Brangūs broliai ir seserys!

Per savo pastoracinį vizitą į Turiną praėjusį sekmadienį patyriau džiaugsmo galėdamas pasimelsti priešais šventąją Drobulę, taip prisijungdamas prie daugiau negu dviejų milijonų piligrimų, per šias dienas galėjusių ją išstatytą kontempliuoti. Ta Drobulė gali maitinti bei skatinti tikėjimą ir stiprinti krikščionių maldingumą, nes akina artintis prie Kristaus veido, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus kūno ir kontempliuoti Velykų slėpinį – pagrindinę krikščionių žinią. Mes, brangūs broliai ir seserys, esame gyvi prisikėlusio, gyvo ir istorijoje veikiančio Kristaus (plg. Rom 12, 5) nariai, kiekvienas pagal savo paskirtį ir su Viešpaties mums patikėta užduotimi. Šiandien, šioje katechezėje, norėčiau grįžti prie savitų kunigo užduočių, kurių, anot tradicijos, yra trys: mokyti, šventinti ir vadovauti. Vienoje iš ankstesnių katechezių kalbėjau apie pirmąją iš šių trijų misijų – mokymą, tiesos skelbimą, Kristuje apsireiškusio Dievo skelbimą, arba – kitaip tariant – apie pranašišką užduotį padėti žmogui palytėti tiesą, suvokti savo gyvenimo, pačios tikrovės esmę.

Šiandien norėčiau glaustai aptarti antrąją kunigui tenkančią užduotį, užduotį šventinti žmones, pirmiausia per sakramentus ir Bažnyčios kultą. Čia pirma turime paklausti: ką norima pasakyti žodžiu „šventas“? Atsakymas: „šventas“ yra ypatinga Dievo būties savybė, tai yra absoliuti tiesa, gėris, meilė, grožis – gryna šviesa. Tad pašventinti žmogų reiškia suvesti jį į sąlytį su Dievu, su šia jo būtimi kaip šviesa, tiesa ir gryna meile. Akivaizdu, kad tas sąlytis žmogų perkeičia. Senovėje būta įsitikinimo: niekas negali pamatyti Dievo iškart nenumirdamas. Tiesos ir šviesos jėga per didelė! Žmogus, prisilietęs prie šios absoliučios srovės, neišgyvena. Kita vertus, būta ir įsitikinimo, kad žmogus negali gyventi ir be nors paties menkiausio sąlyčio su Dievu. Tiesa, gėris, meilė yra pagrindinės jo būties sąlygos. Klausimas: kaip žmogus gali surasti sąlytį su Dievu nenumirdamas nuo jo dieviškosios būties didybės? Bažnyčios tikėjimas mums sako, kad Dievas tokį sąlytį sukuria perkeisdamas mus žingsnis po žingsnio į tikrus Dievo paveikslus.

Taip vėl priartėjome prie kunigo užduoties „šventinti“. Nė vienas žmogus negali savo jėgomis suvesti kito į sąlytį su Dievu. Esminė kunigystės dovanos dalis yra dovana, užduotis tokį sąlytį kurti. Tai vyksta skelbiant Dievo žodį, kai priešais suspindi jo šviesa. Tai ypač intensyviai vyksta per sakramentus. Į Kristaus mirties ir prisikėlimo velykinį slėpinį panyrama per Krikštą, ta panirtis sustiprinama Sutvirtinimo ir Sutaikinimo sakramentais ir maitinama Eucharistijos, sakramento, statydinančio Bažnyčią kaip Dievo tautą, Kristaus Kūną, Šventosios Dvasios šventyklą (plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apšatališkasis paraginimas Pastores gregis, 32). Tad šventą daro, t. y. į Dievo plotmę įtraukia, pats Kristus. Tačiau, būdamas be galo gailestingas, kelis jis pašaukia „būti“ su juo (plg. Mk 3, 14) ir per Šventimų sakramentą, nepaisant viso jų žmogiškojo varganumo, dalytis jo kunigyste, tapti šio pašventinimo tarnautojais, jo slėpinių teikėjais, susitikimo su juo, jo tarpininkavimo tarp Dievo ir žmonių ir tarp žmonių ir Dievo „tiltais“ (plg. Presbyterorum ordinis, 5).

