Brangūs broliai ir seserys!

Šventojo, prie kurio šiandien artinamės, vardas Beda. Jis gimė 672 ar 673 m. Šiaurės Rytų Anglijoje, tiksliau Šiaurės Umbrijoje. Jis pats pasakoja, kad jo giminaičiai patikėjo jį, sulaukusį septynerių metų, auklėti kaimyninio benediktinų vienuolyno abatui: „Šiame vienuolyne, – prisimena jis, – nuo tada visada gyvenau karštai atsidėdamas Rašto studijoms. Buvo smagu mokytis, mokyti ar rašyti, laikantis regulos drausmės ir kasdienės pareigos giedoti bažnyčioje“ (Historia eccl. Anglorum, V, 24). Beda iš tiesų tarp Viduramžių išmintingųjų tapo viena garsiausių asmenybių, nes galėjo remtis vertingais rankraščiais, kurių iš savo kelionių į žemyną bei Romą jam pargabendavo jo abatai. Jo mokymas ir garsūs raštai leido jam užmegzti draugystę su daugybe reikšmingiausių to meto žmonių, padrąsindavusių jį tęsti daugybei žmonių naudingą darbą. Net susirgęs jis nepaliovė dirbti ir visada išlaikė vidinį linksmumą, kuris reikšdavosi maldoje ir giesmėje. Savo svarbiausią kūrinį Historia ecclesiastica gentis Anglorum jis užbaigė tokia malda: „Meldžiu Tave, gerasis Jėzau, geranoriškai leidęs man semti iš saldžių Tavo išminties žodžių: maloningai leisk man vieną dieną pas Tave, visos išminties šaltinį, ateiti ir visada stovėti Tavo veido akivaizdoje.“ Jis mirė 735 m. gegužės 26-ąją – Kristaus Žengimo į dangų iškilmių dieną.

Šventasis Raštas Bedai yra nuolatinis teologinių apmąstymų šaltinis. Rūpestingai kritiškai išstudijavęs tekstą (mus pasiekė monumentalaus Vulgatos Codex Amiatinus, prie kurio darbavosi Beda, nuorašas), jis komentuoja Bibliją, skaitydamas ją kristologiškai, t. y. jungdamas du dalykus: viena vertus, įsiklauso, ką tekstas tiksliai sako, nori iš tikrųjų suprasti patį tekstą, ir, kita vertus, yra įsitikinęs, kad raktas Šventajam Raštui suprasti kaip vienintelis Dievo žodis yra Kristus ir su Kristumi, jo šviesoje, Senasis ir Naujasis Testamentas suvokiami kaip „vienas“ Šventasis Raštas. Senojo ir Naujojo Testamento įvykiai neatsiejami, jie krypsta į Kristų, net jei ir yra išreiškiami skirtingais ženklais bei institucijomis (tuo, kas vadinama concordia sacramentorum). Taip, pavyzdžiui, Mozės dykumoje išskleista Sandoros palapinė, Jeruzalės pirmoji ir antroji šventykla yra įvaizdžiai Bažnyčios, naujosios šventyklos, pastatydintos ant Jėzaus ir apaštalų iš gyvųjų akmenų bei tvirtai laikomos drauge Dvasios meilės. Ir kaip prie antikinės šventyklos statybos pagonių tautos prisidėjo brangiomis medžiagomis ir savo statybininkų techniniu išmanymu, lygiai taip prie Bažnyčios statydinimo prisideda apaštalai ir meistrai, kilę ne tik iš hebrajų, graikų ir lotynų antikinių giminių, bet ir iš naujųjų tautų, prie kurių Beda mielai priskiria airius-keltus ir anglosaksus. Šventasis Beda regi augant visuotinę Bažnyčią, neapsiribojančią tam tikra kultūra, bet sudarytą iš visų pasaulio kultūrų, turinčių atsiverti Kristui ir jame atrasti savo tikslą.

