ranka. Šiuos pranašo žodžius galime taikyti krikščionims kaip paraginimą melstis ir darbuotis visomis išgalėmis stengiantis, kad visų Kristaus mokinių vienybė taptų tikrove, kad mūsų ranka būtų Dievo vienijančios rankos įrankis. Toks paraginimas ypač jaudinamai ir primygtinai nuskamba Jėzaus žodžiuose po Paskutinės vakarienės. Viešpats trokšta, kad visa jo tauta kantriai ir ištvermingai žengtų – ir tokią jis mato būsimąją, būsimųjų amžių Bažnyčią – visiškos vienybės link. Toks įpareigojimas suponuoja klusnų ir nuolankų Viešpaties įsakymo laikymąsi, kurį jis laimina ir daro vaisingą. Pranašas Ezechielis mus tikina, jog būtent jis, mūsų vienatinis Viešpats, vienatinis Dievas, paims mus į savo „ranką“.

Antroje Biblijos skaitinio dalyje giliau apmąstoma įvairių giminių vienybės vienoje karalystėje reikšmė ir sąlygos. Išsibarstę tarp pagonių, izraeliečiai pažino klaidingus kultus, perėmė netinkamas gyvenimo sampratas, dieviškajam įstatymui svetimus papročius. Dabar Viešpats pareiškia, jog jų nebeterš pagoniškų tautų stabai ir jų bjaurumai bei visi kiti nusikaltimai (plg. Ez 37, 23). Jis pabrėžia poreikį išlaisvinti juos iš nuodėmės ir nuvalyti: „Išgelbėsiu juos iš visų atsimetimo darbų ir nuvalysiu juos“, – sako jis. „Tuomet jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas“ (ten pat). Viduje atnaujinti, jie „gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus“. Pranašo tekstas užbaigiamas galutinio ir visiško išganymo pažadu: „Sudarysiu su jais taikos sandorą, <...> pastatysiu tarp jų sau šventovę“ (Ez 37, 26).

Ezechielio vizija itin iškalbinga visam ekumeniniam sąjūdžiui, nes čia aikštėn iškeliama neišvengiama autentiško vidinio atnaujinimo visose Dievo tautos dalyse – atnaujinimo, kurį įvykdyti gali tik Viešpats, – būtinybė. Mes taip pat turime būti atviri tam atnaujinimui, nes, gyvendami išsibarstę tarp pasaulio tautų, irgi išmokome Dievo žodžiui tolimų papročių: „Kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo esmę, – rašoma Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo, – sudaro išaugusi ištikimybė jos pašaukimui. Ši ištikimybė neabejotinai yra vienybės siekimo pagrindas“ (Unitatis redintegratio, 6), t. y. didesnė ištikimybė iš Dievo gautam pašaukimui. Dekrete taip pat pabrėžiamas vidinis širdies atsivertimo matmuo. „Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės“ (Unitatis redintegratio, 7). Taip Maldos už krikščionių vienybę savaitė tampa mums visiems paskata nuoširdžiai atsiversti ir vis klusniau klausytis Dievo žodžio, daryti savo tikėjimą vis gilesnį.

Ši savaitė taip pat yra tinkama proga padėkoti Viešpačiui už tai, kad jau ženkliai leido mums, susiskaldžiusiems krikščionims, Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms, tarp savęs suartėti. Ši dvasia gaivino Katalikų Bažnyčią, kuri praėjusiais metais, kupina įsitikinimo ir vilties, plėtojo broliškus ir pagarbius santykius su visomis Rytų ir Vakarų Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis. Įvairiomis aplinkybėmis, kartais palankesnėmis, kartais sunkesnėmis, ji visada stengėsi atkurti visišką vienybę. Santykiai tarp Bažnyčių ir teologiniai dialogai toliau teikė drąsinančių dvasinio suartėjimo ženklų. Aš pats turėjau džiaugsmo čia, Vatikane, ir per savo apaštališkąsias keliones sutikti krikščionių iš viso pasaulio. Su dideliu džiaugsmu tris kartus priėmiau Jo Šventenybę ekumeninį patriarchą Baltramiejų I, ir – nepaprastas įvykis! – per neseniai vykusią Vyskupų sinodo asamblėją galėjome išgirsti jo broliškos bažnytinės šilumos ir tvirto pasitikėjimo ateitimi kupinus žodžius. Malonu buvo priimti du Armėnijos apaštališkosios Bažnyčios catholicoi – Jo Šventenybę Karekiną I iš Etchmiadzino ir Jo Šventenybę Aramą I iš Antelijos. Galiausiai kartu su Maskvos patriarchatu pasidalijau skausmu dėl mylimo brolio Kristuje, Jo Šventenybės patriarcho Aleksijaus II išėjimo į anapus ir toliau lieku maldos bendrystėje su mūsų broliais, besirengiančiais išrinkti naują šios garbingos ir didžios ortodoksų Bažnyčios patriarchą. Lygiai taip pat turėjau galimybę susitikti su Vakarų įvairių krikščioniškųjų bendrijų atstovais, su tomis bendrijomis tebetęsiamas dialogas dėl svarbaus liudijimo, kurį krikščionys šiandien turi sutartinai rodyti vis labiau susiskaldžiusiam ir su vis daugiau kultūrinių, socialinių, ekonominių ir etinių iššūkių susiduriančiam pasauliui. Kartu džiugiai padėkokime Viešpačiui už tai, kad jis leido įvykti šiems ir tokiai daugybei kitų susitikimų, dialogų ir broliškų gestų.

Brangūs broliai ir seserys, pasinaudokime Maldos už krikščionių vienybę savaitės teikiama proga ir prašykime Viešpaties, kad ekumeninis dialogas ir įsipareigojimas nenutrūktų ir, jei įmanoma, dar labiau sustiprėtų. Pauliaus metų, kuriais minimas šv. Pauliaus gimimo dutūkstantųjų metų jubiliejus, kontekste negalime neatkreipti dėmesio į tai, ką šis apaštalas parašė mums dėl Bažnyčios vienybės. Kiekvieną trečiadienį apmąstau jo laiškus ir vertingą mokymą. Čia tiesiog pakartosiu, ką jis parašė Efezo bendruomenei: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 4–5). Persiimkime šiuo šv. Pauliaus troškimu – apaštalo, visą savo gyvenimą paskyrusio vienam Viešpačiui ir jo mistinio Kūno, Bažnyčios, vienybei ir savo kankinyste iškiliausiu būdu paliudijusio ištikimybę ir meilę Kristui.

Sekdama jo pavyzdžiu ir dėdama viltis į jo užtarimą, kiekviena bendruomenė teauga ryžtu siekti vienybės įvairiomis dvasinėmis bei pastoracinėmis iniciatyvomis ir bendros maldos susirinkimais, kurie šią savaitę vis gausesni bei intensyvesni ir leidžia mums jau dabar tam tikru būdu iš anksto paragauti visiškos vienybės džiaugsmo. Melskime, kad tarp Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių nenutrūktų teologinis dialogas, būtinas nesutarimams išspręsti, ir meilės dialogas, darantis poveikį teologiniam ir padedantis kartu gyventi bendrai liudijant. Savo širdyse gyvai trokštame, kad kuo greičiau ateitų visiškos bendrystės diena, kai visi mūsų vieno Viešpaties mokiniai galiausiai kartu švęs Eucharistiją, dieviškąją auką už pasaulio gyvybę ir išganymą. Šaukiamės Marijos motiniško užtarimo, idant ji visiems krikščionims padėtų dėmesingiau įsiklausyti į Dievo žodį ir intensyviau melsti vienybės.