Brangūs broliai ir seserys!

Įpusėjo Maldos už krikščionių vienybę savaitė, ekumeninė iniciatyva, jau šimtmetį įgijusi pavidalą ir kasmet dėmesį atkreipianti į regimos krikščionių vienybės temą, kuri sužadina sąžinę ir visus tikinčiuosius į Kristų ragina šiam reikalui įsipareigoti. Pirmiausia kviečiama melstis sekant Jėzumi, prašiusiu Tėvo, kad jo mokiniai būtų „viena“, idant „pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Atkaklus raginimas melsti Viešpaties sekėjų visiškos bendrystės yra autentiškiausia ir giliausia visų ekumeninių pastangų kryptis, nes vienybė pirmučiausia yra Dievo dovana. Juk, pasak Vatikano II Susirinkimo, „jis [Susirinkimas] pareiškia suprantąs, jog šis šventas siekimas sujungti visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir sugebėjimus“ (Unitatis redintegratio, 24). Todėl greta mūsų pastangų plėtoti broliškus santykius bei skatinti dialogą vis dar Bažnyčias ir Bažnytines bendruomenes skiriantiems nesutarimams išaiškinti ir išspręsti egzistuoja būtinybė patikliai ir sutartinai melsti Viešpatį.

Šių metų tema paimta iš šventojo Luko evangelijos, tai paskutiniai Prisikėlusiojo žodžiai mokiniams: „Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 48). Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba, suderinusi su Bažnyčių ekumenine taryba „Tikėjimas ir konstitucija“, pasiūlyti temą paprašė ekumeninės grupės iš Škotijos, nes prieš šimtą metų, 1910 m. birželio 24 d., Edinburge buvo surengta pasaulinė konferencija dėl problemų, susijusių su nekrikščioniškuoju pasauliu. Tarp anuomet aptarinėtų problemų minėta ir tai, jog dėl vis dar tarpusavyje susiskaldžiusių krikščionių objektyviai sunku įtikinamai skelbti Evangeliją nekrikščioniškajam pasauliui. Jei krikščionys rodosi Viešpaties nepažįstančiam, nuo jo nutolusiam ar Evangelijai abejingam pasauliui nevieningi, negana to, dažnai ir susikivirčiję, tai ar įmanoma įtikinamai skelbti Kristų kaip vienintelį pasaulio Išganytoją ir mūsų ramybę? Nuo tos akimirkos vienybės ir misijos santykis tapo esminiu visos ekumeninės veiklos matmeniu. Dėl šio savito indėlio Edinburgo konferencija lieka vienu iš šiuolaikinio ekumenizmo nepajudinamų taškų. Sulig Vatikano II Susirinkimu Katalikų Bažnyčia šią perspektyvą perėmė ir galingai parėmė pareikšdama, kad Kristaus mokinių susiskaldymas „ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (Unitatis redintegratio, 1).

Štai į tokį teologinį ir dvasinį kontekstą įterpta šią savaitę apmąstymui ir maldai pasiūlyta tema – būtinybė bendrai liudyti Kristų. Trumpas kaip tema pasiūlytas tekstas: „Jūs esate šių dalykų liudytojai“ skaitytinas prieš akis turint visą Luko evangelijos 24-ąjį skyrių. Glaustai prisiminkime šio skyriaus turinį. Iš pradžių moterys ateina prie kapo, pamato Jėzaus prisikėlimo ženklus ir praneša, ką matė, apaštalams bei kitiems mokiniams (8 eil.); tada pats Prisikėlusysis pasirodo mokiniams kelyje į Emausą, Simonui Petrui, o vėliau Vienuolikai ir kitiems susirinkusiems mokiniams (33 eil.). Jis atveria dvasią, kad ši suprastų, kas Rašte pasakyta dėl jo atperkamosios mirties ir prisikėlimo, ir taria: „Pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (47 eil.). Mokiniams, kurie „susirinkę“ ir tiesiogiai regėjo jo misiją, prisikėlęs Viešpats pažada dovanoti Šventąją Dvasią (plg. 49 eil.), kad jie išvien jį liudytų visoms tautoms. Iš šios užduoties – „Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 48), šios Maldos už krikščionių vienybę savaitės temos, – išplaukia du klausimai. Pirmasis: ką reiškia „šie dalykai“? Antrasis: kaip galime būti „šių dalykų“ liudytojai?

