Brangūs broliai ir seserys!

Artėjant Kunigų metų pabaigai, šį paskutinį balandžio trečiadienį norėčiau jums pakalbėti apie du šventus kunigus, rodančius pavyzdį, kaip reikėtų save dovanoti Dievui ir Bažnyčioje bei Bažnyčios labui liudyti artimo meilę stokojantiems broliams ir seserims, – apie šventuosius Leonardą Murialdą (Leonardo Murialdo) ir Juozapą Benediktą Kotolengą (Giuseppe Benedetto Cottolengo). Pirmojo minime 110-ąsias mirties metines ir 40-ąsias paskelbimo šventuoju metines, o antrojo pradėjome švęsti 200-ąsias įšventinimo į kunigus metines.

Murialdas gimė 1828 m. spalio 26 d. Turine: tai šventojo Jono Bosko ir šventojo Juozapo Kotolengo Turinas, pasauliečių ir kunigų šventumo pavyzdžių gausos turtinga žemė. Leonardas buvo aštuntas paprastos šeimos vaikas. Vaikystėje kartu su savo broliu įstojo į Savonos pijorų kolegiją gauti pagrindinį, vidurinį ir aukštesnįjį mokyklinį išsilavinimą; ten jis atrado gerai parengtus auklėtojus ir atsidūrė religinėje aplinkoje, besiremiančioje rimta katecheze, lydima reguliaraus pamaldumo praktikavimo. Tačiau paauglystėje jis išgyveno gilią egzistencinę ir dvasinę krizę, paskatinusią grįžti į šeimą ir studijas užbaigti Turine, įsirašius į dvimečius filosofijos kursus. Pasak jo paties, po kelių mėnesių „grįžo į šviesą“, padedamas viso gyvenimo išpažinties malonės, leidusios jam vėl atrasti begalinį Dievo gailestingumą. Tada, jau sulaukęs 17 metų amžiaus, atsiliepdamas į jį pagavusią Dievo meilę, jis apsisprendė tapti kunigu. Kunigystės šventimus priėmė 1851 m. rugsėjo 20 d. Kaip tik tada, darbuodamasis katechetu Angelo Sargo oratorijoje, pažino ir ėmė branginti Joną Boską, įkalbėjusį Leonardą perimti vadovavimą naujajai San Luigi oratorijai Nova Portoje. Šiai oratorijai jis vadovavo iki 1865 m. Ten išvydo sunkias skurdžiausių gyventojų problemas, lankydamasis jų namuose išsiugdė gilų socialinį, pedagoginį ir apaštališkąjį jautrumą, vėliau paskatinusį savarankiškai imtis įvairialypių iniciatyvų jaunimo labui. Katechizavimas, mokykla ir laisvalaikio veikla sudarė oratorijoje jo auklėjimo metodo pagrindą. Vėlgi Don Boskas panoro turėti jį prie savęs audiencijos, suteiktos palaimintojo Pijaus XI, proga.

1873 m. Murialdas įsteigė Šv. Juozapo kongregaciją – jos apaštališkasis tikslas nuo pradžių buvo jaunimo, pirmiausia skurdžiausio ir labiausiai apleisto, ugdymas. Turino aplinka tuo metu išsiskyrė intensyviai suklestėjusiais karitatyvine veikla bei darbais, kuriuos Murialdas skatino iki savo mirties 1900 m. kovo 30 d.

Norėčiau pabrėžti, jog Murialdo dvasingumo centrinis branduolys yra įsitikinimas gailestinga Dievo meile: visada geras, kantrus ir dosnus Tėvas savo didį ir begalinį gailestingumą apreiškia atleidimu. Šventasis Leonardas tai patyrė ne intelektiniu, bet egzistenciniu lygmeniu, per gyvą susitikimą su Viešpačiu. Jis visada save laikė gailestingo Dievo pasigailėtu žmogumi, todėl gyveno jausdamas džiugų dėkingumą Viešpačiui, giedrai suvokdamas savo ribas, karštai trokšdamas atgailos, nuolatos dosniai stengdamasis atsiversti. Savo egzistenciją jis matė ne tik šios meilės apšviestą, vedamą, palaikomą, bet ir nuolatos panardintą į begalinį Dievo gailestingumą. Savo dvasiniame testamente Murialdas rašo: „Mane supa tavo, o Viešpatie, gailestingumas <...>. Kaip Dievas yra visada ir visur, lygiai taip visada ir visur yra meilė, visada ir visur yra gailestingumas.“ Atmindamas krizę jaunystėje, jis pastebi: „Ir štai, gerasis Dievas panoro, kad jo gerumas ir dosnumas vėl nepakartojamai suspindėtų. Jis ne tik leido man vėl su juo draugauti, bet ir pašaukė meilės kupinam pasirinkimui: jis pašaukė mane kunigystėn ir padarė tai vos už kelių savaičių, kai pas jį grįžau.“ Todėl šventasis Leonardas savo kunigiškąjį pašaukimą išgyveno kaip neužtarnautą Dievo gailestingumo dovaną, kupinas dėkingumo, džiaugsmo ir meilės. Toliau jis rašo: „Dievas mane pasirinko! Jis mane pašaukė, tiesiog privertė prisiimti garbę, šlovę, neapsakomą laimę būti jo tarnu, būti kitu Kristumi <...>. O kurgi aš buvau, kai tu, mano Dieve, manęs ieškojai? Pačiame bedugnės dugne! Aš ten buvau, o Dievas ten atėjo manęs ieškoti, čia jis leido man išgirsti jo balsą...“

