Brangūs broliai ir seserys!

Kaip jau pranešiau praėjusį sekmadienį per Viešpaties angelo maldą, šiandien norėčiau aptarti neseną apaštališkąją kelionę į Afriką, pirmą apsilankymą šiame žemyne per savo pontifikatą. Kelionė apsiribojo Kamerūnu ir Angola, tačiau dvasia troškau apkabinti visas Afrikos tautas ir palaiminti jas Viešpaties vardu. Visur patyriau tradiciškai šiltą afrikietišką sutikimą ir šia proga noriu dar kartą gyvai padėkoti abiejų šalių vyskupams, valstybės vadovams, visoms valdžios institucijoms ir visiems, kurie įvairiopai prisidėjo prie mano pastoracinio apsilankymo sėkmės.

Mano apsilankymas Afrikos žemėje prasidėjo kovo 17 d. Kamerūno sostinėje Jaundėje, kur iškart atsidūriau Afrikos širdyje, ir ne vien geografinėje. Ši šalis apima daugybę to didžiulio žemyno bruožų, pirmiausia jo giliai religingą sielą, būdingą jo tokioms gausioms etninėms grupėms. Daugiau negu ketvirtadalis Kamerūno gyventojų yra katalikai, ir jie taikiai sugyvena su kitomis religinėmis bendrijomis. Kaip tik dėl šios priežasties mano mylimasis pirmtakas Jonas Paulius II 1995 m. pasirinko šios nacijos sostinę, kad po Sinodo pirmojo susirinkimo, skirto Afrikos žemynui, paskelbtų posinodinį apaštališkąjį paraginimą Ecclesia in Africa. Šįkart popiežius vėl atvyko, kad įteiktų Sinodo antrojo susirinkimo Afrikos klausimais Instrumentum laboris. Šį susirinkimą, skirtą temai: „Bažnyčia Afrikoje – susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnyboje: Jūs esate žemės druska… Jūs esate pasaulio šviesa (Mt 5, 13.14)“, numatyta surengti artimiausią spalio mėnesį Romoje.

Per susitikimus su Kamerūno, Angolos bei San Tomė ir Prinsipės vyskupais norėjau – juolab šiais Pauliaus metais – priminti evangelizacijos, kuri yra pirmutinė vyskupų užduotis, neatidėliotinumą; sykiu pabrėžiau sakramentine bendryste besiremiantį kolegiškumo matmenį. Raginau juos visada būti pavyzdžiu kunigams bei visiems tikintiesiems ir atidžiai prižiūrėti, kaip rengiami seminaristai, kurių, ačiū Dievui, daug, ir katechetai, vis reikalingesni Bažnyčios Afrikoje gyvenimui. Padrąsinau vyskupus skatinti santuokos ir šeimos, liturgijos ir kultūros pastoraciją, be kita ko, ir dėl to, kad pasauliečiai gebėtų atsispirti sektų ir ezoterinių grupių puolimui. Nuoširdžiai troškau palaikyti jų pastangas įgyvendinti gailestingąją meilę ir ginti vargšų teises.

Mintimis grįžtu į Mišparų šventimą Jaundėje, Marijos, apaštalų Karalienės, Kamerūno globėjos, bažnyčioje, didžiulėje šiuolaikinėje šventovėje, pastatytoje toje vietoje, kur veikė pirmieji Kamerūno evangelizuotojai – Šventosios Dvasios misionieriai. Šventojo Juozapo, kurio rūpestingai globai Dievas patikėjo savo brangiausius turtus – Mariją ir Jėzų, iškilmės išvakarėse šlovinome vienatinį dangiškąjį Tėvą kartu su kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais. Kontempliuodamas Kristui ir Mergelei Marijai savo egzistenciją paskyrusio šventojo Juozapo dvasinę asmenybę, kviečiau kunigus, pašvęstuosius asmenis ir bažnytinių sąjūdžių narius visada likti ištikimus savo pašaukimui gyvenant Dievo akivaizdoje ir džiugiai paklūstant jo Žodžiui.

