Brangūs broliai ir seserys,

Po kelių katechezių apie kunigystę ir mano paskutinę kelionę šiandien grįžtame prie mūsų pagrindinės temos, būtent prie viduramžių kai kurių didžiųjų mąstytojų apmąstymo. Neseniai susipažinome su didžia šv. Bonaventūros, pranciškono, asmenybe, o šiandien norėčiau pakalbėti apie tą, kurį Bažnyčia vadina Doctor communis, t. y. apie šv. Tomą Akvinietį. Mano garbingasis pirmtakas popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et ratio priminė, kad „Bažnyčia buvo teisi, nuolat pristatydama šv. Tomą Akvinietį kaip mąstymo mokytoją ir teisingo teologinio tyrinėjimo pavyzdį“ (43). Nestebėtina, kad šv. Tomas Katalikų Bažnyčios katekizme po šv. Augustino cituojamas dažniausiai iš ten minimų autorių – per šešiasdešimt kartų! Jis taip pat buvo vadinamas Doctor angelicus, tikriausiai dėl savo dorybių, pirmiausia dėl iškilios minties ir tyro gyvenimo.

Tomas gimė tarp 1224 ir 1225 m. pilyje, kurią jo kilminga ir turtinga šeima valdė Rokasekoje (Roccasecca) prie Akvino, netoli garsios Montekasino abatijos, kur jį tėvai pasiuntė susipažinti su pirmaisiais mokslo pagrindais. Po metų ar daugiau jis persikėlė į Neapolį, Sicilijos karalystės sostinę, kur Frederikas II buvo įsteigęs prestižinį universitetą. Ten be jokių apribojimų buvo mokoma graikų filosofo Aristotelio minties, su kuria jaunasis Tomas susipažino ir iškart įžvelgė jos didžiulę vertę. Tačiau svarbiausia, kad tais Neapolyje praleistais metais gimė jo dominikoniškasis pašaukimas. Tomą iš tiesų patraukė ne per seniausiai šv. Dominyko įsteigto ordino idealas. Vis dėlto, kai jis apsivilko dominikono abitą, šeima pasipriešino jo pasirinkimui, ir jam, palikus vienuolyną, teko kurį laiką praleisti su šeima.

1245 m., jau vyresnis, Tomas galėjo toliau žengti savo atsako į Dievo pašaukimą keliu. Jį pasiuntė į Paryžių studijuoti teologijos vadovaujant kitam šventajam, Albertui Didžiajam, apie kurį neseniai kalbėjau. Albertui ir Tomui nuoširdžiai ir artimai susidraugavus ir išmokus vienas kito atžvilgiu pagarbos bei geranoriškumo, Albertas pageidavo, kad jo mokinys vyktų paskui jį į Kelną, kur ordino vyresniųjų prašymu turėjo įsteigti teologijos studiją. Tomas dabar susipažino su visais Aristotelio veikalais ir jų arabiškais komentarais, kuriuos Albertas cituodavo ir aiškindavo.

Tuo laikotarpiu lotyniškojo pasaulio kultūrą smarkiai stimuliavo susitikimas su ilgai ignoruotais Aristotelio kūriniais. Šie raštai apie pažinimo prigimtį, gamtos mokslus, metafiziką, sielą ir etiką buvo kupini informacijos ir įžvalgų, kurios atrodė teisingos ir įtikinančios. Tai buvo visą pasaulį apimanti vizija, išplėtota be ir pirma Kristaus grynuoju protu ir, regis, kaip tokia besisiūlanti protui; jaunuolius nepaprastai traukdavo tokią filosofiją sutikti ir pažinti. Šį milžinišką antikos žinių bagažą, atrodė, gebantį naudingai atnaujinti kultūrą, atverti visiškai naujus horizontus, daug kas perimdavo entuziastingai ir kartais net nekritiškai. Tačiau kiti baimindavosi, kad Aristotelio pagoniškos mintys prieštarauja krikščionių tikėjimui, ir atsisakydavo jį studijuoti. Susidūrė dvi kultūros: iš pagrindų racionali ikikrikščioniškoji Aristotelio kultūra ir klasikinė krikščionių kultūra. Kai kurie momentai skatino atmesti Aristotelį, lygiai kaip ir jį pristatančius Aviceną ir Averojų. Pastarieji, tiesą sakant, ir buvo aristoteliškosios filosofijos perteikėjai lotyniškajam pasauliui. Šie komentuotojai, pavyzdžiui, mokė, kad žmonės neturį asmeninio proto, kad egzistuoja visuotinis protas, visiems bendra dvasinė substancija, veikianti visuose kaip „vienatinė“, t. y. nuasmenindavo žmogų. Kita ginčytina arabų komentuotojų pozicija buvo mintis, jog pasaulis lygiai toks pat amžinas, kaip ir Dievas. Suprantama, jog universitetiniame ir bažnytiniame pasaulyje dėl to kildavo nepabaigiami disputai. Aristoteliškoji filosofija plito net tarp paprastų žmonių.

