Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie Bonaventūrą Banjoredžietį. Prisipažįstu, kad vėl prisimindamas jį jaučiu tam tikrą nostalgiją: prisimenu, kaip šį man labai brangų autorių tyrinėjau būdamas jaunas mokslininkas. Jo pažinimas padarė nemenką įtaką mano ugdymuisi. Su dideliu džiaugsmu prieš kelis mėnesius atlikau piligriminę kelionę į jo gimtinę – Banjoredžį, nedidelį italų Lacijaus regiono miestelį, pagarbiai sergėjantį jo atminimą.

Šventas Bonaventūra gimė tikriausiai 1217 m. ir mirė 1274 m. Jis gyveno XIII amžiuje, epochoje, kai krikščioniškasis tikėjimas, giliai įsiskverbęs į Europos kultūrą ir visuomenę, įkvėpdavo literatūros, meno, filosofijos ir teologijos srityse nemarius kūrinius. Tarp krikščioniškųjų asmenybių, prisidėjusių prie tokios tikėjimo ir kultūros tarpusavio darnos, išsiskiria Bonaventūra, veiklos ir kontempliacijos žmogus, labai maldingas ir mokėjęs išmintingai vadovauti.

Jį vadino Džiovaniu da Fidanca. Jo gyvenimą giliai paženklino, kaip pats pasakoja, vienas vaikystės įvykis. Jis taip sunkiai susirgo, kad net jo tėvas, gydytojas, nebepuoselėjo vilčių išgelbėti jį iš mirties. Tada jo motina paprašė neseniai šventuoju paskelbto Pranciškaus Asyžiečio užtarimo. Ir Džiovanis pasveiko.

Po kelerių metų Paryžiuje, kur jis nuvyko studijuoti, Asyžiaus Poverello tapo jam dar artimesnis. Jis įgijo magister artium diplomą, kurį galima prilyginti įgyjamam baigus prestižinį mūsų laikų licėjų. Kaip ir daugelis jaunuolių praeityje ir šiandien, Džiovanis iškėlė sau pagrindinį klausimą: „Ką su savo gyvenimu daryti?“ Traukiamas 1219 m. Paryžiuje pasirodžiusių Mažesniųjų brolių karšto liudijimo ir evangelinio radikalumo, Džiovanis pasibeldė į miesto pranciškonų vienuolyno vartus ir pasiprašė priimamas į gausią Pranciškaus mokinių šeimą. Po daugelio metų paaiškino savo apsisprendimo motyvus: šventajame Pranciškuje ir jo pradėtame sąjūdyje jis įžvelgęs Kristaus veikimą. Vienam kitam mažesniajam broliui jis rašė: „Dievo akivaizdoje turiu pripažinti, jog palaimintojo Pranciškaus gyvenimą myliu labiau už bet kurį kitą todėl, kad jis primena Bažnyčios ištakas ir augimą. Bažnyčia prasidėjo nuo paprastų žvejų, ir tik vėliau ją praturtino labai garsūs ir išmintingi mokytojai; palaimintojo Pranciškaus religiją įsteigė ne protingi žmonės, bet Kristus” (Epistula de tribus quaestionibus ad magistrum innominatum, in: Opere di San Bonaventura. Introduzione generale, Roma 1990, p. 29).

Todėl apie 1243 m. Džiovanis užsivilko pranciškonų abitą ir pasirinko Bonaventūros vardą. Tuojau paskirtas studijuoti, Paryžiaus universiteto Teologijos fakultete lankė visus labai daug pastangų reikalaujančius kursus. Įgijo įvairius akademinės karjeros titulus, kaip antai baccalaureus biblicus ir bacalaureus sententiarum. Bonaventūra nuodugniai studijavo Šventąjį Raštą, Petro Lombardo „Sentencijas“, to meto teologijos vadovėlį, bei svarbiausius teologijos autorius ir, palaikydamas ryšius su iš visos Europos į Paryžių suplaukusiais mokytojais bei studentais, išsiugdė savo asmeninį mąstymą bei labai vertingą dvasinį jautrumą, kuriuos vėliau perteikė savo veikaluose bei pamoksluose, taip tapdamas vienu iš Bažnyčios istorijoje svarbiausių teologų. Svarbu priminti pavadinimą tezių, kurias jis gynė norėdamas įgyti leidimą mokyti teologijos, licentia ubique docere, kaip tai tada vadinta. Jo disertacijos antraštė „Kristaus pažinimo klausimai“ parodo centrinį Kristaus vaidmenį Bonaventūros gyvenime ir mokyme. Drąsiai galime sakyti, kad jo visas mąstymas buvo iš pagrindų kristocentriškas.

