Brangūs broliai ir seserys!

Po kelių katechezių apie įvairius didžius teologus šįryt norėčiau jums pristatyti dar vieną teologijos istorijoje svarbią asmenybę – XIII a. pabaigoje gyvenusį palaimintąjį Joną Dunsą Škotą. Sename įraše ant jo antkapio apibendrinamos jo biografijos geografinės koordinatės: „Anglija jį priėmė; Prancūzija išmokė; Kelnas Vokietijoje priglaudė mariuosius palaikus; Škotijoje gimė.“ Ši informacija svarbi taip pat ir dėl to, kad apie Dunso Škoto gyvenimą turime labai nedaug žinių. Jis tikriausiai gimė 1266 m. Dunso kaime netoli Edinburgo. Patrauktas šventojo Pranciškaus Asyžiečio charizmos, įstojo į Mažesniųjų brolių šeimą ir 1291 m. įšventintas kunigu. Dunsas Škotas buvo apdovanotas įstabiu ir į teorinius samprotavimus linkusiu protu, tradicijoje pelniusiu jam doctor subtilis titulą, ir nukreiptas studijuoti filosofijos bei teologijos į garsius Oksfordo ir Paryžiaus universitetus. Sėkmingai užbaigęs studijas, dėstė teologiją Oksfordo ir Kembridžo, o vėliau ir Paryžiaus universitetuose ir, kaip ir visi jo meto mokytojai, pradėjo komentuoti Petro Lombardo „Sentencijas“. Pagrindiniai Dunso Škoto veikalai yra brandus tų paskaitų vaisius ir pavadinti pagal vietas, kuriose jis dėstė: Opus Oxoniense (Oksfordas), Reportatio Cambrigensis (Kembridžas), Reportata Parisiensia (Paryžius). Kilus dideliam konfliktui tarp karaliaus Pilypo IV Gražiojo ir popiežiaus Bonifaco VIII, Dunsas Škotas, rinkdamasis savanorišką tremtį, išvyko iš Paryžiaus, nes nenorėjo pasirašyti popiežiui priešiško dokumento, kaip karaliaus buvo liepta visiems vienuoliams. Tad iš meilės Petro sostui jis kartu su broliais pranciškonais pasitraukė iš šalies.

Brangūs broliai ir seserys, toks poelgis akina mus atminti, kaip dažnai Bažnyčios istorijoje tikintiesiems dėl ištikimybės ir atsidavimo Kristui, Bažnyčiai ir popiežiui tekdavo kęsti priešiškumus ir net persekiojimus. Visi žavėdamiesi žvelgiame į tuos krikščionis, kurie mus moko kaip brangų turtą sergėti tikėjimą į Kristų ir bendrystę su Petro įpėdiniu bei per tai su visuotine Bažnyčia.

Vis dėlto santykiai tarp Prancūzijos karaliaus ir Bonifaco VIII netrukus vėl atšilo, ir 1305 m. Dunsas Škotas galėjo grįžti į Paryžių mokyti teologijos kaip magister regens – šiandien sakytume kaip „ordinarinis profesorius“. Vėliau vyresnieji išsiuntė jį į Kelną profesoriauti pranciškonų teologijos studijoje, tačiau čia jis 1308 m. lapkričio 8 d. mirė tesulaukęs 43 metų, bet palikęs gana daug veikalų.

Dėl garso apie Škoto šventumą jo kultas netrukus paplito pranciškonų ordine, o garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II 1993 m. kovo 20 d. iškilmingai paskelbė Dunsą Škotą palaimintuoju, pavadindamas jį „įsikūnijusio Žodžio dainiumi ir Nekaltojo Prasidėjimo gynėju“. Šiuo pasakymu apibendrinamas didžiulis Dunso Škoto indėlis į teologijos istoriją.

