Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusią savaitę pristačiau šviesią Pranciškaus Asyžiečio asmenybę, šiandien norėčiau pakalbėti apie kitą šventąjį, toje pačioje epochoje esmingai prisidėjusį prie to meto Bažnyčios atnaujinimo. Turiu galvoje Dominyką, Pamokslininkų, vadinamų ir broliais dominikonais, ordino steigėją.

Jo įpėdinis ordino vadovo poste palaimintasis Džiordanas Saksas vienos garsios maldos tekste pateikia išsamų šventojo Dominyko paveikslą: „Degdamas uolumu Dievo reikalui ir antgamtine liepsna, tu iš savo begalinės meilės ir dvasios įkarščio nuolatinio neturto įžadu karštai pašventei visą save apaštališkajam klusnumui ir Evangelijos skelbimui.“ Pabrėžiamas kaip tik tas pagrindinis šventojo Dominyko liudijimo požymis: jis kalbėjo su Dievu ir apie Dievą. Šventųjų gyvenime meilė Viešpačiui ir artimui, Dievo šlovės ir sielų išganymo paieška visada eina ranka rankon.

Dominykas gimė apie 1170 m. Kaleruegoje, Ispanijoje. Kilęs iš senosios Kastilijos kilmingos šeimos, remiamas dėdės, kuris buvo kunigas, mokėsi garsiojoje Palencijos mokykloje. Jis iškart išsiskyrė dėmesiu Šventojo Rašto studijoms ir meile vargšams. Pastaroji buvo tokia didelė, kad Dominykas net parduodavo savo knygas, kurios anuomet būdavo labai vertingos. Gautas pajamas skirdavo badaujantiems padėti.

Įšventintas kunigu tapo savo gimtosios Osmos vyskupijos Katedros kapitulos kanauninku. Toks paskyrimas galėjo suteikti jam dingstį didžiuotis tam tikra padėtimi Bažnyčioje ir visuomenėje, tačiau Dominykas tai laikė ne asmenine privilegija ar puikios karjeros Bažnyčioje pradžia, bet su atsidavimu ir nuolankiai atliktina tarnyba. Argi nuo karjeros ir valdžios pagundos nėra apsaugoti ir tie, kuriems tenka užduotis ugdyti ir valdyti Bažnyčią? Prieš kelis mėnesius, įšventindamas kelis vyskupus, priminiau: „Neieškome sau galios, įtakos, prestižo. Žinome, kaip nukenčia pasaulietinė visuomenė ir neretai Bažnyčia dėl to, kad daugelis, kuriems patikėta atsakomybė, darbuojasi savo, o ne visumos, bendrojo gėrio labui“ (Pamokslas per penkių vyskupų įšventinimą, 2009 09 12).

Osmos vyskupas Diegas, tikras ir uolus ganytojas, labai greitai pastebėjo dvasines Dominyko savybes ir panoro pasitelkti jį bendradarbiu. Jie kartu leidosi į Šiaurės Europą, vykdydami Kastilijos karaliaus patikėtas diplomatines misijas. Kelionės metu Dominykas suvokė milžiniškus jo laiko Bažnyčios iššūkius: šiauriniuose Europos žemyno pakraščiuose tebebuvo neevangelizuotų tautų, Pietų Prancūzijoje krikščioniškąjį gyvenimą silpnino religinis susiskaldymas – čia tikėjimą trikdė ir nuo jo tolyn kreipė kelios eretikų grupės. Tad Dominykui siūlėsi du apaštališkieji tikslai – misionieriauti tarp Evangelijos dar nepažįstančiųjų ir iš naujo evangelizuoti krikščioniškąsias bendruomenes. Vyskupas Diegas ir Dominykas nukeliavo pas popiežių patarimo. Tas paprašė atsidėti albigiečiams, eretikų grupei, besilaikančiai tikrovės dualistinės sampratos su dviem vienodai galingais kuriamaisiais gėrio ir blogio pradais. Ši grupė dėl šios priežasties niekino materiją kaip blogio prado išsiliejimą, atmetė santuoką, neigė Kristaus įsikūnijimą, sakramentus, kuriais Viešpats mus palyti per materiją, ir kūno prisikėlimą. Albigiečiai brangino neturtingą ir asketišką gyvenseną – šia prasme buvo pavyzdingi – ir kritikavo ano meto dvasininkijos turtus. Dominykas karštai ėmėsi šios užduoties, pats gyvendamas neturtingai ir asketiškai, skelbdamas Evangeliją ir dalyvaudamas viešuosiuose debatuose. Misijai skelbti Gerąją Naujieną jis paskyrė visą likusį gyvenimą. Jo dvasiniams vaikams teko paskui įgyvendinti ir kitas šventojo Dominyko svajones – misiją ad gentes tarp Jėzaus dar nepažįstančių žmonių ir misiją tarp gyvenančiųjų miestuose, pirmiausia universitetiniuose, kur naujos intelektinės tendencijos kėlė iššūkį išsilavinusiųjų tikėjimui.

