Brangūs broliai ir seserys!

Susitikdami su šiandieniu šventuoju Teodoru Studitu persikeliame į pačius Bizantijos viduramžius, į religiniu bei politiniu požiūriu gana audringus laikus. Šventasis Teodoras gimė 759 m. kilmingoje ir pamaldžioje šeimoje. Jo motina Teoktista ir dėdė Platonas – Sakudiono vienuolyno Bitinijoje abatas – gerbiami kaip šventieji. Būtent dėdė paskatino jį pasirinkti vienuolio gyvenimą, kurį Teodoras pradėjo sulaukęs 22 metų. Kunigu buvo įšventintas patriarcho Tarazijo, su kuriuo vėliau nutraukė bendrystės ryšius dėl pastarojo silpnumo, parodyto imperatoriaus Konstantino VI skyrybų bei pakartotinių vedybų atžvilgiu. Dėl to Teodoras 796 m. buvo ištremtas į Tesaloniką. Su imperatoriškąja valdžia jis susitaikė kitais metais valdant imperatorei Irenai, kurios palankumas Teodorą ir Platoną drauge su dauguma Sakudiono vienuolių paakino persikelti į Studijo mieste esantį vienuolyną, stengiantis išvengti saracėnų antpuolių. Taip prasidėjo svarbi „studitinė reforma“.

Tačiau asmeninė Teodoro istorija ir toliau liko audringa. Leonui IV Armėnui vėl ėmus kovoti su atvaizdais ir ikonomis Bažnyčioje, jis, kaip visada energingas, tapo pasipriešinimo ikonoklazmui vadovu. Studijo vienuolių surengta procesija su ikonomis sulaukė policijos reakcijos. Tarp 815 ir 821 m. Teodoras būdavo nuplakamas, įkalinamas ir tremiamas į įvairias Mažosios Azijos vietoves. Galiausiai jam pavyko grįžti į Konstantinopolį, tačiau ne į savo vienuolyną. Dėl šios priežasties jam su savo vienuoliais teko įsikurti kitoje Bosforo sąsiaurio pusėje. Mirė jis, kaip manoma, Prinkipe 826 m. lapkričio 11-ąją, šią dieną jis minimas Bizantijos kalendoriuje. Teodoras į Bažnyčios istoriją įėjo kaip vienas didžiųjų vienuoliškojo gyvenimo reformatorių ir kaip šventųjų paveikslų gynėjas antruoju ikonoklazmo laikotarpiu, greta Konstantinopolio patriarcho šventojo Nikoforo. Teodoras suprato, kad ikonų gerbimas neatskiriamai susijęs su įsikūnijimo tiesa. Savo trijose knygose Antirretikoi („Paneigimai“) Teodoras sugretina amžinuosius vidinius Trejybės santykius, kai kiekvieno dieviškojo Asmens egzistencija negriauna vienybės, su abiejų Kristaus prigimčių santykiais, jame irgi nesuardančiais vieno Logos asmens. Jis argumentuoja taip: panaikinti Kristaus ikonos gerbimą reikštų išdildyti jo išganomąjį darbą ta prasme, kad neregimasis amžinasis „Žodis“ prisiėmė žmogiškąją prigimtį, pasirodė regimu žmogaus kūnu ir šitaip pašventino visą regimąjį kosmosą. Liturginio palaiminimo ir tikinčiųjų maldos pašventintos ikonos sujungia mus su Kristaus asmeniu, jo šventaisiais ir per tai su dangiškuoju Tėvu bei liudija dieviškosios tikrovės įžengimą į mūsų regimą bei materialų kosmosą.