Turint prieš akis skyriaus kontekstą, „šie dalykai“ pirmiausia reiškia kryžių ir prisikėlimą: mokiniai matė Viešpaties nukryžiavimą, mato Prisikėlusįjį ir tada pradeda suprasti visą Raštą, kuriame kalbama apie kančios slėpinį ir prisikėlimo dovaną. Tad „šie dalykai“ yra Kristaus, tapusio žmogumi, dėl mūsų numirusio ir prisikėlusio, visada gyvo ir dėl to mums amžinąjį gyvenimą laiduojančio Dievo Sūnaus, slėpinys.

Tačiau, pažindami Kristų, – tai esminis dalykas – pažįstame Dievo veidą. Kristus pirmiausia yra Dievo apreiškimas. Visais laikais žmonės suvokė Dievo egzistenciją, vieno Dievo, kuris yra toli ir nesirodo. Kristuje tas Dievas pasirodo, tolimas Dievas tampa artimas. Tad „šie dalykai“, pirmiausia susiję su Kristaus slėpiniu, yra mums artimu tapęs Dievas. Tai apima dar vieną matmenį: Kristus niekada nėra vienas; jis atėjo pas mus, vienas numirė, tačiau prisikėlė, kad visus prie savęs patrauktų. Kaip sako Raštas, Kristus susikuria kūną, suvienija visą žmoniją savo nemirtingo gyvenimo tikrovėje. Taip Kristuje, suvienijančiame žmoniją, pažįstame žmonijos ateitį – amžinąjį gyvenimą. Tada galiausiai visa tai labai paprasta: pažįstame Dievą, pažindami Kristų, jo kūną, Bažnyčios slėpinį ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Pereikime dabar prie antrojo klausimo. Kaip galime būti „šių dalykų“ liudytojai? Liudytojai galime būti tik per Kristaus pažinimą ir, pažindami Kristų, pažįstame Dievą. Kristaus pažinimas neabejotinai apima intelektinį matmenį – sužinojimą to, ką suprantame apie Kristų, – tačiau jis smarkiai pranoksta intelektinį procesą: tai – egzistencinis procesas, manojo „aš“ atvėrimo, perkeitimo Kristaus artybe bei galia procesas ir todėl kartu atsivėrimo visiems kitiems, kurie turi būti Kristaus kūnas, procesas. Taip išryškėja, kad Kristaus pažinimas, kaip intelektinis ir pirmiausia egzistencinis procesas, yra tai, kas mus padaro liudytojais. Kitaip tariant, liudytojais galime būti tik tada, kai Kristų pažįstame iš pirmųjų rankų, o ne vien per kitus, kai pažįstame savo pačių gyvenime, asmeniškai susitikdami su juo. Iš tiesų sutikdami jį savo tikėjimo gyvenime, tampame liudytojai ir per tai galime prisidėti prie pasaulio naujybės, prie amžinojo gyvenimo. Dėl „šių dalykų“ turinio nuoroda mums pateikiama Katalikų Bažnyčios katekizme. Esmę to, ką Viešpats dovanojo apreiškimu, Bažnyčia surinko ir sutraukė į Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, kuris labai autoritetingas dėl to, kad „yra dviejų pirmųjų visuotinių Susirinkimų (325 ir 381 m.) vaisius“ (KBK, 195). Katekizme patikslinama, jog šis Simbolis „dar ir šiandien yra bendras visoms didžiosioms Rytų ir Vakarų Bažnyčioms“ (plg. ten pat). Taigi šiame Simbolyje pateikiamos tikėjimo tiesos, kurias krikščionys gali bendrai išpažinti ir liudyti, kad pasaulis įtikėtų, rodyti troškimą ir pastangas įveikti egzistuojančius prieštaravimus ryžtingai žengdami visiškos Kristaus Kūno bendrystės, vienybės linkme.

Maldos už krikščionių vienybę savaitės šventimas akina apmąstyti kitus ekumenizmui svarbius aspektus, pirmiausia didžiulę pažangą, per šimtą metų nuo Edinburgo konferencijos pasiektą santykių tarp Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių srityje. Šiuolaikinis ekumeninis sąjūdis taip išsiplėtojo, kad praėjusiame šimtmetyje tapo svarbiu bažnytinio gyvenimo elementu, priminė visų krikščionių vienybės problemą ir padėjo tarp jų puoselėti bendrystę. Jis ne tik kaip atsakas į meilės įsakymą prisideda prie Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių broliškų tarpusavio santykių, bet ir skatina teologines studijas. Be to, susieja konkretų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių gyvenimą su temomis, apimančiomis pastoraciją ir sakramentinį gyvenimą, kaip antai abipusis Krikšto pripažinimas, mišrių santuokų klausimai, ypatingi comunicatio in sacris atvejai aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis. Vadovaujantis tokia ekumenine dvasia, ryšiai per šį šimtmetį išsiplėtė apimdami sekmininkiškus, evangelikalinius bei charizminius sąjūdžius didesnio abipusio pažinimo labui, nors šioje srityje netrūksta ir didelių problemų.

