Šiandien norėčiau tęsti supažindinimą su šventuoju Tomu Akviniečiu, su tokiu reikšmingu teologu, kad studijuoti jo mintį nedviprasmiškai Vatikano II Susirinkimas rekomenduoja dviejuose dokumentuose – dekrete Optatam totius apie kunigų ugdymą ir deklaracijoje Gravissimum educationis apie katalikiškąjį auklėjimą. Apskritai jau 1880 m. didelis tomistinių studijų gerbėjas bei skatintojas popiežius Leonas XIII norėjo šventąjį Tomą paskelbti katalikiškųjų mokyklų ir universitetų globėju.

Taip jį branginti daugiausia akina ne tik jo mokymo turinys, bet ir taikomas metodas, jo naujoji sintezė ir filosofijos bei teologijos perskyra. Bažnyčios tėvai susidūrė su įvairiomis filosofijomis, kilusiomis iš platoniškosios mokyklos; jos siūlė visa apimantį požiūrį į pasaulį ir gyvenimą, įskaitant Dievą ir religiją. Susidūrę su tomis filosofijomis, jie, trokšdami surasti atsakymus į esminius žmogaus klausimus, remdamiesi tikėjimu bei platonizmo elementais išrutuliojo naują visa apimantį požiūrį į tikrovę. Šį bibliniu apreiškimu grįstą ir, pasitelkiant tikėjimo pataisytą platonizmą, išrutuliotą požiūrį jie pavadino „mūsų filosofija“. Tad žodžiu „filosofija“ žymėta ne grynai racionali ir, kaip tokia, nuo tikėjimo besiskirianti sistema, bet tikėjimo šviesoje išplėtotas ir proto apmąstant perimtas visa apimantis požiūris į tikrovę, tikrai pranokstantis proto gebėjimus, tačiau sykiu, kaip toks, jį ir patenkinantis. Susitikimas su ikikrikščioniškąja Aristotelio (mirusio apie 322 m. pr. Kr.) filosofija šventajam Tomui atvėrė naują perspektyvą. Aristoteliškoji filosofija aiškiai buvo išrutuliota nepažįstant Senojo ir Naujojo Testamento, pasaulio aiškinimas be apreiškimo, vien protu. Ir tas nuoseklus racionalumas buvo įtikinantis. Tad senoji Bažnyčios tėvų „mūsų filosofija“ nebefunkcionavo. Santykį tarp filosofijos ir teologijos, tarp tikėjimo ir proto teko apmąstyti iš naujo. Egzistavo, kaip tokia, visa apimanti ir įtikinanti „filosofija“, už tikėjimą pirmesnis racionalumas, ir „teologija“, mąstymas su tikėjimu ir tikėjime. Iškilo primygtinis klausimas: ar racionalumo pasaulis, be Kristaus mąstoma filosofija, suderinama su tikėjimo pasauliu? O galbūt jiedu vienas kitą šalina? Netrūko elementų, rodančių abiejų pasaulių nesuderinamumą, tačiau šventasis Tomas tvirtai tikėjo jų suderinamumu, negana to, buvo įsitikinęs, jog nepažįstant Kristaus išrutuliota filosofija, kad taptų atbaigta, tartum laukė Jėzaus šviesos. Tai ir buvo didysis šventojo Tomo „siurprizas“, nulėmęs jo mąstymo kelią. Didžiojo mokytojo istorinė misija buvo parodyti filosofijos ir teologijos viena nuo kitos nepriklausomumą ir sykiu jų abipusį santykiškumą. Tai leidžia suprasti, kodėl XIX amžiuje, kai primygtinai teigtas šiuolaikinio proto ir tikėjimo nesuderinamumas, popiežius Leonas XIII atkreipė dėmesį į šventąjį Tomą kaip tą, kuriuo plėtojant dialogą tarp vieno ir kito reikėtų vadovautis. Savo teologiniame darbe šventasis Tomas tą santykiškumą suponuoja ir konkretizuoja. Tikėjimas sutvirtina, įtraukia ir apšviečia žmogaus proto įgytą tiesos paveldą. Pasitikėjimas, šventojo Tomo teikiamas šiems dviem pažinimo įrankiams – tikėjimui ir protui, gali būti grindžiamas įsitikinimu, jog abu kyla iš vienintelio tiesos šaltinio, dieviškojo Logos, veikiančio ir sukūrimo, ir atpirkimo plotmėje.

