Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusią savaitę kalbėjau apie šventojo Bonaventūros Banjoredžiečio gyvenimą ir asmenybę. Šįryt norėčiau tęsti tą pristatymą, apžvelgdamas jo literatūrinės kūrybos ir mokymo dalį.

Kaip sakiau, šventojo Bonaventūros nuopelnas yra tai, kad jis, be kita ko, autentiškai ir ištikimai aiškino šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybę, kurią gerbė ir kupinas didelės meilės studijavo. Konkrečiai šventojo Bonaventūros laikotarpiu viena iš „dvasingaisiais“ vadinamų Mažesniųjų brolių srovių reiškė požiūrį, kad su šventuoju Pranciškumi prasidėjo visiškai naujas istorijos tarpsnis ir „amžinoji Evangelija“, minima Apreiškime Jonui, atėjo pakeisti Naujojo Testamento. Ši grupė teigė, jog Bažnyčios istorinis vaidmuo baigėsi ir ją pakeitė charizminė laisvų žmonių, viduje vedamų Dvasios, bendruomenė, tai yra „dvasingieji pranciškonai“. Šios grupės idėjų pagrindą sudarė 1202 m. mirusio cistersų abato Joakimo Fioriečio raštai. Savo kūriniuose jis kėlė mintį apie trejybinį istorijos ritmą. Senąjį Testamentą laikė Tėvo amžiumi, paskui kurį ėjo Sūnaus laikas, Bažnyčios laikas. Reikėjo laukti dar ir trečiojo, Dvasios, amžiaus. Visa istorija aiškinta kaip pažangos istorija: einant nuo Senojo Testamento griežtumo prie santykinės Sūnaus laiko laisvės Bažnyčioje ir galiausiai prie visiškos Dievo vaikų laisvės Šventosios Dvasios laikotarpiu, pagaliau turėsiančiu būti taikos tarp žmonių, tautų ir religijų susitaikymo amžiumi. Joakimas Fiorietis sužadino viltį, jog pradžią naujajam laikui turėtų duoti naujoji vienuolystė. Todėl suprantama, kodėl viena pranciškonų grupė tarėsi šventajame Pranciškuje Asyžietyje atradusi naujojo laiko steigėją, o jo ordine naujojo amžiaus bendruomenę – Šventosios Dvasios bendruomenę, už nugaros palikusią hierarchinę Bažnyčią, idant pradžią duotų naujai Dvasios Bažnyčiai, nebesusijusiai su senosiomis struktūromis.

Taigi grėsė pavojus, kad šventojo Pranciškaus žinia, jo nuolanki ištikimybė Evangelijai ir Bažnyčiai bus iš pagrindų neteisingai suprasta ir kad toks nesusipratimas pastūmės prie klaidingo visos krikščionybės supratimo.

Šventasis Bonaventūra, 1257 m. tapęs Pranciškonų ordino generaliniu ministru, atsidūrė kaip tik pačiame ordine sukeltos didelės įtampos, tvyrojusios dėl minėtos Joakimu Fioriečiu besiremiančios „dvasingųjų pranciškonų“ srovės, akivaizdoje. Norėdamas šiai grupei atsakyti ir grąžinti ordinui vienybę, Bonaventūra rūpestingai išstudijavo Joakimo Fioriečio autentiškus bei jam priskiriamus raštus ir, atsižvelgdamas į būtinybę tinkamai pristatyti jo taip mylimo šventojo Pranciškaus asmenybę ir žinią, norėjo pateikti teisingą požiūrį į išganymo istoriją. Šventasis Bonaventūra šios problemos ėmėsi savo paskutiniame kūrinyje, konferencijų Paryžiaus „studijos“ vienuoliams rinkinyje, kuris liko neužbaigtas ir mus pasiekė per klausytojų užrašus; jame, pavadintame Collationes in Hexaēmeron, alegoriškai aiškinamos šešios kūrimo dienos. Bažnyčios tėvai septynias dienas pasakojime apie sukūrimą laiko pasaulio, žmonijos istorijos pranašyste. Jiems septynios dienos reiškė septynis istorijos tarpsnius, kurie vėliau aiškinti ir kaip septyni tūkstantmečiai. Su Kristumi įžengėme į paskutinį – šeštąjį istorijos tarpsnį, po kurio turėtų eiti didysis Dievo sekmadienis. Šventasis Bonaventūra tokio ryšio su kūrimo dienomis istorinį aiškinimą suponuoja, tačiau labai laisvu ir naujovišku būdu. Naujaip aiškinti istorijos raidą jį verčia du jo meto reiškiniai:

1. Šventojo Pranciškaus asmenybė, žmogus, susivienijęs su Kristumi iki stigmų bendrystės, tartum alter Christus, ir kartu su šventuoju Pranciškumi nauja, jo sukurtoji bendruomenė, besiskirianti nuo iki tol žinotos vienuolystės. Toks reiškinys kaip tą akimirką pasirodžiusi Dievo naujybė reikalavo paaiškinimo.

