Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ciklas apie viduramžių teologus ir šventuosius, tema „Apie Rabaną Maurą“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 122
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 3 giugno 2009 Rabano Mauro
DATA: 2009-06-03
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (324), 2009, p. 2–3.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (324), 2009, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie Rabaną Maurą

2009 m. birželio 3 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie tikrai nepaprastą lotyniškųjų Vakarų asmenybę – vienuolį Rabaną Maurą. Kartu su tokiais vyrais kaip Izidorius Sevilietis, Beda Garbingasis ir Ambraziejus Autpertas, kuriuos aptariau ankstesnėse katechezėse, vadinamaisiais ankstyvaisiais viduramžiais jis mokėjo palaikyti ryšį su didžia Antikos išminčių ir krikščionybės tėvų kultūra. Rabanas Mauras dažnai atmenamas kaip praeceptor Germaniae („Vokietijos mokytojas“), nes buvo nepaprastai produktyvus. Savo nepralenkiamu darbingumu jis galbūt daugiau už kitus prisidėjo išlaikydamas gyvą tą teologinę, egzegetinę ir dvasinę kultūrą, iš kurios sėmėsi vėlesni amžiai. Juo remiasi tokios garsios vienuolių pasaulio asmenybės kaip Petras Damijonas, Petras Garbingasis ir Bernardas Klervietis, taip pat vis daugiau atsirandančių pasaulietinės dvasininkijos clerici, kurie XII ir XIII a. tėkmėje išaugino vieną gražiausių bei vaisingiausių mąstymo žiedų.

780 m. gimęs Maince, Rabanas jau vaikystėje atsidūrė vienuolyne: jis gavo pravardę Mauras, nusižiūrėjus į šventojo Grigaliaus Didžiojo „Antrojoje dialogų knygoje“ jaunuolį Maurą, kurį tėvai, Romos kilmingieji, dar vaiką patikėjo abatui Benediktui Nursiečiui. Rabano kaip puer oblatus ankstyvas įsiliejimas į vienuoliją ir vaisiai, kurių jis iš to gavo savo žmogiškajai, kultūrinei bei dvasinei brandai, jau patys savaime iškalbingai byloja ne tik apie to meto vienuolių ir Bažnyčios gyvenimą, bet ir apie visą visuomenę, paprastai vadinamą „karolingų epocha“. Apie ją, arba galbūt apie save patį, Rabanas Mauras taip rašo: „Keliems teko laimė būti supažindintiems su Raštu nuo mažumės (a cunabulis suis), ir jie taip gerai buvo maitinami Šventosios Bažnyčios teikiamu maistu, kad, tinkamai parengti, gali būti iškelti į aukščiausius šventuosius luomus“ (PL 107, col. 419BC).

Nepaprastas išsilavinimas, kuriuo išsiskyrė Rabanas Mauras, labai greitai atkreipė to meto didžiūnų dėmesį. Rabanas Mauras tapo kunigaikščių patarėju. Jis įsipareigojo darbuotis dėl imperijos vienybės ir, stovėdamas ant aukštesnio kultūros laiptelio, niekada neatstumdavo nė vieno, prašančio išmintingo atsakymo, kurį jis dažniausiai atrasdavo Biblijoje ir šventųjų Bažnyčios tėvų raštuose. Iš pradžių išrinktas garsaus Fuldos vienuolyno abatu, o vėliau savo gimtojo miesto Mainco arkivyskupu, jis neapleido savo studijų ir savo gyvenimo pavyzdžiu parodė, jog kitiems galima būti ir neatimant iš savęs reikiamo laiko apmąstymams, studijoms ir meditacijai. Tad Rabanas Mauras buvo egzegetas, filosofas, poetas, ganytojas ir Dievo žmogus. Fuldos, Mainco, Limburgo ir Vroclavo vyskupijose jis gerbiamas kaip šventasis ar palaimintasis. Jo veikalai užima gerus šešis Migne’io Patrologia latina tomus. Veikiausiai jam priskirtinas vienas gražiausių ir žinomiausių lotyniškosios Bažnyčios himnų – Sekminių himnas Veni, Creator Spiritus, nepaprastas krikščioniškosios pneumatologijos apibendrinimas. Rabano pirmosios teologinės pastangos iš tikrųjų įgavo poezijos pavidalą, o jų tema buvo šventojo Kryžiaus slėpinys, kaip antai kūrinyje De laudibus Sanctae Crucis, sumanytame taip, kad ne tik perteiktų sąvokų turinį, bet ir duotų meninio pobūdžio postūmių, tame pačiame rankraštyje pasitelkiant ir poetines, ir tapybines formas. Tarp savo rašinio eilučių ikonografiškai pateikdamas nukryžiuoto Kristaus paveikslą, jis, pavyzdžiui, šitaip rašo: „Štai paveikslas Išganytojo, savo kūno narių laikysena pašventinančio išganingiausią, saldžiausią ir mylimiausią kryžiaus formą, idant mes, tikėdami jo vardą ir paklusdami jo įsakymams, jo kančių dėka įgytume amžinąjį gyvenimą. Todėl kaskart, keldami žvilgsnį į kryžių, prisiminkime tą, kuris už mus kentėjo, kad išplėštų mus iš tamsos galios, prisiimdamas mirtį, kad padarytų mus amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Lib. 1. Fig. 1, PL 107, col. 151 C).