Pripažįstant proto ir tikėjimo santarą, sykiu taip pat būtina pripažinti, jog jie naudojasi skirtingomis pažinimo procedūromis. Protas suvokia tiesą jos vidinio tiesioginio ar netiesioginio akivaizdumo galia, o tikėjimas tiesą pripažįsta remdamasis apsireiškiančio Dievo žodžio autoritetingumu. Summa theologiae pradžioje šventasis Tomas rašo: „Mokslų tvarka dvejopa; vieni pradeda nuo principų, pažįstamų prigimtine proto šviesa, kaip antai matematika, geometrija ir panašiai; kiti pradeda nuo principų, pažįstamų aukštesniais mokslais, kaip antai perspektyva, besiremianti per geometriją pažintais principais, arba muzika, besiremianti per matematiką pažintais principais. Šiuo būdu mokslas yra ir šventasis mokymas (t. y. teologija), nes remiasi mokslais, pažįstamais tik aukštesniojo žinojimo, būtent Dievo ir šventųjų, šviesoje“ (I, q. 1, a. 2).

Tokia perskyra laiduoja autonomiją tiek žmogiškiesiems, tiek teologiniams mokslams. Tačiau tai neprilygsta atskirčiai, bet, priešingai, apima abipusį ir naudingą bendradarbiavimą. Tikėjimas apsaugo protą nuo bet kokios pagundos nepasitikėti savo gebėjimais, skatina jį atsiverti vis platesniems horizontams, palaiko pagrindų paiešką ir praturtina proto darbą, kai tas leidžiasi į antgamtinę santykio tarp Dievo ir žmogaus plotmę. Pasak šventojo Tomo, žmogaus protas, pavyzdžiui, gali nesunkiai pasiekti ištarą apie vieno Dievo egzistavimą, tačiau tik tikėjimas, priimantis dieviškąjį apreiškimą, įstengia prisiartinti prie trivienio Dievo meilės slėpinio.

Kita vertus, ne vien tikėjimas padeda protui. Protas savo priemonėmis irgi gali reikšmingai padėti tikėjimui, pasitarnaudamas jam trejopai; šventasis Tomas Boecijaus De Trinitate komentarų įžangoje tai apibendrina šitaip: „Atskleisti tikėjimo pagrindus; per panašybes paaiškinti tikėjimo tiesas; atmesti prieštaras, keliamas prieš tikėjimą“ (q. 2, a. 2). Visa teologijos istorija iš esmės yra toks proto taikymas, parodantis tikėjimo suprantamumą, jo sąryšingumą ir vidinę darną, racionalumą ir gebėjimą skatinti žmogaus gerovę. Teologinio mąstymo teisingumas ir tikroji pažintinė reikšmė remiasi teologinės kalbos, kuri, pasak šventojo Tomo, pirmiausia yra analoginė kalba, verte. Dievą, Kūrėją, ir jo kūrinių būtį skiria begalinis atstumas; nepanašumas visada didesnis negu panašumas (plg. DS 806). Vis dėlto, nepaisant viso Kūrėjo ir jo kūrinio skirtingumo, analogija tarp sukurtosios būties ir Kūrėjo būties leidžia žmogiškais žodžiais kalbėti apie Dievą.

Šventasis Tomas pagrindė mokymą apie analogiją – ne tik išskirtinai filosofiniais argumentais, bet ir tuo, kad Apreiškimu Dievas pats kalbėjęs su mumis ir taip suteikęs mums leidimą apie jį kalbėti. Manau, jog šį mokymą svarbu priminti. Juk jis padeda įveikti kelias šiuolaikinio ateizmo prieštaras, kuriomis neigiama, kad religinė kalba turi objektyvią reikšmę, ir atstovaujama nuomonei, jog jai būdinga tik subjektyvi ar tiesiog emocinė vertė. Tokia prieštara išplaukia iš to, kad pozityvistinis mąstymas įsitikinęs, jog žmogus pažįsta ne būtį, bet tik patiriamas tikrovės funkcijas. Kartu su šventuoju Tomu ir didžiąja filosofine tradicija esame įsitikinę, kad žmogus iš tikrųjų pažįsta ne tik funkcijas, kurios yra gamtamokslio objektas, bet ir kai ką pačios būties, pavyzdžiui, asmenį, kito „tu“, ne vien fizinį ir biologinį jo būties aspektą.

Vadovaudamasi šiuo šventojo Tomo mokymu, teologija teigia, jog religinė kalba, nepaisant viso jos ribotumo, apdovanota prasme – nes prisiliečiame prie būties, – nelyginant rodyklė, nukreipta ir kreipianti į tikrovę. Tą pamatinę žmogaus proto ir krikščioniškojo tikėjimo santarą liudija dar vienas pamatinis Akviniečio mąstymo principas: dieviškoji malonė žmogaus prigimties nenaikina, bet ją suponuoja ir ištobulina. Mat pastaroji nuodėmės yra ne sunaikinta, bet pažeista ir susilpninta. Dievo dovanojama ir per kūnu tapusio Žodžio slėpinį perteikiama malonė yra absoliučiai neužtarnauta dovana, išgydanti prigimtį, suteikianti jai galios bei padedanti siekti kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje įgimto tikslo – laimės. Dieviškoji malonė apvalo, perkeičia ir išaukština visus žmogiškosios būties gebėjimus.

