Neseniai užbaigėme Kunigų metus – malonės metą, atnešusį ir atnešiantį Bažnyčiai brangių vaisių, progą maldoje atminti visus atsiliepusius į šį ypatingą pašaukimą. Kaip pavyzdžiai ir užtarėjai mus šiame kelyje lydėjo šventasis Arso klebonas ir kiti šventieji kunigai, tikri Bažnyčios istorijos šviesuliai. Praėjusį trečiadienį užsiminiau, jog šiandien norėčiau priminti dar vieną asmenybę, išsiskiriančią XIX a. Turino „socialinių šventųjų“ grupėje: tai šventasis Džiuzepė Kafasas.

Jo atminimas siūlosi savaime, nes kaip tik prieš savaitę paminėtos jo mirties 150-osios metinės. Džiuzepė Kafasas mirė Pjemonto sostinėje 1860 m. birželio 23 d. sulaukęs 49 metų. Mielai primenu, jog popiežius Pijus XI, 1924 m. lapkričio 1 d. patvirtindamas stebuklus, reikalingus Jonui Marijai Vianėjui kanonizuoti, ir išleisdamas dekretą, kuriuo leido palaimintuoju skelbti Kafasą, šiuos abu kunigus sugretino šiais žodžiais: „Tikriausiai ypatingai ir geranorei dieviškajai apvaizdai reikia dėkoti už tai, jog galime būti liudininkais Bažnyčios horizonte patekant dviem naujoms žvaigždėms – Arso klebonui ir garbingajam Dievo tarnui Džiuzepei Kafasui. Kaip tik šiandien turėjo būti išaukštintos šios abi nuostabios, brangios ir toliaregės asmenybės: maža ir kukli, neturtinga ir paprasta, bet kartu šlovinga Arso klebono ir kita – didi, plati, turtinga kunigo, mokytojo ir kunigų ugdytojo, garbingojo Dievo tarno Džiuzepės Kafaso asmenybė.“ Tai teikia mums progą susipažinti su gyva ir aktualia žinia, išnyrančia iš šio šventojo gyvenimo. Jis buvo parapijos kunigas, kaip ir Arso klebonas, tačiau kartu dar ir klebonų bei diecezinių kunigų, negana to, šventų kunigų, tarp jų ir šventojo Jono Bosko, ugdytojas. Jis, kaip kiti XIX a. šventieji kunigai, nesteigė Pjemonte vienuoliškųjų institutų, nes jo „steiginys“ buvo „gyvenimo ir kunigiškojo šventumo mokykla“, kurią jis pavyzdžiu ir mokymu įgyvendino „Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnytiniame konvikte“ Turine.

Džiuzepė Kafasas gimė 1811 m. sausio 15 d. Kastelnuovo d‘Asti, toje pačioje vietovėje kaip ir Jonas Boskas. Jis buvo trečias iš keturių vaikų. Ketvirtas vaikas, jo sesuo Mariana, buvo palaimintojo Džiuzepės Alemano, Marijos Paguodos misionierių kongregacijos steigėjo, motina. Džiuzepė Kafasas gimė XIX a. Pjemonto regione, kamuojamame didelių socialinių problemų, bet taip pat išsiskiriančiame daugybe šventųjų, dėjusių pastangas jas pašalinti. Juos vienijo absoliuti meilė Kristui ir gili artimo meilė neturtingiausiesiems: Dievo malonė moka skleisti ir gausinti šventumo sėklas! Kafasas užbaigė antros pakopos studijas ir filosofijos dvimečius kursus Kjerio kolegijoje ir 1830 m. įstojo į teologijos seminariją, kur 1833 m. buvo įšventintas kunigu. Po keturių mėnesių jis pravėrė duris namų, tapsiančių jam pagrindiniu ir vieninteliu jo kunigiškojo gyvenimo „etapu“ – tai „Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnytinis konviktas“ Turine. Būtent čia, kur jis įstojo papildomai pasimokyti pastoracijos, atsiskleidė jo kaip dvasinio vadovo talentas ir didi artimo meilės dvasia. Konviktas buvo ne tik moralinės teologijos mokykla, kur jauni kunigai, pirmiausia kilę iš kaimo, išmokdavo klausyti išpažinčių ir sakyti pamokslus, bet ir tikra kunigiškojo gyvenimo mokykla, kurioje kunigai mokyti šventojo Ignaco Lojolos dvasingumo ir didžiojo šventojo vyskupo Alfonso Liguori moralinės bei pastoracinės teologijos. Kunigai, kuriuos konvikte sutiko Kafasas ir prie kurių stiprinimo jis vėliau ypač kaip rektorius prisidėjo, buvo tikri ganytojai, išsiskiriantys turtingu vidiniu gyvenimu ir uoliomis pastoracinėmis pastangomis, ištikimai atsidavę maldai, pamokslavimui ir katechizavimui, Eucharistijos šventimui ir išpažinties tarnybai, besivadovaujantys pavyzdžiu, įkūnijamu šventojo Karolio Boromiejaus, šventojo Pranciškaus Saliečio bei paskatintu Tridento Susirinkimo. Tos bendruomenės auklėjamąjį darbą puikiai apibendrina taiklūs šventojo Jono Bosko žodžiai: „Konvikte mokytasi būti kunigu.“