Visų pirma jis apmąstė įsikūnijimo slėpinį, priešingai negu daugelis krikščioniškųjų mąstytojų teigdamas, kad Dievo Sūnus būtų tapęs žmogumi ir tuo atveju, jei žmonija nebūtų nusidėjusi. Savo Reportata Parisienses jis pareiškia: „Manyti, kad Dievas būtų atsisakęs tokio darbo, jei Adomas nebūtų nusidėjęs, visiškai neprotinga! Taigi tvirtinu, kad nuodėmingasis nuopuolis nėra Kristaus predestinacijos priežastis ir kad, laikantis šios hipotezės, – net jei nebūtų nupuolę angelai ir žmonės – Kristaus būtų laukę tas pat“ (In III Sent., d. 7, 4). Ši galbūt šiek tiek stebinanti mintis kyla todėl, kad Dunsas Škotas Dievo Sūnaus įsikūnijimą, nuo amžių numatytą Dievo meilės plane, laiko kūrinijos atbaigimu, kiekvienam kūriniui suteikiančiu galimybę amžinai aukštinti ir šlovinti Dievą. Nors ir suvokdamas, kad dėl mūsų gimtosios nuodėmės Kristus mus tikrai atpirko savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu, Dunsas Škotas teigia, kad įsikūnijimas yra didžiausias ir gražiausias visos išganymo istorijos kūrinys, ne sąlygotas ko nors, kas kontingentiška, bet esantis pirmapradžiu Dievo sumanymu Sūnaus asmenyje ir kūne galiausiai suvienyti save su visa kūrinija.

Būdamas ištikimas Pranciškaus Asyžiečio mokinys, Dunsas Škotas mėgo kontempliuoti bei skelbti išganingosios Kristaus kančios slėpinį, begalinės Dievo meilės apraišką, Dievo, neprilygstamai dosniai dalijančio savo gerumą ir meilę (plg. Tractatus de primo principio, c. 4). O ta meilė reiškiasi ne tik ant Kalvarijos kalno, bet ir Švenčiausiojoje Eucharistijoje, kuriai Dunsas Škotas buvo labai atsidavęs ir kurią laikė Jėzaus buvimo čia ir dabar ir vienybės bei bendrystės sakramentu, akinančiu mus mylėti vienas kitą ir Dievą kaip aukščiausią bendrąjį gėrį (plg. Reportata Parisiensia, in III Sent., d. 8, q. 1, n. 3).

Brangūs broliai ir seserys, toks smarkiai „kristocentrinis“ požiūris atveria mus kontempliacijai, nuostabai ir dėkingumui: Kristus yra istorijos ir kosmoso centras, jis suteikia mūsų gyvenimui prasmę, kilnumą ir vertę! Kaip popiežius Paulius VI Maniloje, taip ir aš norėčiau garsiai sušukti: „(Kristus) yra neregimojo Dievo apreiškėjas, jis yra visų kūrinių pirmgimis, jis – visų daiktų pagrindas, žmonijos mokytojas, Atpirkėjas; jis gimė, mirė ir prisikėlė dėl mūsų; jis – pasaulio istorijos centras, tas, kuris mus pažįsta ir myli, jis – mūsų gyvenimo palydovas ir draugas <...>. Negaliu liautis apie jį kalbėjęs“ (Homilija, 1970 11 29).

Doctor subtilis apmąstymų objektas yra ne tik Kristaus, bet ir Marijos vaidmuo išganymo istorijoje. Dunso Škoto laikais didžiuma teologų kėlė, regis, neįveikiamą prieštarą mokymui, anot kurio, Švenčiausioji Marija nuo prasidėjimo buvusi be gimtosios nuodėmės: iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog teiginys, kad Marijai nereikėjo Kristaus ir jo atpirkimo, kėlė pavojų Kristaus atpirkimo visuotinumui. Todėl teologai šiai ištarai priešinosi. Norėdamas padėti suprasti tokį apsaugojimą nuo gimtosios nuodėmės, Dunsas Škotas išplėtojo argumentą, kuriuo 1854 m., skelbdamas Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, pasinaudojo ir palaimintasis popiežius Pijus XI. Tai „išankstinio atpirkimo“ argumentas, kai Nekaltasis Prasidėjimas laikomas Kristaus atliktojo atpirkimo pagrindiniu darbu, nes būtent jo meilės ir tarpininkavimo galia pasiekta, kad motina būtų apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Tad Marija yra visiškai atpirkta Kristaus, tačiau dar prieš jos pradėjimą. Jo konfratrai pranciškonai entuziastingai perėmė ir paskleidė šį mokymą, o kiti teologai – dažnai duodami iškilmingus įžadus – įsipareigojo jį ginti ir tobulinti.

