Brangūs broliai ir seserys!

Po dvidešimties apaštalui Pauliui skirtų katechezių norėčiau sugrįžti prie didžių Rytų ir Vakarų Bažnyčios viduramžių rašytojų. Šiandien pristatau šventojo Jono, vadinamo Klimaku, asmenybę. Climacus yra graikiško žodžio klimakos (klimax – „kopėčios“) transliteracija. Galvoje čia turimas jo pagrindinio veikalo, kuriame jis aprašo žmogaus gyvenimo kilimą Dievo link, pavadinimas. Šis šventasis gimė apie 575 m. Jis gyveno laikotarpiu, kai Bizantija, romėnų Rytų imperijos sostinė, patyrė didžiausią savo istorijos krizę. Geografinis imperijos vaizdas netikėtai pakito, o barbarų įsiveržimų srautas pakirto visas jos struktūras. Atsilaikyti įstengė tik Bažnyčios struktūros: šiais sunkiais laikais ji toliau tęsė savo misijinę, humanitarinę ir socialinę-kultūrinę veiklą, pirmiausia per vienuolynus, kur veikė tokios iškilios religinės asmenybės kaip Jonas Klimakas.

Jonas, gyvenęs Sinajaus kalnuose, kur Mozė sutiko Dievą, o Elijas išgirdo Jo balsą, pasakojo apie čia išgyventą dvasinę patirtį. Žinių apie jį pateikta vienuolio Danieliaus Raituiečio trumpame kūrinyje Vita (PG 88, 596–608): sulaukęs šešiolikos metų, Jonas tapo vienuoliu ant Sinajaus kalno ir abato Martirijaus, „vyresniojo“, t. y. „išmintingojo“, mokiniu. Maždaug dvidešimties metų jis pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą oloje Tolos kalno papėdėje už aštuonių kilometrų nuo šiandienio Šventosios Kotrynos vienuolyno. Tačiau vienatvė nekliudė jam nei susitikinėti su žmonėmis, troškusiais dvasinio vadovavimo, nei lankytis keliuose vienuolynuose netoli Aleksandrijos. Jo atsiskyrėliškumas toli gražu nebuvo bėgimas iš pasaulio ir žmogiškosios tikrovės, bet reiškėsi karšta meile kitiems (Vita 5) ir Dievui (Vita 7). Po keturiasdešimties metų meilės Dievui ir artimui paženklinto atsiskyrėliško gyvenimo verkiant, meldžiantis ir kovojant su demonais, jis buvo paskirtas Sinajaus kalno didžiulio vienuolyno abatu ir grįžo į vienuolio gyvenimą vienuolyne. Tačiau likus keleriems metams iki mirties, ilgėdamasis atsiskyrėliškojo gyvenimo, vadovavimą bendruomenei jis perleido broliui, to paties vienuolyno vienuoliui. Jonas mirė po 650 m. Visą savo amžių jis praleido tarp dviejų kalnų – Sinajaus ir Taboro, ir galima drąsiai sakyti, kad iš jo sklido šviesa, Mozės matyta ant Sinajaus kalno ir trijų apaštalų regėta ant Taboro kalno.

Kaip minėjau, jį išgarsino veikalas „Kopėčios“ (klimax), Vakaruose vadinamas Scala Paradisi (PG 88, 632–1164). Sukurtos primygtinai prašant kaimyninio Raithu vienuolyno netoli Sinajaus abatui, „Kopėčios“ yra išsamus traktatas apie dvasinį gyvenimą. Jame Jonas aprašo vienuolio kelią nuo pasaulio atsižadėjimo iki tobulos meilės. Šis kelias, anot knygos, driekiasi per trisdešimt laiptelių, kurių kiekvienas susijęs su paskesniu. Kelią galima sutraukti į tris vienas po kito einančius etapus: pirmasis reiškiasi atsitraukimu nuo pasaulio siekiant grįžti į evangelinės vaikystės būvį. Taigi esminis momentas yra ne nusigręžimas, bet sąsaja su tuo, ką sakė Jėzus, t. y. grįžimas į tikrąją vaikystę dvasine prasme, tapimas tokiu, kokie yra vaikai. Jonas komentuoja: „Geras pamatas sudarytas iš trijų pagrindų ir trijų kolonų: nekaltumo, pasninkavimo ir skaistumo. Visi Kristuje atgimusieji (plg. 1 Kor 3, 1) turėtų nuo to pradėti, lygiuodamiesi į tuos, kurie atgimę fiziškai“ (1, 20; 636). Savanoriškas atsitolinimas nuo brangių žmonių bei vietų leidžia sielai artimiau susivienyti su Dievu. Toks atsižadėjimas virsta klusnumu, t. y. keliu į nuolankumą per pažeminimus, kurių niekada netrūks iš brolių. Jonas pastebi: „Palaimintas tas, kuris savo valią numarina iki galo ir rūpinimąsi savimi patiki savo mokytojui Viešpatyje: jis tikrai stovės Nukryžiuotojo dešinėje!“ (4, 37; 704).

