Brangūs broliai ir seserys!

Prieš dvi savaites pristačiau šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybę. Šįryt norėčiau pakalbėti apie kitą šventąjį, priklausiusį pirmajai Mažesniųjų brolių kartai – šventąjį Antaną Paduvietį arba, kaip jis buvo vadinamas pagal jo gimtąjį miestą, Lisabonietį. Tai visoje Katalikų Bažnyčioje vienas populiariausių šventųjų, gerbiamas ne tik Paduvoje, kur pastatyta puiki bazilika, kurioje ilsisi jo marieji palaikai, bet ir visame pasaulyje. Tikintieji brangina paveikslus ir statulas, vaizduojančias jį su tyrumo simboliu – lelija arba Kūdikėliu Jėzumi rankose, taip atmenant įstabų pasirodymą, minimą keliuose literatūriniuose šaltiniuose.

Savo iškiliais gebėjimais – protu, pusiausvyra, apaštališkuoju uolumu ir pirmiausia mistiniu įkarščiu – jis reikšmingai prisidėjo prie pranciškoniškojo dvasingumo plėtotės.

Jis gimė Lisabonoje, kilmingoje šeimoje apie 1195 m. ir buvo pakrikštytas Fernando vardu. Įstojo į šventojo Augustino vienuoliškosios regulos besilaikiusį kanauninkų ordiną Šv. Vincento vienuolyne, Lisabonoje, paskui persikėlė į Koimbrą, garsų tuo metu Portugalijos kultūros centrą, kur Šventojo Kryžiaus vienuolyne atsidėjo įdėmioms ir rūpestingoms Biblijos ir Bažnyčios tėvų studijoms, taip įgydamas teologijos žinių, davusių vaisių jo mokymo bei pamokslavimo veikloje. Koimbroje įvykęs atsitikimas jo gyvenimui suteikė lemtingą posūkį: 1220 m. ten buvo išstatytos pirmųjų penkių pranciškonų misionierių, išvykusių į Maroką ir ten patyrusių kankinystę, relikvijos. Misionierių istorija uždegė jaunąjį Fernandą troškimu sekti jų pėdomis ir žengti krikščioniškojo tobulumo keliu. Jis paprašė leidimo palikti Augustino kanauninkų ordiną ir tapti Mažesniuoju broliu. Jo prašymas buvo patenkintas. Pasirinkęs Antano vardą iškeliavo į Maroką, tačiau dieviškoji Apvaizda jam buvo numačiusi kitką. Dėl ligos priverstas grįžti į Italiją, 1221 m. Asyžiuje dalyvavo garsiojoje „Palapinių kapituloje“, kur susitiko su šventuoju Pranciškumi. Paskui kurį laiką visiškai atsiskyręs gyveno vienuolyne netoli Forli, Šiaurės Italijoje, kur jį Viešpats pašaukė kitai užduočiai. Visiškai atsitiktinėmis aplinkybėmis pakviestas pasakyti pamokslą įšventinimo į kunigus proga, pasirodė apdovanotas tokiomis žiniomis ir iškalba, kad vyresnieji paskyrė jį pamokslininko veiklai. Tad Antanas Italijoje ir Prancūzijoje išplėtojo tokį intensyvų ir veiksmingą apaštalavimą, kad nemažai nuo Bažnyčios atsimetusių žmonių paskatino permąstyti tą žingsnį. Jis taip pat buvo Mažesniųjų brolių vienas iš pirmųjų, jei ne pirmasis, teologijos mokytojų. Pradėjo mokyti Bolonijoje, gavęs Pranciškaus palaiminimą. Pastarasis, pažinęs Antano dorybes, nusiuntė jam trumpą laišką, kuris prasideda tokiais žodžiais: „Man patinka, kad mokai brolius teologijos.“ Antanas padėjo pagrindus pranciškonų teologijai, toliau rutuliotai garsių mąstytojų ir ypač išplėtotai šventojo Bonaventūros Banjoredžiečio ir palaimintojo Dunso Škoto.

Tapęs Mažesniųjų brolių Šiaurės Italijos provincijos vyresniuoju, tęsė pamokslininko tarnybą, derindamas ją su vadovavimo užduotimis. Užbaigęs provincijolo tarnybą, atsikėlė arčiau Paduvos, į kurią jau kelis kartus buvo nukeliavęs. Lygiai po metų, 1231-ųjų birželio 13-ąją, mirė priešais miesto vartus. Paduva, rodžiusi jam meilę ir jį gerbusi jam gyvam esant, visam laikui suteikė jam garbę ir kultą. Pats popiežius Grigalius IX, kuris išgirdęs Antano pamokslą pavadino jį „Testamento arka“, dėl jo užtarimu įvykusio stebuklo prabėgus vos metams nuo jo mirties, 1223-aisiais, paskelbė jį šventuoju.

