Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien dėmesį skirsime Rytų Bažnyčios vienuoliui Simeonui Naujajam Teologui, kurio raštai padarė didelę įtaką Rytų teologijai ir dvasingumui, pirmiausia mistinio susivienijimo su Dievu patyrimo klausimu. Simeonas Naujasis Teologas gimė 949 m. Paflagonijos (Mažoji Azija) Galatėjoje. Kilęs iš kilmingos šeimos, jau jaunystėje nuvyko į Konstantinopolį pradėti studijų bei stoti tarnauti imperatoriui. Tačiau jį menkai traukė perspektyvi civilinė karjera, todėl, genamas patirtų vidinių apšvietimų, ėmė dairytis žmogaus, kuris abejonių bei neryžtingumo kupinu metu galėtų nurodyti gaires ir padėti žengti vienijimosi su Dievu keliu. Tokiu dvasiniu vadovu tapo Simeonas Maldingasis (Eulabes), paprastas Konstantinopolio studitų vienuolyno vienuolis, davęs paskaityti traktatą „Dvasinis vienuolio Morkaus įstatymas“. Šiame tekste Simeonas Naujasis Teologas atrado mokymą, padariusį jam didelį įspūdį: „Jei trokšti dvasiškai išgyti, paisyk sąžinės. Daryk viską, ką ji tau sako, ir atrasi, kas bus tau naudinga.“ Nuo šios akimirkos jis, kaip pats sako, niekada neidavo miegoti nepaklausęs, ar sąžinė jam dėl ko nors nepriekaištauja.

Simeonas įstojo į studitų vienuolyną, tačiau ten jo mistiniai potyriai ir nepaprasta pagarba savo dvasiniam tėvui jam kėlė sunkumų. Jis persikėlė į nedidelį Šventojo Mamaso vienuolyną, irgi Konstantinopolyje, ir po trejų metų tapo jo galva (hegoumenos). Ten Simeonas intensyviai ieškojo dvasinio susivienijimo su Kristumi ir tokiomis pastangomis užsitarnavo didelį autoritetą. Įdomu, jog jis buvo pramintas „Naujuoju Teologu“, nors Tradicija titulą „teologas“ buvo rezervavusi dviem asmenybėms – evangelistui Jonui ir Grigaliui Nazianziečiui. Simeonas Naujasis Teologas patyrė nesupratingumo ir tremties dalią, tačiau Konstantinopolio patriarcho Serijo II buvo reabilituotas.

Paskutinius gyvenimo metus jis praleido šventosios Marinos vienuolyne, kur sukūrė didžiumą savo kūrinių, vis labiau garsėdamas savo mokymais bei stebuklais. Jis mirė 1022 m. kovo 12 d.

Žinomiausias iš jo mokinių Niketa Stetatos, surinkęs ir perrašęs Simeono raštus, parengė pomirtinį rinkinį ir parašė biografiją. Simeono kūryba apima devynis tomus: Teologinius, gnostinius ir praktinius skyrius, tris vienuoliams skirtų Katechezių tomus, du Teologinių bei etinių traktatų tomus ir Himnų tomą. Nevalia užmiršti ir jo gausių laiškų. Visi šie kūriniai iki mūsų dienų užima svarbią vietą vienuoliškoje Rytų Bažnyčios tradicijoje.

Simeonas savo apmąstymus telkia į Šventosios Dvasios buvimą pakrikštytuosiuose ir į būtinybę šią dvasinę tikrovę suvokti. Jis pabrėžia, kad krikščioniškasis gyvenimas yra artima ir asmeniška bendrystė su Dievu; dieviškoji malonė apšviečia tikinčiojo širdį ir veda prie Viešpaties mistiškojo regėjimo. Laikydamasis tokios krypties, Simeonas Naujasis Teologas tvirtina, jog tikrasis pažinimas kyląs ne iš knygų, bet iš dvasinio patyrimo, iš dvasinio gyvenimo. Dievas pažįstamas einant vidinio išskaistinimo keliu, kuris tikėjimo ir meilės galia prasideda su širdies atsivertimu, veda per gilią atgailą ir nuoširdų sielvartavimą dėl padarytų nuodėmių, siekiant susivienyti su Kristumi, džiaugsmo ir taikos šaltiniu, ir būti pripildytam jo buvimo šviesos. Simeonui toks dieviškosios malonės patyrimas yra ne ypatinga dovana, rezervuota vien mistikams, bet krikšto vaisius kiekvieno rimtas pastangas dedančio tikinčiojo gyvenime.