Šis didis šventasis mums primena, kad Bažnyčios širdyje visada turi liepsnoti misijų ugnis, nenumaldomai akinanti skelbti Evangeliją pirmą kartą ir prireikus iš naujo: juk Kristus yra brangiausias gėris, kurį pažinti ir mylėti turi teisę visų laikų ir vietovių vyrai ir moterys! Paguoda matyti, kad ir šiandienėje Bažnyčioje yra daug ganytojų ir pasauliečių, senųjų ordinų ir naujųjų bažnytinių sąjūdžių narių, džiugiai paskiriančių savo gyvenimą aukščiausiajam idealui – Evangelijos skelbimui ir liudijimui.

Prie Dominyko Guzmano vėliau prisijungė daugiau vyrų, patrauktų to paties siekio. Taip pamažu Tulūzoje radosi Pamokslininkų ordinas. Visiškai paklusdamas savo meto popiežių Inocento III ir Honorijaus III nurodymams, Dominykas senąją šventojo Augustino regulą pritaikė apaštališkojo gyvenimo reikalavimams, vertusiems pamokslauti keliaujant iš vienos vietos į kitą ir paskui grįžti į savo vienuolynus, kurie būdavo studijų, maldos ir bendruomeninio gyvenimo vietos. Į pirmąją vietą turėjo ypač iškilti dvi vertybės, kurias jis laikė būtinomis sėkmingos evangelizacijos sąlygomis, – neturto paženklintas bendruomeninis gyvenimas ir studijos.

Dominykas ir broliai pamokslininkai laikė save elgetaujančiu ordinu, neturinčiu didelių žemės valdų, kurias reikėtų valdyti. Tai darė juos atviresnius studijoms bei mobiliam pamokslavimui ir būdavo žmonėms konkretus liudijimas. Vienuolynų ir dominikonų provincijų vidinė valdymo struktūra atitiko kapitulų sistemą: šios išsirinkdavo vyresniuosius, kuriuos paskui patvirtindavo generaliniai vyresnieji. Tokia organizacinė struktūra skatino brolišką gyvenimą, visų bendruomenės narių atsakomybę ir sykiu tvirtus asmeninius įsitikinimus. Tokią sistemą nulėmė tai, kad dominikonai kaip Dievo tiesos skelbėjai turėjo patys nuosekliai laikytis to, ką skelbė. Studijuojama ir meilės dvasia su broliais besidalijama tiesa yra giliausias džiaugsmo pagrindas. Palaimintasis Džiordanas Saksas taip pasakė apie šventąjį Dominyką: „Jis kiekvieną žmogų priėmė į meilės glėbį ir kadangi visus mylėjo, jie visi jį irgi mylėjo. Jis kaip savo priėmė taisyklę džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiaisiais (Libellus de principiis Ordinis Praedicatorum autore Iordane de Saxonia, ed. H. C. Scheeben, [Monumenta Historica Sancti Patris Nostri Dominici, Romae, 1935]).