Šventasis Džiuzepė Kafasas mėgino tokį modelį įgyvendinti ugdydamas jaunus kunigus, kad jie irgi taptų kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų ugdytojais tęsdami tą ypatingą ir veiksmingą grandinę. Iš savo moralinės teologijos katedros jis mokė juos būti gerais nuodėmklausiais ir dvasiniais vadovais, rūpintis tikrąja dvasine asmens gerove, labai subalansuotai leisti pajusti Dievo gailestingumą ir ugdyti aštrų bei gyvą nuodėmės jausmą. Kaip primena šventasis Jonas Boskas, mokytojo Kafaso pagrindinės dorybės buvo trys: ramybė, įžvalgumas ir protingumas. Perduodamą mokymą, jo akimis, verifikuodavo išpažinties tarnyba, kuriai jis kasdien paskirdavo daug valandų; pas jį išpažinties eidavo vyskupai, kunigai, vienuoliai, garsūs pasauliečiai ir paprasti žmonės: jis visiems surasdavo reikiamo laiko. Visiems, kurie vėliau tapo šventaisiais ar vienuoliškųjų institutų steigėjais, jis būdavo išmintingas dvasinis patarėjas. Jo mokymas niekada nebūdavo abstraktus ir nesiremdavo vien anuo metu naudotomis knygomis, bet kildavo iš gyvos Dievo gailestingumo patirties ir žmogaus sielos gilaus pažinimo, įgyto per ilgą klausykloje praleistą laiką bei dvasinį vadovavimą: jo mokykla buvo tikra kunigiškojo gyvenimo mokykla.

Jo paslaptis buvo paprasta: būti Dievo žmogumi; menkuose kasdieniuose reikaluose daryti tai, „kas gali prisidėti prie didesnės Dievo šlovės ir sielų gerovės“. Jis visa esybe mylėjo Viešpatį, buvo gaivinamas tinkamai įsišaknijusio gyvenimo, palaikomas gilios ir ilgos maldos, gyveno nuoširdžiai visus mylėdamas. Išmanė moralinę teologiją, bet ne menkiau situacijas ir širdis žmonių, kurių gerove rūpinosi kaip geras ganytojas. Tie, kuriems teko malonė būti arti jo, irgi tapdavo gerais ganytojais ir uoliais nuodėmklausiais. Jis visiems kunigams aiškiai rodė šventumą, kurio būtina siekti pastoracinėje tarnyboje. Palaimintasis Klemensas Markizio, Šventojo Juozapo dukterų kongregacijos steigėjas, pasakė: „Kai įstojau į konviktą, buvau gerokai padykęs ir tuščiagalvis, nenutuokiau, ką reiškė būti kunigu, o išėjau visiškai suvokęs kunigo kilnumą.“ Kiek daug kunigų jis išugdė konvikte ir kokiai daugybei dvasiškai vadovavo! Jau minėjau, jog tarp jų išsiskiria šventasis Jonas Boskas, kuriam jis dvasiškai vadovavo gerus dvidešimt penkerius metus, nuo 1835 iki 1860 m. – pirmiausia kaip klierikui, paskui kaip kunigui ir galiausiai kaip steigėjui. Visus pagrindinius sprendimus šventasis Jonas Boskas priėmė patariamas ir vadovaujamas šventojo Džiuzepės Kafaso, tačiau Kafasas niekada nemėgino paversti Don Bosko mokiniu „pagal savo paveikslą ir panašumą“, o Don Boskas niekada tiesiog nemėgdžiojo Kafaso; jis, žinoma, sekė jo žmogiškosiomis ir kunigiškosiomis dorybėmis ir vadino jį „kunigiškojo gyvenimo pavyzdžiu“, bet tai darė paisydamas savo paties kunigiškų laikysenų ir ypatingo pašaukimo: tai rodo dvasinio mokytojo išmintingumą ir mokinio supratingumą: pirmasis antrajam savęs neprimesdavo, bet gerbė jo asmenybę ir padėdavo perskaityti jam skirtą Dievo valią. Brangūs bičiuliai, tai labai vertingas mokymas visiems įsitraukusiems į jaunųjų kartų ugdymą bei auklėjimą, primygtinai primenantis, kaip svarbu savo gyvenime turėti dvasinį vadovą, padedantį suvokti, ko Dievas iš mūsų nori. Mūsų šventasis paprastai ir išsamiai paaiškina: „Visas asmens šventumas, tobulumas ir visa nauda yra tobulai vykdyti Dievo valią <...>. Būtume laimingi, jei mums pavyktų savo širdį padaryti tokią panašią į Dievo širdį, savo troškimus, savo valią taip suvienyti su Jo, kad taptume viena širdis ir viena valia: trokšti to, ko trokšta Dievas, trokšti to tokiu būdu, tokiu laiku ir tokiomis aplinkybėmis, kokių trokšta Jis, ir visko trokšti tik dėl to, kad to trokšta Dievas.“

