Brangūs broliai ir seserys!

Naujųjų metų pradžioje meskime žvilgsnį į krikščionybės istoriją ir pasižiūrėkime, kaip gali rutuliotis ir būti atnaujinta istorija. Joje galime išvysti, kad Dievo šviesos vedami šventieji yra tikrieji Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo reformuotojai. Mokydami žodžiu ir liudydami pavyzdžiu, jie moka skatinti tvariai ir giliai atnaujinti Bažnyčią, nes patys yra iš pagrindų atnaujinti ir susilietę su tikrąja naujybe – Dievo buvimu pasaulyje. Ši guodžianti tikrovė, kad kiekvienoje kartoje gimsta šventųjų ir jie atnaujina kūrybiškumą, nuolatos lydi Bažnyčios istoriją per visas liūdnas bei neigiamų aspektų kupinas jos kelio atkarpas. Juk šimtmetis iš šimtmečio regime pabundant reformos ir atsinaujinimo jėgas, nes Dievo naujybė neišsemiama ir teikia vis naujų jėgų žengti į priekį. Tai nutiko ir XIII amžiuje, atsiradus ir ėmus nepaprastai plėtotis elgetaujančiųjų vienuolių ordinams – didelio atsinaujinimo pavyzdžiui naujoje istorijos atkarpoje. Elgetaujančiaisiais jie pavadinti dėl jiems būdingo bruožo – elgetavimo: kad galėtų gyventi įžadais ir įgyvendinti savo misiją, nuolankiai kliaudavosi ekonomine žmonių parama. Iš tuo laiku pasirodžiusių elgetaujančiųjų ordinų svarbiausi yra mažesnieji broliai ir pamokslaujantieji broliai, žinomi kaip pranciškonai ir dominikonai. Taip jie vadinami pagal savo steigėjų Pranciškaus Asyžiečio ir Dominyko Guzmano vardus. Šie abu didieji šventieji išsiskyrė gebėjimu išmintingai skaityti „laiko ženklus“ ir suvokti iššūkius, kurie teko jų meto Bažnyčiai.

Pirmąjį iššūkį kėlė įvairių grupių bei judėjimų, kurių nariai vadovavosi teisėtu autentiško krikščioniškojo gyvenimo troškimu, tačiau dažnai atsidurdavo už bažnytinės bendrystės ribų, plitimas. Jie iš pagrindų priešinosi turtingai ir gražiai Bažnyčiai, išsirutuliojusiai suklestėjus vienuolystei. Pastarojo meto katechezėse kalbėjome apie Kliuni monastinę bendruomenę, visada traukusią ir jaunas bei dėl to gyvybiškai svarbias jėgas, ir gėrybes bei turtus. Tad suprantama, kad Bažnyčia iš pirmo žvilgsnio tapo turtinga ir kartu apimta sąstingio. Tokiai Bažnyčiai prieštaravo mintis, kad Kristus gimė neturtingas ir tikroji Bažnyčia turėtų būti vargšų Bažnyčia; tikrojo krikščioniškojo autentiškumo troškimas taip priešinosi empiriškai regimos Bažnyčios tikrovei. Čia galvoje turimi viduramžių vadinamieji neturto sąjūdžiai. Jie griežtai kovojo su ano meto kunigų bei vienuolių gyvensena, kaltindami, kad jie išdavė Evangeliją ir nepraktikuoja neturto, kaip pirmieji krikščionys. Šie sąjūdžiai vyskupų magisteriumui priešpriešindavo savo pačių „paralelinę hierarchiją“. Norėdami pateisinti savo sprendimus, jie, be to, skleisdavo mokymus, nesuderinamus su katalikų tikėjimu. Štai, pavyzdžiui, katarų arba albigiečių sąjūdis vėl atgaivino senąsias erezijas, nuvertinusias bei paniekinusias materialųjį pasaulį, – priešinimasis turtui greitai virto priešinimusi pačiai materialiai tikrovei, imta neigti valios laisvę ir laikytis dualizmo, teigiančio, kad egzistuoja blogis kaip Dievui lygus pradas. Šie sąjūdžiai sulaukė atgarsio pirmiausia Prancūzijoje ir Italijoje ne tik dėl savo griežtos organizacijos, bet ir todėl, kad kritikavo Bažnyčioje vyravusią realią netvarką, sukeltą tikrai nepavyzdingo įvairių dvasininkijos atstovų elgesio.