Kita Bedos mėgstama tema yra Bažnyčios istorija. Pasidomėjęs Apaštalų darbuose aprašytu laikotarpiu, jis peržvelgia Bažnyčios tėvų ir Susirinkimų istoriją būdamas įsitikinęs, jog Šventoji Dvasia toliau darbuojasi istorijoje. Kūrinyje Chronica Maiora Beda apmeta chronologiją, tapsiančią visuotinio kalendoriaus ab incarnatione Domini pagrindu. Tuo metu laikas skaičiuotas nuo Romos miesto įsteigimo. Matydamas, kad istorijos tikrasis atramos taškas, centras yra Kristaus gimimas, Beda dovanojo mums kalendorių, rikiuojantį istoriją remiantis Viešpaties įsikūnijimu. Jis aprašo šešis pirmuosius visuotinius Susirinkimus ir jų eigą, sąžiningai perteikdamas kristologinį, mariologinį bei soteriologinį mokymą ir smerkdamas monofizitinę ir monoteletistinę, ikonoklastinę ir neopelagijonybinę erezijas. Galiausiai griežtai remdamasis dokumentais ir su literatūriniu išmanymu jis sukuria minėtąją „Anglų tautų Bažnyčios istoriją“, pelniusią jam „anglų istoriografijos tėvo“ vardą. Beda ypač mėgsta pabrėžti šiuos būdingus bruožus: a) visuotinumą kaip ištikimybę tradicijai, sykiu išlaikant atvirumą istorinei raidai, ir kaip vienybės paiešką daugybėje, istorijos ir kultūrų įvairovėje, laikantis popiežiaus Grigaliaus Didžiojo Anglijos apaštalui Augustinui Kenterberiečiui nurodytų gairių; b) apaštališkumą ir romaniškumą: šiuo atžvilgiu labai svarbiu dalyku jis laiko įtikinti visas airių-keltų ir piktų Bažnyčias kartu švęsti Velykas pagal Romos kalendorių. Veikalas De temporum ratione, jo moksliškai parengtas tiksliai Velykų šventės datai ir per tai visam liturginių metų ciklui nustatyti, tapo atspirties tekstu visai Katalikų Bažnyčiai.

Beda taip pat buvo didžiai gerbiamas liturginės teologijos mokytojas. Homilijose sekmadienio ir švenčių dienų skaitiniams jis plėtoja autentišką mistagogiją, mokydamas tikinčiuosius džiugiai švęsti tikėjimo slėpinius ir nuosekliai įgyvendinti juos savo gyvenime, laukiant jų pilnutinio atskleidimo sugrįžus Kristui, kai su savo pašlovintais kūnais, eidami atnašų procesijoje, būsime įleisti į amžinąją Dievo liturgiją danguje. Laikydamasis Kirilo, Ambraziejaus ir Augustino katechezių „realizmo“, Beda moko, jog įkrikščioninimo sakramentai padaro kiekvieną tikintįjį „ne tik krikščioniu, bet ir Kristumi“. Juk kaskart, kai ištikima siela, kupina meilės, priima ir sergi Dievo žodį, ji vėl pradeda ir pagimdo, sekdama Marija, Kristų. Ir kaskart, kai naujatikių grupė priima velykinius sakramentus, Bažnyčia „pagimdo pati save“ arba, kalbant dar drąsiau, Bažnyčia tampa „Dievo Motina“, Šventosios Dvasios veikimu bendrininkaudama savo vaikų gimdyme.

Tokia teologija, susiejančia Bibliją, liturgiją ir istoriją, Beda siūlo žinią, aktualią įvairiems „luomams“: a) mokslininkams (doctores ac doctrices) jis primena dvi esmines užduotis – ištirti Dievo žodžio stebuklus siekiant patraukliai perteikti juos tikintiesiems ir išdėstyti dogmines tiesas vengiant erezinės painiavos ir laikantis „katalikiško paprastumo“ bei puoselėjant laikyseną, būdingą mažutėliams ir nuolankiesiems, kuriems Dievas noriai apreiškia Karalystės slėpinius; b) ganytojai savo ruožtu privalo pirmenybę teikti pamokslui pasitelkdami ne tik verbalinę ar hagiografinę kalbą, bet ir deramą dėmesį skirdami ikonoms, procesijoms ir piligrimystėms; jiems Beda rekomenduoja vartoti liaudies kalbą, lygiai kaip ir jis pats liaudies kalba aiškino Šiaurės Umbrijoje „Tėve mūsų“ ir Credo bei iki gyvenimo pabaigos komentavo Jono evangeliją; c) pašvęstiesiems asmenims, atsidedantiems Valandų liturgijai, gyvenantiems broliškos bendrystės džiaugsmu ir askeze bei kontempliacija darantiems pažangą dvasinio gyvenimo srityje, Beda pataria rūpintis apaštalavimu – nė vienas neturi Evangelijos sau, bet privalo laikyti ją dovana ir kitiems, – tiek bendradarbiaujant su vyskupais įvairioje pastoracinėje veikloje jaunų krikščioniškųjų bendruomenių labui, tiek siūlantis kaip peregrini pro amore Dio evangelizacinei misijai tarp pagonių už savo krašto ribų.