Jaundės apaštališkojoje nunciatūroje turėjau progą susitikti su Kamerūno musulmonų bendrijos atstovais ir pabrėžti tarpreliginio dialogo bei krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimo svarbą siekiant padėti pasauliui atsiverti Dievui. Tai buvo tikrai nuoširdus susitikimas.

Kelionės viršūnė neabejotinai buvo Sinodo antrojo susirinkimo Afrikos klausimais Instrumentum laboris perdavimas, surengtas Jaundės stadione kovo 19-ąją – šventojo Juozapo ir mano vardo dieną – iškilmingų šv. Mišių šventojo Juozapo garbei pabaigoje. Tai įvyko nuoširdžiai dalyvaujant Dievo tautai, anot Ps 42, 5, „aidint džiugiems šlovės šūksmams“; visa tai konkrečiai patyrėme. Sinodas darbuosis Romoje, tačiau tam tikra prasme jis jau prasidėjo Afrikos žemyno širdyje, čia gyvenančios, kenčiančios ir viltį puoselėjančios krikščioniškosios šeimos širdyje. Dėl to Instrumentum laboris paskelbimo sutapimas su šventojo Juozapo, kaip ir Abraomas, tikėjimo ir vilties pavyzdžio, švente man pasirodė kaip laimingas sutapimas. Tikėjimas į „artimą Dievą“, Jėzuje parodžiusį savo meilės veidą, Afrikai ir visam pasauliui yra patikimos vilties laidas, sutaikintos, teisingos ir taikios ateities laidas.

Po iškilmingos liturgijos ir darbo dokumento pristatymo Jaundės apaštališkojoje nunciatūroje susitikau su Vyskupų sinodo Afrikos klausimais ypatingosios tarybos nariais ir su jais išgyvenau intensyvios bendrystės akimirkų: kartu apmąstėme Afrikos istoriją teologinėje ir pastoracinėje perspektyvoje. Tai buvo tarsi pirmasis Sinodo susirinkimas, įvairiems vyskupams ir popiežiui broliškai aptarinėjant Sinodo dėl susitaikymo ir taikos Afrikoje perspektyvas. Juk krikščionybė – ir tai buvo galima matyti – nuo pat pradžių suleido gilias šaknis į Afrikos žemę. Šitai liudija daugybė kankinių ir šventųjų, ganytojų ir katechetų, atsiradusių pirmiausia šiaurėje, o vėliau ir visame likusiame žemyne. Užtenka prisiminti Kiprijoną, Augustiną, jo motiną Moniką, Atanazą, taip pat Ugandos kankinius, Žozefiną Bakitą ir gausybę kitų. Šiandien, kai Afrika stengiasi plėtoti politinę nepriklausomybę bei statydinti nacionalinę tapatybę dabartinėje globalizuotoje aplinkoje, Bažnyčia afrikiečius lydi bei per pirmą ir dabar jau antrą Sinodo susirinkimą primena didžiąją Vatikano II Susirinkimo žinią. Šio žemyno įvairius regionus, deja, vis dar kankinančių gausių ir dramatiškų konfliktų sukūryje Bažnyčia žino, jog turi būti vienybės ir susitaikymo ženklas bei įrankis, idant visa Afrika, išvien įgyvendindama Evangelijos mokymą, galėtų statydinti teisingą, solidarią ir taikią ateitį.

Įspūdingas Kristaus žinios humanizuojamojo poveikio ženklas neabejotinai yra Jaundės Centre Cardinal Léger, skirtas neįgalių žmonių reabilitacijai. Jį įsteigė Kanados kardinolas Paulis Émilis Léger, po Susirinkimo panorėjęs 1968 m. ten persikelti, kad galėtų darbuotis tarp vargšų. Šiame valstybei vėliau perduotame centre sutikau daug kenčiančių brolių ir seserų ir su jais pasidalijau viltimi – ir kartu jos iš jų pasisėmiau, – įkvepiama tikėjimo net kenčiant.

