Brangūs broliai ir seserys!

Per šias trečiadienių katechezes apžvelgiu kai kurias Bažnyčios gyvenimo nuo jos ištakų asmenybes. Šiandien keletą žodžių norėčiau tarti apie vieną žymiausių XI a. asmenybių – šv. Petrą Damijoną, vienatvės mylėtoją ir sykiu bebaimį Bažnyčios vyrą, asmeniškai įsipareigojusį ano meto popiežių pradėtiems reformų darbams. Jis gimė 1007 m. Ravenoje, kilmingoje, bet neturtingoje šeimoje. Netekęs abiejų tėvų, vaikystėje patyrė nemažai sunkumų bei kančių, nepaisant to, kad sesuo Rozalinda stengėsi atstoti motiną, o jį įsisūnijo jo vyresnysis brolis Damijonas. Dėl šios priežasties jis vėliau imtas vadinti Petru Damijonu. Studijavo iš pradžių Faenzoje, paskui Parmoje, kur vėliau, sulaukęs 25 metų, įsitraukia į mokymą. Greta teisės, jis puikiai išmoko rašytojo meno – ars scribendi – ir, gerai pažindamas lotynų klasikus, tapo „geriausiu savo meto lotynų kalbos mokovu, vienu didžiausių lotyniškųjų viduramžių rašytojų“ (J. Leclercq. Pierre Damien, ermite er homme d’Église. Rom 1960, p. 172).

Petras Damijonas išsiskyrė įvairiais literatūros žanrais – laiškais ir pamokslais, hagiografijomis ir maldomis, eilėraščiais ir epigramomis. Imlumas grožiui skatino jį poetiškai kontempliuoti pasaulį. Petras Damijonas visatą suvokė kaip neišsemiamą „parabolę“ ir plačią simbolių erdvę – simbolių, nuo kurių ir reikia pradėti aiškinant vidinį gyvenimą ir dieviškąją bei antgamtinę tikrovę. Absoliutaus Dievo kontempliavimas laikantis tokio požiūrio apie 1034 m. paskatino jį palengva atsisveikinti su pasauliu ir jo laikinaisiais dalykais bei pasitraukti į Fonte Avelanos vienuolyną, įsteigtą vos prieš kelis dešimtmečius, tačiau jau pagarsėjusį savo griežtumu. Vienuoliams ugdyti jis parašė šventojo steigėjo Romualdo Raveniečio Vita ir sykiu įsipareigojo jo dvasingumui, pateikdamas savąjį eremitinės vienuolystės idealą.

Iškart pabrėžtina viena ypatybė: Fonte Avelanos eremas buvo pašvęstas šventajam kryžiui, o kryžius taps labiau už viską Petrą Damijoną žavėsiančiu krikščioniškuoju slėpiniu. „Kas nemyli Kristaus kryžiaus, tas nemyli Kristaus“, – sako jis (Sermo XVIII, 11, p. 117), o save apibūdina kaip „Petrus crucis Christi servorum famulus – Petras, Kristaus kryžiaus tarnų tarnas“ (Ep 9, 1). Kryžiui Petras Damijonas skiria nuostabias maldas, kuriose atskleidžia savo požiūrį į šį slėpinį, išsiskiriantį kosminiais matmenimis, apimančiais visą išganymo istoriją: „O palaimintasis Kryžiau, – sušunka jis, – tu garbinamas, skelbiamas ir gerbiamas patriarchų tikėjimo, pranašų pranašysčių, apaštalų teisiančiojo senato, pergalingos kankinių kariuomenės ir visų šventųjų minių“ (Sermo XLVIII, 14, p. 304). Brangūs broliai ir seserys, šventojo Petro Damijono pavyzdys teskatina ir mus visada laikyti kryžių aukščiausiuoju Dievo meilės žmogui aktu, kuriuo mums dovanotas išganymas.