Tuo tarpu pranciškonai ir dominikonai, sekdami savo steigėjų pėdomis, parodė, jog evangeliniu neturtu, Evangelijos tiesa kaip tokia įmanoma gyventi neatsiskiriant nuo Bažnyčios, parodė, kad Bažnyčia išlieka tikra bei autentiška Evangelijos ir ištikimybės Raštui vieta. Negana to, Dominykas ir Pranciškus liudijimo galios sėmėsi iš vidinės bendrystės su Bažnyčia ir popiežiaus institucija. Pašvęstojo gyvenimo istorijoje visiškai originaliu apsisprendimu šių ordinų nariai ne tik atsisakydavo asmeninių gėrybių nuosavybės, kaip nuo senovės darydavo vienuoliai, bet ir net nepageidaudavo, kad šių bendruomenių vardu būtų registruojamas nekilnojamasis turtas ir žemės valdos. Šitaip jie ketino liudyti itin kuklų gyvenimą, solidarizuodamiesi su vargšais ir pasitikėdami vien apvaizda, kasdien patikliai patikėdami save Dievo rankoms. Tokia asmeninė ir bendruomeninė elgetaujančiųjų ordinų gyvensena, sykiu visiškai laikantis Bažnyčios ir jos vyresnybės mokymo, sulaukė didelio teigiamo to meto popiežių Inocento III ir Honorijaus III atgarsio. Šią naują bažnytinę patirtį jie be išlygų rėmė, nes joje atpažino Dvasios balsą. Netrūko nė vaisių: nuo Bažnyčios atsiskyrusios neturto sąjūdžio grupės grįžo į bažnytinę bendrystę arba pamažu tirpo, kol galiausiai galutinai išnyko. Nors gyvename visuomenėje, kurioje „turėjimas“ dažnai ima viršų „būties“ atžvilgiu, šiandien žmonės labai jautrūs neturto ir solidarumo pavyzdžiams, tikinčiųjų rodomiems drąsiais apsisprendimais. Ir šiandien netrūksta panašių iniciatyvų – sąjūdžių, tikrai besiremiančių Evangelijos naujybe, radikaliai Evangelija gyvenančių bei atiduodančių save į Dievo rankas, kad tarnautų artimui. Pasaulis, kaip Evangelii nuntiandi priminė Paulius VI, mielai klausosi mokytojų, jei jie kartu yra ir liudytojai. Skleidžiant Evangeliją, šio mokymo niekada nevalia užmiršti – pačiam gyventi tuo, ką skelbi, būti dieviškosios meilės veidrodžiu.

Pranciškonai ir dominikonai buvo liudytojai, tačiau ir mokytojai. Mat kitas jų laikais paplitęs poreikis buvo religinis ugdymas. Nemažai tikinčių pasauliečių, gyvenusių besiplečiančiuose miestuose, troško dvasiškai intensyvaus gyvenimo. Todėl jie pageidavo giliau pažinti tikėjimą ir būti vedami sunkiu, tačiau uždegančiu šventumo keliu. Laimei, elgetaujantieji ordinai mokėjo atsiliepti ir į šį poreikį: šio sąjūdžio tikslas, galbūt pagrindinis tikslas, buvo skelbti Evangeliją parodant jos paprastumą ir kartu gelmę bei didybę. Labai uoliai imtasi pamokslavimo veiklos. Pasiklausyti pamokslų bažnyčiose ar po atviru dangumi susirinkdavo daugybė pasauliečių, dažnai tikros minios. Prisiminkime, pavyzdžiui, šventąjį Antaną. Aptarinėtos temos, artimos žmonių gyvenimui, pirmiausia dieviškųjų ir moralinių dorybių praktikavimas, pateikiant lengvai suprantamų pavyzdžių. Be to, mokyta formų, padedančių palaikyti maldos ir pamaldumo gyvenimą. Pranciškonai, pavyzdžiui, labai skleidė Kristaus žmogystės kultą, lydimą įsipareigojimo sekti Viešpačiu. Taigi nestebina, jog daug žmonių, vyrų ir moterų, norėdavo, kad juos krikščioniškajame kelyje lydėtų pranciškonai ir dominikonai, paklausūs ir branginami dvasios palydovai ir nuodėmklausiai. Taip tikintys pasauliečiai, įkvėpti šventojo Pranciškaus ir šventojo Dominyko dvasingumo, pritaikyto jų gyvenimo būviui, ėmė burtis į draugijas. Galvoje turimi ir pranciškonų bei dominikonų tretieji ordinai. Kitaip tariant, „pasauliečių šventumo“ pasiūlymas patraukė daugybę žmonių. Kaip priminė Vatikano II Susirinkimas, pašaukimas į šventumą skirtas ne keliems, bet visiems (plg. Lumen gentium, 40). Gyventi Evangelija įmanoma visomis gyvenimo aplinkybėmis ir atsižvelgiant į kiekvieno poreikius. Ir šiandien kiekvienas krikščionis turėtų siekti „aukštos krikščioniškojo gyvenimo kartelės“, kad ir kokiomis sąlygomis gyventų!

