Brangūs broliai ir seserys!

Poryt, spalio 9-ąją, švęsime 400-ąsias šventojo Jono Leonardžio, Dievo Motinos regulinių dvasininkų ordino steigėjo, 1938 m. balandžio 17 d. paskelbto šventuoju, 2006 m. rugpjūčio 6 d. farmacininkų globėju, metines. Jis atmenamas ir dėl savo didelio misijinio uolumo. Kartu su prelatu Juanu Bautista Vivesu ir jėzuitu Martinu de Funesu planavo įsteigti ypatingą Šventojo Sosto misijai vykdyti kongregaciją – Propaganda Fide ir prisidėjo prie jos bei vėlesnio Collegium Urbanum de Propaganda Fide atsiradimo. Šimtmečių tėkmėje Collegium tautoms evangelizuoti išugdė tūkstančius kunigų, iš kurių daugelis tapo kankiniais. Tai šviesus kunigas, į kurį kaip pavyzdį norėčiau atkreipti visų kunigų dėmesį šiais Kunigų metais. Jonas Leonardis mirė 1609 m. susirgęs gripu, kuriuo užsikrėtė rūpindamasis visais, Romos Campitelli kvartale tapusiais epidemijos aukomis.

Jonas Leonardis gimė 1541 m. Diečime (Diecimo), Lukos (Lucca) provincijoje, paskutinis iš septynių brolių ir seserų. Jo vaikystę ženklino tikėjimo ritmas, būdingas sveikai ir darbščiai šeimai, taip pat jis nuolat užsukdavo į gimtinės žolelių ir medikamentų krautuvę. Kai jam suėjo septyniolika, tėvas Joną Lukoje įrašė į reguliariuosius vaistininkų kursus, ketindamas padaryti jį vaistininku. Maždaug dešimtmetį jaunasis Jonas Leonardis dėmesingai ir rūpestingai lankė kursus. Tačiau įgijęs senosios Lukos Respublikos nuostatų numatomą oficialų pripažinimą, leidžiantį atidaryti nuosavą vaistinę, jis ėmė svarstyti, ar neatėjo laikas įgyvendinti nuo seno širdyje puoselėtą sumanymą. Rimtai apgalvojęs, nusprendė pasukti kunigystės keliu. Atsisakęs vaistininko amato ir tinkamai teologiškai pasirengęs, buvo įšventintas kunigu ir savo pirmąsias šv. Mišias paaukojo 1572 m. per Viešpaties Apsireiškimo šventę. Vis dėlto jis neišsižadėjo aistros farmacijai, nes jautė, kad vaistininko profesija leisianti jam pilnatviškai įgyvendinti savo pašaukimą – šventu gyvenimu perduoti žmonėms „Dievo vaistą“, nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, „visų daiktų matą“.

Įkvėptas įsitikinimo, jog visiems žmonėms šio vaisto reikia labiau už visus kitus, šventasis Jonas Leonardis pamėgino asmeninį susitikimą su Jėzumi padaryti pamatine savo egzistencijos prasme. „Būtina vėl pradėti nuo Kristaus“, – mėgdavo jis dažnai kartoti. Pirmenybė Kristui visa kito atžvilgiu tapo jo sprendimų bei veiklos konkrečiu kriterijumi, pradu, kuriuo rėmėsi jo kunigiškoji veikla tais laikais, kai Bažnyčioje kilo didžiulis ir platus dvasinio atsinaujinimo sąjūdis, pažadintas naujų vienuoliškųjų institutų ir šviesaus liudijimo tokių šventųjų kaip Karolis Boromiejus, Pilypas Neris, Ignacas Lojola, Juozapas Kalasantas, Kamilis Lelietis ir Aloyzas Gonzaga. Jis karštai ėmėsi vaikų apaštalavimo per Krikščioniškojo mokymo draugiją bei subūrė grupę jaunuolių, su kuriais 1574 m. rugsėjo 1 d. įsteigė Švenčiausiosios Mergelės reformuotųjų kunigų kongregaciją, vėliau pavadintą Dievo Motinos regulinių dvasininkų ordinu. Savo mokinius jis mokė „priešais dvasios akis turėti vien nukryžiuoto Jėzaus Kristaus garbę, tarnystę ir šlovę“ ir kaip geras vaistininkas, įpratęs tiksliai dozuoti gydomąją priemonę pagal kokį nors matą, pridurdavo: „Šiek tiek aukščiau kilstelėkite širdis į Dievą ir juo matuokite daiktus.“

Akinamas apaštališkojo uolumo, Jonas Leonardis 1605 m. gegužės mėnesį ką tik išrinktam popiežiui Pauliui V nusiuntė „Atmintinę“, kurioje išdėstė autentiško Bažnyčios atsinaujinimo kriterijus. Jo manymu, „būtina, kad visi, kurie siekia reformuoti žmonių papročius, pirmiausia ieškotų Viešpaties šlovės“, kuri, pasak jo, turi suspindėti „per sveiką gyvenimą ir iškilius papročius“, idant „šie labiau negu prievarta švelniai išjudintų reformas“. Toliau jis atkreipia dėmesį: „Kas nori rimtos religinės ir moralinės reformos, kaip geras vaistininkas pirmiausia turi rūpestingai diagnozuoti Bažnyčią kamuojančias negeroves, kad kiekvienai gydyti skirtų tinkamiausias priemones.“ Taip pat pabrėžia, jog „Bažnyčios atsinaujinimas turėtų paliesti ir vadovus, ir pavaldinius, viršuje ir gilumoje.“ Ragindamas popiežių „visuotinai reformuoti Bažnyčią“, jis, to siekdamas, rūpinosi tautos krikščioniškuoju ugdymu, pirmiausia mažų vaikų, „kurie nuo pat pirmųjų metų mokytini krikščioniškojo tikėjimo tyrumo ir šventųjų papročių“.

