Brangūs broliai ir seserys!

Petro Garbingojo asmenybė, kurią norėčiau pristatyti šiandienėje katechezėje, grąžina mus į garsiąją Kliuni (Cluny) abatiją, prie jos „taurumo“ (decor) ir „spindesio“ (nitor) – vartojant jos tekstuose dažniausiai pasitaikančius žodžius – taurumo ir spindesio, kuriais pirmiausia išreiškiamas liturgijos grožis, tinkamiausias kelias pasiekti Dievą. Tačiau labiau negu šie aspektai didžiųjų Kliuni abatų šventumą mums primena Petro asmenybė: popiežius Grigalius VII 1080 m. pareiškė, jog Kliuni „nebuvo nė vieno abato, kuris nebūtų buvęs šventasis“. Tarp jų yra ir Petras Garbingasis, sujungęs savyje visas savo pirmtakų dorybes, nors Kliuni, palyginti su tokiais naujais ordinais kaip cistersai (Cîteaux), jau juntami kai kurie krizės simptomai. Petras yra įstabus griežto sau ir supratingo kitų atžvilgiu asketo pavyzdys. Jis gimė 1094 m. Overnė (Auvergne) srityje Prancūzijoje ir dar vaikystėje įstojo į Sosijanžo (Sauxillanges) vienuolyną, kur davė vienuolio įžadus ir vėliau tapo prioru. 1122 m. buvo išrinktas Kliuni abatu ir šias pareigas ėjo iki mirties, kuri, kaip jis ir troško, ištiko jį 1156 m. Kalėdų dieną. „Ramybės draugas ramybės dieną atrado savo ramybę Dievo šlovėje“, – rašė jo biografas Rudolfas (Vita, I, 17; PL 189, 28).

Petrą pažinojusieji pabrėždavo jo romumą, vidinę pusiausvyrą, savitvardą, teisingumą, sąžiningumą ir ypatingą polinkį tarpininkauti. „Iš prigimties esu atlaidus, – rašė jis. – Be to, mane skatina įprotis atleisti. Esu pratęs pakelti ir atleisti“ (Ep. 192: The Letters of Peter the Venerable. Harvard University Press, 1967, p. 446). Jis taip pat sakė: „Su tais, kurie nekenčia taikos, visada, kiek išgalime, sugyvenkime taikiai“ (Ep. 100: op. cit., p. 261). Toliau: „Nesu vienas iš tų nepatenkintųjų savo dalia,.. kurių dvasia nuolatos baiminasi ar abejoja ir kurie dejuoja, jog visi kiti ilsisi, tuo tarpu jie vieninteliai dirba“ (Ep. 182, p. 425). Būdamas jautraus ir malonaus būdo, jis mokėjo meilę Viešpačiui jungti su švelnumu šeimos nariams, pirmiausia motinai, bei draugams. Jis puoselėjo draugystę, ypač su savo vienuoliais, kurie būdami tikri, kad bus priimti bei suprasti, patikėdavo jam savo mintis. Pasak biografo, „jis neniekino ir neatstūmė nė vieno“ (Vita, I, 3: PL 189, 19); „visiems atrodydavo mielas ir savo įgimtu gerumu atviras“ (ten pat, I, 1: PL 189, 17).

Galėtume sakyti, kad šis šventasis abatas vienuoliams bei krikščionims yra pavyzdys ir mūsų laikais, paženklintais karštligiško gyvenimo ritmo, kai neretai pasitaiko nepakantos ir negebėjimo bendrauti, susiskaldymo ir konfliktų. Jo liudijimas kviečia mus mokytis meilę Dievui jungti su meile artimui ir nenuilstamai vis iš naujo megzti brolybės ir susitaikymo ryšius. Būtent taip elgdavosi Petras Garbingasis, priverstas vadovauti Kliuni vienuolynui dėl įvairių priežasčių ne itin ramiais laikais, sėkmingai derindamas griežtumą ir didelį žmogiškumą. Jis mėgdavo sakyti: „Iš žmogaus galima daugiau sulaukti jį pakenčiant, negu erzinant skundimusi“ (Ep. 172: op. cit., p. 409). Tarnybiniais reikalais Petrui tekdavo dažnai keliauti į Italiją, Angliją, Vokietiją ir Ispaniją. Jam būdavo sunku priverstinai atsisakyti kontempliatyviosios tylos. Jis prisipažino: „Lakstau iš vienos vietovės į kitą, nusiplūkiu iki uždusimo, nerimauju, kankinuosi, kad tąsomas tai čia, tai ten; vieną akimirką mano dvasia rūpinasi savo reikalais, kitą – kitų ne be didelio sielos susierzinimo“ (Ep. 91: op. cit., p. 233). Nors turėjo laviruoti tarp Kliuni supusių galybių bei viešpatysčių, saiko jausmas, didžiadvasiškumas bei realistiškumas jam vis dėlto padėjo išlaikyti įprastinę ramybę. Tarp asmenybių, su kuriomis jis bendravo, buvo Bernardas Klervietis, su kuriuo, nepaisant skirtingo temperamento ir skirtingų lūkesčių, jį siejo vis stiprėjanti draugystė. Bernardas laikė Petrą Garbingąjį „svarbiais reikalais užsiėmusiu vyru“ ir rodė jam didelę pagarbą (Ep. 147. Ed. Scriptorium Claravallense, Milano 1986, VI/1, p. 658–660), tuo tarpu Petras Garbingasis Bernardą pavadino „Bažnyčios šviesuliu“ (Ep. 164, p. 396), „tvirta ir spindinčia vienuolių luomo ir visos Bažnyčios kolona“ (Ep. 175, p. 418).

