Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau jums pakalbėti apie ankstesnėse katechezėse jau minėtą monastinį sąjūdį, buvusį labai reikšmingą viduramžiais. Turiu galvoje Kliuni (Cluny) ordiną, kuris XII a. pradžioje, savo didžiausio pasklidimo laikotarpiu, vienijo kone 1200 vienuolynų. Tikrai įspūdingas skaičius! Lygiai prieš 1100 metų, 910-aisiais, Vilhelmo I Pamaldžiojo, Akvitanijos hercogo, dovanos dėka Kliuni buvo įsteigtas ir abatui Bernonui vadovauti patikėtas vienuolynas.

Tais laikais prieš kelis šimtmečius sulig šventuoju Benediktu suklestėjusi vienuolystė dėl įvairių priežasčių labai sumenko: tai, be kita ko, lėmė nepastovūs politiniai ir socialiniai santykiai, sąlygoti į Europos tinklą neįsirikiavusių tautų nuolatinių invazijų ir niokojimų, paplitęs skurdas ir pirmiausia abatijų priklausomybė nuo vietinių valdovų, kontroliuodavusių viską, kas būdavo jų kompetencijai priklausančioje teritorijoje. Tokioje aplinkoje Kliuni buvo vienuoliškojo gyvenimo gilaus atnaujinimo siela, troškusi grąžinti vienuolystę prie pirminio įkvėpimo.

Kliuni buvo atkurtas šventojo Benedikto regulos, papildytos kitų reformuotojų adaptacijomis, laikymasis. Pirmiausia norėta laiduoti pagrindinį vaidmenį, kuris krikščioniškajame gyvenime turi tekti liturgijai. Kliuni vienuoliai noriai ir labai rūpestingai švęsdavo Valandų liturgiją, giedodavo psalmes, rengdavo maldingas ir iškilmingas procesijas bei švęsdavo šventąsias Mišias. Jie skatino sakralinę muziką, troško, kad architektūra ir menas prisidėtų prie apeigų grožio ir iškilmingumo, praturtino liturginį kalendorių ypatingomis šventėmis, kaip antai, neseniai lapkričio pradžioje mūsų švęsta Visų Šventųjų švente, stiprino Mergelės Marijos gerbimą. Liturgijai skirta tokia didelė reikšmė todėl, kad Kliuni vienuoliai buvo įsitikinę, jog per ją dalyvaujama dangiškojoje liturgijoje. Jie taip pat jautė pareigą prie Dievo altoriaus užtarti gyvuosius ir mirusiuosius, nes daugybė tikinčiųjų primygtinai prašydavo prisiminti juos savo maldose. Apskritai Vilhelmas I Pamaldusis kaip tik dėl šios priežasties ir troško abatijos atsiradimo. Sename dokumente, kuriame paliudijamas jos įsteigimas, parašyta: „Šia dovana nustatau, kad Kliuni šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus garbei būtų pastatydintas vienuolynas reguliariesiems vienuoliams ir kad ten rinktųsi vienuoliai, gyvenantys pagal šventojo Benedikto regulą <…>, kad ten su prašymais bei maldavimais leistųsi į garbingą maldos prieglobstį ir, kupini didžiulio troškimo ir vidinės ugnies, ieškotų dangiškojo gyvenimo ir uoliai į Viešpatį kreiptų maldas, nuolankius ir maldaujančius prašymus.“ Maldos aplinkai išlaikyti bei skatinti Kliuni regula akcentavo tylos svarbą. Tokiai drausmei vienuoliai noriai paklusdavo, nes buvo įsitikinę, kad jų trokštamų dorybių tyrumas reikalavo vidinio ir nuolatinio susikaupimo. Nenuostabu, kad Kliuni vienuolynas netrukus ėmė garsėti šventumu ir daug kitų vienuoliškųjų bendruomenių nusprendė laikytis jo regulos. Daugelis kunigaikščių ir popiežių prašė Kliuni abatų skleisti savo reformą, todėl netrukus radosi tankus su Kliuni atitinkamais teisiniais saitais ar savotiška charizmine naryste susijusių vienuolynų tinklas. Taip įvairiuose Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Vengrijos regionuose pradėjo ryškėti dvasinės Europos kontūrai.

