Šiandien trečia dalimi norėčiau užbaigti katechezes apie šventąjį Tomą Akvinietį. Net ir po 700 metų nuo jo mirties iš jo galėtume daug pasimokyti. Tai priminė ir mano pirmtakas popiežius Paulius VI, kuris, Fosanovoje sakydamas kalbą šventojo Tomo mirties 700-ųjų metinių proga 1974 m. rugsėjo 14-ąją, paklausė: „Mokytojau Tomai, ko norėtumei mus pamokyti?“ Ir atsakė: „Pasitikėjimo katalikiškojo religinio mąstymo tiesa, kokią jis gynė, dėstė ir atvėrė žmogaus dvasios pažintiniams gebėjimams“ (Insegnamenti di Paolo VI, XII [1974], p. 833–834). Tą pačią dieną Akvine kalbėdamas apie šventąjį Tomą, jis taip pat ištarė: „Visi, kurie esame ištikimi Bažnyčios vaikai, galime ir turime bent iš dalies būti jo mokiniai“ (ten pat, p. 836).

Tad leiskimės į šventojo Tomo ir jo pagrindinio veikalo Summa theologiae mokyklą. Šis veikalas, nors ir neužbaigtas, yra monumentalus kūrinys, apimantis 512 quaestiones (klausimų) ir 2669 straipsnius. Tai įspūdingas mąstymo darbas, kur žmogaus protas aiškiai ir giliai taikomas tikėjimo slėpiniams, jungiant į grandinę klausimus ir atsakymus, kuriais šventasis Tomas gilina mokymą, kylantį iš Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų ir pirmiausia iš šventojo Augustino. Susitikdamas su savo meto klausimais, kurie dažnai yra ir mūsų klausimai, šventasis Tomas taiko antikinės, daugiausia Aristotelio, filosofijos metodą ir mąstymą, tiksliai, aiškiai ir įtikinamai formuluoja tikėjimo tiesas ir per tai leidžia tiesai pasirodyti kaip tikėjimo dovanai, suspindėti ir tapti suprantamai mums bei mūsų mąstymui. Tačiau tokios žmogaus dvasios pastangos – savo gyvenimu primena Akvinietis – visada apšviečiamos maldos, iš viršaus sklindančios šviesos. Ką jos reiškia, gali suprasti tik tas, kas jomis gyvena.

Veikale Summa theologiae šventasis Tomas remiasi tuo, kad egzistuoja trys skirtingos Dievo būties ir esmės formos: Dievas egzistuoja pats iš savęs, yra visų daiktų pradžia ir pabaiga, todėl visi kūriniai iš jo kyla ir nuo jo priklauso; Dievas per savo malonę taip pat veikia krikščionių, šventųjų gyvenime ir veikloje; galiausiai Dievas ypatingu būdu yra Kristaus asmenyje, čia tikrai susivienydamas su žmogumi Jėzumi, ir sakramentuose, kylančiuose iš jo atperkamojo darbo. Todėl šis monumentalus veikalas (plg. Jean-Pierre Torrell. La „Summa“ di San Tommaso. Milano 2003, p. 29–75), šis Dievo pilnatvės ieškojimas „teologiniu žvilgsniu“ (plg. Summa theologiae, Ia, q. 1, a. 7) suskirstytas į tris dalis. Tokią struktūrą pats doctor communis, šventasis Tomas, aiškina taip: „Tad pagrindinė šio šventojo mokymo užduotis – pažinti Dievą ne tik tokį, koks jis yra, kaip toks, bet ir kaip daiktų ištaką ir tikslą, pirmiausia protingų kūrinių. Tad aptarinėsime, pirma, Dievą, antra, protingos kūrinijos judėjimą Dievo link, trečia, Kristų, kuris kaip žmogus yra mums kelias Dievop“ (ten pat, I, q. 2). Tai savotiškas ratas: Dievas, kaip toks, išžengia iš savęs ir paima mus už rankos, kad kartu su Kristumi grįžtume pas Dievą, susivienytume su Dievu ir Dievas būtų viskas visame kame.

Pirmojoje Summa theologiae dalyje tiriama, koks Dievas yra, kaip toks, aptariamas Trejybės ir Dievo kuriamojo veikimo slėpinys. Šioje dalyje taip pat giliai apmąstoma autentiška žmogiškosios būties kaip būties, išėjusios iš kuriančių Dievo rankų, jo meilės vaisiaus, tikrovė. Mes, viena vertus, esame sukurtoji, priklausoma būtis, kylame ne iš savęs pačių, bet, kita vertus, turime tikrą autonomiją. Tad esame ne tiesiog daiktas, priklausantis pasaulio regimybei, kaip teigia kai kurie platoniškieji filosofai, bet tikrovė, kaip tokia, panorėta Dievo ir savaime vertinga.