2. Joakimo Fioriečio pozicija, kuri skelbė naują vienuolystę ir visiškai naują istorijos amžių, pranoko Naujojo Testamento apreiškimą ir todėl reikalavo atsakymo.

Kaip Pranciškonų ordino generalinis ministras šventasis Bonaventūra iškart suprato, jog remiantis Joakimo Fioriečio įkvėpta spiritualistine samprata ordinas būtų nevaldomas ir nuosekliai slystų į anarchiją. Iš to išplaukė tokie padariniai:

1. Praktinę būtinybę turėti struktūras ir įsitraukti į hierarchinės Bažnyčios, tikrosios Bažnyčios, tikrovę reikėjo teologiškai pagrįsti, nes besilaikiusieji spiritualistinės sampratos rodė tariamą teologinį pagrindą.

2. Neišvengiamai paisant realybės, privalu buvo išlaikyti šventojo Pranciškaus asmenybės naujybę.

Kaip šventasis Bonaventūra atsakė į praktinį ir teorinį reikalavimą? Šventojo Bonaventūros atsakymą čia galiu pateikti tik keliais bruožais glaustai ir neišsamiai:

Šventasis Bonaventūra atmeta trejybinio istorijos ritmo idėją. Dievas yra vienas visai istorijai ir nepadalytas į tris dievybes. Vadinasi, ir istorija yra viena, net jei ji kelias ir, pasak Bonaventūros, pažangos kelias.

Jėzus Kristus yra galutinis Dievo žodis – jame Dievas pasakė viską, save išreikšdamas ir dovanodamas. Daugiau negu savęs paties Dievas negali nei išreikšti, nei dovanoti. Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Viešpats sako apie Šventąją Dvasią: ji „viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26); „ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 15). Vadinasi, nėra kitos, aukštesnės Evangelijos, nėra kitos, lauktinos Bažnyčios. Todėl ir Pranciškonų ordinas turi įsitraukti į šią Bažnyčią, jos tikėjimą, jos hierarchinę tvarką.

Tai nereiškia, kad Bažnyčia yra nejudri, įsikibusi praeities ir joje negali būti nieko nauja. „Opera Christi non deficiunt, sed proficium (Kristaus darbai ne menksta, bet auga)“, – sako šventasis laiške De tribus quaestionibus. Taip Bonaventūra aiškiai suformuluoja pažangos idėją, ir tai yra nauja, palyginti su Bažnyčios tėvais ir didžiuma jo amžininkų. Bonaventūrai Kristus yra nebe istorijos tikslas, kaip manė Bažnyčios tėvai, o jos centras; su Kristumi istorija nesibaigia, bet prasideda naujas amžius. Dar vienas padarinys yra štai koks: iki tol vyravo mintis, kad Bažnyčios tėvai buvo absoliuti teologijos viršūnė: visos kitos kartos tegalėjo būti jų mokiniai. Šventasis Bonaventūra irgi pripažįsta Bažnyčios tėvus kaip nuolatinius mokytojus, tačiau nepaprastas šventojo Pranciškaus reiškinys teikia jam tikrumo, kad Kristaus žodžio turtai neišsemiami ir kad naujosiose kartose taip pat gali pasirodyti naujų šviesulių. Kristaus nepakartojamumas visais laikais sykiu laiduoja naujybę ir atsinaujinimą.

Pranciškonų ordinas neabejotinai priklauso Jėzaus Kristaus Bažnyčiai, apaštališkajai Bažnyčiai, ir negali būti statydinamas remiantis utopiniu spiritualizmu. Tačiau sykiu galioja ir to ordino naujybė klasikinės vienuolystės atžvilgiu, ir tą naujybę šventasis Bonaventūra, kaip minėjau praėjusioje katechezėje, gynė nuo Paryžiaus pasaulietinės dvasininkijos užpuldinėjimų: pranciškonai neturi stabilaus vienuolyno, jie gali būti pasklidę visur, kad skelbtų Evangeliją. Kaip tik vienuolystei būdingo stabilumo atsisakymas naujo lankstumo naudai sugrąžino Bažnyčiai misijinę dinamiką.

Čia galbūt naudinga pasakyti, jog ir šiandien yra požiūrių, kad Bažnyčios istorija antrajame tūkstantmetyje tebuvo nuolatinis nuosmukis; kai kas net mano, jog ji nykti pradėjo tuoj po Naujojo Testamento laikų. Tačiau iš tikrųjų opera Christi non deficiunt, bet proficiunt – „Kristaus darbai ne menksta, bet auga“. Kas būtų Bažnyčia be cistersų, pranciškonų ir dominikonų dvasingumo, be šventosios Teresės Avilietės ir šventojo Kryžiaus Jono ir t. t. dvasingumo? Ir šiandien galioja ištara: Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt. Šventasis Bonaventūra moko mus būtino ir griežto blaivaus realizmo ir atvirumo naujoms, Kristaus savo Bažnyčiai Šventojoje Dvasioje dovanojamoms charizmoms. Kaip mintis apie nuosmukį, lygiai taip kartojasi ir kita, spiritualistinio utopizmo idėja. Žinia, kai kas po Vatikano II Susirinkimo buvo įsitikinęs, jog visa yra nauja, kad dabar yra kita Bažnyčia, kad iki Susirinkimo buvusi Bažnyčia baigėsi, ir dabar turėsime kitą, visiškai kitokią Bažnyčią, – anarchinis utopizmas. Ačiū Dievui, išmintingi Petro laivo vairininkai – popiežius Paulius VI ir popiežius Jonas Paulius II – gynė ir Susirinkimo naujybę, ir sykiu Bažnyčios vieninteliškumą ir tęstinumą – Bažnyčios, kuri visada yra nusidėjėlių Bažnyčia ir malonės vieta.