Antrasis etapas – ir antroji mano kelionės dalis – buvo Angola. Ši šalis tam tikrais aspektais irgi simbolinė: užbaigusi ilgą vidinį karą, ji dabar yra įsitraukusi į susitaikymo ir nacionalinio atkūrimo darbus. Tačiau susitaikymas ir atkūrimas negali būti autentiški, jei vyksta sąskaita vargšų, turinčių, kaip ir visi, teisę į savo šalies išteklių dalį. Štai kodėl šiuo savo apsilankymu, kurio pirmutinis tikslas, savaime suprantama, buvo sustiprinti Bažnyčios tikėjimą, kartu norėjau paskatinti ir dabartinį socialinį procesą. Angoloje tikrai galima konkrečiai patirti tai, ką mano garbingasis pirmtakas ne kartą kartojo: viskas su karu prarasta, tačiau viskas su taika gali atgimti. Tačiau nacijai atkurti reikia didžiulių moralinių jėgų. O čia vėl labai svarbus vaidmuo tenka Bažnyčiai, pašauktai atlikti auklėjamąją funkciją darbuojantis gilumoje – atnaujinant bei ugdant sąžines.

Luandos, Angolos sostinės, globėjas yra šventasis Paulius: dėl šios priežasties Eucharistijai kartu su kunigais, vienuoliais, katechetais ir kitais pastoracijos darbuotojais apaštalui dedikuotoje bažnyčioje švęsti pasirinkau šeštadienį, kovo 21-ąją. Vėl mums prakalbo šventojo Pauliaus susitikimo su prisikėlusiu Kristumi patirtis, gebanti perkeisti žmones ir visuomenę. Istoriniai kontekstai keičiasi – ir į tai reikia atsižvelgti, – tačiau Kristus lieka tikrąja žmogaus bei žmonių visuomenės radikalaus atsinaujinimo jėga. Todėl grįžimas prie Dievo, grįžimas prie Kristaus reiškia žengimą gyvenimo pilnatvės link.

Norėdamas išreikšti Bažnyčios artumą pastangoms atkurti Angolą bei daugelį Afrikos regionų, Luandoje du ypatingus susitikimus panorau skirti jaunimui ir moterims. Susitikimas su jaunimu stadione buvo džiaugsmo ir vilties šventė, užtemdyta, deja, mirties dviejų prie įėjimo minios suspaustų mergaičių. Afrika yra labai jaunas žemynas, tačiau perdėm daug jos vaikų jau patyrę sunkių sužeidimų, kuriuos išgydyti gali tik nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, kartu su savo Dvasia išliedamas ant jų jėgos mylėti bei siekti teisingumo ir taikos. O moteris pagerbiau už daugelio jų tarnystę tikėjimui, žmogaus kilnumui, gyvybei ir šeimai. Patvirtinau jų visišką teisę dalyvauti viešajame gyvenime, tačiau kartu neapleidžiant savo vaidmens šeimoje, pamatinės misijos, visada vykdytinos atsakingai dalijantis ja su kitais visuomenės elementais bei pirmiausia su sutuoktiniais ir tėvais. Štai tokią žinią palikau naujoms kartoms bei moterų pasauliui ir ją dar išplėčiau per didžiulį Eucharistijos šventimą sekmadienį, kovo 22-ąją. Jei Afrikos tautos, taip sakiau jiems, kaip senasis Izraelis grįs savo tautą Dievo žodžiu, praturtintu savo religinio bei kultūrinio paveldo, tai tikrai statydins susitaikymo ir visuotinės taikos ateitį.

Brangūs broliai ir seserys, kiek dar daug svarstymų kyla širdyje ir kiek atsiminimų ateina į galvą, kai pagalvoju apie šią kelionę! Prašau jūsų padėkoti Viešpačiui už stebuklą, kurį jis padarė ir toliau daro Afrikoje misionierių, vienuolių, savanorių, kunigų, katechetų jaunose parapijose didžiadvasiškos veiklos dėka. Taip pat prašau jūsų melstis už man tokias brangias Afrikos tautas, kad jos drąsiai sutiktų didžiulius socialinius, ekonominius ir dvasinius dabartinės akimirkos iššūkius. Viską ir visus patikiu Marijos, Afrikos Karalienės, motiniškajam užtarimui, taip pat visų Afrikos šventųjų bei palaimintųjų užtarimui.