Antrojoje dalyje šventasis Tomas aptaria žmogų, malonės akinamą pažinti ir mylėti Dievą, kad būtų laimingas laike ir amžinybėje. Pirmiausia autorius pateikia moralinio elgesio teologinius principus tyrinėdamas, kaip, žmogui laisvai apsisprendžiant daryti gerus darbus, išvien sąveikauja protas, valia ir aistros, prie kurių prisideda jėga, kurią Dievo malonė dovanoja per dorybes ir Šventosios Dvasios dovanas. Prisideda ir moralės įstatymo teikiama pagalba. Žmogus yra dinamiška būtybė, ieškanti pati savęs, trokštanti būti savimi. Todėl jis stengiasi atlikti aktus, kurie jį statydintų ir tikrai darytų žmogumi; būtent tam tarnauja moralės įstatymas, malonė, protas, valia ir aistros. Tuo remdamasis šventasis Tomas apmeta kontūrus žmogaus, gyvenančio pagal Dvasią ir dėl to tampančio Dievo ikona. Čia Akvinietis studijuoja tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę, paskui įžvalgiai išgvildena per 50 moralinių dorybių, grupuojamų apie keturias pagrindines dorybes – protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą. Užbaigia įvairių pašaukimų Bažnyčioje apmąstymu.

Trečiojoje Summa dalyje šventasis Tomas nagrinėja Kristaus slėpinį – kelią ir tiesą, tai, per ką mes vėl esame suvienijami su Dievu Tėvu. Šioje dalyje jis parašo kone nepranokstamų dalykų apie Kristaus įsikūnijimo bei kančios slėpinį ir priduria platų septynių sakramentų apmąstymą. Per juos įsikūnijęs dieviškasis Žodis teikia Įsikūnijimo vaisius mūsų išganymo labui, palaiko mus kelyje į Dievą ir amžinąjį gyvenimą, pats beveik materialiai likdamas kūrinijos tikrovėje ir palytintis mus pačioje mūsų gelmėje.

Kalbėdamas apie sakramentus, šventasis Tomas ypač daug dėmesio skiria Eucharistijos slėpiniui, kurio atžvilgiu puoselėjo didžiulį pamaldumą, tokį, kad, anot senovės biografų, turėjo įprotį veidu priglusti prie tabernakulio, tartum norėdamas išgirsti Jėzaus dieviškosios ir žmogiškosios širdies plakimą. Viename kūrinyje, kuriame komentuoja Šventąjį Raštą, šventasis Tomas padeda mums suprasti Eucharistijos sakramento iškilumą. Jis rašo: „Kadangi Eucharistija – mūsų Viešpaties kančios sakramentas, jame yra už mus kentėjęs Jėzus Kristus. Todėl visa, kas yra mūsų Viešpaties kančios vaisius, yra ir šio sakramento vaisius, nes tai ne kas kita, kaip Viešpaties kančios taikymas mumyse“ (In Ioannem, c. 6, lect. 6, n. 963). Gerai suprantame, kodėl šventasis Tomas ir kiti šventieji švęsdavo šv. Mišias liedami užuojautos už mus save atnašaujančiam Viešpačiui ašaras, džiaugsmo ir dėkingumo ašaras. Brangūs broliai ir seserys, lankydami šventųjų mokyklą, įsimylėkime šį sakramentą! Susikaupę dalyvaukime šv. Mišiose, kad gautume dvasinių vaisių! Maitinkimės Kristaus kūnu ir krauju, kad mus nepaliaujamai maitintų dieviškoji malonė! Noriai ir dažnai susitikime su Švenčiausiuoju Sakramentu pasikalbėti akis į akį!

Tai, ką šventasis Tomas griežtai moksliškai pateikė savo pagrindiniuose veikaluose Summa theologiae ir Summa contra gentiles, jis dėstė ir savo pamoksluose, skirtuose studentams ir tikintiesiems. 1273-aisiais, likus metams iki mirties, jis per visą gavėnią sakė pamokslus Neapolio San Domenico Maggiore bažnyčioje. Šių pamokslų turinys buvo surinktas ir išsaugotas: tai Opuscula, kuriuose aiškinama Apaštalų tikėjimo išpažinimas, „Tėve mūsų“ malda, Dešimt Dievo įsakymų ir komentuojama „Sveika, Marija“. Doctor angelicus pamokslų turinys beveik visiškai atitinka Katalikų Bažnyčios katekizmo struktūrą. Atnaujintų evangelizacinių pastangų laikais, kokie yra šiandieniai, ir katechezėms, ir pamokslams niekada neturi trūkti tokio turinio – to, ką tikime, t. y. Simbolio; to, ko meldžiame, t. y. „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“; ir to, kuo gyvename pagal biblinio Apreiškimo mokymą, t. y. Dievo ir artimo meilės įstatymo ir Dešimties Dievo įsakymų kaip šio meilės įstatymo išskleidimo.