Antrasis kelio etapas – tai dvasinė kova su aistromis. Kiekvienas kopėčių laiptelis susijęs su kokia nors pagrindine aistra, kuri tiksliai apibrėžiama ir diagnozuojama nurodant gydymą ir atitinkamą dorybę. Šių laiptelių visuma neabejotinai yra svarbiausias mūsų turimas traktatas apie dvasinę strategiją. Tačiau kova su aistromis nelieka negatyvi: pasitelkiant Šventosios Dvasios „ugnies“ įvaizdį ji įvelkama į pozityvumo drabužį: „Visi, kurie pradeda šią šaunią (plg. 1 Tim 6, 12) ir kartu kietą bei sunkią kovą, <…> turi žinoti, kad jie atėjo įmesti save į ugnį, jei tikrai trokšta, kad juose gyventų nemateriali ugnis“ (1, 18; 636). Šventosios Dvasios ugnis yra meilės ir tiesos ugnis. Pergalę laiduoja vien Dvasios jėga. Tačiau, pasak Jono Klimako, sykiu svarbu ir suvokti, kad aistros nėra savaime blogos, bet tokios pasidaro žmogaus laisvei jas blogai naudojant. Nuskaistintos jos atveria žmogui kelią Dievop kartu su energijomis, neatsiejamomis nuo askezės ir malonės, o „Kūrėjui jas sutvarkius bei davus joms pradžią <…>, dorybė yra beribė“ (26/2, 37: 1068).

Paskutinis kelio etapas yra krikščioniškasis tobulumas, apimantis paskutinius septynis „kopėčių“ laiptelius. Šie yra aukščiausios dvasinio gyvenimo stadijos, kurios prieinamos „hesichastams“, vienišiesiems, t. y. tiems, kurie yra pasiekę vidinę ramybę ir taiką. Tačiau šios stadijos pasiekiamos ir uoliausiems vienuoliams vienuolyne. Iš trijų pirmųjų stadijų – paprastumo, nuolankumo ir įžvalgumo – Jonas, laikydamasis dykumos tėvų tradicijos, svarbiausia laiko paskutinę – įžvalgumą. Tirtinas kiekvienas elgesys, nes juk visa priklauso nuo giliųjų motyvų, kuriuos būtina pasverti. Čia įžengiame į žmogaus gelmę, ir atsiskyrėlio, krikščionio, viduje svarbu pabudinti dvasinę jautrą ir „širdies jausmą“ – Dievo dovanas: „Kaip gairės ir taisyklės visuose dalykuose po Dievo turime klausyti savo sąžinės“ (26/1, 5; 1013). Šitaip pasiekiama sielos ramybė, hesychia, leidžianti sielai prisiartinti prie dieviškųjų slėpinių bedugnės.

Ramybės, vidinės taikos būvis parengia „hesichastą“ maldai, kuri, pasak Jono, yra dvejopa – „kūno malda“ ir „širdies malda“. Pirmoji būdinga tam, kuriam reikia pagalbos, teikiamos kūno laikysenos: ištiesti rankas, dūsauti, muštis į krūtinę ir t. t. (15, 26; 900). Antroji yra spontaniška, tai dvasinės jautros pabudimo vaisius, Dievo dovana puoselėjančiam kūno maldą. Jonas ją vadina „Jėzaus malda“ (Iesou euche), tai vien Jėzaus vardo šaukimasis, kuris nenutrūkstamas kaip ir kvėpavimas: „Jėzaus atminimas tepasidaro su tavo kvėpavimu visiškai viena, ir tu pažinsi hesychia, vidinės taikos, naudą” (27/2, 26; 1112). Galiausiai malda tampa visiškai paprasta – tiesiog žodis „Jėzus“, tapęs viena su mūsų kvėpavimu.