Brangūs broliai ir seserys, šviesi šio šventojo asmenybė pirmiausia kviečia kunigus ir visus krikščionis siekti „aukšto krikščioniškojo gyvenimo mato“, kurį sudaro šventumas, kiekvieno pagal jo luomą. Juk autentiškas bažnytinis atsinaujinimas gali kilti tik iš ištikimybės Kristui. Anais metais, kultūrinei ir socialinei plotmei pereinant iš XVI į XVII amžių, ėmė ryškėti išankstinės prielaidos būsimosios šiuolaikinės kultūros, paženklintos tikėjimo ir proto netikusio perskyrimo, kurio vienas iš neigiamų vaisių buvo Dievo nustūmimas į pakraštį, lydimas iliuzijos, kad žmogus gali būti visiškai autonomiškas, rinktis gyventi taip, „tarsi Dievo nebūtų“. Tai mano nekart aiškinta šiuolaikinio mąstymo krizė, dažnai pasireiškianti reliatyvizmo formomis. Jonas Leonardis suvokė, kas gali išgydyti iš tokios dvasinės negerovės, ir apibendrino tai pasakymu: „Pirmiausia Kristus“, Kristus širdies, istorijos ir kosmoso centre. Taip pat tvirtai pareiškė: žmonijai nepaprastai reikia Kristaus, nes jis yra mūsų „matas“. Nėra nė vienos srities, kuri būtų nepaliesta jo jėgos; nėra negerovės, nuo kurios jame nebūtų rasta gydomosios priemonės, nėra problemos, kurios jam būtų neįmanoma išspręsti. „Arba Kristus, arba nieko!“ – štai jo receptas visoms dvasinėms ir socialinėms reformoms.

Išryškinti norėčiau dar vieną šventojo Jono Leonardžio dvasingumo aspektą. Ne viena proga jis pabrėžė, kad su Kristumi gyvai susitinkama jo Bažnyčioje, kuri šventa, bet trapi, įsišaknijusi istorijoje ir kartais niūri, nes kviečiai auga kartu su raugėmis (plg. Mt 13, 30), tačiau visada yra išganymo sakramentas. Jis gerai suvokė, jog Bažnyčia – tai Dievo dirva (plg. Mt 13, 24), ir todėl nesipiktindavo jos žmogiškosiomis silpnybėmis. Norėdamas pasipriešinti raugėms, jis apsisprendė būti geru kviečio grūdu, tai yra mylėti Kristų Bažnyčioje ir savo pastangomis prisidėti, kad ji vis labiau taptų ženklu, leidžiančiu jį išvysti. Bažnyčią, jos žmogiškąjį trapumą, bet sykiu ir jos kaip Dievo dirvos būtį, Jonas Leonardis labai realistiškai laikė Dievo priemone žmonijos išganymo labui. Ir ne tik. Iš meilės Kristui jis uoliai stengėsi apvalyti Bažnyčią, padaryti ją gražesnę ir šventesnę. Suvokė, jog kiekviena reforma turi vykti Bažnyčioje, bet niekada prieš Bažnyčią. Tuo šventasis Jonas Leonardis tikrai išsiskyrė, o jo pavyzdys išliks aktualus visada. Kiekviena reforma neabejotinai susijusi su struktūromis, tačiau pirmiausia turi pasiekti tikinčiųjų širdis. Tiktai šventieji, vyrai ir moterys, vadovaujami Šventosios Dvasios ir pasirengę radikaliems bei drąsiems sprendimams Evangelijos dvasia, atnaujina Bažnyčią ir esmingai prisideda prie geresnio pasaulio statydinimo.

Brangūs broliai ir seserys, šventojo Jono Leonardžio gyvenimą nuolatos lydėjo spindintis Jėzaus „šventasis Veidas“, saugomas ir gerbiamas Lukos katedroje bei tapęs jį gaivinusio tikėjimo iškalbingu simboliu ir neabejotina santrauka. Kaip apaštalas Paulius, užkariautas Kristaus, jis savo mokiniams ir visiems mums parodė kristocentrinį idealą, dėl kurio „būtina atsisakyti visų interesų ir laikytis vien tarnystės Dievui“, priešais dvasios akis turint „vien nukryžiuoto Jėzaus Kristaus garbę, tarnystę ir šlovę“. Greta Kristaus veido jis žvilgsnį kreipdavo ir į motinišką Marijos veidą. Mariją jis pasirinko savo ordino globėja, jam ji buvo mokytoja, sesuo ir motina, kurios nuolatinę globą visados patirdavo. Šio „įstabaus Dievo vyro“ pavyzdys ir užtarimas ypač šiais Kunigų metais teakina ir tedrąsina kunigus ir visus krikščionis karštai ir entuziastingai gyventi savo pašaukimu.