Pabrėždamas kunigo misijos didybę – kunigo, turinčio tęsti „atpirkimo darbą, Jėzaus Kristaus didį darbą, pasaulio Išganytojo darbą“, tai yra „sielų gelbėjimo darbą“, – šventasis Leonardas nuolatos sau ir kitiems broliams primindavo atsakomybę už gyvenimą, atitinkantį priimtą sakramentą. Dievo meilė ir meilė Dievui – štai jo šventumo kelio stiprybė, jo kunigystės įstatymas, giliausia jo apaštalavimo tarp neturtingų jaunuolių prasmė ir jo maldos versmė. Šventasis Leonardas Murialdas, kupinas pasitikėjimo, atidavė save Apvaizdai ir dosniai vykdė dieviškąją valią, palaikydamas ryšį su Dievu ir tarnaudamas neturtingiems, jauniems žmonėms. Taip jis kontempliacijos tylą suvienijo su neblėstančiai karšta veikla, ištikimybę kasdienėms pareigoms – su genialiomis iniciatyvomis, o gebėjimą įveikti sunkumus – su dvasios giedrumu. Tai ir yra jo šventumo kelias įgyvendinant meilės Dievui ir artimui įsakymą.

Keturiasdešimt metų iki Murialdo ta pačia meilės dvasia gyveno ir šventasis Juozapas Benediktas Kotolengas, steigėjas to, ką pats pavadino „Mažaisiais dieviškosios Apvaizdos namais“, o šiandien vadinama ir Cottolengo. Ateinantį sekmadienį, lankydamasis Turine, turėsiu progą pagerbti mariuosius šio šventojo palaikus ir susitikti su „Mažųjų namų“ svečiais.

Juozapas Benediktas Kotolengas gimė 1786 m. gegužės 3 d. Bra, nedideliame Kuneo (Cuneo) provincijos mieste. Jis buvo pirmasis iš dvylikos vaikų – šeši jų mirė jauno amžiaus – ir nuo mažumės išsiskyrė didžiuliu jautrumu vargšams. Pasuko kunigystės keliu, jo pavyzdžiu paskui pasekė ir du jaunesni broliai. Jaunystės metai buvo napoleoniškosios avantiūros ir vėlesnių problemų religinėje ir socialinėje srityje laikotarpis. Kotolengas tapo geru kunigu, ieškomu daugybės atgailautojų, ir to meto Turine pamokslaudamas per dvasines rekolekcijas ir konferencijas universiteto studentams visada sulaukdavo žymios sėkmės. Būdamas 32 metų amžiaus, tapo Švenčiausiosios Trejybės, kunigų kongregacijos, turėjusios užduotį darbuotis Viešpaties Kūno bažnyčioje ir puošti religines miesto ceremonijas, kanauninku, tačiau šioje struktūroje jautėsi persmelktas nerimo. Dievas rengė jį ypatingai misijai, ir kaip tik vienas netikėtas ir lemtingas susitikimas leido jam suvokti, kokia turėtų būti jo tarnybos būsimoji paskirtis.

