Brangūs broliai ir seserys!

Vakar oficialiai pristatytos mano enciklikos Caritas in veritate bendrąją kryptį įkvėpė šventojo Pauliaus Laiško efeziečiams ištrauka, kurioje apaštalas kalba apie elgesį pagal tiesą meilėje: „Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje“ (4, 15). Tad meilė tiesoje yra kiekvieno asmens ir visos žmonijos tikrojo vystymosi pagrindinė varomoji jėga. Todėl visas Bažnyčios socialinis mokymas paremtas caritas in veritate principu. Tiktai proto ir tikėjimo apšviestos meilės dėka galima pasiekti vystymosi tikslus, turinčius žmogiškąją bei sužmoginančiąją vertę. „Caritas in veritate yra principas, apie kurį sukasi Bažnyčios socialinis mokymas, tai principas, veiksmingai pasireiškiantis orientaciniais moralinės veiksenos kriterijais“ (6). Jau enciklikos pratarmėje nurodomi du pagrindiniai kriterijai – teisingumas ir visuotinė gerovė. Teisingumas yra tos meilės „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18), kuriai kviečia apaštalas Jonas (plg. 6), neatsiejamas dėmuo. Taip pat: „Ką nors mylėti reiškia trokšti jam gera ir veiksmingai to siekti. Greta asmeninės gerovės egzistuoja ir gerovė, susijusi su žmogaus gyvenimu visuomenėje. <…> Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove.“ Tad veiksenos kriterijai yra du – teisingumas ir visuotinė gerovė, ir dėl pastarojo meilė įgyja socialinį matmenį. Kiekvienas krikščionis, sakoma enciklikoje, pašauktas tokiai artimo meilei. Ir priduriama: „Tai institucinis <…> artimo meilės kelias“ (7).

Kaip ir kituose Magisteriumo dokumentuose, šioje enciklikoje irgi atsižvelgiama ir dar skvarbiau įsigilinama į Bažnyčios analizes bei apmąstymus klausimų, gyvybiškai svarbių mūsų amžiaus žmonijai. Ypatingu būdu joje toliau tęsiama gija to, ką Paulius VI prieš keturiasdešimt metų parašė Bažnyčios socialiniam mokymui kelią rodančioje enciklikoje Populorum progressio, kurioje didysis popiežius nubrėžė kelias linijas, esmingai svarbias bei nuolatos aktualias visapusiškam žmogaus ir pasaulio vystymuisi. Pastarųjų mėnesių įvykiai akivaizdžiai parodė, kad pasaulį ir toliau vargina problemos ir didžiulis neteisingumas, tebegyvuojantis nepaisant visų praeityje dėtų pastangų. Viena vertus, konstatuotini rimti socialinės bei ekonominės nelygybės ženklai, kita vertus, daug kas reikalauja neatidėliotinų reformų tautų atsilikimui įveikti. Globalizacijos reiškinys tam gali būti gera galimybė, todėl svarbu prisidėti prie visapusiško moralinio ir kultūrinio atsinaujinimo bei atsakingai ir įžvalgiai priiminėti sprendimus visuotinės gerovės labui. Geresnė ateitis visiems galima, jei ji remsis iš naujo atrastomis pamatinėmis etinėmis vertybėmis. Tai reiškia, jog būtinas naujas ekonominis planavimas, nubrėžiantis naujas globalinio vystymosi gaires ir besiremiantis etiniu atsakomybės Dievui ir žmogui kaip Dievo kūriniui pagrindu.

Enciklikoje, žinoma, nesiūloma, kaip techniškai išspręsti gausius šiandienio pasaulio socialinius klausimus – tai nėra Magisteriumo kompetencija (plg. 9). Tačiau joje primenami didieji principai, būtini žmogaus vystymąsi statydinant artimiausiais metais. Tarp jų svarbiausieji yra dėmesys žmogaus gyvybei, laikomai kiekvienos autentiškos pažangos centru; pagarba teisei į religijos laisvę, kuri visada artimai susijusi su žmogaus vystymusi; prometėjiško požiūrio į žmogaus būtį, laikant žmogų absoliučiu savo likimo viešpačiu, atsisakymas. Beribis pasitikėjimas technikos galimybėmis galop pasirodys iliuzinis. Ir politikoje, ir ekonomikoje reikia sąžiningų žmonių, sąžinėje aiškiai jaučiančių raginimą siekti visuotinės gerovės. Žvelgiant į vargstančias pasaulio sritis, neatidėliotinai būtina atkreipti viešosios nuomonės dėmesį į nemažą žmonijos dalį kamuojančią bado ir nesaugumo dėl maisto stygiaus dramą. Tokio masto drama meta iššūkį mūsų sąžinei! Privalu imtis ryžtingų priemonių struktūrinėms jos priežastims šalinti ir žemės ūkiui neturtingiausiose šalyse skatinti. Esu tikras, jog tokios solidarios pastangos skatinant neturtingiausiųjų šalių vystymąsi padės parengti projektą dabartinei globalinei krizei įveikti. Naujaip įvertinti neabejotinai derėtų valstybių vaidmenį bei politinę galią, ypač šiuo laiku, kai naujas tarptautinis ekonominis-komercinis ir finansinis kontekstas de facto apribojo jų suverenumą. Kita vertus, neturėtų stigti atsakingo piliečių dalyvavimo nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje per darbuotojų susivienijimus, pašauktus steigti naujas sąveikos formas ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Prioritetinis vaidmuo intensyvinant dialogą tarp įvairių kultūrų bei tradicijų tarptautiniu lygmeniu tenka visuomenės komunikavimo priemonėms.