Šis iš Rytų kylantis metodas jungti visus menus, protą, širdį ir jusles Vakaruose nepaprastai išsiplėtos, pasiekdamas neprilygstamų viršūnių Biblijos rankraščių miniatiūrose ir kituose tikėjimo bei meno kūriniuose, Europoje paplitusiuose iki knygų spausdinimo ir vėliau. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog Rabanas Mauras puikiai suvokė būtinybę į tikėjimo patyrimą įtraukti ne tik dvasią ir širdį, bet ir jusles, kurios per estetinį skonį bei žmogiškąjį jautrumą leidžia žmogui mėgautis tiesa visa savo esybe – „dvasia, siela ir kūnu“. Tai svarbu: tikėjimas yra ne vien mąstymas, jis apima visą mūsų būtį. Kadangi Dievas tapo žmogumi su kaulais ir krauju, įžengė į juslinį pasaulį, Dievo ieškoti ir jį sutikti turime visuose savo būties matmenyse. Taip Dievo tikrovė per tikėjimą įsismelkia į mūsų būtį ir ją perkeičia. Dėl šios priežasties Rabanas Mauras savo dėmesį pirmiausia sutelkė į liturgiją, kaip mūsų tikrovės pagavų visų matmenų lydinį. Tokia Rabano Mauro įžvalga daro jį nepaprastai aktualų šiandien. Žinomos išliko ir jo Carmina, dažniausiai taikomos per liturginius šventimus. Rabanas buvo pirmiausia vienuolis, taigi jo domėjimams liturginiu šventimu visiškai savaime suprantamas. Tačiau poezijos menas jam rūpėjo ne kaip savitikslis: meną ir bet kurį kitą pažinimo būdą jis pajungė Dievo žodžio gilesniam suvokimui. Todėl didžiausiomis pastangomis ir labai griežtai stengėsi supažindinti visus tarnautojus (vyskupus, kunigus ir diakonus) su visų liturginio šventimo dėmenų giliausia teologine ir dvasine reikšme.

Tad, semdamas iš Biblijos ir Bažnyčios tėvų tradicijos, Rabanas mėgino suprasti ir kitiems perteikti apeigose glūdinčias teologines reikšmes. Sąžiningumo sumetimais ir savo aiškinimams norėdamas suteikti didesnio svorio jis nurodydavo patristinius šaltinius, iš kurių imdavęs savo žinias. Tačiau jais jis naudodavosi laisvai ir įžvalgiai, taip toliau plėtodamas patristinį mąstymą. Mainco vyskupijos corepiscopus (vyskupui vikarui) adresuoto laiško Epistula prima pabaigoje, atsakęs į prašymą paaiškinti, kokios elgsenos laikytis vykdant pastoracines pareigas, jis, pavyzdžiui, rašo: „Parašėme tau visa tai paėmę iš Šventojo Rašto ir Bažnyčios tėvų kanonų. Tačiau tu, šventasis vyre, kaskart spręsk pats kaip tau geriausiai atrodo, stengdamasis savo vertinimą sutramdyti taip, kad visuose dalykuose būtų laiduotas įžvalgumas, nes šis yra visų dorybių motina“ (Epistulae, I, PL 112, col. 1510 C). Taip išryškėja tikėjimo, kurio pradžia yra Dievo žodis, tęstinumas; tikėjimas visada gyvas, jis rutuliojasi ir reiškiasi vis naujaip, tačiau niekada neprarasdamas sąryšio su visu dariniu, visu tikėjimo statiniu.