Norėčiau pateikti kelis paprastus, esminius ir įtikinamus šventojo Tomo mokymo turinio pavyzdžius. Savo Opusculum apie Apaštalų tikėjimo išpažinimą jis aiškina tikėjimo vertę. Per tikėjimą, pasak jo, siela susivienija su Dievu, ir atsiranda tartum amžinojo gyvenimo daigas, gyvenimas įgyja kryptį, ir mes nesunkiai įveikiame pagundas. Kas prieštarauja sakydamas, jog tikėjimas – kvailystė, nes liepiąs tikėti kažkuo, kas nepatenka į juslinio patyrimo sritį, tam šventasis Tomas pateikia rūpestingai parengtą atsakymą. Jis primena, jog tokia abejonė nepagrįsta, nes žmogaus protas ribotas ir negali visko pažinti. Tik jei galėtume tobulai pažinti visus regimus ir neregimus daiktus, būtų tikra kvailystė priimti tiesas vien tikint. Be to, pastebi šventasis Tomas, apskritai nebūtų įmanoma gyventi nepasitikint kitų patyrimu srityse, kurių asmeninis pažinimas nepasiekia. Vadinasi, protinga tikėti į apsireiškiantį Dievą ir pasitikėti apaštalų liudijimu: jų buvo nedaug, jie buvo paprasti ir neturtingi, sutrikę dėl Mokytojo nukryžiavimo, ir vis dėlto, išgirdę juos pamokslaujant, atsivertė daug išmintingų, kilmingų ir turtingų žmonių. Tai išties įstabus istorinis reiškinys, kurį sunku paaiškinti kaip nors kitaip, kaip apaštalų susitikimu su prisikėlusiu Viešpačiu.

Komentuodamas Tikėjimo išpažinimo straipsnį apie dieviškojo Žodžio įsikūnijimą, šventasis Tomas pateikia keletą svarstymų. Jis teigia, kad Įsikūnijimo slėpinys krikščioniškąjį tikėjimą sustiprina; vilčiai didesnio pasitikėjimo teikia tai, kad žmonėms žinios apie jų dieviškumą paskelbti atėjo Dievo Sūnus, o ne vienas iš mūsų; iš naujo atgyja meilė, nes nėra aiškesnio Dievo meilės mums ženklo už tai, kad visatos Kūrėjas pats tapo kūriniu, vienu iš mūsų. Apmąstydami Dievo įsikūnijimo slėpinį, galiausiai pajaučiame, kaip įsižiebia troškimas pasiekti Kristų šlovėje. Pasitelkdamas paprastą ir paveikų palyginimą, šventasis Tomas konstatuoja: „Jei kokio nors karaliaus brolis būtų kažkur toli, jis trokštų būti su karaliumi. Kristus mums yra brolis. Taigi turime trokšti jo artumo, trokšti būti su juo viena širdis ir viena siela“ (Opuscoli teologico-spirituali. Roma 1976, p. 64).

Pristatydamas „Tėve mūsų“, šventasis Tomas parodo, kad ta malda tobula, nes turi visus penkis požymius, kuriais turėtų išsiskirti gerai atlikta malda: jai būdingas pasitikėjimo kupinas, ramus atsidavimas, patikimas turinys, nes „labai sunku tiksliai žinoti, ko dera ir ko nedera melsti, nes norus sunku atsirinkti“ (ten pat, p. 120), tinkama prašymų seka, deganti meilė ir nuoširdus nuolankumas.

Šventasis Tomas, kaip ir visi šventieji, buvo didelis Dievo Motinos gerbėjas. Jis ją nuostabiai pavadino: Triclinium totius Trinitatis. Triclinium reiškia vietą, kur ilsisi Trejybė. Per Įsikūnijimą trys dieviškieji Asmenys niekur taip neapsigyvena kaip joje ir niekur nesijaučia tokie laimingi ir džiugūs kaip jos malonės pilnoje sieloje. Jos užtariami galime gauti visokią pagalbą. Tradicijos šventajam Tomui priskiriamos ir jo gilią pagarbą Marijai atspindinčios maldos žodžiais ir mes tariame: „O palaiminčiausioji ir saldžiausioji Mergele Marija, Dievo Motina <...>, tavo gailestingai širdžiai patikiu savo visą gyvenimą <...>. Gauk man, mano saldžiausioji Mergele, tikrosios meilės, kuria iš visos širdies už viską labiau galėčiau mylėti tavo švenčiausiąjį Sūnų ir po jo tave ir savo artimą Dieve ir Dievui.“