Brangūs broliai ir seserys!

Tęsdamas praėjusio trečiadienio apmąstymus, šįryt su jumis norėčiau pagilinti kitus šventojo Bonaventūros Banjoredžiečio mokymo aspektus. Šis iškilus teologas vertas stovėti greta kito labai didelio mąstytojo, savo amžininko Tomo Akviniečio. Abu tyrinėjo Apreiškimo slėpinius ir, vertindami proto galias, išplėtojo vaisingą tikėjimo ir proto dialogą, paženklinusį krikščioniškuosius viduramžius ir padariusį juos tikėjimo bei bažnytinio atsinaujinimo amžiumi, taip pat didelio intelektualinio gyvumo epocha, kuri dažnai nepakankamai įvertinama. Siūlosi ir kiti panašumai: tiek pranciškonas Bonaventūra, tiek dominikonas Tomas priklausė elgetaujantiesiems ordinams, kurie – apie tai priminiau ankstesnėse katechezėse – XIII a. savo dvasiniu šviežumu atnaujino visą Bažnyčią ir patraukė daug sekėjų. Abu taip uoliai, aistringai ir degdami meile tarnavo Bažnyčiai, kad net buvo pakviesti dalyvauti visuotiniame Liono Susirinkime 1274-aisiais, jų abiejų mirties metais: Tomas mirė keliaudamas į Lioną, Bonaventūra – per Susirinkimą. Net Šv. Petro aikštėje jų statulos stovi viena priešais kitą: žiūrint nuo Vatikano bazilikos fasado jos abi stovi kolonados priekyje – viena kairėje, kita dešinėje. Nepaisant šių aspektų, abiem didiesiems šventiesiems galime priskirti dvi skirtingas filosofinės ir teologinės paieškos prieigas, parodančias ir vieno, ir kito mąstymo originalumą ir gilumą. Norėčiau kelis iš tų skirtumų pabrėžti.

Pirmasis skirtumas susijęs su teologijos sąvoka. Abu Bažnyčios mokytojai kelia klausimą, koks mokslas yra teologija – praktinis ar teorinis, spekuliatyvinis. Šventasis Tomas apmąsto du galimus, vienas kitam priešingus atsakymus. Pirmasis štai toks: teologija yra tikėjimo apmąstymas, o tikėjimo tikslas – kad žmogus taptų geras, gyventų pagal Dievo valią. Tad teologija turėtų siekti vesti teisingu, geru keliu, vadinasi, ji iš pagrindų praktinis mokslas. Kita pozicija byloja: teologija siekia pažinti Dievą. Esame Dievo kūriniai, Dievas pranoksta mūsų veiklą. Tinkamai elgiamės dėl Dievo veikimo mumyse. Vadinasi, iš esmės kalbama ne apie mūsų darbą, bet apie Dievo pažinimą, ne apie mūsų veikimą. Šventasis Tomas daro išvadą: teologija apima abu aspektus: ji teorinė ir stengiasi vis labiau pažinti Dievą; ji taip pat praktinė, siekia mūsų gyvenimą kreipti į gera. Tačiau egzistuoja pažinimo primatas: pirmiausia turime pažinti Dievą, tik paskui eina veikimas pagal Dievo valią (Summa theologiae Ia, q. 1, art. 4). Tas pažinimo primatas praktikos atžvilgiu yra reikšmingas šventojo Tomo pamatinės krypties momentas.

Šventojo Bonaventūros atsakymas labai panašus, tačiau akcentai sudėlioti kitaip: kaip ir šventajam Tomui, Bonaventūrai irgi žinomi tie patys argumentai vienos ir kitos pakraipos naudai, tačiau atsakinėdamas į klausimą, ar teologija yra praktinis ar teorinis mokslas, jis daro trejopą perskyrą – alternatyvą tarp „teorinio“ (pažinimo primatas) ir „praktinio“ (praktikos primatas) išplečia pridurdamas trečią laikyseną, kurią vadina „išmintinga“, ir teigdamas, jog išmintis apima abu aspektus. Jis tęsia: išmintis siekia kontempliacijos (kaip aukščiausios pažinimo formos) ir siekia „ut boni fiamus“ – kad taptume geri, pirmiausia: tapti geram (plg. Breviloquium, Prologus, 5). Tada priduria: „Tikėjimas yra prote taip, kad sukelia jausmą. Pavyzdžiui: pažinimas, kad Kristus mirė „dėl mūsų“, nelieka grynu pažinimu, bet neišvengiamai virsta jausmu – meile“ (Proemium in I Sent., q. 3).