Eremito gyvenimui praktikuoti šis didis vienuolis sukuria regulą, kurioje pirmiausia akcentuoja „eremo griežtumą“: vienuolyno tyloje vienuolis pašauktas gyventi dieninės ir naktinės maldos gyvenimą, paženklintą ilgų griežto pasninkavimo laikotarpių, privalo mokytis didžiadvasiškos broliškos artimo meilės ir nuolatinio pasirengimo paklusti vyresniajam. Studijuodamas ir kasdien apmąstydamas Šventąjį Raštą Petras Damijonas atranda mistines Dievo žodžio reikšmes bei peno savo dvasiniam gyvenimui. Šia prasme atsiskyrėlio celę jis vadina „pašnekesio kambariu, kur Dievas kalbasi su žmonėmis“. Eremito egzistencija jam yra krikščioniškojo gyvenimo viršūnė, „aukščiausia iš gyvenimo būvių“, nes vienuolis, dabar išsilaisvinęs iš visų saitų su pasauliu ir savuoju „aš“, „gauna Šventosios Dvasios avansą, ir jo siela laiminga susivienija su dangiškuoju Sužadėtiniu“ (Ep 18, 17; plg. 28, 43 ir t.). Net jei nesame vienuoliai, šiandien ir mums svarbu mokėti susikurti savyje tylą, kad išgirstume Dievo balsą, kad susirastume „pašnekesio kambarį“, kur su mumis kalba Dievas. Mokytis Dievo žodžio meldžiantis ir apmąstant yra gyvenimo kelias.

Šventasis Petras Damijonas, kuris pirmiausia buvo maldos, meditacijos ir kontempliacijos vyras, gerai išmanė ir teologiją: apmąstydamas įvairias mokymo temas, jis daro svarbias išvadas. Damijonas, pavyzdžiui, aiškiai bei gyvai dėsto mokymą apie Trejybę ir, remdamasis Biblijos ir Bažnyčios tėvų tekstais, jau remiasi trimis pamatinėmis sąvokomis, tapsiančiomis esminėmis ir Vakarų filosofijai, – processio, relatio ir persona (plg. Opusc. XXXVIII: PL CXLV, 633–642; ir Opusc. II ir III: ten pat, 41 ir t., 58 ir t.). Kadangi teologinė slėpinio analizė skatina apmąstyti vidinį Dievo gyvenimą ir nenusakomos meilės dialogą tarp trijų Asmenų, jis prieina prie asketinių išvadų, taikytinų bendruomeniniam gyvenimui ir santykiams tarp šia tema nesutariančių lotyniškųjų ir graikiškųjų krikščionių. Reikšmingų praktinių padarinių turi ir Kristaus asmens, į kurį krypsta visas Raštas, apmąstymas. „Pati žydų tauta, – pastebi Petras Damijonas, – tarsi nešė Kristų ant savo pečių“ (Sermo XLVI, 15). Todėl, priduria jis, Kristus turi būti vienuolio gyvenimo centras: „Kristus turi būti girdimas iš mūsų lūpų, Kristus turi būti regimas mūsų gyvenime, suvokiamas mūsų širdyje“ (Sermo VIII, 5). Vidinė vienybė su Kristumi yra ne tik vienuolių, bet ir visų pakrikštytųjų pareiga. Čia rimtai esame įspėjami neatiduoti savęs ligi galo kasdienybės veiklai, problemoms bei rūpesčiams, užmiršdami, kad mūsų gyvenimo centras tikrai turi būti Jėzus.