Kliuni sėkmę pirmiausia lėmė ne tik ten puoselėtas didžiulis dvasingumas, bet ir kai kurios kitos jo skleidimąsi skatinusios sąlygos. Priešingai negu anksčiau, Kliuni vienuolynas ir nuo jo priklausančios bendruomenės pripažinti esą nepriklausomi nuo vietos vyskupo jurisdikcijos ir tapo tiesiogiai pavaldūs popiežiui. Tai suartino su Petro Sostu, ir kaip tik dėl popiežių teikiamos apaugos bei padrąsinimų taip greitai galėjo paplisti Kliuni reformos siekti tyrumo ir ištikimybės idealai. Be to, priešingai praktikai kitose vietovėse, abatai būdavo renkami be menkiausio pasaulietinės vyresnybės poveikio. Kliuni ir gausių priklausomų bendruomenių vadovai tikrai būdavo iškilios asmenybės: abatas Odonas Kliunietis, apie kurį katechezėje kalbėjau prieš du mėnesius, tokios garsios figūros kaip Emardas, Majolas, Odilonas ir pirmiausia Hugonas Didysis, savo tarnybą vykdę ilgą laiką ir taip laidavę pradėtosios reformos stabilumą ir nuolatinį plitimą. Greta Odono, Majolas, Odilonas ir Hugonas irgi gerbiami kaip šventieji.

Kliuni reforma ne tik apvalė ir iš naujo pažadino vienuoliškąjį gyvenimą, bet ir teigiamai paveikė pasaulinės Bažnyčios gyvenimą. Evangelinio tobulumo siekimas paskatino kovoti su dviem didelėmis negerovėmis, tuo metu kamavusiomis Bažnyčią, – su simonija, t. y. pastoracinių tarnybų įgijimu už užmokestį, ir su diecezinės dvasininkijos amoralumu. Kliuni abatai, turėję dvasinį autoritetą, bei Kliuni vienuoliai, tapdavę vyskupais, o kai kurie net popiežiais, buvo svarbiausi tikrai įspūdingo dvasinio atsinaujinimo sąjūdžio veikėjai. Netrūko nė vaisių: vėl imta branginti ir praktikuoti kunigų celibatą, bažnytinėms tarnyboms įgyti atsirado skaidresnės procedūros.

Reikšminga buvo ir nauda, kurią visuomenei davė Kliuni reformos įkvėpti vienuolynai. Epochoje, kai vargstančiaisiais rūpindavosi vien bažnytinės institucijos, karštai praktikuota artimo meilė. Neturtingiems keliauninkams ir piligrimams, keliaujantiems kunigams ir vienuoliams, visiems, kurie užeidavo ir paprašydavo maisto bei pastogės kelioms dienoms, svetingai priimti visuose namuose laikytas išmaldininkas. Ne mažiau svarbios buvo dvi kitos Kliuni skatintos viduramžių kultūrai tipiškos institucijos – vadinamosios „Dievo paliaubos“ ir „Dievo taika“. Smurto ir keršto manijos paženklintame amžiuje „Dievo paliaubos“ ilgai laiduodavo karinių veiksmų nutraukimą. Tam būdavo pasirenkamos religinės šventės ir tam tikros savaitės dienos. „Dievo taika“, grasinant kanonine bausme, reikalauta gerbti bejėgius žmones ir šventąsias vietas.

Europos tautos per tokį ilgą brandos procesą vis aiškiau suvokė du pagrindinius visuomenės statydinimo elementus – žmogaus asmens vertę ir pirminį taikos gėrį. Tai galiojo ir kitoms vienuoliškosioms fundacijoms, mat Kliuni vienuolynai turėjo daug nuosavybės, kuri, rūpestingai ir vaisingai naudojama, prisidėdavo prie ūkio plėtros. Greta rankų darbo netrūkdavo ir kai kurios viduramžių vienuoliams būdingos kultūrinės veiklos, kaip antai, mokyklų vaikams, dėmesio bibliotekoms, skriptoriumų knygoms perrašinėti.

Sparčiai formuojantis Europos tapatybei, plačiose Europos žemyno srityse Kliuni patirtis prieš 1000 metų skleidė savo reikšmingą ir vertingą indėlį. Kliuni priminė dvasios gėrybių primatą, neleido užgesti Dievo dalykų troškimui, ugdė taikos dvasią. Brangūs broliai ir seserys, melskimės, kad visi, kuriems rūpi tikrasis humanizmas ir Europos ateitis, mokėtų iš naujo atrasti, branginti ir ginti turtingą kultūrinį ir religinį anų šimtmečių paveldą.