Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pristatyti žymų krikščioniškųjų Vakarų mąstytoją Joną Škotą Eriugeną, apie kurio kilmę mažai kas žinoma. Jis tikrai kilęs iš Airijos, kur gimė pirmaisiais IX a. metais. Tačiau nežinome, kada paliko salą ir kirto Lamanšo sąsiaurį, norėdamas įsilieti į kultūrinį pasaulį, IX a. Prancūzijoje ėmusį rastis aplink karolingus ir pirmiausia Karolį Plikąjį. Taigi nežinome jo tikslios gimimo datos, lygiai taip nesame tikri dėl jo mirties metų, kurie, pasak mokslininkų, turėtų būti apie 870-uosius.

Jonas Škotas Eriugena ir graikiškąjį, ir lotyniškąjį patristinį išsilavinimą gavo iš pirmų rankų: jis buvo tiesiogiai susipažinęs su lotynų ir graikų Bažnyčios tėvų raštais. Be kitų, gerai pažinojo Augustino, Ambraziejaus, Grigaliaus Didžiojo ir kitų krikščioniškųjų Vakarų didžiųjų tėvų veikalus, tačiau ne prasčiau išmanė ir Origeno, Grigaliaus Nysiečio, Jono Auksaburnio, kitų ne mažiau didžių krikščionybės Rytų tėvų mąstymą. Jis buvo išsiskiriantis vyras, jau anuomet mokėjęs graikų kalbą. Eriugeną ypač domino šventasis Maksimas Išpažinėjas ir pirmiausia Dionizas Areopagitas. Šiuo slapyvardžiu buvo prisidengęs V a. Bažnyčios rašytojas iš Sirijos, tačiau viduramžiais manyta, tokio įsitikinimo laikėsi ir Jonas Škotas Eriugena, kad šis autorius yra šventojo Pauliaus mokinys, apie kurį kalbama Apaštalų darbuose (17, 34). Būdamas įsitikinęs Dionizo raštų apaštališkumu, Eriugena jį vadino „dieviškuoju rašytoju“. Dėl šios priežasties Dionizo raštai buvo iškilus šaltinis jo samprotavimams. Šiuos kūrinius Jonas Škotas išvertė į lotynų kalbą. Didieji viduramžių teologai, kaip antai šventasis Bonaventūras, susipažino su Dionizo darbais tik iš šių vertimų. Eriugena visą gyvenimą paskyrė jo minčių gilinimui bei plėtojimui ir tiek daug perėmė iš jo raštų, kad iki šiandien kartais sunku skirti, kur paties Škoto Eriugenos įžvalgos ir kur jis tiesiog tik perteikia Pseudodionizo mintis.

Jono Škoto teologiniam darbui nebuvo skirta labai laiminga dalia. Karolingų epochos pabaigoje jo kūriniai buvo užmiršti, negana to, šešėlį ant jo metė bažnytinės valdžios cenzūra. Jonas Škotas iš tiesų atstovavo radikaliam platonizmui, kartais artėjusiam prie panteistinio požiūrio, nors jo paties asmeniniai subjektyvūs ketinimai visada buvo tikratikiški. Mus pasiekė keli Jono Škoto Eriugenos kūriniai, iš kurių ypatingo paminėjimo vertas traktatas De divisione naturae ir „Šventojo Dionizo aiškinimai apie dangiškąją hierarchiją“. Čia jis patraukliai plėtoja teologinius bei dvasinius apmąstymus, galinčius paskatinti plačiau pasidomėti ir šiuolaikinius teologus. Galvoje, pavyzdžiui, turiu tai, ką jis rašo apie pareigą tinkamai skirti, kas pateikiama kaip auctoritas vera, arba apie pastangas ieškoti tiesos tol, kol ji bus patirta tylia Dievo adoracija.

Mūsų autorius sako: „Salus nostra ex fide inchoat – mūsų išganymas prasideda su tikėjimu.“ Tai reiškia: apie Dievą kalbėtina ne remiantis savais išvedžiojimais, bet tuo, ką Dievas pats apie save kalba Šventajame Rašte. Tačiau kadangi Dievas sako tik tiesą, Škoto Eriugenos įsitikinimu, autoritetas ir protas niekada negali vienas kitam prieštarauti; jis tikras, kad tikroji religija ir tikroji filosofija sutampa. Apie tai jis rašo: „Jei autoriteto, kad ir kas tai būtų, nepatvirtina tikrasis protas, pirmasis laikytinas silpnu… Tikrasis autoritetas yra tik tas, kuris sutampa su proto atrastomis tiesomis, jei kalbama apie autoritetą, šventųjų tėvų siūlomą bei perduodamą palikuonių naudai“ (I, PL 122, col. 513BC). Atsižvelgdamas į tai, Škotas įspėja: „Joks autoritetas neturi tavęs įbauginti ar atitraukti nuo to, ką supratai įtikintas teisingo racionalaus apmąstymo. Mat tikrasis autoritetas niekada neprieštarauja teisingam protui, lygiai kaip ir pastarasis negali prieštarauti tikrajam autoritetui. Ir vienas, ir kitas neabejotinai kyla iš to paties šaltinio, kuris yra dieviškoji Išmintis“ (I, PL 122, col. 511B). Kaip matome, čia drąsiai pripažįstama proto, besiremiančio sąžine, vertė, tai, kad tikrasis autoritetas protingas, nes Dievas yra kūrybinis protas.