Tais metais Paryžiuje, Bonaventūros naujoje tėvynėje, įsižiebė karšta polemika, nukreipta prieš Pranciškaus Asyžiečio Mažesniuosius brolius ir Dominyko Guzmano pamokslaujančius brolius. Jiems norėta uždrausti mokyti universitete, abejota net jų pašvęstojo gyvenimo autentiškumu. Iš tikrųjų pokyčiai, elgetaujančių ordinų įdiegti į pašvęstojo gyvenimo sampratą, apie kuriuos kalbėjau ankstesnėse katechezėse, buvo tokie naujoviški, kad ne visi juos suprasto. Be to, kaip kartais pasitaiko ir tarp nuoširdžiai religingų žmonių, prisidėjo tokie žmogiškojo silpnumo motyvai kaip pavydas ir konkurencija. Bonaventūra, nors ir supamas kitų universiteto mokytojų priešiškumo, pradėjo dėstyti pranciškonų teologijos katedrose ir kaip atsaką elgetaujančių ordinų kritikams parašė veikalą „Apie evangelinį tobulumą“ (Quaestiones disputate de perfectione evangelica). Jame jis parodo, kad elgetaujantys ordinai, ypač Mažesnieji broliai, laikydamiesi neturto, skaistumo ir klusnumo įžadų, laikosi pačios Evangelijos patarimų. Bonaventūros mokymas, kurį jis pateikė šiame veikale ir savo gyvenimu, lieka visada aktualus, nepriklausomai nuo istorinių aplinkybių: Bažnyčia tampa vis šviesesnė ir gražesnė per ištikimybę pašaukimui tų savo sūnų ir dukterų, kurie ne tik įgyvendina Evangelijos įsakymus, bet ir yra pašaukti Dievo malonės laikytis jos patarimų ir taip neturtinga, skaisčia ir klusnia gyvensena liudyti, kad Evangelija yra džiaugsmo ir tobulumo versmė.

Konfliktas bent kuriam laikui nurimo, o asmeniškai popiežiui Aleksandrui IV įsikišus Bonaventūra 1257 m. buvo oficialiai pripažintas Paryžiaus universiteto doctor ir magister. Vis dėlto šios prestižinės užduoties jam teko atsisakyti, nes ordino generalinė kapitula tais pačiais metais išrinko jį generaliniu ministru.

