Brangūs broliai ir seserys!

Kunigų metai baigiasi, todėl paskutinėse katechezėse apžvelgiu esmines kunigo užduotis, t. y. užduotis mokyti, šventinti ir valdyti. Šiai temai skyriau jau dvi katechezes, vieną apie šventinimo tarnybą, pirmiausia apie sakramentus, o kitą apie mokymo užduotį. Tad šiandien belieka pakalbėti apie kunigo misiją valdyti, vadovauti jam patikėtajai Dievui tautos daliai esant Kristaus tam įgaliotam.

Kaip šiuolaikinėje kultūroje suprasti matmenį, suponuojamą valdžios sąvokos ir kylantį iš Viešpaties užduoties ganyti jo kaimenę? Ką iš tiesų mums, krikščionims, reiškia valdžia? Nesenos praeities kultūrinė, politinė ir istorinė patirtis, pirmiausia XX a. diktatūros Rytų ir Vakarų Europoje, privertė šiandienį žmogų įtariai žvelgti į valdžios sąvoką. Tas įtarumas neretai pasireiškia nuomone, jog būtina panaikinti bet kokią valdžią, kuri nekyla vien iš žmonių ir nėra jiems pavaldi ar jų kontroliuojama. Tačiau kaip tik žvilgsnis į praėjusiame šimtmetyje siaubą ir mirtį sėjusius režimus galingai primena, kad valdžia kiekvienoje srityje, jei yra vykdoma nesiremiant Transcendencija, jei atskiriama nuo aukščiausios valdžios, kuri yra Dievas, neišvengiamai atsigręžia prie žmones. Tad svarbu pripažinti, kad žmogiškoji valdžia niekada nėra tikslas, bet visada vien priemonė, ir kiekviename amžiuje tikslas neišvengiamai visada yra Dievo sukurtas ir neliečiamu kilnumu apdovanotas asmuo, pašauktas palaikyti ryšį su savo Kūrėju tiek žemiškojo gyvenimo kelyje, tiek amžinajame gyvenime; tai valdžia, pagrįsta atsakomybe Dievui, Kūrėjui. Taip suprantama valdžia, kurios vienintelis tikslas yra tarnauti tikrajai žmogaus gerovei ir leisti sušvisti aukščiausiajam Gėriui, kuris yra Dievas, žmogui ne tik nesvetima, bet, priešingai, vertingai padeda jam keliauti visapusiško išsiskleidimo Kristuje, išganymo linkme.

Bažnyčia pašaukta ir stengiasi vykdyti valdžią, kuri yra tarnystė, ir daro tai ne savo vardu, bet Jėzaus Kristaus, iš Tėvo gavusio visą valdžią danguje ir žemėje (plg. Mt 28, 18). Būtent per Bažnyčios ganytojus Kristus gano savo kaimenę: veda, sergėja, pataiso, nes ją labai myli. Tačiau Viešpats Jėzus, aukščiausiasis mūsų sielų ganytojas, panoro, kad apaštalų kolegija, šiandien vyskupai bendrystėje su Petro įpėdiniu ir kunigai kaip jų vertingiausi bendradarbiai dalyvautų jo misijoje, rūpintųsi Dievo tauta ir ugdytų tikėjimą, nurodydami krikščionių bendruomenei gaires, ją įkvėpdami ir palaikydami, stengdamiesi, kad „kiekvienas iš tikinčiųjų, Šventosios Dvasios veikiamas, vadovaudamasis Evangelija, galėtų brandinti savo pašaukimą, įgyti nuoširdžios bei veiklios meilės ir pasiekti tą laisvę, kuria mus išlaisvino Kristus“ (Presbyterorum ordinis, 6). Tad kiekvienas ganytojas yra priemonė, per kurią žmones myli pats Kristus: per mūsų tarnybą, mieli kunigai, Viešpats pasiekia sielas, per mus jas moko, sergėja ir veda. Šventasis Augustinas komentuodamas Jono evangeliją sako: „Ganyti Viešpaties kaimenę reiškia rodyti meilę“ (Tractatus in Ioannis Evangelium 123, 5): štai įšventintojo Dievo tarnautojo aukščiausia elgesio norma – besąlygiška meilė, tokia kaip Gerojo Ganytojo, kupina džiaugsmo, atvira visiems, dėmesinga artimiems ir besirūpinanti nutolusiaisiais (plg. Augustinas. Discorso 340, 1; Discorso 46, 15), švelni silpniausiesiems, mažiesiems, prarastiesiems, nusidėjėliams, kad padrąsinančiais vilties žodžiais apreikštų begalinį Dievo gailestingumą (plg. Augustinas. Lettera 95, 1).

