Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien susipažinsime su dar vienu XII a. benediktinų vienuoliu. Jo vardas – Rupertas iš Doico (Deutz). Doicas – miestas netoli Kelno (Köln), jame buvo įsikūręs garsaus vienuolyno centras. Rupertas pats pasakoja apie savo gyvenimą viename svarbiausių savo veikalų „Žmogaus Sūnaus šlovė ir garbė“, kuriame iš dalies komentuojama Mato evangelija. Jau vaikystėje jis buvo priimtas oblatu į Šv. Lauryno benediktinų vienuolyną Lježe (Liège), laikantis ano meto papročio vieną sūnų patikėti auklėti vienuoliams, taip jį dovanojant Dievui. Rupertas visada mėgo vienuoliškąjį gyvenimą. Netrukus išmoko lotynų kalbą, kad galėtų studijuoti Bibliją ir mėgautis liturginėmis apeigomis. Jis išsiskyrė pilnatvišku moraliniu tiesumu bei stipriu prisirišimu prie Šventojo Petro Sosto.

Jo laikus ženklino konfliktai tarp popiežiaus ir imperatoriaus dėl vadinamojo „investitūros ginčo“, popiežiui, kaip jau minėjau kitose katechezėse, mėginant sutrukdyti, kad vyskupų paskyrimas bei jų jurisdikcijos vykdymas priklausytų nuo civilinės vyresnybės, kuri dažniausiai vadovaudavosi politiniais bei ekonominiais ir tikrai ne pastoraciniais motyvais. Lježo vyskupas Otbertas priešinosi popiežiaus nurodymams ir Šv. Lauryno vienuolyno abatą Berengarijų dėl šio ištikimybės popiežiui ištrėmė. Tame vienuolyne gyvenęs Rupertas nesvyruodamas nusekė paskui abatą į tremtį ir tik Otbertui grįžus į bendrystę su popiežiumi vėl parvyko į Lježą bei sutiko tapti kunigu. Iki to laiko jis vengė priimti šventimus iš su popiežiumi nesutariančio vyskupo. Rupertas mus moko, jog, Bažnyčioje kilus nesutarimui, rėmimasis petriškąja tarnyba laiduoja ištikimybę sveikam mokymui ir dovanoja ramybę bei vidinę laisvę. Po ginčo su Otbertu jis dar du kartus buvo priverstas palikti vienuolyną. 1116 m. priešininkai jį net padavė į teismą. Nors ir visiškai išteisintas, Rupertas panoro kuriam laikui pasitraukti į Zygburgą (Siegburg), tačiau, vėl grįžus į Lježo vienuolyną, polemika nesiliovė, tad jis nusprendė galutinai įsikurti Vokietijoje. 1120 m. paskirtas Doico abatu, šias pareigas ėjo iki savo mirties 1129 m. Iš Doico buvo išvykęs tik vieną kartą – kaip piligrimas keliaudamas į Romą 1124 m.

Rupertas buvo produktyvus rašytojas, paliko daugybę kūrinių, labai įdomių ir šiandien – dar ir dėl to, kad dalyvavo savo meto įvairiose svarbiose teologinėse diskusijose. Jis, pavyzdžiui, ryžtingai įsikišo į ginčą dėl Eucharistijos, pasibaigusį Berengarijaus Tūriečio pasmerkimu 1077 m. Šis per siaurai aiškino Kristaus buvimą Eucharistijos sakramente, apibrėždamas jį vien kaip simbolinį. „Transsubstanciacijos“ terminas dar nebuvo vartojamas Bažnyčios kalboje, tačiau Rupertas, taikydamas kartais drąsius posakius, tapo ryžtingu Eucharistijos tikrovės gynėju, pirmiausia kūrinyje De divinis oficiis, ryžtingai patvirtinusiu tolydumą tarp Kristaus – įsikūnijusio Dievo Žodžio – Kūno ir Kūno, esančio eucharistiniuose duonos ir vyno pavidaluose. Brangūs broliai ir seserys, manau, jog čia turime pamąstyti ir apie savo laikus. Juk ir šiandien gresia pavojus iškreiptai suprasti realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Taip atsitinka Eucharistiją laikant vien bendrystės, socializacijos apeigomis ir lengvai užmirštant, kad Eucharistijoje su savo prisikėlusiu Kūnu tikrai esti prisikėlęs Kristus, tas, kuris atiduoda save į mūsų rankas, kad ištrauktų mus iš mūsų pačių, įtrauktų į savo nemirtingą kūną ir taip nuvestų į naują gyvenimą. Šis didis slėpinys, kad Viešpats visa savo tikrove yra eucharistiniuose pavidaluose, yra vis iš naujo šlovintinas bei mylėtinas slėpinys! Čia norėčiau pacituoti Katalikų Bažnyčios katekizmo žodžius, perteikiančius du tūkstančius metų vykusių tikėjimo ir teologinių apmąstymų vaisius: „Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra nepakartojamas. <…> Švenčiausiajame Eucharistijos sakramente tikrai, realiai ir substanciškai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus. Šitas buvimas vadinamas realus ne išimtine prasme, tarsi kitoks buvimas nebūtų realus, bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus – Dievas ir žmogus – čia yra visas ir nedalomas“ (KBK, 1374). Prie šios tikslios formuluotės savo apmąstymais prisidėjo ir Rupertas.