Tomas Akvinietis Alberto Didžiojo mokykloje atliko veiksmą, iš pagrindų svarbų filosofijos ir teologijos istorijai, mano požiūriu, net visai kultūros istorijai: jis nuodugniai išstudijavo Aristotelį ir jo aiškintojus, įsigijęs originalių tekstų graikų kalba naujus vertimus į lotynų kalbą. Tad jam nebereikėjo remtis vien arabų komentuotojais, jis originalius tekstus galėjo skaityti pats ir pakomentavo didžiąją Aristotelio kūrinių dalį atskirdamas, kas teisinga, nuo to, kas abejotina ar visiškai atmestina, parodydamas jų dermę su krikščioniškojo Apreiškimo duomenimis ir gausiai bei įžvalgiai panaudodamas Aristotelio mintis savo teologiniuose raštuose. Vienu žodžiu, Tomas Akvinietis parodė, jog tarp krikščionių tikėjimo ir proto egzistuoja natūrali darna. Didis Tomo darbas buvo tai, kad jis dviejų kultūrų susidūrimo momentu, kai atrodė, jog tikėjimas turi pasiduoti protui, parodė, kad jie eina sykiu, kad tai, kas atrodė su tikėjimu nesuderinamas protas, nėra protas ir kad tai, kas atrodė tikėjimas, nėra tikėjimas, jei prieštarauja tikrajam racionalumui. Tad jis sukūrė naują sintezę, darysiančią įtaką ateinančių amžių kultūrai.

Dėl savo puikių intelektinių talentų Tomas buvo vėl pakviestas į Paryžių užimti teologijos profesoriaus vietos dominikonų katedroje. Čia pradėta jo ligi mirties trukusi literatūrinė veikla, stebinanti savo nepaprasta gausa: tai Šventojo Rašto komentarai, nes teologijos profesorius pirmiausia būdavo Rašto aiškintojas, Aristotelio raštų komentarai, didžiulės apimties sisteminiai veikalai, tarp kurių išsiskiria Summa theologiae, traktatai ir įvairių argumentų aptarimai. Rašyti raštus padėjo keli sekretoriai, tarp jų buvo jam ištikimai atsidavęs brolis Reginaldas Pipernietis, su kuriuo jį siejo broliška ir nuoširdi, didelio pasitikėjimo ženklinama draugystė. Tai šventųjų bruožas – jie puoselėja draugystę, nes tai viena iš kilniausių žmogaus širdies apraiškų ir joje glūdi kai kas dieviška, kaip savo Summa theologiae paaiškino pats Tomas: „Meilė pirmiausia yra žmogaus draugystė su Dievu ir jam priklausančiomis būtybėmis“ (II, q. 23, a. 1).

Paryžiuje Tomas ilgam ir stabiliai neįsikūrė. 1259 m. dalyvavo Valansjene dominikonų generalinėje kapituloje, kur priklausė komisijai, nustačiusiai ordino studijų programą. Paskui 1261–1265 m. Tomas buvo Orvjete. Popiežius Urbonas IV, didžiai vertinęs Tomą, pavedė jam sukurti liturginius tekstus Corpus Domini iškilmei, kurią rytoj švęsime, įsteigtai po eucharistinio stebuklo Bolsenoje. Tomas išsiskyrė subtilia eucharistine siela. Nuostabiausi himnai, Bažnyčios liturgijoje giedami švenčiant Viešpaties Kūno ir Kraujo realaus buvimo Eucharistijoje slėpinį, priskiriami jo tikėjimui ir teologinei išminčiai. 1265–1268 m. Tomas gyveno Romoje, kur veikiausiai vadovavo studijai, būtent ordino studijų namams, ir kur pradėjo rašyti savo Summa theologiae (plg. Jean Pierre Torell. Tommaso d‘Aquino. L‘uomo e il teologo. Casal Monf., 1994, p. 118–184).