Viešpats mūsų kelyje visada išdėsto ženklų, rodančių, kokia linkme pagal jo valią reikėtų eiti į savo tikrąjį gėrį. Kotolengui tai dramatiškai nutiko 1827 m. rugsėjo 2 d. sekmadienio rytą. Iš Milano į Turiną atvyko labiau negu įprastai perpildyta pašto karieta, į kurią buvo įsipraudusi ištisa prancūzų šeima; motina, lydima penkių vaikų, buvo nėščia ir smarkiai karščiavo. Paklajojusi po įvairias ligonines, šeima pagaliau prisiglaudė viešuosiuose nakvynės namuose, tačiau moters būklė vis blogėjo, ir keli žmonės leidosi ieškoti kunigo. Per kažkokį slėpiningą planą jie sutiko Kotolengą, ir kaip tik jis, sielvartaujant visai šeimai, sunkia ir prislėgta širdimi palydėjo šią jaunąją motiną iki mirties. Atlikęs šią skausmingą užduotį, kančios pilna širdimi jis leidosi prie Švenčiausiojo Sakramento, kur meldėsi: „Mano Dieve, kodėl? Kodėl panorai, kad būčiau to liudininkas? Ko tu iš manęs nori? Ką turiu daryti?“ Jis pakilo, liepė skambinti varpais bei uždegti žvakes ir sutikdamas smalsuolius bažnyčioje kalbėjo: „Įvyko malonė! Įvyko malonė!“ Nuo tos akimirkos Kotolengas pasikeitė: visus savo gebėjimus, pirmiausia ūkinius ir organizacinius, paskyrė iniciatyvoms labiausiai stokojančiųjų labui žadinti.

Jis mokėjo į savo sumanymą įtraukti dešimtis bendradarbių ir savanorių. Savo darbui išplėsti Turino pakraštyje pastatydino savotišką kaimą, kur kiekvienas namas, kurį pavykdavo pastatyti, gaudavo reikšmingą vardą: „Tikėjimo namai“, „Vilties namai“, „Meilės namai“. Jis laikėsi „šeimos“ stiliaus ir taip sukūrė tikras bendruomenes žmonių – savanorių, vyrų ir moterų, vienuolių ir pasauliečių, jungtinėmis jėgomis priimančių ir įveikiančių kylančius sunkumus. Kiekvienam tuose „Mažuosiuose dieviškosios Apvaizdos namuose“ tekdavo apibrėžta užduotis: vienas dirbdavo, kitas melsdavosi, trečias mokydavo arba vadovaudavo. Sveikieji ir sergantieji dalydavosi ta pačia kasdienybės našta. Pagal to meto paprotį atsižvelgiant į poreikius ir ypatingas reikmes būdavo suskirstytas ir religinis gyvenimas. Ypatingam savo draugijos kunigų ugdymui Kotolengas įsteigė seminariją. Jis visada būdavo pasirengęs būti vadovaujamas dieviškosios Apvaizdos ir jai tarnauti ir niekada ja neabejojo: „Aš niekam netinku ir net nežinau, ką darau. Tačiau dieviškoji Apvaizda neabejotinai žino, ko ji nori. Man rūpi tik ja sekti. Pirmyn in Domino.“ Savo vargšams ir stokojantiesiems jis visada prisistatydavo kaip „Dieviškosios Apvaizdos parankinis“.

Šalia nedidelių miestelių jis taip pat norėjo įsteigti penkis kontempliatyviųjų seserų vienuolynus ir vieną eremitų vienuolyną, visa tai laikydamas savo svarbiausiu sumanymu, savita viso savo savotiško darbo „širdimi“. Kotolengas mirė 1842 m. balandžio 30 d., paskutiniai jo žodžiai buvo: „Misericordia, Domine; Misericordia, Domine. Geroji ir šventoji Apvaizda... Švenčiausioji Mergele, dabar tave liečiu.“ Visas jo gyvenimas, kaip rašė tuometinis laikraštis, buvo „intensyvi meilės diena“.

Brangūs bičiuliai, abu šie šventi kunigai, kurių kelis bruožus pristačiau, savo tarnyboje gyveno dovanodami save visą labiausiai skurstantiesiems, stokojantiesiems, paskutiniesiems, savo veiklos giliąją šaknį, neišsenkančią versmę atrasdami santykyje su Dievu ir semdami iš jo meilės kupini gilaus įsitikinimo, jog neįmanoma mylėti artimo negyvenant Kristuje ir Bažnyčioje. Jų užtarimas ir pavyzdys ir toliau teapšviečia tarnybą tokios daugybės kunigų, pasiaukojamai ir dosniai tarnaujančių Dievui ir jiems patikėtajai kaimenei, ir tepadeda kiekvienam džiugiai ir dosniai dovanoti save Dievui ir artimui.