Brangūs broliai ir seserys!

Artimiausią šeštadienį švęsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, taip pat esame pradėję Kunigų metus – todėl norėčiau pakalbėti apie Dievo Motinos ir kunigystės sąsają, giliai įsišaknijusią Įsikūnijimo slėpinyje. Dievui nutarus tapti žmogumi Sūnuje, prireikė, kad vienas iš jo kūrinių ištartų „taip“. Dievas nelaužo mūsų laisvės. Įvyksta kažkas tikrai nepaprasta: Dievas padaro save priklausomą nuo vieno iš savo kūrinių laisvo „taip“, jis laukia šito „taip“. Viename savo pamokslų Bernardas Klervietis dramatiškai perteikė šį lemiamą visuotinės istorijos momentą pareikšdamas, kad dangus, žemė ir pats Dievas laukia, ką šis kūrinys pasakys.

Marijos „taip“ yra vartai, per kuriuos Dievas galėjo įžengti į pasaulį ir tapti žmogumi. Tad Marija iš tiesų giliausiai įtraukta į Įsikūnijimo, mūsų išganymo, slėpinį. Įsikūnijimas, Sūnaus tapimas žmogumi, nuo pradžių buvo orientuotas į savęs atidavimą, į dovanojimąsi, kupinam meilės, ant kryžiaus, tampant pasauliui gyvybės duona. Tad auka, kunigystė ir Įsikūnijimas vienas nuo kito neatskiriami, o šio slėpinio centre – Marija.

Eikime dabar prie kryžiaus. Prieš numirdamas, Jėzus mato kryžiaus papėdėje motiną ir savo mylimąjį mokinį, o šis mylimasis mokinys neabejotinai yra asmuo, labai svarbus žmogus, bet ne vien tik – tai yra pavyzdys, pirmavaizdis visų mylimųjų mokinių, visų žmonių, pašauktų būti „mylimaisiais mokiniais“, ir todėl ypatingu būdu kunigų pirmavaizdis. Jėzus taria Marijai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ (Jn 19, 26). Tai savotiškas testamentas; jis patiki rūpintis savo motina sūnui, mokiniui. Tačiau ir mokiniui jis taria: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27). Evangelija mums sako, kad šv. Jonas, mylimasis mokinys, nuo tos valandos Mariją pasiėmė „pas save“. Taip išversta į italų kalbą [ir į lietuvių – red.]. Tačiau tekstas graikų kalba daug gilesnis, daug turtingesnis. Galėtume išversti: jis pasiėmė Mariją į savo gyvenimo, savo būties didžiausią vidų, eis ta idia, į savo būties gilumą. Pasiimti pas save Mariją reiškia įsileisti ją į savo visos egzistencijos – tai nėra kažkas išoriška – dinamiką, į viską, kas sudaro savojo apaštalavimo horizontą. Mano akimis, taip ir reikia suvokti, kokiu būdu tarp Marijos ir kunigų esantis ypatingas motinystės santykis yra jos meilės kiekvienam iš jų pagrindinis šaltinis, tvirčiausias pagrindas. Marija juos myli dėl dviejų priežasčių: pirmiausia jie labiausiai panašūs į Jėzų, didžiausią jos širdies meilę, ir, antra, jie, kaip ir ji, vykdo misiją skelbti, liudyti ir pasauliui duoti Kristų. Dėl sutapdinimo ir sakramentinio supanašėjimo su Kristumi, Dievo ir Marijos Sūnumi, kiekvienas kunigas gali ir turi jaustis tikrai mylimuoju šios iškiliausios ir nuolankiausios Motinos sūnumi.

Vatikano II Susirinkimas kviečia kunigus žvelgti į Mariją kaip į tobulą savo gyvenimo pavyzdį ir šauktis jos kaip „vyriausiojo ir amžinojo Kunigo motinos, apaštalų karalienės ir jų tarnybos globėjos“. Kunigai – tęsia Susirinkimas – turi ją gerbti ir mylėti „sūnišku pamaldumu ir kultu“ (plg. Presbyterorum ordinis, 18). Šventasis Arso klebonas, kurį atmename šiais metais, mėgdavo kartoti, kad „Jėzus Kristus, atidavęs viską, ką galėjo mums duoti, kaip palikimą panoro palikti brangiausia, ką turėjo, būtent savo Motiną“ (Le curé d’Ars. Sa pensée – Son coeur. Présantes par ‘Abbé Bernard Nodet, éd. Xavier Mappus, Foi Vivante, 1966, p. 244). Tai galioja kiekvienam krikščioniui, mums visiems, tačiau ypač kunigams. Brangūs broliai ir seserys, melskimės, kad visų šiandienio pasaulio problemų sūkuryje Marija padėtų kunigams darytis panašiems į savo Sūnaus Jėzaus, savo meilės neįkainojamo lobio teikėjo, Gerojo Ganytojo, paveikslą. Marija, kunigų Motina, melski už mus!