Mūsų šventojo tarnybai būdingas dar vienas elementas – dėmesingumas mažiausiesiems, pirmiausia kaliniams, XIX a. Turine gyvenusiems nežmoniškose ir nužmoginančiose vietose. Kaip tik šioje tarnyboje, vykdytoje daugiau negu dvidešimt metų, jis visada liko supratingas ir atjaučiantis ganytojas: tai pajutę kaliniai galiausiai leisdavosi būti užkariaujami tos nuoširdžios meilės, kuri kyla iš paties Dievo. Gerai veikdavo jau pats Kafaso buvimas: ramindavo, sujaudindavo per gyvenimą sudiržusias širdis, bet pirmiausia apšviesdavo ir sukrėsdavo abejingas sąžines. Savo tarnybos pradžioje jis sakydavo kaliniams didingus pamokslus, kuriais jam pavyko pasiekti kone visus kalėjimo gyventojus. Ilgainiui pirmenybę ėmė teikti trumpai ir glaustai katechezei pokalbių ir asmeninių susitikimų metu: atsižvelgdamas į kiekvieno aplinkybes, Kafasas aptarinėdavo didžiąsias krikščioniškojo gyvenimo temas, pabrėždamas pasitikėjimą Dievu, pasidavimą jo valiai, maldos ir sakramentų naudą. Galiausiai tai atvesdavo prie išpažinties, prie susitikimo su Dievu, tapusio mums begaliniu gailestingumu. Žmogiškai ir dvasiškai jis ypač rūpinosi nuteistaisiais mirti. Išklausęs išpažinties ir suteikęs Eucharistiją, jis į bausmės atlikimo vietą palydėjo 57 nuteistuosius mirti. Kupinas gilios meilės, palydėjo juos iki paskutinio jų egzistencijos atodūsio žemėje.

Kafasas mirė 1860 m. birželio 23 d. visą savo gyvenimą atidavęs Viešpačiui ir artimui. Mano pirmtakas garbingasis Dievo tarnas popiežius Pijus XII 1948 m. balandžio 9 d. paskelbė jį Italijos kalinčiųjų pastoracijos globėju, o 1950 m. rugsėjo 23 d. apaštališkuoju paraginimu Menti nostri pateikė jį kaip pavyzdį nuodėmklausiams ir dvasiniams vadovams.

Brangūs broliai ir seserys, tegu šventasis Džiuzepė Kafasas visiems būna paraginimu intensyviau žengti keliu į tobulesnį krikščioniškąjį gyvenimą, į šventumą. Teprimena jis pirmiausia kunigams, kaip svarbu skirti laiko Sutaikinimo sakramentui ir dvasiniam vadovavimui, o visiems rodyti dėmesį, kurio labiausiai reikia vargstantiesiems. Tepadeda mums užtarimas Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kuriai šventasis Džiuzepė Kafasas buvo toks atsidavęs ir kurią vadino „mūsų mieląja motina, mūsų paguoda, mūsų viltimi“.