Brangūs broliai ir seserys!

Paskutinėje metų audiencijoje norėčiau pakalbėti apie Petrą Lombardą, teologą, gyvenusį XII a. ir labai išgarsėjusį, nes vienas iš jo veikalų, pavadintas „Sentencijomis“, daug amžių naudotas kaip teologijos vadovėlis.

Taigi kas buvo tas Petras Lombardas? Nors informacijos apie jo gyvenimą nedaug, pagrindines biografijos linijas įmanoma rekonstruoti. Petras gimė XI ir XII a. sąvartoje netoli Novaros, Šiaurės Italijoje, srityje, kadaise priklausiusioje langobardams. Dėl šios priežasties jis gavo pravardę Lombardas. Petras priklausė kukliai gyvenusiai šeimai – tokią išvadą galime padaryti iš rekomendacinio laiško, kurį Bernardas Klervietis parašė Gildvinui, Paryžiaus Šv. Viktoro abatijos vyresniajam, prašydamas jo nemokamai apgyvendinti Petrą, norėjusį atvykti į Paryžių studijuoti. Iš tiesų viduramžiais mokytis ir svarbią padėtį bažnytiniame bei socialiniame gyvenime galėdavo įgyti ne tik kilmingieji ar turtingieji, bet ir tokie iš prastuomenės kilę žmonės kaip, pavyzdžiui, popiežius Grigalius VII, nenusileidęs imperatoriui Henrikui VI, arba Mauricijus Sulietis, Paryžiaus arkivyskupas, davęs nurodymą pastatyti Dievo Motinos katedrą. Jis buvo vargšo valstiečio sūnus.

Petras Lombardas pradėjo studijas Bolonijoje, tęsė Reimse ir galiausiai Paryžiuje. Nuo 1140 m. jis mokė prestižinėje Dievo Motinos katedros mokykloje. Kaip gerbiamam ir vertinamam teologui popiežius Eugenijus III jam pavedė išnagrinėti Gilberto Poriečio mokymą, kėlusį daug diskusijų, nes manyta, kad jis ne visiškai atitinka tikrą tikėjimą. Tapęs kunigu, 1159 m. buvo paskirtas Paryžiaus vyskupu. Po metų, 1160-aisiais, mirė.

Kaip visi to meto teologai, Petras irgi rašė kalbas ir Šventojo Rašto komentarus. Tačiau jo šedevras yra keturios „Sentencijų“ knygos. Šis tekstas atsirado siekiant didaktinių tikslų. Remiantis anuomet taikytu teologijos metodu, pirmiausia būdavo būtina žinoti, studijuoti ir komentuoti Bažnyčios tėvų ir kitų autoritetingais laikytų rašytojų mintis. Todėl Petras surinko labai daug dokumentacijos, kurią daugiausia sudarė didžiųjų lotyniškųjų tėvų, pirmiausia šv. Augustino, mokymai, ir buvo atviras jo meto teologų indėliui. Be kita ko, jis taip pat naudojosi tik neseniai Vakaruose tapusia žinoma graikų teologijos enciklopedija „Tikrasis tikėjimas“, parengta šv. Jono Damaskiečio. Didelis Petro Lombardo nuopelnas tas, kad jis surinktą ir rūpestingai atrinktą medžiagą sistemiškai ir darniai sudėstė. Apskritai vienas iš teologijos bruožų yra vientisai ir tvarkingai išdėstyti tikėjimo paveldą. Tad jis sentencijas, tai yra patristinius šaltinius įvairiomis temomis, suskirstė į keturias knygas. Pirmoji knyga skirta Dievui ir Trejybei, antroji – sukūrimui, nuodėmei ir malonei, trečioji – Įsikūnijimo slėpiniui ir Atpirkimo darbui, kartu išsamiai aptariant dorybes, ketvirtoji – sakramentams ir galutiniams, arba amžinojo gyvenimo, dalykams, Novissimi. Visuminiu žvilgsniu aprėpiamos kone visos katalikų tikėjimo tiesos. Glaustas, aiškus, tvarkingas, schemiškas ir visada nuoseklus dėstymas lėmė nepaprastą Petro Lombardo „Sentencijų“ sėkmę. Studentams jos būdavo patikima mokymosi priemonė, o jomis besinaudojantiems auklėtojams bei mokytojams suteikdavo pakankamai erdvės žinioms praplėsti. Pranciškonų teologas Aleksandras Halietis, jau kitos kartos atstovas, suskirstė „Sentencijas“ į smulkesnius skyrius, palengvinusius jų studijas bei naudojimąsi jomis. Net didieji XIII a. teologai Albertas Didysis, Bonaventūras Banjoredžietis ir Tomas Akvinietis savo akademinę veiklą pradėjo nuo Petro Lombardo „Sentencijų“ keturių knygų komentavimo, papildydami jas savo apmąstymais. Lombardo tekstas naudotas visose teologijos mokyklose iki XVI a.

Norėčiau pabrėžti, kad sistemingas tikėjimo išdėstymas yra būtinas reikalavimas. Juk atskiros tiesos viena kitą apšviečia, o jų vientisa visuma leidžia išryškėti Dievo išganomojo plano darnai ir Kristaus slėpinio centriškumui. Kviečiu visus teologus ir kunigus, vadovaujantis Petro Lombardo pavyzdžiu, niekada neišleisti iš akių krikščionių mokymo visumos ir taip atsiliepti į šiandienį fragmentacijos bei pavienių tiesų nuvertinimo pavojų. Katalikų Bažnyčios katekizme ir to paties katekizmo Santraukoje mums kaip tik pateikiamas visas krikščioniškojo Apreiškimo vaizdas, priimtinas su tikėjimu bei dėkingumu. Taip pat norėčiau paraginti pavienius tikinčiuosius ir krikščionių bendruomenes kuo labiau pasinaudoti šiomis priemonėmis tikėjimo turiniui giliau pažinti. Jis prieš mūsų akis iškils kaip įstabi simfonija, kalbanti apie Dievą ir jo meilę bei akinanti mus tvirtai jo laikytis ir veikliai atsiliepti.