Paskutiniu gyvenimo laikotarpiu Antanas parašė du „Pamokslų“ ciklus – „Sekmadienio pamokslus“ ir „Pamokslus apie šventuosius“, abu skirtus Pranciškonų ordino pamokslininkams ir teologijos studijų mokytojams. Juose jis komentuoja liturgijos pateikiamus Šventojo Rašto tekstus, remdamasis Bažnyčios tėvams ir viduramžiams būdingu keturių Rašto prasmių aiškinimu – žodinės, arba istorinės, alegorinės, arba kristologinės, tropologinės, arba moralinės, ir anagoginės, krypstančios į amžinąjį gyvenimą. Šiandien vėl atrandama, kad šios prasmės yra Šventojo Rašto vienatinės prasmės keturi matmenys ir kad teisinga Šventąjį Raštą aiškinti ieškant jo žodžių keturių prasmių. Šventojo Antano pamokslai yra teologiniai-homiletiniai tekstai, perteikiantys gyvą pamokslavimą, kuriuo Antanas siūlydavo tikrą ir teisingą krikščioniškojo gyvenimo kelią. „Pamoksluose“ pateikiamas dvasinis mokymas toks turtingas, kad garbingasis Dievo tarnas popiežius Pijus XII Antaną 1946 m. paskelbė Bažnyčios mokytoju bei suteikė jam doctor evangelicus titulą, nes šiuose raštuose atsiskleidžia Evangelijos gaiva bei grožis. Dar ir šiandien jų skaitymas teikia didelę dvasinę naudą.

Tuose pamoksluose šventasis Antanas kalba apie maldą kaip meilės ryšį, akinantį žmogų švelniai kalbėtis su Viešpačiu, ir sukeliantį neapsakomą džiaugsmą, saldžiai apimantį besimeldžiančią sielą. Antanas primena, kad maldai reikia tylios aplinkos, kuri yra ne atstumas nuo išorinio triukšmo, bet vidinė patirtis, siekianti išlaisvinti iš sielos rūpesčių sukelto blaškymo, sukurti tylą pačioje sieloje. Pasak šio garsaus pranciškonų mokytojo mokymo, maldą sudaro keturios būtinos laikysenos, kurios šv. Antano vadinamos lotyniškai: obsecratio, oratio, postulatio ir gratiarum actio. Tai galėtume išversti taip: kupinam pasitikėjimo atverti širdį Dievui; tai pirmutinis maldos žingsnis – ne rinkti žodžius, bet atverti širdį Dievo buvimui čia ir dabar; paskui meiliai kalbėtis su Viešpačiu suvokiant, kad jis yra su manimi; tada – tai labai natūralu – išsakyti savo poreikius; pagaliau jį šlovinti ir jam dėkoti.

Šiame šventojo Antano mokyme apie maldą aptinkame vieną iš savitų bruožų, būdingų pranciškonų teologijai, kurios pradininkas jis buvo, tai yra vaidmenį, skirtą dieviškajai meilei, įžengiančiai į jausmus, valią, širdį ir esančiai versme, iš kurios ištrykšta dvasinis pažinimas, pranokstantis visą kitą pažinimą. Iš tiesų pažįstame mylėdami.

Antanas taip pat rašo: „Meilė yra tikėjimo siela, ji daro jį gyvą; be meilės tikėjimas miršta“ (Sermones Dominicales et Festivi II).

Tik besimeldžianti siela gali gyvenime daryti dvasinę pažangą: tai mėgstamas šventojo Antano pamokslų objektas. Jis gerai pažįsta žmogaus prigimties trūkumus, mūsų polinkį nupulti į nuodėmę, todėl nuolatos ragina kovoti su godumo, išdidumo, netyrumo polinkiu ir praktikuoti neturto ir dosnumo, nuolankumo ir klusnumo, skaistumo ir tyrumo dorybes. XIII a. pradžioje, iš naujo atgyjant miestams ir suklestint prekybai, padaugėjo žmonių, nejautrių vargšų reikmėms. Dėl šios priežasties Antanas nekart kvietė tikinčiuosius pagalvoti apie tikruosius, širdies turtus, darančius žmogų gerą ir gailestingą ir taip leidžiančius jam sukaupti lobį danguje. „O jūs, turtuoliai, – ragina jis, – būkite vargšų… draugai, priimkite juos į savo namus: paskui jie, vargšai, sutiks jus amžinuose būstuose, kur karaliaus taikos grožis, saugus pasitikėjimas ir amžiną pasitenkinimą teikianti apsti ramybė“ (ten pat, II).