Nuo Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčia užmezgė broliškus santykius su visomis Rytų Bažnyčiomis ir Vakarų Bažnytinėmis bendruomenėmis, su didžiuma jų rengdama dvišalius teologinius dialogus, leidusius įvairiais klausimais pasiekti suartėjimo ar sutarimo ir taip sutvirtinti bendrystės saitus. Ką tik pasibaigusiais metais įvairūs dialogai pasistūmėjo teigiama linkme. Teologinio dialogo Mišrioji tarptautinė komisija spalio 13–16 d. Pafe, Kipre, surengtame 11-ajame visuotiniame susirinkime kartu su ortodoksų Bažnyčiomis ėmėsi esminės katalikų ir ortodoksų dialogo temos „Romos vyskupo vaidmuo pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios bendrystėje“, tai yra laikotarpiu, kai Rytų ir Vakarų krikščionys gyveno visiškoje bendrystėje. Šis tyrimas vėliau išsiplės į antrąjį tūkstantmetį. Jau nekart kviečiau katalikus melstis už šį keblų ir visam ekumeniniam sąjūdžiui esmingai svarbų dialogą. Praėjusių metų sausio 26–30 d. panaši komisija susitiko ir su senosiomis ortodoksų Bažnyčiomis (koptų, etiopų, sirų ir armėnų). Tokios svarbios iniciatyvos liudija, koks gilus ir viltingas plėtojasi dialogas su visomis Rytų Bažnyčiomis, nesančiomis visiškoje bendrystėje su Roma, atsižvelgiant į kiekvienos savitumą.

Pernai nagrinėti įvairių dialogų su Vakarų Bažnytinėmis bendruomenėmis vaisiai per pastaruosius keturiasdešimt metų, didžiausią dėmesį skiriant dialogams su Anglikonų bendrija, Liuteronų pasauline federacija, Reformatų pasauline sąjunga ir Metodistų pasauline taryba. Šia tema Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba parengė studiją, kur pateikiami klausimai, kuriais vedant dvišalius dialogus pasiekta suartėjimo, ir kartu nurodomos atviros problemos, dėl kurių pradėtinas naujas aptarimų etapas.

Tarp pastarojo meto įvykių norėčiau paminėti Bendrojo pareiškimo dėl mokymo apie nuteisinimą dešimtąsias metines, katalikų ir liuteronų, siekiant paskatinti dialogą tęsti, bendrai švęstas 2009 m. spalio 31 d.; Kenterberio arkivyskupo dr. Rowano Williamso, kuris taip pat vedė pokalbius dėl dabartinės Anglikonų bendrijos ypatingos situacijos, apsilankymą Romoje. Bendras įsipareigojimas plėtoti santykius ir dialogą yra teigiamas ženklas, rodantis, koks karštas yra vienybės troškimas, nepaisant visų skersai kelio stojančių problemų. Taigi matome, jog mums tenka atsakomybė daryti viską, kas galima, kad tikrai pasiektume vienybę. Tačiau yra dar ir kitas matmuo – dieviškojo veikimo matmuo, nes vien Dievas gali suteikti Bažnyčiai vienybę. „Pačių susikurtoji“ vienybė būtų žmogiška, o mes trokštame Dievo Bažnyčios, Dievo sukurtos Bažnyčios, kurią jis suvienys, kada panorės ir kada mes tam būsime pasirengę. Taip pat turime neužmiršti didžiulės pažangos, per visus šiuos penkiasdešimt metų pasiektos bendradarbiavimo ir broliškų ryšių stiprinimo srityje. Sykiu būtina žinoti, kad ekumeninis darbas nėra tiesinis procesas. Juk senos, kitoje epochoje kilusios problemos tampa nereikšmingos, tačiau šiandienėje aplinkoje randasi naujų problemų ir sunkumų. Todėl nuolatos privalome būti pasirengę apvalymo procesui, kurio metu Viešpats padaro mus gebančius būti vieningus.

Brangūs broliai ir seserys, prašau visus melstis už sudėtingą ekumenizmo tikrovę, už dialogo skatinimą ir už tai, kad krikščionys mūsų laikais iš naujo drauge šiam mūsų pasauliui liudytų ištikimybę Kristui. Teišklauso Viešpats mūsų ir visų krikščionių maldą, ypač karštai keliamą į jį šią savaitę.