Be to, Dominykas ryžtingai panoro, kad visi jo sekėjai gautų tvirtus teologijos pagrindus ir nesvyruodamas siuntė juos į ano meto universitetus, nors ne vienas Bažnyčios vyras į tas kultūrines įstaigas žvelgdavo kupinas nepasitikėjimo. Pamokslininkų ordino konstitucijose studijoms, rengiantis apaštalauti, priskiriama didžiulė reikšmė. Dominykas troško, kad broliai rūpestingai ir pamaldžiai, negailėdami savęs atsidėtų studijoms, sudarančioms visų teologijos žinių pagrindą, t. y. Šventojo Rašto ir pagarbiai atsakymo į proto keliamus klausimus ieškančioms studijoms. Kiekvienam, kuris tarnauja Dievo žodžiui, kultūros plėtra kelia įvairiais lygmenimis užduotį būti gerai pasirengusiam. Tad raginu visus ganytojus ir pasauliečius puoselėti šį tikėjimo „kultūrinį matmenį“, kad būtų galima geriau suprasti krikščioniškosios tiesos grožį ir tikrai ugdyti, stiprinti bei ginti tikėjimą. Šiais Kunigų metais kviečiu visus seminaristus ir kunigus branginti dvasinę studijų vertę. Kunigiškosios tarnybos kokybė taip pat priklauso nuo pastangų studijuoti apreikštąją tiesą.

Dominykas, troškęs įsteigti pamokslaujančių teologų ordiną, mums primena, kad teologijai būdingas dvasinis ir pastoracinis matmuo, praturtinantis sielą ir gyvenimą. Kunigai, pašvęstieji asmenys ir visi tikintys pasauliečiai gali patirti gilų „vidinį džiaugsmą“ kontempliuodami iš Dievo kilusių, visada aktualių ir gyvų tiesų grožį. Brolių pamokslininkų šūkis – contemplata aliis tradere – padeda mums per kontempliacinį šių tiesų studijavimą užsidegti pastoraciniu uolumu perduoti savo kontempliacijos vaisius kitiems.

Dominykui 1221 m. mirus Bolonijoje, mieste, paskelbusiame jį savo globėju, jo darbas jau buvo susilaukęs didžiulės sėkmės. Pamokslininkų ordinas, remiamas Šventojo Sosto, visos Bažnyčios gerovės labui pasklido daugelyje šalių. 1234 m. Dominykas buvo paskelbtas šventuoju. Savo šventumu jis mums rodo dvi būtinas priemones, laiduojančias apaštalavimo veiklos veiksmingumą. Pirmiausia jo švelniai puoselėtas ir kaip brangus turtas savo dvasiniams vaikams paliktas pamaldumas Marijai. Šie Bažnyčios istorijoje daug nusipelnė paskleisdami šventojo rožinio maldą, tokią brangią krikščionių tautai ir tokią turtingą iš Evangelijos trykštančių vertybių, tikrą tikėjimo ir maldingumo mokyklą. Antra, Dominykas, rūpinęsis keliais moterų vienuolynais Prancūzijoje ir Romoje, giliai tikėjo maldos prašant apaštališkojo darbo sėkmės verte. Tik rojuje suvoksime, kokia veiksminga klauzūroje gyvenančių seserų malda apaštališkajai veiklai! Kiekvienai iš jų su meile dėkoju.

Brangūs broliai ir seserys! Dominyko Guzmano gyvenimas tepaskatina mus visus, stipriai įsimylėjus Jėzų Kristų, karštai panirti į maldą ir drąsiai gyventi tikėjimu. Jo užtariami meldžiame Dievą visada praturtinti Bažnyčią tikrais Evangelijos skelbėjais.