Tokia pačia linkme rutuliojasi ir teologijos, kaip tikėjimo racionalaus ir metodiško apmąstymo, gynyba. Šventasis Bonaventūra išvardija kelis argumentus, nukreiptus prieš užsiiminėjimą teologija, galbūt tuo metu paplitusius tarp kai kurių pranciškonų brolių ir gyvuojančius dar ir mūsų dienomis: protas tikėjimą ištuštintų, prievartautų Dievo žodį (plg. Šv. Pranciškaus Asyžiečio laiškas šventajam Antanui Paduviečiui). Į šiuos prieš teologiją nukreiptus argumentus, atkleidžiančius pačioje teologijoje glūdinčius pavojus, šventasis atsako: tiesa, kad teologija galima užsiiminėti arogantiškai, jog protas gali būti išpuikęs ir kelti save aukščiau už Dievo žodį. Tačiau tikroji teologija, tikros ir geros teologijos racionalus darbas kyla iš kitokio šaltinio, ne iš proto puikybės. Kas myli, tas trokšta mylimąjį vis geriau ir labiau pažinti; tikroji teologija pasitelkia ne puikybės motyvuojamą protą ir jo ieškojimus, „sed propter amorem eius cui assentit, bet yra motyvuojama meilės tam, kuriam davė savo pritarimą“ (Proemium in I Sent., q. 2), ir nori geriau pažinti mylimąjį – štai tokia yra pamatinė teologijos intencija. Tad šventasis Bonaventūra galiausiai apsisprendžia meilės primato naudai.

Taigi šventasis Tomas ir šventasis Bonaventūra skirtingai apibrėžia galutinę žmogaus paskirtį, jo visišką laimę: šventajam Tomui aukščiausias tikslas, į kurį krypsta mūsų troškimas, yra Dievo regėjimas. Šiame paprastame Dievo regėjimo akte išsisprendžia visos problemos: esame laimingi, nieko kito nebereikia.

O šventajam Bonaventūrai galutinė žmogaus paskirtis yra Dievą mylėti, jo ir mūsų meilei susitinkant ir susivienijant. Jam tai tinkamiausias mūsų laimės apibrėžimas.

Laikydamiesi šios linijos, taip pat galime pasakyti, kad aukščiausia kategorija šventajam Tomui yra tiesa, o šventajam Bonaventūrai – gėris. Būtų klaidinga abu šiuos atsakymus laikyti vienas kitam prieštaraujančiais. Abiem tiesa yra ir gėris, o gėris – ir tiesa. Regėti Dievą yra mylėti, o mylėti yra regėti. Tai vieno bendro pamatinio požiūrio du skirtingi akcentai. Iš abiejų akcentų išsirutuliojo įvairios tradicijos ir dvasingumo rūšys, taip parodydamos tikėjimo vaisingumą, jo raiškos įvairovę.

Grįžkime prie šventojo Bonaventūros. Akivaizdu, kad jo teologijos, kurios pavyzdį ką tik pateikiau, savitą akcentą galima paaiškinti remiantis pranciškoniškąja charizma: Asyžiaus Poverello už ano meto intelektinių diskusijų ribų visu savo gyvenimu parodė meilės primatą; jis buvo gyva ir įsimylėjusi Kristaus ikona ir taip savo amžiuje sudabartino Viešpaties pavidalą – įtikinėjo savo amžininkus ne žodžiais, bet savo gyvenimu. Visuose šventojo Bonaventūros kūriniuose, kaip tik moksliniuose, scholastiniuose veikaluose, tas pranciškoniškasis įkvėpimas jaučiamas ir aptinkamas, tai yra matyti, kad jis mąsto remdamasis susitikimu su Asyžiaus Poverello. Tačiau norėdami suprasti, kaip konkrečiai išsirutuliojo „meilės primatas“, iš akių turime neišleisti dar vieno šaltinio – raštų vadinamo Pseudodionizo, VI a. sirų teologo, prisidengusio Dionizo Areopagito slapyvardžiu, nurodančiu mums asmenybę iš Apaštalų darbų (plg. 17, 34). Šis teologas sukūrė liturginę ir mistinę teologiją, daug kalbėjo apie įvairius angelų rangus. Jo raštai IX a. buvo išversti į lotynų kalbą; šventojo Bonaventūros laikais – XIII a. radosi nauja tradicija, patraukusi šventojo ir kitų teologų dėmesį. Šventąjį Bonaventūrą ypač sudomino du dalykai.