Paskutinis kopėčių laiptelis (30), paniręs į „blaivų Dvasios svaigulį“, skirtas aukščiausiajai iš šių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – „trejeto“. Apie meilę Jonas kalba ir kaip apie erosą (žmogiškąją meilę), sielos santuokinės sąjungos su Dievu pavidalą. Ir jis vėl meilės Dievui karštumui, šviesumui, skaistinamajam poveikiui išreikšti pasirenka ugnies įvaizdį. Žmogiškosios meilės jėgą galima atgręžti į Dievą, lygiai kaip į laukinį alyvmedį įmanoma įskiepyti taurųjį alyvmedį (plg. Rom 11, 24) (15, 66; 893). Jonas įsitikinęs, jog siela, intensyviai patirdama tokį erosą, pažengs priekin nepalyginamai toliau negu sunkiai grumdamasi su aistromis, nes tokios meilės galia didelė. Tad mūsų kelyje viršų ima pozityvumas. Tačiau meilė artimai siejama su viltimi: „Meilės jėga yra viltis: ji leidžia tikėtis meilės atlygio… Viltis yra meilės vartai… Vilties nebuvimas meilę sunaikina: ji padeda pakelti mums mūsų nuovargį, palaiko mus mūsų varguose ir jos dėka esame supami Dievo gailestingumo“ (30, 16: 1157). „Kopėčių“ pabaigoje darbai apibendrinami žodžiais, kuriuos autorius įdeda į lūpas pačiam Dievui: „Šios kopėčios teišmoko tave dvasinės dorybių tvarkos. Šių kopėčių viršuje stoviu aš; pasak mano didžiojo naujatikio (šventojo Pauliaus): Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė (1 Kor 13, 13)!” (30, 18; 1160).

Čia peršasi paskutinis klausimas: Ar „Kopėčios“, prieš 1400 metų gyvenusio vienuolio atsiskyrėlio sukurtas veikalas, dar gali mums šiandien ką nors pasakyti? Ar tolimoje praeityje visą laiką ant Sinajaus kalno gyvenusio žmogaus egzistencinis kelias gali būti mums aktualus? Iš pirmo žvilgsnio tarsi atsakymas turėtų būti „ne“, nes Jonas Klimakas nuo mūsų labai nutolęs. Tačiau, atidžiau pažvelgę, pamatome, jog tas vienuoliškasis gyvenimas tėra didis per Krikštą gauto gyvenimo, krikščioniškojo gyvenimo, simbolis. Jis, taip sakant, didžiosiomis raidėmis parodo tai, ką kasdien rašome mažosiomis. Šis pranašiškas simbolis atskleidžia mums, kokia yra pakrikštyto žmogaus gyvenimo esmė, – būtent bendrystė su Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Man ypač svarbu, kad „kopėčių“ viršūnė, paskutinieji laipteliai, sykiu yra pamatinės, pradinės, paprasčiausios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Jos nėra dorybės, prieinamos vien moraliniams didvyriams, bet visiems pakrikštytiesiems skirta Dievo dovana: jose auga ir mūsų gyvenimas. Pradžia yra ir pabaiga, išeities taškas yra ir tikslo taškas: visas kelias nukreiptas į vis radikalesnį tikėjimo, vilties ir meilės įgyvendinimą. Šiose dorybėse glūdi visas mūsų kopimas aukštyn. Tikėjimas yra pamatinis, nes ši dorybė reiškia pareigą atsisakyti savo arogantiškumo, savo mąstymo, pretenzijos daryti sprendimus vienam, nepatikint savęs kitiems. Toks kelias, siekiant nuolankumo, dvasinės vaikystės būvio, būtinas: privalu įveikti aroganciją, skatinančią sakyti, jog šiame savo XXI amžiuje išmanau geriau negu anie praeityje. Būtina pasitikėti tik Šventuoju Raštu, Dievo žodžiu, nuolankiai išeiti į tikėjimo horizontą ir per tai įžengti į didelę visuotinio pasaulio, Dievo pasaulio, platybę. Šitaip auga mūsų siela, mūsų širdies imlumas Dievui. Jonas Klimakas pagrįstai sako, jog gyventi meile mus įgalina tik viltis, viltis, kuria peržengiame kasdienius dalykus, laukiame ne sėkmės mūsų žemiškomis dienomis, bet galiausiai paties Dievo apsireiškimo. Tik tokioje mūsų sielos platybėje, tik taip save transcenduojant mūsų gyvenimas tampa didelis, ir tik tada galime pakelti kasdienius vargus ir nusivylimus, galime būti geri kitiems nesitikėdami atlygio. Tiktai kai čia yra Dievas, ta didžiulė mano trokštama viltis, galiu kasdien žingsnis po žingsnio eiti gyvenimo keliu ir taip mokytis meilės. Meilėje slypi maldos, Jėzaus asmeninio pažinimo, slėpinys – paprasta malda, kuria vien trokštama prisiliesti prie dieviškojo Mokytojo širdies. O per tai atveriamos mūsų širdys ir iš Jo mokomasi Jo gerumo, Jo meilės. Tad kopkime šiais tikėjimo, vilties ir meilės „laipteliais“ ir taip pasieksime tikrąjį gyvenimą.