Toks itin aktualus prigimties ir malonės santykis svariai taikomas šventojo Tomo moralės teologijoje. Šios srities mokymo šerdimi jis padaro naująjį įstatymą, Šventosios Dvasios įstatymą. Tvirtai vadovaudamasis Evangelija, jis pabrėžia, kad šis įstatymas yra Šventosios Dvasios dovana, tenkanti visiems, kurie tiki į Kristų. Šia malone remiasi Bažnyčioje perteikiamų magisterinių ir moralinių tiesų rašytinis ar sakytinis mokymas. Šventasis Tomas akcentuoja pagrindinį vaidmenį, moraliniame gyvenime tenkantį Šventosios Dvasios veikimui. Taip jis leidžia suprasti, jog per malonę, iš kurios kyla visos dieviškosios dorybės, kiekvienas krikščionis, jei tik puoselėja autentišką gyvą tikėjimo santykį su Kristumi ir atsiveria jo Šventosios Dvasios veikimui, gali pasiekti aukštuosius Kalno pamokslo tikslus. Tačiau Akvinietis priduria: „Net jei malonė yra veiksmingesnė už prigimtį, prigimtis žmogui yra esmingesnė“ (Summa theologiae, Ia, q. 29, a. 3), todėl krikščioniškosios moralės perspektyvoje išsitenka ir protas, gebantis pažinti prigimtinį moralės įstatymą. Svarstydamas, ką daryti gera ir kokio blogio vengti, protas gali suvokti kiekvieno širdyje glūdinčią laimę ir jog tai reiškia atsakomybę kitų atžvilgiu ir verčia siekti visuotinės gerovės. Kitaip tariant, žmogaus dieviškosios ir moralinės dorybės šaknijasi žmogaus prigimtyje. Etines pastangas lydi, remia ir motyvuoja dieviškoji malonė. Tačiau, kaip tokie, žmonės, šventojo Tomo požiūriu, tikintys ir netikintys, yra pašaukti pažinti žmogaus prigimties reikalavimus, pasireiškiančius prigimtine teise, ir remdamiesi ja suformuluoti pozityviuosius įstatymus, t. y. įstatymus, priimamus civilinės ar politinės valdžios žmonių bendram gyvenimui reguliuoti.

Visada, kai paneigiama prigimtinė teisė ir joje glūdinti atsakomybė, dramatiškai atveriamas kelias etiniam reliatyvizmui individualiu lygmeniu ir valstybiniam totalitarizmui politiniu lygmeniu. Visuotinėms žmogaus teisėms ginti ir asmens absoliučiai vertei bei kilnumui teigti būtinas pamatas. Argi tas pamatas nėra kaip tik prigimtinė teisė su nuo jos neatsiejamomis vertybėmis, į kurias jinai kreipia? Garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II savo enciklikoje Evangelium vitae parašė iki šiol labai aktualius žodžius: „Visuomenės ateities ir patikimos demokratijos vystymo labui būtinai reikia iš naujo atrasti esmines, prigimtas žmogiškas ir moralines vertybes, kylančias iš pačios žmogaus tiesos, išreiškiančias bei saugančias asmens orumą: nei individas, nei dauguma, nei valstybė šių vertybių negali sukurti, pakeisti ar sunaikinti – tegali jas tik pripažinti, gerbti ir skatinti“ (71).

Galiausiai šventasis Tomas mums siūlo plataus ir pasitikinčio žmogiškojo proto sąvoką: „plataus“, nes neribojamo vadinamojo empirinio-mokslinio proto erdvės, bet atviro visai būčiai ir per tai pamatiniams bei nepaneigiamiems žmogaus gyvenimo klausimams; „pasitikinčio“, nes žmogaus protas, ypač jei įkvėpimo semiasi iš krikščioniškojo tikėjimo, skatina civilizaciją, pripažįstančią asmens kilnumą, jo teisių neliečiamumą ir jo pareigų saistomumą. Nestebėtina, kad mokymas apie asmens kilnumą, pamatinis žmogaus teisių neliečiamumui pripažinti, subrendo mąstymo aplinkoje, perėmusioje šventojo Tomo Akviniečio, aukštai vertinusio žmogiškąjį kūrinį, paveldą. Griežta filosofine kalba jis apibrėžė jį kaip „didžiausią tobulybę, kokią galima rasti gamtoje, t. y. kaip subjektą, subsistuojantį protingoje prigimtyje“ (Summa theologiae, Ia, q. 29, a. 3).

Gilus šventojo Tomo Akviniečio mąstymas trykšta – to niekada neturėtume užmiršti – iš jo gyvo tikėjimo ir karšto maldingumo, pasireiškiančių įkvėptomis maldomis, kaip kad šioji, kuria jis prašo Dievo: „Duok man, meldžiu, valios tavęs ieškoti, išminties tave surasti, gyvenimo, kuris tau patiktų, ištvermės kupinam pasitikėjimo tavęs laukti ir pasitikėjimo pagaliau tave apglėbti.“