Tad norint parengti vystymosi „programą“, apsaugančią jį nuo šiandien paplitusių didelių sutrikimų bei iškraipymų, visiems privalu rimtai apmąstyti ekonomikos prasmę bei tikslą. To, tiesą sakant, reikalauja ekologinė planetos sveikata, toks poreikis taip pat kyla dėl kultūrinės ir moralinės žmogaus krizės, jau seniai regimos visame pasaulyje. Ekonomikai, kad tinkamai funkcionuotų, būtina etika; jai privalu vėl atrasti svarbią neatlyginamumo principo ir „dovanojimo logikos“ reikšmę rinkos ūkyje, kur pelnas negali būti vienintelė taisyklė. Tačiau tai įmanoma tik sutelkiant išvien jėgas visiems žmonėms, pradedant ekonomikos specialistais bei politikais ir baigiant gamintojais ir vartotojais, ir ugdant sąžinę, kuri rengiant politinius ir ekonominius susitarimus suteiktų jėgos moraliniams kriterijams. Pagrįstai daug kas atkreipia dėmesį į tai, kad teisės suponuoja atitinkamas pareigas, be kurių teisėms gresia pavojus virsti savivale. Vis dažniau kartojama, jog visai žmonijai reikia kitokios gyvensenos, kiekvieno pareigas aplinkai susiejant su pareigomis kito žmogaus, kaip tokio, ir kitų atžvilgiu. Visa žmonija yra viena šeima, ir vaisingas tikėjimo bei proto tarpusavio dialogas gali ją tik praturtinti ir artimo meilės darbus socialinėje srityje padaryti veiksmingesnius, sukurdamas tinkamą aplinką, kuri skatintų tikinčiuosius ir netikinčiuosius bendradarbiauti bendrai siekiant pasaulyje teisingumo ir taikos. Kaip pagrindinį tokio broliško bendradarbiavimo principą enciklikoje nurodžiau artimai tarpusavyje susijusius subsidiarumo ir solidarumo principus. Galiausiai, turėdamas prieš akis tokias plačias bei gilias šiandienio pasaulio problemas, atkreipiau dėmesį, kad yra būtina teisei pavaldi pasaulinė politinė valdžia, besilaikanti minėtų subsidiarumo bei solidarumo principų ir atkakliai besistengianti įgyvendinti visuotinę gerovę paisydama didžiųjų moralinių bei religinių žmonijos tradicijų.

Evangelija mums primena, kad žmogus gyvas ne vien duona: stipraus širdies troškulio materialios gėrybės nenumaldys! Žmogaus horizontas neabejotinai iškilesnis ir platesnis. Dėl šios priežasties kiekvienam vystymosi projektui, greta materialinio augimo, privalu atsižvelgti į dvasinį asmens, turinčio sielą ir kūną, augimą. Štai apie tokį vystymąsi visada kalba Bažnyčios socialinis mokymas – apie vystymąsi, kurio kriterijus yra varomoji „meilės tiesoje“ jėga.

Brangūs broliai ir seserys! Melskimės, kad ši enciklika padėtų žmonijai pasijusti viena šeima, besistengiančia įgyvendinti teisingumo ir taikos pasaulį. Melskime, kad ekonomikos bei politikos srityse besidarbuojantys tikintieji suvoktų, kaip svarbu, tarnaujant visuomenei, įtikinamai liudyti Evangeliją. Ypač kviečiu melstis už šiomis dienomis Akviloje į G8 susitikimą susirinkusius valstybių bei vyriausybių vadovus. Šiame svarbiame pasaulio viršūnių susitikime tegimsta sprendimai ir gairės autentiškai visų tautų, ir pirmiausia neturtingiausiųjų, pažangai skatinti. Patikėkime šias savo maldas motiniškam Marijos, Bažnyčios ir žmonijos Motinos, užtarimui.