Komentuodamas Giesmių giesmę, Beda tokioje perspektyvoje pateikia Sinagogą ir Bažnyčią, kaip bendradarbes skleidžiant Dievo žodį. Sužadėtinis Kristus trokšta darbščios Bažnyčios, „nurudintos evangelizacijos triūso“ – aiški užuomina į Giesmių giesmės žodžius (1, 5), kur Sužadėtinė sako: Nigra sum sed formosa („Esu juodbruvė, bet graži“), – ketinančios arti kitus laukus ar vynuogynus ir tarp naujų tautų pastatyti „ne laikiną palapinę, bet tvirtą buveinę“, t. y. įskiepyti Evangeliją į socialinį audinį ir kultūrines institucijas. Šiuo atžvilgiu šventasis mokytojas akina tikinčiuosius uoliai mokytis religinių dalykų sekant Evangelijoje minimomis „nepasotinamomis miniomis“, „nepaliekančiomis apaštalams nė laiko ką nors su savimi pasiimti“. Jis moko juos be paliovos melstis „atkartojant gyvenime tai, kas švenčiama liturgijoje“, visą darbą atnašaujant kartu su Kristumi kaip dvasinę auką. Tėvams jis aiškina, kad jie savo nedidelėje namų aplinkoje gali vykdyti „kunigiškąją ganytojo ir vadovo tarnybą“ krikščioniškai auklėdami vaikus, ir tikina pažįstąs daugybę tikinčiųjų (vyrų ir moterų, susituokusiųjų ir nesusituokusiųjų), „gebančių nepriekaištingai elgtis ir galinčių, jei yra tinkamai lydimi, kasdien eiti eucharistinės Komunijos“ (Epist. ad Ecgbertum, ed. Plummer, p. 419).

Šventumas ir išmintingumas, kuriais jis pagarsėjo dar būdamas gyvas, pelnė jam Garbingojo (Venerabilis) titulą. Taip jį vadina ir popiežius Sergijus I, 701 m. laiške jo abatui prašydamas leisti jam kuriam laikui atvykti į Romą patarti kai kuriais visiems svarbiais klausimais. Po Bedos mirties jo raštai tėvynėje ir Europos žemyne labai paplito. Didysis Vokietijos misionierius vyskupas šv. Bonifacijus († 754) ne kartą prašė Yorko vyskupo ir Wearmuotho abato padaryti kai kurių jo veikalų kopijas ir atsiųsti jam, kad ir jis bei jo palydovai galėtų pasimėgauti jų skleidžiama dvasine šviesa. Amžiumi vėliau Notkeris Balbulas, Sankt Galleno abatas († 912), įvertino nepaprastą Bedos įtaką palygindamas jį su saule, pasaulį apšviesti Dievo valia patekėjusia ne iš Rytų, bet iš Vakarų. Atmetus retorinį patosą, vis dėlto faktas yra tai, kad Beda savo kūriniais veiksmingai prisidėjo prie statydinimo krikščioniškosios Europos, kurioje susivienijo įvairios tautos ir kultūros, suteikusios jai vieningą, iš krikščioniškojo tikėjimo kylantį veidą. Melskime, kad ir šiandien būtų tokių kaip Beda asmenybių, galinčių padėti išlaikyti visą žemyną suvienytą; melskime, kad visi būtume pasirengę iš naujo atrasti savo bendrąsias šaknis, idant galėtume statydinti iš pagrindų humanišką ir autentiškai krikščionišką Europą.