Eriugenos nuomone, net ir Raštas neišvengia būtinybės nusilenkti tam pačiam skyrimo kriterijui. Juk jei Raštas – teigia airių teologas, taip išsakydamas jau Jono Auksaburnio išreikštą mintį – kyla iš Dievo, jis nebūtų buvęs būtinas, jei žmogus būtų nenusidėjęs. Todėl jis daro išvadą, kad Dievas Raštą mums dovanojęs pedagoginiais sumetimais ir būdamas kantrus, kad žmonės atsimintų visa tai, kas jiems įspausta širdin nuo sukūrimo „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (plg. Pr 1, 26). Expositiones Eriugena rašo: „Ne žmogus sukurtas Raštui, kurio jam nebūtų reikėję, jei nebūtų nusidėjęs, bet, priešingai, žmogui duotas Raštas, persunktas mokymo ir simbolių. Jo dėka mūsų protingoji prigimtis gali būti supažindinta su tikrai tyros Dievo kontempliacijos paslaptimi“ (II, PL 122, col. 146C). Šventojo Rašto žodis apvalo mūsų protą, kuris šiek tiek aklas, ir padeda mums atsiminti tai, ką kaip Dievo paveikslas nešiojamės savo širdyje ir kas, deja, sužeista nuodėmės.

Iš to išplaukia keli hermeneutiniai padariniai, dar ir šiandien galintys parodyti, kaip dera skaityti Šventąjį Raštą. Šventajame tekste būtina atrasti paslėptąją prasmę. O tai reikalauja ypatingų vidinių pratybų, įgalinančių protą atsiverti neklaidingam keliui į tiesą. Tokios pratybos – tai pastangos būti nuolatos pasirengusiems atsiversti. Trokštant giliau perprasti Raštą, būtina vienu metu daryti pažangą ir širdies atsivertimo, ir biblinio teksto – kosminio, istorinio ar mokomojo pobūdžio – sąvokinės analizės lygmeniu. Mat tik nuolatos valant ir širdies, ir dvasios akis, galima pasiekti tikslesnį supratimą.

Šis sunkus, reiklus ir uždegantis kelias, kupinas žmogaus pažinimo laimėjimų ir abejonių, protingą būtybę atveda prie dieviškojo slėpinio slenksčio, kur atsiskleidžia visų sąvokų trapumas bei ribotumas ir tiesos galia, nevaržydama laisvės, švelniai akina peržengti ribas visko, kas iki šiol pažinta. Todėl vienijančia bendryste pasibaigiantis slėpinio pripažinimas tylia adoracija atsiveria kaip vienintelis kelias į santykį su tiesa, kuri yra ir kaip niekas arti, ir griežčiausiai gerbianti kitokybę. Jonas Škotas ir čia pavartojo krikščioniškajai tradicijai brangų graikišką žodį: ši patirtis, kurios link krypstame, vadinama theosis, arba sudievinimu, ir tai palydima tokiomis drąsiomis ištaromis, jog visiškai buvo galima įtarti jį heterodoksiniu panteizmu. Kad ir kaip būtų, tokie tekstai, kaip čia cituojamas, kur pasitelkiama antikinė geležies lydymo metafora, tebedaro gilų įspūdį: „Tad kaip kiekviena geležis, kuri kaitinama suskystėja taip, kad, atrodo, belieka viena ugnis, tačiau substancijos iš tikrųjų išlieka skirtingos, lygiai taip šiam pasauliui pasibaigus visa prigimtis – ir kūniška, ir nekūniška – rodys vien Dievą ir kartu išliks kaip tokia, idant Dievą būtų galima tam tikru būdu suvokti, nors jis išliks nesuvokiamas, o pats kūrinys, neapsakomai stebėdamasis, bus perkeistas Dieve” (V, PL 122, col. 451B).

Visas Jono Škoto teologinis mąstymas iš tiesų yra akivaizdžiausias mėginimas tuo, ką galima nusakyti, išreikšti nenusakomą Dievą, remiantis Jėzuje iš Nazareto įsikūnijusio Žodžio slėpiniu. Daugybė jo metaforų, vartojamų nenusakomai tikrovei išreikšti, įrodo, kaip puikiai jis suvokia didžiulį sąvokų, kuriomis kalbame apie šiuos dalykus, nepakankamumą. Ir kartu jo tekstuose kartais galima tarsi ranka palytėti autentiškos mistinės patirties kerus bei dvasią. Norint tai parodyti, galima pacituoti ištrauką iš De divisione naturae, giliai sujaudinančią ir mus, XXI a. tikinčiuosius: „Turime trokšti tik tiesos, kuri yra Kristus, džiaugsmo, ir vengti visko, kas Jo stokoja. Mat šitai laikytina vienintele viso ir amžino liūdesio priežastimi. Atimk iš manęs Kristų, ir nebeturėsiu jokio gėrio – niekas man nesukeltų tokio siaubo kaip Jo nebuvimas. Didžiausia kančia protu apdovanotam kūriniui yra Jo netekti ir neturėti“ (V, PL 122, col. 989). Šiais žodžiais galėtume persiimti ir mes, paversdami juos malda, keliama į Tą, kurio ilgisi mūsų širdis.