Bendrystė su Kristumi steigia tarp krikščionių meilės vienybę. 28-ajame laiške, genialiame traktate apie ekleziologiją, Petras Damijonas plėtoja gilią Bažnyčios kaip bendrystės teologiją. Jis rašo: „Kristaus Bažnyčia meilės saito suvienyta taip, kad ji, kaip daugianarė vienybė, mistiškai yra visa kiekviename atskirame naryje; dėl to visa visuotinė Bažnyčia pagrįstai vienaskaita vadinama Kristaus sužadėtine, ir kiekviena siela sakramentinio slėpinio galia laikoma Bažnyčia visa šio žodžio prasme.“ Tai svarbu: ne tik visa visuotinė Bažnyčia turi būti vieninga, bet ir visa Bažnyčia turi būti kiekviename iš mūsų. Tada individo tarnyba tampa „visuotinumo išraiška“ (Ep 28, 9–23). Tačiau Petro Damijono aiškinamos „šventosios Bažnyčios“ idealus paveikslas neatitinka jo meto tikrovės – ir jis tai gerai žinojo. Todėl be baimės atskleidžia vienuolynuose ir tarp dvasininkų klestinčią korupciją, gimusią pirmučiausia dėl to, kad pasaulietinė valdžia skirdavo į bažnytines tarnybas, o įvairūs vyskupai ir abatai elgdavosi su pavaldiniais labiau kaip valdovai negu kaip sielų ganytojai. Neretai jų moralinis gyvenimas nebūdavo pavyzdingas. Todėl 1057 m. Petras Damijonas su dideliu liūdesiu palieka vienuolyną ir, nors ir lydimas sunkumų, priima kvietimą tapti Ostijos kardinolu vyskupu, pradėdamas bendradarbiauti su popiežiais vykdant nelengvą Bažnyčios reformavimo užduotį. Jis suprato, kad kontempliacijos neužtenka, ir turėjo atsisakyti kontempliacijos grožio, kad prisidėtų prie Bažnyčios atnaujinimo. Tad Damijonas atsisakė atsiskyrėliško gyvenimo puikumo ir ryžtingai atliko daugybę kelionių bei misijų.

Dėl meilės vienuoliškajam gyvenimui po dešimt metų, 1067-aisiais, Petras Damijonas gavo leidimą grįžti į Fonte Avelaną ir atsisakė Ostijos vyskupijos. Tačiau trokštama ramybė ilgai netruko: jau po dvejų metų jis išsiunčiamas su užduotimi į Frankfurtą sutrukdyti Henrichui IV išsiskirti su žmona Berta. Dar po dvejų metų, 1071-aisiais, leidžiasi į Montekasiną pašventinti abatijos bažnyčios. 1072 m. pradžioje vyksta į Raveną atkurti taikos su tenykščiu arkivyskupu, remiančiu antipopiežių ir dėl to užtraukusį interdiktą miestui. Grįžtantį į atsiskyrėlišką gyvenimą Petrą Damijoną netikėta liga privertė sustoti Faenzos benediktinų vienuolyne Santa Maria Vecchia fouri porta, kur 1072 m. vasario naktį iš 22-osios į 23-iąją ir mirė.

Brangūs broliai ir seserys, didžiulė malonė, kad Viešpats Bažnyčios gyvenimui dovanojo tokį guvų, turtingą ir daugiasluoksnį asmenį, koks buvo Petras Damijonas. Ne kasdien atrasi tokių įžvalgių bei gyvų teologijos bei dvasingumo veikalų kaip atsiskyrėlio iš Fonte Avelanos. Jis buvo vienuolis iki kaulų smegenų, išsiskiriantis griežtumu, kuris mums šiandien net gali pasirodyti per didelis. Tačiau būtent per tai jis pavertė vienuoliškąjį gyvenimą iškalbingu Dievo valdžios liudijimu bei raginimu mums visiems laisvai ir nesileidžiant į kompromisus su blogiu žengti šventumo keliu. Su giedriu nuoseklumu ir dideliu griežtumu jis ėmėsi savo meto Bažnyčios reformos, visas savo dvasines ir fizines jėgas dovanojo Kristui ir Bažnyčiai, visada išlikdamas toks, kokiu pats save vadino, – „Petrus ultimus monachorum servus – Petras, menkiausias vienuolių tarnas“.