Šias pareigas jis išmintingai ir atsidavusiai ėjo septyniolika metų lankydamas provincijas, rašydamas broliams laiškus, kartais gana griežtai šalindamas piktnaudžiavimus. Bonaventūrai pradedant šią tarnybą, Mažesniųjų brolių ordinas jau buvo gerokai išsiplėtojęs: po visą Vakarų Europą buvo pasklidę 30 tūkst. brolių, veikė misijos Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pekine. Tokią plėtrą reikėjo įtvirtinti ir pirmiausia, ištikimai laikantis Pranciškaus charizmos, suteikti jai veiklos ir dvasios vienybę. Juk Asyžiaus šventojo sekėjai įvairiai aiškino jo žinią ir tikrai grėsė vidinis susiskaldymas. Norėdama išvengti tokio pavojaus, ordino generalinė kapitula 1260 m. Narbonoje priėmė ir ratifikavo Bonaventūros pasiūlytą tekstą, kuriame buvo surinkti ir suvienodinti nuostatai, reguliuojantys kasdienį Mažesniųjų brolių gyvenimą. Tačiau Bonaventūra nujautė, kad šių išminties ir nuosaikumo įkvėptų įstatyminių nuostatų nepakanka dvasios ir širdies bendrystei laiduoti. Reikėjo dalytis tais pačiais idealais bei įsitikinimais. Dėl šios priežasties Bonaventūra troško pateikti autentišką Pranciškaus charizmą, jo gyvenimą ir mokymą. Todėl jis uoliai rinko su Poverello susijusius dokumentus ir įdėmiai klausydavosi tiesiogiai Pranciškų pažinojusiųjų atsiminimų. Taip radosi istoriškai pagrįsta Asyžiaus šventojo biografija Legenda maior, kuri įgavo glaustesnį pavidalą ir buvo pavadina Legenda minor. Lotynų k. žodis legenda, kitaip negu dabartinėje vartosenoje, reiškia ne fantazijos vaisių, bet, priešingai, autoritetingą tekstą, „skaitytiną“ kaip oficialų. Mažesniųjų brolių generalinė kapitula 1263 m. Pizoje šventojo Bonaventūros parengtoje biografijoje iš tiesų įžvelgė autentišką steigėjo paveikslą ir ji tapo oficiali šventojo biografija.

Kokį šventojo Pranciškaus paveikslą pristato jo atsidavusio sūnaus ir sekėjo šventojo Bonaventūros širdis ir plunksna? Esminis momentas štai toks: Pranciškus yra alter Christus, žmogus, aistringai ieškojęs Kristaus. Kupinas meilės, verčiančios jį sekti, jis pasidarė į jį visiškai panašus. Šį gyvą idealą Bonaventūra pateikė visiems Pranciškaus sekėjams. Šį idealą, galiojantį kiekvienam krikščioniui vakar, šiandien ir visada, kaip programą trečiojo tūkstantmečio Bažnyčiai nurodė ir mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte jis rašė, kad tos programos „šerdis galiausiai yra pats Kristus. Jį būtina pažinti, mylėti ir juo sekti norint jame gyventi trejybinį gyvenimą ir su juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale“ (29).

1273 m. Bonaventūros gyvenime įvyko dar viena permaina. Popiežius Grigalius X panoro įšventinti jį vyskupu ir paskirti kardinolu. Jis taip pat paprašė jo parengti itin svarbų bažnytinį įvykį – Liono II Susirinkimą, turėjusį atkurti lotyniškosios ir graikiškosios Bažnyčios vienybę. Bonaventūra rūpestingai atsidėjo šiai užduočiai, tačiau šio visuotinio Susirinkimo pabaigos nesulaukė, nes jam vykstant mirė. Anoniminis popiežiaus notaras sukūrė apie Bonaventūrą pagiriamąją kalbą, kurioje galutinai atsiskleidžia šio didžiojo šventojo ir iškilaus teologo paveikslas: „Geras, malonus, maldingas ir gailestingas žmogus, kupinas dorybių, mylimas Dievo ir žmonių… Juk Dievas dovanojo jam tokią malonę, kad visi, kurie jį pamatydavo, būdavo perskverbti jo meilės, kurios širdis negalėjo paslėpti“ (plg. J. G. Bougerol. Bonaventura, in: A. Vauchez. Storia dei santi e della santità cristiana. Vol. VI. L’epoca del rinnovamento evangelico. Milano 1991, p. 91).

Priimkime paveldą šio šventojo Bažnyčios mokytojo, primenančio mums mūsų gyvenimo prasmę šiais žodžiais: „Žemėje… galime kontempliuoti begalinę dieviškąją didybę protu ir nuostaba; o dangiškojoje tėvynėje į Dievo džiaugsmą įžengsime regėjimu, visi būdami panašūs į Dievą, ir ekstaze…“ (La conoscenze di Cristo, q. 6, conclusione, in: Opere di San Bonaventure. Opusculi Teologici/1. Roma 1993, p. 187).