Tas momentas, brangūs broliai ir seserys, rimtai apmąstytinas! Šis šventas Rytų Bažnyčios vienuolis atkreipia mūsų visų dėmesį į dvasinį gyvenimą, slėpiningą Dievo buvimą mumyse, sąžinės nuoširdumą ir širdies nuskaistinimą, atsivertimą, kad Šventoji Dvasia tikrai būtų mumyse ir mus vestų. Rūpinantis savo fiziniu, žmogiškuoju ir intelektiniu brendimu, dar svarbiau neapleisti vidinio augimo, kurio esmę sudaro Dievo pažinimas, išmokstamas ne iš knygų, bet viduje ir per bendrystę su Dievu, siekiant patirti jo pagalbą kiekvieną akimirką ir visomis aplinkybėmis. Iš esmės šitai ir yra tai, ką Simeonas aprašo pasakodamas apie savo mistinį patyrimą. Dar jaunystėje, prieš vienuolyną, vieną naktį ilgai melsdamasis namie ir prašydamas Dievo pagalbos kovoje su pagundomis, jis pamatė, kaip kambarys prisipildė šviesos. Įstojus į vienuolyną, jam buvo pasiūlytos dvasinės knygos, iš kurių turėjo lavintis, tačiau skaitymas neatnešė ramybės, kokios ieškojo. Pasak jo paties žodžių, jis jautėsi kaip vargšas paukštelis be sparnų. Nemaištaudamas nuolankiai priėmė tokią padėtį, ir nuo tada vėl prasidėjo šviesos regėjimai. Norėdamas įsitikinti jų tikrumu, Simeonas tiesiai paklausė Kristaus: „Viešpatie, ar tu čia iš tikrųjų?“ Jis išgirdo širdyje nuaidėjusį teigiamą atsakymą ir jį apėmė didžiausia paguoda. „Tai buvo, – rašys jis vėliau, – pirmas kartas, kai Tu mane, sūnų palaidūną, palaikei vertu išgirsti Tavo balsą.” Vis dėlto net ir tas apreiškimas neatnešė visiškos ramybės. Simeonas vis savęs klausinėjo, ar toks potyris nelaikytinas iliuzija. Galiausiai vieną dieną nutiko tai, kas turėjo esminės reikšmės jo mistiniam patyrimui. Jis ėmė jaustis kaip „vargdienis“, „mylintis brolius“ (ptochos philadelphos). Aplink save matė daugybę jam bloga linkinčių priešų, tačiau juto didelę meilę jiems. Kaip tai paaiškinti? Akivaizdu, tokia meilė negalėjo rastis iš jo, bet turėjo išsiveržti iš kitokio šaltinio. Simeonas suvokė, jog ji kilo iš jame buvusio Kristaus, ir tada viskas paaiškėjo: jis turėjo patikimą įrodymą – meilės šaltinis buvo Kristaus buvimas jame ir meilės, pranokstančios mūsų asmeninius ketinimus, turėjimas rodo, jog mumyse yra meilės šaltinis. Tad, viena vertus, galime sakyti, kad Kristus į mus įžengia ne be tam tikro atvirumo meilei, tačiau, kita vertus, Jis tampa meilės šaltiniu ir mus perkeičia.

Brangūs bičiuliai, toks patyrimas šiandien mums kaip niekada svarbus ieškant kriterijų, turinčių mums parodyti, ar tikrai esame arti Dievo, ar Dievas yra čia ir gyvena mumyse. Dievo meilė mumyse auga, kai su juo liekame susivieniję melsdamiesi ir klausydamiesi jo žodžio, atverdami širdį. Vien dieviškoji meilė atveria mūsų širdį kitiems ir padaro mus imlius jų reikmėms, įgalindama visus laikyti broliais ir seserimis bei kviesdama meile atsakyti į neapykantą ir atleidimu – į įžeidimą.

Apmąstydami Simeono Naujojo Teologo asmenybę, galime įžvelgti dar vieną jo dvasingumo elementą. Žengiant jo pasiūlytu bei eitu asketinio gyvenimo keliu ir visą dėmesį sutelkus į vidinį gyvenimą, esmingai reikšmingas tampa vienuolyno dvasinis tėvas. Jaunasis Simeonas, kaip minėjome, pats buvo susiradęs tokį vadovą, kuris jam daug padėjo ir kurį jis labai gerbė ir tą pagarbą po jo mirties išreiškė viešai. Norėčiau pabrėžti, jog visiems – kunigams, pašvęstiesiems asmenims, pasauliečiams ir pirmiausia jaunimui – galioja kvietimas vadovautis patarimu gero dvasinio tėvo, gebančio lydėti gilios savižinos keliu ir kreipti į vienybę su Viešpačiu, idant jų gyvenimas vis labiau atitiktų Evangeliją. Norint eiti pas Viešpatį, visada reikia vadovavimo, dialogo. Negalime tenkintis vien savais apmąstymais. O ir mūsų tikėjimo bažnytiškumo prasmė yra galimybė būti vedamiems.

Baigdami Simeono Naujojo Teologo mokymą ir mistinę patirtį galime apibendrinti šitaip: nuoširdžiai ieškodamas Dievo, jis, nepaisydamas visų pasitaikiusių sunkumų ir jam skirtos kritikos, leidosi būti vedamas meilės. Jis pats tuo gyveno ir savo vienuolius mokė, jog kiekvienam Jėzaus mokiniui esminis dalykas yra augti meile. Tada augame Kristaus pažinimu, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).