Teodoras ir jo vienuoliai, drąsūs liudytojai ikonoklastinių persekiojimų laikotarpiu, neatsiejami nuo cenobitiškojo gyvenimo reformos Bizantijos pasaulyje. Jų reikšmė jau savaime akivaizdi dėl vienos išorinės aplinkybės – skaičiaus. Paprastai to meto vienuolynuose vienuolių būdavo ne daugiau kaip trisdešimt ar keturiasdešimt, o iš „Teodoro gyvenimo“ sužinome, jog studitiškųjų vienuolių būta per tūkstantį. Pats Teodoras praneša mums, kad jo paties vienuolyne yra maždaug apie tris šimtus vienuolių. Taigi matome, koks karštas tikėjimas radosi šio tikrai apsišvietusio ir paties krikščioniškojo tikėjimo išugdyto vyro aplinkoje. Tačiau veikmingesnė negu kiekis buvo naujoji dvasia, steigėjo įspausta cenobitiškajam gyvenimui. Savo raštuose jis atkakliai pabrėžia būtinybę sąmoningai grįžti prie Bažnyčios tėvų, pirmiausia šventojo Bazilijaus, pirmutinio vienuoliškojo gyvenimo įstatymų leidėjo, ir šventojo Dorotėjo Gaziečio, garsaus palestinietiškosios dykumos tėvo, mokymo. Būdingą Teodoro indėlį sudaro tvarkos tarp vienuolių ir jų klusnumo reikalavimas. Persekiojimų metu jie buvo išblaškyti ir įprato kiekvienas gyventi savo nuožiūra. Dabar, atsiradus galimybei iš naujo atkurti bendruomeninį gyvenimą, reikėjo didžiausių pastangų, kad vienuolynas virstų tikra organine bendruomene, tikra šeima arba, pasak jo, tikru „Kristaus kūnu“. Tokios bendruomenės pavidalu konkrečiai įgyvendinama visa Bažnyčia.

Kitas pamatinis Teodoro įsitikinimas yra štai toks: vienuoliai, palyginti su pasauliečiais, įsipareigoja griežčiau ir karščiau paisyti krikščioniškųjų pareigų. To siekdami jie duoda ypatingus įžadus, neatskiriamus nuo hagiasmata (pašventimo), ir tai yra savotiškas „naujasis krikštas“, kurį simbolizuoja įvilkimas. Palyginti su pasauliečiais, vienuoliams būdingi neturto, skaistumo ir klusnumo įžadai. Teodoras, kreipdamasis į vienuolius, apie neturtą kalba konkrečiai ir kartais tiesiog vaizdingai: neturtas nuo sekimo Kristumi pradžios yra esminis vienuolijos elementas, rodąs kelią ir mums visiems. Atsisakymas materialių daiktų nuosavybės, neprisirišimas prie jų, taip pat saikingumas ir paprastumas radikaliai galioja tik vienuoliams, tačiau tokio atsisakymo dvasia privaloma visiems. Neturime būti priklausomi nuo materialių turtų, privaloma mokytis atsisakymo, paprastumo, griežtumo ir saikingumo. Tik tada gali augti solidari visuomenė ir įveikti didžiąją neturto šiame pasaulyje problemą. Šia prasme radikalus neturtingų vienuolių ženklas iš esmės rodo kelią mums visiems. Dėstydamas apie pagundas skaistumui, Teodoras neslepia savo potyrių ir parodo vidinės kovos kelią, kuriuo einant galima save sutramdyti ir kaip Dievo šventovę imti gerbti savo ir kito kūną.

Tačiau pagrindinis atsisakymas, Teodoro požiūriu, susijęs su klusnumu, nes kiekvienas vienuolis įpratęs gyventi savaip, ir tris šimtus vienuolių įtraukiant į didelę bendruomenę tikrai reikia gyvenimo būdo, kurį jis pavadina „paklusimo kankinyste“. Ir čia vienuoliai duoda elgsenos pavyzdį mums visiems, nes po pirmosios nuodėmės žmogus linkęs elgtis pagal savo valią, laikyti, jog pirmutinis pasaulio gyvenimo principas yra savo valiai pajungti visa kita. Tačiau kiekvienam klausant vien savęs, socialinis darinys funkcionuoti negali. Tiktai išmokus įsijungti į bendrąją laisvę, ja dalytis ir jai paklusti, išmokus teisėtumo, t. y. paklusimo ir klusnumo bendrojo gėrio ir bendrojo gyvenimo taisyklėms, visuomenė ir „aš“ gali išsilaisvinti iš buvimo pasaulio centru puikybės. Šitaip, pasitelkdamas subtilią introspekciją, Teodoras padeda savo vienuoliams ir galiausiai mums suvokti tikrąjį gyvenimą, priešintis pagundai aukščiausia gyvenimo taisykle laikyti savo valią, išsaugoti savo asmeninę tapatybę – kuri niekada neatskiriama nuo kitų tapatybės – bei širdies ramybę.