Norėdamas parodyti, kad dar ir šiandien įdomu skaityti Petro Lombardo „Sentencijas“, pateiksiu du pavyzdžius. Įkvėptas Pradžios knygos Augustino komentarų, Petras klausia, kodėl moteris buvo sukurta iš vyro šonkaulio, o ne iš jo galvos ar kojų. Petras aiškina: „Ji buvo sukurta nei kaip vyro valdovė, nei kaip jo vergė, bet kaip palydovė“ („Sentencijos“, 3, 18, 3). Tada, vis dar remdamasis patristiniu mokymu, jis priduria: „Šiuo aktu vaizduojamas Kristaus ir Bažnyčios slėpinys. Juk kaip moteris buvo sukurta iš Adomo šonkaulio, kai šis miegojo, taip ir Bažnyčia gimė iš sakramentų, ėmusių tekėti iš ant kryžiaus užmigusio Kristaus šono, tai yra iš kraujo ir vandens, kuriais buvome atpirkti iš nuodėmės, o mūsų kaltė nuplauta“ („Sentencijos“, 3, 18, 4). Šie apmąstymai tebėra reikšmingi ir mūsų dienomis, krikščioniškosios santuokos teologijai bei dvasingumui smarkiai pagilinus analogiją su jungtuviniu Kristaus ir Bažnyčios santykiu.

Kitame vieno iš savo pagrindinių veikalų tekste Petras Lombardas, aptardamas Kristaus nuopelnus, klausia savęs: „Kodėl tada [Kristus] nori kentėti ir mirti, jei jo dorybių pakako gauti sau visus nuopelnus?“ Jo atsakymas skvarbus ir paveikus: „Tau, o ne sau.“ Tada jis vėl klausia ir atsako, tarsi atkurdamas diskusijas, vykdavusias per viduramžių teologijos mokytojų pamokas: „O kokia prasme jis dėl manęs kentėjo ir mirė? Kad jo kančia ir mirtis būtų tau pavyzdys ir pagrindas. Dorybės ir nuolankumo pavyzdys, šlovės ir laisvės pagrindas; ligi mirties klusnaus Dievo parodytas pavyzdys, tavo išlaisvinimo ir palaimos pagrindas“ („Sentencijos“, 3, 18, 5).

Iš svarbių Petro Lombardo indėlių į teologijos istoriją norėčiau priminti jo traktatą apie sakramentus, kuriuos jis, sakyčiau, galutinai apibrėžė: „Sakramentu tikrąja prasme vadinamas Dievo malonės ženklas ir regimas neregimosios malonės pavidalas tokiu būdu, kad jis yra ir jos paveikslas, ir priežastis“ (4, 1, 4). Šiuo apibrėžimu Petras Lombardas nusako sakramentų esmę: jie yra malonės priežastis, tikrai geba perteikti dieviškąjį gyvenimą. Vėlesni teologai niekada neatsisakė tokio požiūrio ir laikėsi materialiojo ir formaliojo elemento perskyros, pateiktos „Sentencijų mokytojo“ – Petro Lombardo. Materialusis elementas yra apčiuopiama, regima tikrovė, formalųjį elementą sudaro tarnautojo tariami žodžiai. Pilnatviškam ir galiojamam sakramentų šventimui esmingai svarbūs abu elementai – materija, tikrovė, kuria Viešpats regimai mus palyti, ir žodis, perteikiantis dvasinę reikšmę. Per Krikštą, pavyzdžiui, materialusis elementas yra vanduo, pilamas ant vaiko galvos, o formalusis – formulė: „Krikštiju tave vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Negana to, Petras Lombardas paaiškino, kad sakramentai vieninteliai objektyviai perteikia dieviškąją malonę ir jų yra septyni: Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos, Atgailos, Ligonių patepimo, Šventimų ir Santuokos (plg. „Sentencijos“, 4, 2, 1).

Brangūs broliai ir seserys, labai svarbu suvokti, koks brangus ir būtinas kiekvienam krikščioniui yra sakramentinis gyvenimas, kai krikščionių bendruomenėje Viešpats perteikia šią materiją ir palyti bei perkeičia mus. Pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, sakramentai yra galios, einančios iš visuomet gyvo ir gyvybę teikiančio Kristaus kūno, Šventosios Dvasios veiksmai (plg. 1116). Šiais mūsų švenčiamais Kunigų metais raginu kunigus, pirmiausia atsakingus už sielas, kad galėtų padėti tikintiesiems, pirma patiems praktikuoti intensyvų sakramentinį gyvenimą. Tegu sakramentai būna švenčiami kilniai ir gražiai, asmeniškai susikaupiant ir dalyvaujant bendruomenei, jaučiant Dievo artumą ir degant troškimu misionieriauti. Sakramentai yra didžiausias Bažnyčios lobis, todėl visi privalome juos švęsti gaudami dvasinės naudos. Per juos mūsų gyvenimą palyti nuolat įstabus įvykis – per regimus ženklus pas mus ateina, mus nuplauna, perkeičia ir leidžia dalytis savo dieviškąja draugyste Kristus.

Brangūs bičiuliai, priartėjome prie metų pabaigos ir Naujųjų metų slenksčio. Tikiuosi, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus draugystė lydės mus kiekvieną beprasidedančių metų dieną. Kristaus draugystė mus teapšviečia ir teveda, padėdama būti ramybės, jo ramybės žmonėmis. Visiems laimingų Naujųjų Metų!