Brangūs bičiuliai, argi tai nėra labai svarbus mokymas ir šiandien, kai finansinė krizė ir dideli ekonominiai nevienodumai nuskurdina nemažai žmonių ir sukelia vargo situacijas? Enciklikoje Caritas in veritate priminiau: „Ekonomikai, kad tinkamai funkcionuotų, reikia etikos – ne kokios nors etikos, bet žmogui draugiškos etikos“ (45).

Antanas, sekdamas Pranciškumi, į gyvenimo ir mąstymo, veiklos ir pamokslavimo vidurį visada stato Kristų. Tai dar vienas būdingas pranciškonų teologijos bruožas – kristocentrizmas. Jis mielai kontempliuoja ir kviečia kontempliuoti Viešpaties žmogystės, žmogaus Jėzaus slėpinius ir ypač Gimimo – Dievo, tapusio kūdikiu, atidavusio save į mūsų rankas – slėpinį, žadinantį meilės ir dėkingumo už dieviškąjį gerumą jausmus.

Ne tik Gimimas, pagrindinis Kristaus meilės žmonijai taškas, tačiau ir žvilgsnis į Nukryžiuotąjį įkvepia Antanui dėkingumo Dievui ir pagarbos žmogaus asmens kilnumui, kad visi, tikintieji ir netikintieji, galėtų atrasti Nukryžiuotajame ir jo atvaizde gyvenimą praturtinančią prasmę. Šventasis Antanas rašo: „Kristus, kuris yra tavo gyvenimas, kabo prieš tave, kad žvelgtum į kryžių kaip į veidrodį. Ten galėsi išvysti, kokios mirtinos buvo tavo žaizdos, kurių negalėjo užgydyti jokie vaistai, išskyrus Dievo Sūnaus kraują. Gerai pažvelgęs, suvoksi, kokio didumo žmogaus kilnumas ir tavo vertė… Niekur kitur žmogus nesuvoks, koks jis vertingas, kaip tik žvelgdamas į kryžiaus veidrodį“ (Sermones Dominicales et Festivi, III, p. 213–214).

Apmąstydami šiuos žodžius, galime geriau suprasti Nukryžiuotojo atvaizdo svarbą mūsų kultūrai, mūsų iš krikščioniškojo tikėjimo gimusiam humanizmui. Tinkamai žvelgdami į Nukryžiuotąjį, pasak šventojo Antano, matome, koks didelis yra žmogaus kilnumas ir kokia didelė vertė. Niekas kitas aiškiau neparodys, koks neprilygstamas žmogaus asmens vertingumas, kad Dievas laiko mus tokiais svarbiais, jog vertais jo paties kančių. Nukryžiuotojo veidrodyje atsiskleidžia visas žmogaus kilnumas, o žvilgsnis į Jį visada yra žmogaus kilnumo pripažinimo versmė.

Brangūs bičiuliai, tikinčiųjų taip gerbiamas Antanas Paduvietis teužtaria visą Bažnyčią ir pirmiausia tuos, kurie atsideda pamokslavimui. Melskime Viešpatį, kad Jo padedami pramoktume šio šventojo meno. Pamokslininkai, semdamiesi įkvėpimo iš jo pavyzdžio, rūpestingai tesujungia patikimą ir sveiką mokymą, nuoširdų ir karštą maldingumą ir skvarbų perteikimą. Šiais Kunigų metais melskime, kad kunigai ir diakonai rūpestingai vykdytų šią Dievo žodžio skelbimo bei aktualizavimo tikintiesiems tarnybą, pirmiausia liturginės homilijos pavidalu. Veiksmingai teperteikia jie amžiną Kristaus grožį taip, kaip rekomendavo Antanas: „Kai skelbi Jėzų, jis atveria kietas širdis; kai jo šaukiesi, jis pasaldina karčius gundymus; kai apie jį galvoji, jis apšviečia tavo širdį; kai jį skaitai, jis pasotina tavo dvasią“ (Sermones Dominicales et Festivi, III, p. 59).