Kitas ginčas, į kurį įsivėlė Doico abatas, – tai problema, kaip suderinti Dievo gerumą bei visagalybę su blogio egzistavimu. Jei Dievas yra visagalis ir geras, kaip paaiškinti blogio tikrovę? Rupertas reagavo į poziciją, kurios laikėsi Lano (Laon) teologinės mokyklos mokytojai, filosofiniais samprotavimais Dievo valioje atskyrę „pritarimą“ ir „leidimą“ ir padarę išvadą, kad Dievas leidžia vykti blogiui jam nepritardamas ir, vadinasi, jo nenorėdamas. O Rupertas atsisako taikyti filosofiją, kurią laiko nepakankama tokios didelės problemos akivaizdoje, ir tiesiog lieka ištikimas Biblijos pasakojimui. Jis remiasi Dievo gerumu, tiesa, kad Dievas yra be galo geras ir tegali trokšti tik gero. Taip blogio šaltinį jis atranda pačiame žmoguje ir netikusiame žmogaus laisvės naudojime. Gvildendamas šią problemą, Rupertas prirašo religinio įkvėpimo kupinų puslapių, kad išaukštintų Tėvo gailestingumą, Dievo kantrumą ir palankumą nusidėjusiam žmogui.

Kaip ir kiti Viduramžių teologai, Rupertas kėlė klausimą: kodėl Dievo Žodis, Dievo Sūnus, tapo žmogumi? Kai kurie, daugelis, atsakė šitaip: Žodį tapti žmogumi privertė neatidėliotina būtinybė atitaisyti žmogaus nuodėmę. Rupertas kristocentriniu požiūriu į išganymo istoriją išplečia perspektyvą ir veikale „Trejybės šlovinimas“ reiškia nuomonę, jog Įsikūnijimas, centrinis visos istorijos įvykis, buvo numatytas nuo amžių, nepriklausomai nuo žmogaus nuodėmės, idant visa kūrinija galėtų aukštinti bei mylėti Dievą kaip viena šeima, suburta apie Kristų, Dievo Sūnų. Apreiškimo knygos nėščioje moteryje jis įžvelgia visą žmonijos istoriją, nukreiptą į Kristų lygiai taip, kaip pradėjimas nukreiptas į gimimą. Ši perspektyva taip pat plėtojama kitų mąstytojų bei vertinama ir šiuolaikinėje teologijoje, teigiančioje, kad visa pasaulio ir žmonijos istorija yra į Kristaus gimimą nukreiptas pradėjimas. Kristui visada yra skiriama centrinė vieta egzegetiniuose aiškinimuose, kuriuos Rupertas pateikia savo rūpestingai ir aistringai surašytuose Biblijos knygų komentaruose. Taip jis atveria įstabią visų išganymo istorijos įvykių nuo sukūrimo iki laikų pabaigos vienybę: „Visas Raštas, – teigia jis, – viena knyga, siekianti to paties tikslo (dieviškojo Žodžio), kylanti iš vieno Dievo ir parašyta vienos Dvasios“ (De glorificatione Trinitate et professione Sancti Spiritus I, V: PL 169, 18).

Aiškindamas Bibliją, Rupertas nesitenkina pakartodamas Bažnyčios tėvų mokymą, bet leidžia pasireikšti ir savo originalumui. Jis, pavyzdžiui, yra pirmasis rašytojas, sužadėtinę Giesmių giesmėje sutapatinęs su Švenčiausiąja Mergele Marija. Tad šios Rašto knygos komentaras virsta savotiška mariologine summa, kur pateikiamos Marijos privilegijos ir iškilios dorybės. Viename iš labiausiai įkvėptų komentarų tekstų Rupertas rašo: „O mylimiausioji ir mylimųjų, mergelių Mergele, ką tavyje giria tavo mylimas Sūnus, kurį aukština visi angelų chorai? Giria paprastumą, tyrumą, nekaltumą, mokymą, kuklumą, nuolankumą, dvasios ir kūno vientisumą, tai yra nepaliestąjį mergeliškumą“ (In Canticum Canticorum 4, 1–6: CCL 26, p. 69–70). Ruperto marijiškasis Giesmių giesmės aiškinimas yra nusisekęs liturgijos ir teologijos dermės pavyzdys. Įvairūs šios Biblijos knygos tekstai jau buvo įtraukti į Marijos švenčių liturgines apeigas.

Tačiau Rupertas stengiasi savo mariologinį mokymą įtraukti į ekleziologinį. Kitaip tariant, Švenčiausioji Mergelė Marija, jo akimis, yra švenčiausioji visos Bažnyčios dalis. Todėl mano garbingasis pirmtakas popiežius Paulius VI užbaigdamas trečiąją Vatikano II Susirinkimo posėdžių sesiją, kurioje Marija iškilmingai paskelbta Bažnyčios Motina, pacitavo iš Ruperto veikalų paimtą sakinį, kuriame Marija apibūdinama kaip portio maxima, portio optima – kaip iškiliausioji, geriausioji Bažnyčios dalis (plg. In Apocalypsem 1. 7: PL 169, 1043).

Brangūs bičiuliai, šios trumpos pastabos leidžia mums pamatyti, kad Rupertas yra aistringas, didžiule gelme apdovanotas teologas. Kaip ir visi monastinės teologijos atstovai, jis mokėjo racionalias tikėjimo slėpinių studijas jungti su malda ir kontempliacija, laikyta bet kurio Dievo pažinimo viršūne. Kartais jis pats prabyla apie savo mistinius patyrimus, pavyzdžiui, išpažindamas neapsakomą džiaugsmą pajutus Viešpaties artumą: „Tą trumpą akimirksnį, – sako jis, – patyriau, kokie teisingi jo paties žodžiai: mokykis iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (De gloria et honore Filii hominis. Super Matthaeum 12: PL 168, 1601). Ir mes kiekvienas savaip galime sutikti Viešpatį Jėzų, nepaliaujamai lydintį mus kelyje ir mūsų išganymo labui tampantį esančiu eucharistinėje Duonoje ir savo Žodyje.