Paskutiniaisiais dešimtmečiais būta tendencijų kunigo tapatybėje bei misijoje pirmenybę teikti skelbimui bei pastarąjį nuo šventinimo atskirti; dažnai teigta, jog būtina įveikti grynai sakramentinę pastoraciją. Tačiau ar įmanoma autentiškai vykdyti kunigo tarnybą, „įveikiant“ sakramentinę pastoraciją? Ką kunigui iš tikrųjų reiškia evangelizuoti, kokia vadinamojo skelbimo primato esmė? Anot evangelijų, Jėzus patvirtina, kad jo misijos tikslas yra skelbti Dievo karalystę. Tačiau skelbimą sudaro net tik „kalbėjimas“, jis sykiu apima ir veikimą. Jėzaus daromi ženklai, stebuklai, rodo, kad Karalystė ateina kaip tikrovė ir kad ji galiausiai sutampa su jo asmeniu, savęs dovanojimu, apie kurį kalbama šiandieniame Evangelijos skaitinyje. Tas pat galioja šventimais gaunamai tarnybai: kunigas atstovauja Kristui, Tėvo Pasiuntiniui, „žodžiu“ ir „sakramentu“ jis tęsia jo misiją šia kūno ir sielos, ženklo ir žodžio visuma. Šventasis Augustinas laiške Tiabės vyskupui Honoratui sako kunigams: „Vadinasi, turite būti Kristaus tarnai, Žodžio ir jo Sakramento tarnai, kaip jis yra paliepęs ir pažadėjęs“ (Epist. 228, 2). Būtina pagalvoti, ar kai kada nuvertinamas munus sanctificandi vykdymas nesilpnina tikėjimo išganomuoju sakramentųveiksmingumu ir galiausiai dabartiniu Kristaus ir jo Dvasios veikimu per Bažnyčią pasaulyje.

Tad kas gelbi pasaulį ir žmogų? Vienintelis atsakymas – Jėzus iš Nazareto, Viešpats ir Mesijas, nukryžiuotas ir prisikėlęs. O kaip vyksta išganomasis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys? Kristui veikiant per Bažnyčią, pirmiausia Eucharistijos sakramente, sudabartinančiame Dievo Sūnaus atperkamąją auką, Sutaikinimo sakramente, kuriame iš nuodėmės mirties grįžtama į naują gyvenimą, ir bet kuriame kitame sakramentiniame šventinimo veiksme (plg. PO, 5). Vadinasi, svarbu skatinti tinkamą katechezę, kuri tikintiesiems padėtų suvokti sakramentų vertę, tačiau ne mažiau svarbu, vadovaujantis šventojo Arso klebono pavyzdžiu, noriai, dosniai ir rūpestingai dovanoti broliams ir seserims malonės turtus, kuriuos Dievas įdėjo į mūsų rankas ir kurių ne „šeimininkai“, bet sergėtojai ir tvarkytojai esame. Pirmiausia šiais mūsų laikais, kai tikėjimas, regis, silpsta, bet, kita vertus, ryškėja gilus dvasingumo poreikis ir plintanti dvasingumo paieška, būtina, kad kiekvienas kunigas prisimintų, jog jo misijoje skelbimas ir sakramentai niekada nėra perskirti ir kad jis privalo skatinti sveiką sakramentinę pastoraciją, kuri ugdytų Dievo tautą ir jai padėtų pilnatviškai išgyventi liturgiją, Bažnyčios kultą, sakramentus kaip neužtarnautas Dievo dovanas, laisvus ir veiksmingus jo išganomojo veikimo aktus.