1. Pseudodionizas kalba apie devynis rangus angelų, kurių vardus surado Rašte ir paskui juos savaip surikiavo nuo paprastų angelų iki serafų. Šventasis Bonaventūra tuos angelų rangus aiškina kaip kūrinio artėjimo prie Dievo pakopas. Tad jie gali vaizduoti ir žmogaus kelią, kopimą aukštyn bendrystės su Dievu link. Šventasis Bonaventūra neabejoja: šventasis Pranciškus Asyžietis priklauso serafų, aukščiausiajam, rangui – serafų chorui, tai yra jis yra gryna meilės ugnis. Ir tokie turėtų būti pranciškonai. Tačiau šventasis Bonaventūra tikriausiai žinojo, jog šios galutinės priartėjimo prie Dievo pakopos neįmanoma įsprausti į jokią teisinę tvarką ir kad ji visada yra ypatinga Dievo dovana. Todėl pranciškonų struktūra yra kuklesnė, realistiškesnė, tačiau ji turi nariams padėti vis labiau artėti prie serafiškosios grynosios meilės egzistencijos. Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie šią blaivaus realizmo ir evangelinio radikalumo sintezę mąstyme ir veikloje.

2. Tačiau šventasis Bonaventūra Pseudodionizo raštuose atrado dar vieną, sau dar svarbesnį elementą. Augustino galutinė pažinimo kategorija yra intellectus, regėjimas protu ir širdimi, o štai Pseudodionizas žengia vienu žingsniu toliau: kopiant pas Dievą galima pasiekti tašką, kai protas nebemato. Tačiau proto naktyje visuomet vis dar mato meilė – ji regi tai, kas protui lieka neprieinama. Meilė pranoksta protą, ji regi daugiau, giliau įsiskverbia į Dievo slėpinį. Šventąjį Bonaventūrą toks požiūris, sutampantis su jo pranciškoniškuoju dvasingumu, sužavėjo. Kaip tik tamsioje Kryžiaus naktyje, kai protas neberegi, o regi meilė, į dienos šviesą išniro visa dieviškosios meilės didybė. Baigiamieji jo Itinerarium mentis in Deum žodžiai gali pasirodyti kaip perdėta pamaldumo be turinio išraiška, tačiau skaitomi šventojo Bonaventūros Kryžiaus teologijos šviesoje atskleidžia pranciškoniškąjį dvasingumą: „Jei klaustum, kaipgi tai atsitinka (mistinė bendrystė su Dievu), klausinėk malonę, ne mokslą, troškimą, ne mąstymą, maldos dejones, ne knygų studijas, <...> ne šviesą, bet visa uždegančią ir į Dievą proveržių patepimu ir karščiausiais jausmais perkeliančią ugnį“ (VII, 6). Visa tai nei antiintelektualu, nei antiracionalu: tai suponuoja proto kelią, tačiau pranoksta jį meilėje nukryžiuotam Kristui. Taip perkeisdamas Pseudodionizo mistiką, šventasis Bonaventūra davė pradžią didžiai mistinei srovei, smarkiai pakėlusiai ir nuvaliusiai žmogaus dvasią: ji yra žmogaus dvasios istorijos viršūnė.

Ši Kryžiaus teologija, gimusi iš Pseudodionizo teologijos ir pranciškoniškojo dvasingumo susitikimo, neturi leisti mums užmiršti, kad šventasis Bonaventūra su šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu dalijasi ir meile kūriniams, džiaugimusi Dievo kūrinijos grožiu. Čia pacituosiu sakinį iš pirmojo Itinerarium skyriaus: „Tad aklas tas, kurio neapšviečia toks kūrinių spindesys, kurčias, kurio nepažadina tokie šūksniai, nebylys, kuris nešlovina Dievo dėl visų šių darbų, kvailas, kuris iš tokių nuorodų nepastebi Pirmojo Prado “ (I, 15). Visa kūrinija garsiu balsu kalba apie Dievą, apie gerą ir gražų Dievą, kalba apie jo meilę.

Tad šventajam Bonaventūrai visas mūsų gyvenimas yra itinerarium, piligriminė kelionė – kopimas pas Dievą. Tačiau vien savo jėgomis ligi Dievo aukštumų užlipti neįstengiame, pats Dievas turi mums padėti, turi „traukti“ mus aukštyn. Todėl reikalinga malda. Malda, pasak šventojo, yra išaukštinimo motina ir versmė – sursum actio, pasak Bonaventūros, veiksmas, nešantis viršun. Todėl užbaigsiu malda, kuria prasideda jo Itinerarium: „Tad melskimės ir sakykime savo Viešpačiui Dievui: vesk mane savo keliu, Viešpatie, juo ištikimai pas tave eisiu, tesidžiaugia mano širdis, kad tavo vardo bijotų“ (I, 1).