Nors ši pastoracinė užduotis remiasi sakramentu, jos veikmingumas vis dėlto nėra nepriklausomas nuo kunigo asmeninio gyvenimo. Norint būti ganytoju pagal Dievo širdį (plg. Jer 3, 15), reikia gilaus įsišaknijimo gyvoje draugystėje su Kristumi, ne tik proto, bet ir laisvės bei valios, aiškaus su kunigo šventimais gautos tapatybės suvokimo, besąlygiško pasirengimo jam patikėtą kaimenę vesti ten, kur nori Viešpats, o ne ten, kur pačiam atrodo tinkamiau ar lengviau. Tai pirmiausia reikalauja nuolatinio ir vis didesnio pasirengimo leisti, kad pats Kristus vadovautų kunigiškajai kunigo egzistencijai. Juk nė vienas iš tiesų negebės ganyti Kristaus kaimenės, jei nebus labai ir tikrai klusnus Kristui ir Bažnyčiai, mat tautos nuolankumas kunigo atžvilgiu priklauso nuo kunigo nuolankumo Kristaus atžvilgiu; dėl šios priežasties pastoracinės tarnybos pagrindą sudaro asmeninis ir nuolatinis susitikimas su Viešpačiu, jo gilus pažinimas, savo valios darymas panašios į Kristaus valią.

Pastaraisiais dešimtmečiais būdvardis „pastoracinis“ dažnai vartotas tarsi kaip priešprieša sąvokai „hierarchinis“, panašiai priešpriešinant aiškinta ir „bendrystės“ idėja. Čia gali būti naudinga glausta pastaba apie žodį „hierarchija“, kuriuo tradiciškai vadinama sakramentinė valdžios struktūra Bažnyčioje, besiremianti trimis Šventimų sakramento pakopomis: episkopatu, kunigija ir diakonatu. Viešojoje nuomonėje, turint prieš akis „hierarchinę“ tikrovę, vyrauja pavaldumo elementas ir teisinis elementas; todėl daugeliui atrodo, kad hierarchija prieštarauja pastoraciniam lankstumui bei gyvumui, taip pat evangeliniam nusižeminimui. Tai neteisingas hierarchijos supratimas, nulemtas istorijoje pasitaikiusio piktnaudžiavimo valdžia ir karjerizmo, o tai būtent yra piktnaudžiavimas ir nekyla iš „hierarchinės“ tikrovės pačios būties. Visuotinai manoma, kad „hierarchija“ visada susijusi su viešpatavimu (dominium) ir todėl neatitinka Bažnyčios, vienybės Kristaus meilėje tikrosios prasmės. Kaip minėjau, toks aiškinimas klaidingas, pagimdytas istorijos raidoje pasitaikiusių piktnaudžiavimų ir neatitinka tikrosios to, kas yra hierarchija, reikšmės. Pradėkime nuo paties žodžio. Paprastai sakoma, kad žodis „hierarchija“ reiškiąs „šventasis viešpatavimas“, tačiau tai ne tikroji reikšmė. Tikroji yra „šventosios ištakos“, tai yra: ši valdžia kyla ne iš žmogaus, bet iš šventybės, iš sakramento; tad asmuo pajungiamas pašaukimui, Kristaus slėpiniui, padaromas Kristaus tarnu, ir tik kaip Kristaus tarnas galiu valdyti, vadovauti per Kristų ir su Kristumi. Todėl tas, kuris įžengia į sakramento šventąjį luomą, nėra autokratas, bet įžengia į naują klusnumo Kristui santykį: jis susijęs su Juo bendrystėje su kitais šventojo luomo, kunigijos, nariais. Taip pat popiežius – visų kitų ganytojų ir Bažnyčios bendrystės atramos taškas – negali daryti, ką užsimano; priešingai, popiežius yra klusnumo Kristui, jo į regula fidei, į Tikėjimo išpažinimą sutrauktam žodžiui sergėtojas ir privalo būti klusnus Kristui ir jo Bažnyčiai. Tad hierarchija apima trejopą sąsają: pirmiausia su Kristumi ir Viešpaties Bažnyčiai nustatyta tvarka, paskui su kitais ganytojais Bažnyčios bendrystėje ir galiausiai su atskirais Bažnyčios plotmėje patikėtais tikinčiaisiais.