Šia prasme šventasis Bonaventūra, kaip Pranciškonų ordino generalinis ministras, laikėsi vadovavimo krypties, aiškiai rodžiusios, kad naujasis ordinas kaip bendruomenė negali gyventi toje pačioje „eschatologinėje aukštumoje“ kaip šventasis Pranciškus, kuriame jis matė būsimąjį pasaulį, bet turi, vadovaudamasis sveiku realizmu ir dvasine drąsa, kuo labiau įgyvendinti Kalno pamokslą, kuris šventajam Pranciškui buvo taisyklė, ir kartu atsižvelgti į gimtosios nuodėmės paženklinto žmogaus ribotumus.

Tad matome, kad valdyti šventajam Bonaventūrai reiškė ne tiesiog veikti, bet pirmiausia mąstyti ir melstis. Jo vadovavimas visada rėmėsi malda ir mąstymu; visi jo sprendimai kyla iš apmąstymo, iš maldos apšviesto mąstymo. Bonaventūros artimas ryšys su Kristumi visada lydėjo jo kaip generalinio ministro darbą, todėl jis sukūrė keletą teologinių – mistinių raštų, nusakančių jo vadovavimo dvasią ir liudijančių ketinimą vadovauti ordinui vidujai, tai yra ne vien įsakymais ir struktūromis, bet vedant ir į Kristų kreipiant sielas.

Iš šių jo raštų, atskleidžiančių jo valdymo dvasią ir parodančių kelią, kuriuo turėtų žengti tiek individas, tiek bendruomenė, norėčiau paminėti tik vieną, jo pagrindinį veikalą Itinerarium mentis in Deum, savotišką mistinės kontempliacijos „vadovėlį“. Jis buvo sukurtas gilaus dvasingumo vietoje – ant La Vernos kalno, kur šventasis Pranciškus gavo stigmas. Įžangoje autorius aiškina aplinkybes, paskatinusias parašyti šį veikalą: „Ten, kai mąstydamas svarsčiau kai kuriuos sielos kilimo pas Dievą kelius, be kita ko, prisiminiau stebuklą, atsitikusį pačiam palaimintajam Pranciškui toje vietoje, tai yra serafo regėjimą su sukryžiuotais kaip Nukryžiuotasis sparnais. Apie tai svarstant, man iškart pasidarė aišku, kad ši vizija gali vaizduoti paties tėvo pakilimą kontempliuojant [Nukryžiuotąjį] ir kelią, kuriuo prie šio [pakilimo] einama“ (Itinerarium mentis in Deum, Pratarmė 2).

Taip šeši serafo sparnai ima simbolizuoti šešis etapus, laipsniškai vedančius žmogų prie Dievo pažinimo per pasaulio ir kūrinių stebėjimą, per sielos ir jos gebėjimų tyrimą iki pat visiško susivienijimo su Trejybe per Kristų sekant šventuoju Pranciškumi. Paskutiniai šventojo Bonaventūros Itinerarium žodžiai, kuriais atsakoma į klausimą, kaip pasiekti šią mistinę bendrystę su Dievu, turėtų giliai įkristi į širdį: „Jei klaustum, kaipgi tai (mistinė bendrystė su Dievu) atsitinka, klausinėk malonę, ne mokslą, troškimą, ne mąstymą, maldos dejones, ne knygų studijas, sužadėtinį, ne mokytoją; Dievą, ne žmogų, miglą, ne aiškumą, ne šviesą, bet visa uždegančią ir į Dievą proveržių patepimu ir karščiausiais jausmais perkeliančią ugnį. <…> Tad mirkime ir ženkime į miglą, tyla užklokime rūpesčius, geismus ir vaizdinius, kartu su Kristumi pereikime iš šio pasaulio pas Tėvą, kad, kai Tėvas mums pasirodys, kartu su Pilypu tartume: ir mums bus gana“ (Ten pat, VII, 6).

Brangūs bičiuliai, priimkime šventojo Bonaventūros, doctor seraphicus, kvietimą ir leiskimės į dieviškojo Mokytojo mokyklą, įsiklausykime į jo gyvenimo ir tiesos žodžius, ataidinčius giliausioje sielos gilumoje. Apvalykime savo mąstymą ir veiklą, kad jis galėtų mumyse gyventi, o mes galėtume išgirsti jo dieviškąjį balsą, traukiantį mus prie tikrosios laimės.