Brangūs broliai ir seserys!

Artėja rugpjūčio pabaiga, o tai daugeliui reiškia vasaros atostogų pabaigą. Grįžtame prie kasdienės veiklos – ir kaip galėtume nepadėkoti Dievui už brangią kūrinijos dovaną, kuria galime mėgautis per atostogas ir ne tik jų metu! Įvairūs aplinkos griovimo reiškiniai ir gamtos katastrofos, deja, dažni žiniasklaidos objektai, primena būtinybę rodyti gamtai prideramą pagarbą, kad teisingas santykis su aplinka taip pat ženklintų kasdienį gyvenimą ir galėtų atsiskleisti jos vertė. Į tokias temas, pagrįstai susilaukiančias vyresnybės bei viešosios nuomonės dėmesio, reaguojama vis jautriau, tai liudija ir dažnesni susitikimai tarptautiniu lygiu.

Žemė yra brangi Kūrėjo dovana. Jis sumanė jos vidinę tvarką bei nurodė orientacines gaires, kurių kaip kūrinijos prievaizdai privalome laikytis. Būtent remdamasi tokiu suvokimu, Bažnyčia mano, kad aplinkos ir jos apsaugos klausimai glaudžiausiai susiję su žmogaus visapusiško vystymosi tema. Į šias problemas nekart atkreipiau dėmesį savo enciklikoje Caritas in veritate ir apie primygtinę moralinę būtinybę atnaujinti solidarumą (plg. 49) priminiau ne tik santykių tarp šalių, bet ir tarp pavienių žmonių srityje, mat Dievas gamtinę aplinką dovanojo visiems, o naudojimasis ja neatskiriamas nuo asmeninės atsakomybės visų žmonių, pirmiausia vargšų bei būsimųjų kartų, atžvilgiu (plg. 48). Bažnyčia, suvokdama bendrąją atsakomybę už kūriniją (51), ne tik skatina saugoti žemę, vandenį ir orą, kuriuos Kūrėjas dovanojo visiems, bet ir stengiasi apsaugoti žmogų nuo savigriovos. Mat „jei visuomenėje žmogiškoji ekologija gerbiama, iš to nauda ir aplinkos ekologijai“ (ten pat). Argi ne tiesa, kad beatodairiškas kūrinijos išnaudojimas prasideda tada, kai Dievas išstumiamas į paribį ar net neigiamas jo buvimas? Žmogui kaip kūriniui stokojant ryšio su Dievu, materija susiaurinama ligi savanaudiško turėjimo, žmogus tampa jos „galutine instancija“, o egzistencijos tikslu telieka noras skubiai susiglemžti kuo daugiau turto.

Kūrinija, Dievo protingai struktūruota materija, patikėta žmogui, kuris geba ją veikliai aiškinti bei formuoti, nelaikydamas savęs jos absoliučiu valdovu. Žmogus veikiau pašauktas kūriniją valdyti atsakingai, tausojamai ja naudotis siekdamas būtinų išteklių visų oriam gyvenimui. Padedama pačios gamtos bei remdamasi savo darbu ir išradingumu, žmonija tikrai pajėgi atlikti savo sunkią pareigą perduoti žemę ateinančioms kartoms tokios būklės, kad ir jos galėtų oriai gyventi ir ją toliau dirbti (plg. Caritas in veritate, 50). Norint tai įgyvendinti, būtina išplėtoti „tarp žmogaus ir aplinkos sandorą, turinčią atspindėti Dievo kuriamąją meilę“ (Žinia 2008 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 7), pripažįstant, kad visi esame kilę iš Dievo ir keliaujame pas jį. Labai svarbu, kad tarptautinė bendrija ir pavienės vyriausybės mokėtų duoti savo piliečiams tinkamų ženklų veiksmingai dėti pastangas, kad aplinka nebūtų išnaudojama jų nenaudai. Atvirai pateiktas ekonomines ir socialines visuotinių aplinkos išteklių naudojimo išlaidas turi padengti jų vartotojai, o ne kitos tautos ar ateities kartos. Aplinkos, išteklių ir klimato apsauga reikalauja, kad tarptautiniu lygmeniu visi atsakingieji imtųsi bendros veiklos ir būtų pasirengę darbuotis, laikydamiesi įstatymo bei solidarumo su silpniausiais mūsų planetos regionais (plg. Caritas in veritate, 50). Bendromis išgalėmis prisidėti prie žmogaus vystymosi mūsų dienų bei rytojaus tautų labui, prie visapusiško vystymosi, įkvėpto meilės tiesoje vertybių. Norint, kad tai įvyktų, dabartinį globalinio vystymosi modelį būtina peržiūrėti didesnės ir bendros atsakomybės už kūriniją linkme: to reikalauja ne tik aplinkos kritinė būklė, bet ir bado bei skurdo keliamas papiktinimas.

Brangūs broliai ir seserys, dėkokime Viešpačiui ir persiimkime šventojo Pranciškaus žodžiais iš „Saulės giesmės“: „Aukščiausias, visagalis, gerasis Viešpatie, Tau šlovė, garbė, didybė ir dėkojimas kiekvienas… Tešlovina Tave, mano Viešpatie, visi Tavieji sutvėrimai.“ Tai sako šventasis Pranciškus. Mes irgi melskimės bei gyvenkime tokių žodžių dvasia.