Kadangi Dievo žodis yra neatsiejamas liturginio šventimo dėmuo, Rabanas Mauras visą savo gyvenimą skiria jam didžiausią dėmesį. Kone visoms Senojo ir Naujojo Testamento knygoms jis sukūrė tinkamus egzegetinius paaiškinimus, akivaizdžiai siekdamas pastoracinio tikslo, kurį pateisino šiais žodžiais: „Parašiau šiuos dalykus <…>, apibendrindamas daugelio kitų aiškinimus ir pasiūlymus, idant padaryčiau paslaugą vargšui skaitytojui, kuris negali prieiti prie daugelio knygų, taip pat idant padėčiau tiems, kuriems nepasiseka giliau suprasti reikšmių, kurias atrado tėvai“ (Commentariorum in Matthaeum praefatio, PL 170, col. 727D). Komentuodamas Biblijos tekstus, jis iš tiesų pilnomis rieškučiomis sėmėsi iš senovės Bažnyčios tėvų, ypatingą pomėgį rodydamas Jeronimui, Ambraziejui, Augustinui ir Grigaliui Didžiajam.

Jo išskirtinis pastoracinis jautrumas vertė rūpintis labiausiai to meto tikintiesiems bei kunigams ramybės nedavusia problema – atgaila. Jis kūrė „penitencijarijus“ – taip vadinti tekstai, kuriuose, pagal to meto jautrumo supratimą, būdavo surašytos nuodėmės ir atitinkamos bausmės, – naudodamas kuo daugiau iš Biblijos, Susirinkimų nutarimų ir popiežių dekretų paimtų paskatų. Šiais tekstais naudojosi ir „karolingai“, mėgindami reformuoti Bažnyčią ir visuomenę. To paties pastoracinio tikslo siekta tokiais kūriniais kaip De disciplina ecclesiastica ir De intitutione clericorum, kur Rabanas, pirmiausia remdamasis Augustinu Paprastuoju ir savo vyskupijos dvasininkija, aiškina pagrindinius krikščioniškojo tikėjimo elementus: tai – savotiški nedideli katekizmai.

Šio didžio Bažnyčios vyro pristatymą norėčiau užbaigti pacituodamas kelis jo žodžius, gerai atspindinčius jo pagrindinius įsitikinimus: „Kas apleidžia kontempliaciją (qui vacare Deo negligit), atima iš savęs tik Dievo šviesos regėjimą; kas po to neišmintingai leidžiasi pagaunamas rūpesčių, o jo mintys nustelbiamos pasaulio dalykų triukšmo, tas pasmerkia save absoliučiai negalimybei įsiskverbti į neregimojo Dievo slėpinius” (Lib. I, PL 112, col. 1263A). Manau, kad šie Rabano Mauro žodžiai skirti šiandien ir mums: karštligiško ritmo paženklintu darbo laiku ir laisvalaikiu turime skirti laiko Dievui – atverti jam savo gyvenimą, kreipdami į jį savo mintis, apmąstymus, trumpą maldą, ir pirmiausia neužmiršti sekmadienio, Viešpaties dienos, liturgijos dienos, gražioje mūsų bažnyčių, musica sacra ir Dievo žodžio aplinkoje pajusti paties Dievo grožį bei leisti jam įžengti į mūsų būtį. Tik per tai mūsų gyvenimas tampa didelis, tik per tai jis tampa tikruoju gyvenimu.