Per šių metų Krizmos šv. Mišias priminiau: „Bažnyčios kulto šerdis yra sakramentas. Tai reiškia, jog pirma ne mes, žmonės, ką nors darome, bet savo veikimu mums į priekį užbėga Dievas, pažvelgia į mus ir veda savęs link. <...> Dievas palyti mus per materialią tikrovę, per kūrinijos dovanas, kurias pasitelkia padarydamas Jo susitikimo su mumis priemonėmis“ (2010 04 01). Tiesa, pasak kurios, „ne mes, žmonės, ką nors darome“, susijusi ir turi būti susijusi su kunigo savivoka: kiekvienas kunigas gerai žino esąs būtinas Dievo išganomojo veikimo įrankis ir tik įrankis. Tokia savivoka turėtų versti kunigą nuolankiai ir dosniai teikti sakramentus, paisant kanonų nuostatų, ir tai daryti giliai įsitikinus, kad jo misija yra sudaryti galimybę, kad visi žmonės, vienydamiesi su Kristumi, galėtų aukoti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1). Munus sanctificandi primato pavyzdys ir teisingas sakramentinės pastoracijos aiškinimas vėlgi yra šventasis Jonas Marija Vianėjus, kuris vieną dieną žmogui, pasakiusiam, jog netiki ir nenori su juo diskutuoti, atsakė: „Mano bičiuli, Jūs kreipėtės ne į tą žmogų, aš nemoku taip samprotauti <...>, tačiau jei norite paguodos, eikite ten (pirštu parodė į neišvengiamą klausyklos laiptelį) ir patikėkite, daug kas taip iki jūsų pasielgė ir dėl to nesigailėjo“ (plg. Il Curato d‘Ars. Vita di Gian-Battista-Vianney. Vol. 1, Torino 1870, p. 163–164).

Brangūs kunigai, džiugiai ir kupini meilės gyvenkite liturgija ir kultu: tai darbas, Prisikėlusiojo Šventosios Dvasios galia atliekamas mumyse, su mumis ir mums. Norėčiau pakartoti neseną kvietimą „grįžti į klausyklą kaip į vietą, kurioje švenčiamas Sutaikinimo sakramentas, bet sykiu ir kaip į vietą, kur dažniau „apsigyvenama“, kad tikintysis rastų gailestingumo, patarimo ir paguodos, pasijustų mylimas ir suprantamas Dievo ir patirtų dieviškojo gailestingumo artumą greta jo tikro buvimo Eucharistijoje“ (Kreipimasis į Apaštališkąją penitenciariją, 2010 03 11). Norėčiau visus kunigus pakviesti nuoširdžiai švęsti Eucharistiją ir nuoširdžiai ja gyventi. Eucharistija yra užduoties šventinti šerdis, Jėzus, trokštantis su mumis būti, su mumis gyventi, mums save dovanoti, parodyti mums begalinį Dievo gailestingumą ir švelnumą; tai – Kristaus meilės auka, sudabartinama, įgyvendinama tarp mūsų ir pasiekianti malonės sostą, Dievo artuma, apglėbianti žmoniją ir mus su Juo suvienijanti (plg. Kreipimasis į Romos dvasininkiją, 2010 02 18). O kunigas yra pašauktas tarnauti šiam didžiam slėpiniui per sakramentus ir gyvenime. Net jei „didžioji Bažnyčios tradicija sakramento veiksmingumą pagrįstai atidalijo nuo pavienio kunigo konkrečios gyvenimo situacijos ir taip tinkamai apsaugojo teisėtus tikinčiųjų lūkesčius“, tai nė kiek nepanaikina „būtino, neatsisakytino poreikio trokšti moralinio tobulumo, turinčio gyventi kiekvienoje tikrai kunigiškoje širdyje“: yra ir tikėjimo bei šventumo liudijimo pavyzdys, kurio Dievo tauta pagrįstai laukia iš savo ganytojų (plg. Kreipimasis į Dvasininkijos kongregacijos visuotinį susirinkimą, 2009 03 16). O paties kunigų pašventinimo pagrindą sudaro šventųjų slėpinių šventimas (plg. PO, 12–13).

Brangūs bičiuliai, įsisąmoninkite didžiulę dovaną, kokia Bažnyčiai ir pasauliui yra kunigai. Per jų tarnybą Viešpats toliau gelbėja žmones, prisiartina, šventina. Mokėkite padėkoti Dievui ir palaikykite savo kunigus pirmiausia malda ir savo parama, ypač sunkumuose, idant jie vis labiau taptų ganytojais pagal Dievo širdį. Dėkoju.