Elgetaujančiųjų ordinų reikšmė viduramžiais taip išaugo, kad pasauliečių institucijos bei darbo organizacijos, senosios korporacijos ir net civilinė valdžia neretai ieškodavo dvasinio šių ordinų narių patarimo rengdamos nuostatus ir net spręsdamos vidinius bei išorinius konfliktus. Pranciškonai ir dominikonai tapo dvasiniais viduramžių miestų gaivintojais. Vadovaudamiesi didele intuicija, jie įgyvendindavo pastoracijos strategiją, atitinkančią visuomenės pokyčius. Žmonėms iš kaimo keliantis į miestus, jie vienuolynus statydavo nebe kaimo vietovėse, bet miestuose. Norint plėtoti veiklą sielų labui, be to, buvo būtina judėti ten, kur diktuodavo pastoraciniai poreikiai. Dar vienu inovaciniu apsisprendimu elgetaujantieji ordinai atsisakė senajai vienuolystei būdingo stabilumo principo. Mažesnieji broliai ir dominikonai, genami užsidegimo misionieriauti, keliaudavo iš vienos vietovės į kitą. Todėl jie pasirinko skirtingą negu didžiuma ordinų organizacinę formą. Vietoje tradicinės autonomijos, kuria mėgavosi kiekvienas vienuolynas, jie labiau vertino ordiną kaip tokį, generalinį vyresnįjį ir provincijų struktūrą. Tad elgetaujančiųjų ordinų nariai buvo geriau pasirengę tenkinti visuotinės Bažnyčios poreikius. Dėl tokio lankstumo galima buvo išsiųsti į misijas geriausiai tam tinkančius brolius, ir elgetaujantieji ordinai galop pasiekė Šiaurės Ameriką, Artimuosius Rytus, Šiaurės Europą. Toks lankstumas pagyvino atnaujintų misijų dinamiką.

Kitą didelį iššūkį kėlė tuo metu vykusios kultūrinės permainos. Nauji klausimai sužadindavo disputus universitetuose, atsiradusiuose XII a. pabaigoje. Mažesnieji broliai ir pamokslininkai nedelsdami taip pat įsitraukė į šią sritį ir studijavo bei dėstė garsiausiuose ano meto universitetuose, steigė studijų centrus, kūrė labai vertingus tekstus, davė pradžią tikroms mąstymo mokykloms, savo geriausiais laikais buvo pagrindiniai scholastinės teologijos atstovai, darė didelį poveikį mąstymo plėtrai. Elgetaujantiesiems ordinams priklausė iškiliausi mąstytojai, kaip antai šventasis Tomas Akvinietis ir šventasis Bonaventūras; ordinai darbavosi kaip tik tokia naujosios evangelizacijos dinamika, iš naujo suteikusia ryžto mąstyti, puoselėti proto ir tikėjimo dialogą. Ir šiandien ugdytina „meilė tiesai ir tiesoje“, „intelektinė artimo meilė“, apšviečianti protą ir tikėjimą susiejanti su kultūra. Uolios pranciškonų ir dominikonų pastangos viduramžių universitetuose akina, brangūs tikintieji, būti pažinimo vietose, siekiant kupiniems pagarbos ir įsitikinimo Evangelijos šviesa apšviesti pamatinius klausimus, susijusius su žmogumi, jo kilnumu ir jo amžinąja paskirtimi. Turėdamas prieš akis pranciškonų ir dominikonų vaidmenį viduramžiais, dvasinį atsinaujinimą, kuriam jie davė pradžią, pasaulyje jų paskleistą naujo gyvenimo dvelksmą, vienas vienuolis pasakė: „Tuo metu pasaulis vis labiau seno. Du ordinai atsirado Bažnyčioje, kuriai, kaip ereliui, grąžino jaunystę“ (Burchardas Ursbergietis. Chronicon).

Brangūs broliai ir seserys, šių metų pradžioje melskime Šventąją Dvasią dovanoti Bažnyčiai amžinąją jaunystę: teleidžia ji kiekvienam pajusti neatidėliotiną poreikį nuosekliai ir drąsiai liudyti Evangeliją, kad niekada netrūktų šventųjų, leidžiančių suspindėti Bažnyčiai kaip visada tyrai bei gražiai nuotakai, be dėmės bei raukšlės ir gebančiai nenugalimai patraukti pasaulį prie Kristaus, kuris yra jos išganymas.