1269 m. jis vėl buvo pakviestas į Paryžių antram mokymo ciklui. Studentai – tai suprantama – entuziastingai sutiko jo paskaitas. Pasak vieno buvusio jo studento, į Tomo kursus suplūsdavo tiek studentų, kad jie vos tilpdavo į auditorijas. Jis taip pat asmeniškai pridūrė, jog jam „klausytis [Akviniečio] būdavo didžiulė laimė“. Tai, kaip Tomas aiškindavo Aristotelį, buvo priimtina ne visiems, bet net jo akademiniai priešininkai, kaip antai Gotfridas Fontenietis, pripažindavo, kad brolio Tomo mokymas naudingumu bei verte pranokdavęs ir pataisydavęs visų kitų mokytojų mokymus. Galbūt norėdami ištraukti jį iš vykstančių gyvų diskusijų, jo vyresnieji dar kartą pasiuntė jį į Neapolį karaliaus Karolio I, ketinusio pertvarkyti universitetines studijas, dispozicijon.

Tomas ne tik studijavo ir mokė, bet ir negailėdamas jėgų pamokslaudavo liaudžiai. Žmonės noriai rinkdavosi jo pasiklausyti. Sakyčiau, jog teologams tikrai didžiulė malonė gebėti paprastai ir su užsidegimu kalbėti tikintiesiems. Negana to, pamokslų sakymo tarnyba pačius teologijos mokytojus pamoko sveiko pastoracinio realizmo ir gyvomis paskatomis praturtina jų tyrinėjimus.

Tomo žemiškojo gyvenimo paskutiniai mėnesiai liko apgaubti ypatingos, sakyčiau, slėpiningos atmosferos. 1273 m. gruodį jis pakvietė savo draugą ir sekretorių Reginaldą, kad pasakytų jam, jog yra nusprendęs nutraukti visus darbus, nes per šv. Mišių šventimą dėl antgamtinio apreiškimo supratęs, jog viskas, ką jis iki tol parašė, tėra „šiaudų šūsnis“. Tas slėpiningas epizodas padeda mums suvokti ne tik Tomo asmeninį nuolankumą, bet ir tai, jog visa, ką mums pavyksta išmąstyti ir pasakyti apie tikėjimą, kad ir kaip iškilu ir gryna tai būtų, be galo pranoksta Dievo didybė ir grožis, pilnatviškai atsiskleisiantys mums rojuje. Po kelių mėnesių, vis dar paskendęs mąslioje meditacijoje, Tomas mirė pakeliui į Lioną, kur turėjo dalyvauti popiežiaus Grigaliaus X sušauktame visuotiniame Susirinkime. Kupinas didelio dievobaimingumo, priėmęs Viatiką, savo dienas jis užbaigė Fosanovos cistersų abatijoje.

Šv. Tomo Akviniečio gyvenimą ir mokymą galima apibendrinti epizodu, perduotu senųjų biografų. Šventajam savo papratimu rytą meldžiantis priešais Neapolio Šv. Mikalojaus koplyčios Nukryžiuotąjį, bažnyčios zakristijonas Domenico da Caserta nugirdo tokį pokalbį. Tomas susijaudinęs klausė, ar tai, ką jis parašė apie krikščionių tikėjimo slėpinius, teisinga. Ir Nukryžiuotasis atsiliepė: „Gerai apie mane kalbėjai, Tomai. Kokio atlygio nori?“ Ir Tomas atsakė taip, kaip mes visi, Kristaus draugai ir mokiniai, trokštume visada atsakyti: „Nieko kita tik Tavęs, Viešpatie!“ (ten pat, 320).