Kupinas gyvo bažnytinio jausmo, Petras Garbingasis patvirtino, kad krikščioniškosios tautos reikalai turėtų „kuo giliausiai“ rūpėti visiems, kurie yra „Kristaus Kūno nariai“ (Ep. 164: op. cit., p. 397). Jis pridūrė: „Tas nemaitinamas Kristaus Dvasios, kuris nejaučia Kristaus Kūno žaizdų“, kad ir kur jos būtų daromos (ten pat). Negana to, jam rūpėjo ir Bažnyčiai nepriklausantieji, pirmiausia žydai ir musulmonai: kad pastarieji būtų geriau pažinti, jis net nurodė išversti Koraną. Vienas mūsų laikų istorikas pastebi: „Turint prieš akis viduramžių žmonių – net ir iškiliausiųjų – nenuolaidumą, čia įstabus ir iškilus jautrumo, išugdyto krikščioniškosios artimo meilės, pavyzdys“ (J. Leclercq. Pierre le Vénérable. Abbaye S. Wandrille 1946). Kiti brangūs krikščioniškojo gyvenimo aspektai jam buvo meilė Eucharistijai ir pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Apie Švenčiausiąjį Sakramentą jis mums paliko puslapių, „kurie yra visų laikų raštijos apie Eucharistiją šedevras“ (ten pat), o apie Dievo Motiną užrašė pamokomų apmąstymų, nuolatos ją artimai siedamas su Atpirkėju Jėzumi ir jo išganomuoju darbu. Užtenka pacituoti šiuos nepakartojamus, įkvėptus iškilius žodžius: „Būk pasveikinta, palaimintoji Mergele, privertusi prakeiksmą pasitraukti. Būk pasveikinta, Aukščiausiojo Motina, romiausiojo Avinėlio Nuotaka. Nugalėjai žaltį, kirtai jam per galvą, kai tavo pagimdytasis Dievas jį sunaikino… Spindinti ryto Žvaigžde, išsklaidanti vakaro šešėlius, Aušra, einanti pirma saulės, Diena, nepažįstanti nakties… prašyk iš tavęs gimusio Dievo, kad jis išsklaidytų mūsų nuodėmę ir atleidęs suteiktų mums malonės ir šlovės“ (Carmina: PL 189, 1018–1019).

Petras Garbingasis taip pat mėgo literatūrinę veiklą ir turėjo tam talentą. Jis užrašinėdavo mintis įsitikinęs, jog plunksna yra nelyginant plūgas, ant „popieriaus barstantis žodžio sėklas“ (Ep. 20, p. 38). Nors ir nebuvo sistemingas teologas, laikytinas dideliu Dievo slėpinio tyrinėtoju. Jo teologija šaknijasi maldoje, pirmiausia liturgijoje, o iš Kristaus slėpinių jam artimiausias buvo Atsimainymo slėpinys, kuriuo į priekį užbėgama Prisikėlimui. Būtent jis Kliuni vienuolyne įvedė tokią šventę ir parengė tam ypatingą officium, kuriame atsispindi būdingas teologinis Petro ir Kliuni ordino pamaldumas, visiškai nukreiptas į šlovingąjį Kristaus veidą (gloriosa facies) ir atrandantis jame motyvą tam karštam džiaugsmui, kuriuo jis išsiskyrė ir kurį skleidė vienuolyno liturgijoje.

Brangūs broliai ir seserys, šis šventas vienuolis tikrai yra didis vienuoliškojo šventumo, maitinamo benediktiniškosios tradicijos šaltinių, pavyzdys. Vienuolio idealas jam buvo „atkakliai sekti Kristumi“ (Ep. 53, op. cit., p. 161), gyvenant klauzūroje „vienuoliškojo nuolankumo“ (ten pat) ir darbštumo dvasia, supamam tylios kontempliacijos ir Dievo nuolatinio garbinimo aplinkos. Petro Kliuniečio akimis, pirmutinis ir svarbiausias vienuolio užsiėmimas yra garbingas liturgijos šventimas – „dangiškasis ir iš visų naudingiausias darbas“ (Statuta, I, 1026), kupinas skaitinių, apmąstymų, asmeninių maldų ir saikingai atliekamos atgailos (plg. Ep. 20: op. cit., p. 40). Tada visas gyvenimas bus persunktas gilios meilės Dievui ir artimui, meilės, besireiškiančios nuoširdžiu atvirumu artimui, atleidimu ir taikos siekimu. Baigdami galėtume pasakyti: nors šią kasdienio darbo lydimą gyvenseną šventasis Benediktas laikė vienuolio idealu, ji svarbi mums visiems, labai tinkama krikščioniui, trokštančiam būti tikru Kristaus mokiniu ir išsiskiriančiam savo atkakliu prisirišimu prie jo, nuolankumu, darbštumu ir gebėjimu atleisti bei susitaikyti.