Dabar tampa aišku, kad bendrystė ir hierarchija ne prieštarauja viena kitai, bet viena kitą sąlygoja. Jos drauge yra viena vienintelė tikrovė (hierarchinė bendrystė). Ganytojas yra ganytojas per tai, kad jis kaimenei vadovauja, ją sergėja ir kartais sutrukdo jai išsibarstyti. Be aiškaus ir nedviprasmiškai antgamtinio požiūrio kunigo užduotis valdyti tampa nesuprantama. O jei ji remiasi tikra meile kiekvieno tikinčiojo išganymui, ypač vertinga bei reikalinga yra ir mūsų laikais. Kai siekiama tikslo perteikti Kristaus žinią ir žmones vesti į išganingą susitikimą su Kristumi, idant jie turėtų gyvenimą, užduotis vadovauti įgyja pavidalą tarnystės, įgyvendintinos visą save atiduodant kaimenės gausinimui, tiesa ir šventumu dažnai plaukiant prieš srovę ir atmenant, kad didesnis turi tapti mažesniu, vadovaujantis – patarnautoju (plg. Lumen gentium, 27).

Iš kur kunigas šiandien galėtų semtis jėgų vykdyti savo tarnybą ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai bei visiško atsidavimo savo kaimenei dvasia? Atsakymas tik vienas: iš Kristaus, Viešpaties. Jėzus valdo ne viešpataudamas, bet kukliai ir kupinas meilės tarnaudamas, mazgodamas kojas, o Kristaus karališkoji valdžia visatoje nėra žemiškas triumfas, jos viršūnė – Kryžiaus medis, virtęs pasaulio teismu ir atramos tašku vykdyti valdžiai, kurios tikroji išraiška yra pastoracinė meilė. Šventieji, o tarp jų ir šventasis Jonas Marija Vianėjus, su meile ir pasiaukojimu imdavosi užduoties rūpintis jiems patikėta Dievo tautos dalimi ir pasirodė esą tvirti ir ryžtingi vyrai, puoselėjantys vienintelį tikslą skatinti tikrąją sielų gerovę, gebantys apmokėti savo asmeniu iki pat kankinystės, kad išliktų ištikimi Evangelijos tiesai ir teisingumui.

Brangūs kunigai, „ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, <...> kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 2–3). Nebijokite kiekvieną Kristaus jums patikėtą brolį ir seserį vesti būdami tikri, jog kiekvienas žodis ir elgesys, kylantys iš klusnumo Dievo valiai, duos vaisių; mokėkite gyventi brangindami kultūros, į kurią esate įterpti, privalumus ir pripažindami jos ribas, kupini tikrumo, jog Evangelijos skelbimas yra didžiausia tarnystė žmonėms. Juk šiame žemiškajame gyvenime nėra didesnio gėrio už žmonių vedimą Dievop, tikėjimo budinimą, žmonių traukimą iš inercijos bei nevilties, kurstymą vilties, kad Dievas arti ir vadovauja asmeninei istorijai bei pasaulio istorijai: galiausiai tokia yra gilioji ir galutinė Viešpaties mums patikėtos užduoties valdyti prasmė. Turima galvoje pareiga tikinčiuosiuose ugdyti Kristų tuo šventinimu, kurio esmė – kriterijų, vertybių skalės ir nuostatų apgręžimas, idant Kristus galėtų gyventi kiekviename tikinčiajame. Šventasis Paulius taip apibendrina savo pastoracinę veiklą: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19).

Brangūs broliai ir seserys, norėčiau pakviesti jus melstis už mane, Petro įpėdinį, kuriam tenka ypatinga užduotis valdyti Kristaus Bažnyčią, taip pat už visus savo vyskupus ir kunigus. Melskitės, kad mes mokėtume priimti visas mums patikėtos kaimenės avis, įskaitant ir pražuvusias. Jus, kunigai, nuoširdžiai kviečiu į Kunigų metų užbaigimo iškilmes birželio 9, 10 ir 11 d. čia, Romoje: apmąstysime atsivertimą ir misiją, Šventosios Dvasios dovanas ir ryšį su Švenčiausiąja Mergele Marija ir, palaikomi visos Dievo tautos, atnaujinsime savo kunigiškuosius įžadus. Dėkoju!