Teodoro Studito požiūriu, philergia, t. y. meilė darbui, yra ne mažiau svarbi dorybė negu klusnumas ir nuolankumas; ją jis laiko kriterijumi, leidžiančiu pasverti asmeninio maldingumo kokybę. Jis argumentuoja, jog kas uoliai vykdo materialius įsipareigojimus, nenuilstamai dirba, tas lygiai taip pat elgiasi ir dvasinių dalykų srityje. Todėl jam nepriimtina, kad vienuolis maldos ir kontempliacijos dingstimi vengtų darbo, įskaitant rankų darbo, kuris, jo ir visos vienuoliškosios tradicijos akimis, iš tikrųjų yra priemonė Dievui atrasti. Teodoras nesibaimina kalbėti apie darbą kaip apie „vienuolio auką“, „liturgiją“, net savotiškas Mišias, per kurias vienuoliškasis gyvenimas tampąs angeliškuoju. Būtent per tai darbo pasaulis humanizuojamas, o žmogus per darbą labiau priartėja prie savęs ir prie Dievo. Verta priminti vieną tokio nepakartojamo požiūrio padarinį: kadangi tai yra savotiškos „liturgijos“ vaisius, iš bendro darbo atsirandantys turtai skirtini ne vienuolių patogumui, bet vargšams padėti. Šitai visiems turi padėti suvokti, kad darbo vaisiai turi būti gėris visiems. Studitų darbas, savaime suprantama, nebuvo vien rankų darbas: prie Bizantijos civilizacijos religinio bei kultūrinio plėtojimosi jie daug prisidėjo kaip kaligrafai, tapytojai, poetai, jaunimo auklėtojai, mokyklų mokytojai ir bibliotekininkai.

Nepaisydamas plačios išorinės veiklos, Teodoras niekada neapleido savo kaip vienuolyno vyresniojo užduoties būti vienuolių dvasios tėvu. Jis žinojo, kokią esminę įtaką jo gyvenimui buvo padariusi jo geroji motina ir šventasis dėdė Platonas, kurį jis reikšmingai vadino „tėvu“. Todėl jam rūpėjo dvasinis vadovavimas vienuoliams. Pasak Teodoro biografo, jis kasdien po vakaro maldos atsistodavo prieš ikonostasą visų išklausyti. Taip pat duodavo dvasinių patarimų daugybei žmonių už vienuolyno sienų. „Dvasiniame testamente“ ir „Laiškuose“ atsispindi jo atviras bei malonus charakteris ir išryškėja, kaip iš jo tėvystės vienuoliškojoje aplinkoje bei už jos ribų gimė tikros dvasinės draugystės.

„Taisyklės“, žinomos taip pat pavadinimu Hypotyposis, kodifikuotos netrukus po Teodoro mirties, kažkiek modifikuotos buvo perimtos Atono kalne, šventajam Atanazui Atonitui 962 m. ten įsteigus „Didžiąją laurą“, o vėliau ir Kijevo Rusioje, kai antrojo tūkstantmečio pabaigoje jas „olų lauroje“ įdiegė šventasis Teodozijus. Suvokus taisyklių pirminę reikšmę, jos pasirodys nepakartojamai aktualios. Šiandien egzistuojanti pakraipų gausa kėsinasi į bendro tikėjimo vienybę ir stumia pavojingo individualizmo bei dvasinės puikybės link. Todėl būtina įsipareigoti ginti ir didinti tobulą Kristaus Kūno vienybę, kad jame harmoningai derėtų iš tvarkos gimstanti taika ir nuoširdūs asmeniniai santykiai Dvasioje.

Galbūt baigiant būtų naudinga dar kartą įvardyti pagrindinius Teodoro dvasinio mokymo elementus: tai meilė įsikūnijusiam Viešpačiui ir jo regimumui liturgijoje bei ikonose; ištikimybė krikštui ir įsipareigojimas gyventi Kristaus Kūno bendrystėje, suvokiamoje kaip krikščionių tarpusavio bendrystė; neturto, saikingumo, atsisakymo dvasia; skaistumas, savitvarda, nuolankumas ir klusnumas kaip priemonės sutramdyti savo valiai, ardančiai socialinį darinį bei sielos ramybę; meilė materialiam ir dvasiniam darbui; dvasinė draugystė, kylanti iš sąžinės, sielos, gyvenimo apvalymo. Mėginkime vadovautis šiais mokymais, iš tikrųjų rodančiais mums tikrojo gyvenimo kelią.