Čia norėčiau pabrėžti, kas man atrodo svarbu. Iškilūs teologai, lygiai kaip Dunsas Škotas mokymo apie Nekaltąjį Prasidėjimą atžvilgiu, savo savitais intelektiniais indėliais praturtino tai, kuo Dievo tauta jau savaime tikėjo apie palaimintąją Mergelę ir kas reiškėsi pamaldumo aktais, meninės raiškos formomis ir bendrai krikščioniškuoju gyvenimu. Tad tikėjimas Nekaltąjį Prasidėjimą, lygiai kaip tikėjimas, kad Mergelė į dangų paimta su kūnu, Dievo tautoje jau buvo įsitvirtinęs, bet teologai dar nebuvo suradę būdo, kaip tai interpretuoti tikėjimo mokymo visumoje. Tad Dievo tauta eina pirma teologų, ir taip yra dėl jos antgamtinio sensus fidei, tai yra dėl jai Šventosios Dvasios įlieto gebėjimo, įgalinančio nuolankia širdimi ir dvasia apglėbti tikėjimo tikrovę. Šia prasme Dievo tauta yra „pirmesnysis magisteriumas“, kurį teologijai paskui privalu pagilinti ir intelektiškai priimti. Teologai visada teįsiklauso į šį tikėjimo šaltinį ir teišlaiko mažutėlių nuolankumą ir paprastumą! Apie tai jau priminiau prieš kelis mėnesius sakydamas: „Yra daug ko mus išmokiusių didžių mokslininkų, didžių specialistų, didžių teologų, tikėjimo mokytojų. Jie įsiskverbę į Šventojo Rašto smulkmenas <...>, tačiau jiems nepavyko pažinti paties slėpinio, tikrojo branduolio <...>. Esmė nuo jų liko paslėpta! <...> Tačiau ir mūsų laikais yra šį slėpinį įžvelgusių mažutėlių. Prisiminkime šv. Bernadetą Subiru, šv. Teresę Lizjietę ir jos naują „nemokslinį“ būdą skaityti Bibliją, – ji juk įsiskverbia į pačią Šventojo Rašto širdį“ (Homilija per šv. Mišias su Tarptautinės teologijos komisijos nariais, 2009 12 01).

Galiausiai Dunsas Škotas išplėtojo momentą, kuriam modernybė labai jautri. Tai – laisvės ir jos santykio su valia bei intelektu tema. Mūsų autorius pabrėžia laisvę kaip pamatinę valios savybę ir taip duoda pradžią voliuntaristinei tendencijai, priešingai vadinamajam Augustino ir Tomo intelektualizmui. Šventasis Tomas Akvinietis, sekdamas šventuoju Augustinu, laisvę laiko ne įgimta valios savybe, bet valios ir intelekto bendradarbiavimo vaisiumi. Mat įgimtos ir absoliučiai į dieviškąją ir žmogiškąją valią perkeltos, už intelektą pirmesnės laisvės idėja kelia pavojų atvesti prie tiesos ir gėrio nesaistomo Dievo įsivaizdavimo. Noras Dievo absoliučią transcendenciją bei skirtingumą išgelbėti tokiu radikaliu bei neperskverbiamu jo valios akcentavimu išleidžia iš akių, kad Kristuje apsireiškęs Dievas yra Dievas Logos, kurio elgesys mūsų atžvilgiu buvo ir yra kupinas meilės. Meilė neabejotinai pranoksta pažinimą, kaip, laikydamasis pranciškoniškosios teologijos linijos, teigia Dunsas Škotas, ir visada geba suvokti daugiau negu mąstymas, tačiau tai visada yra meilė Dievo, kuris yra logos (plg. Kalba Regensburgo universitete, 2006 09 12). Ir žmogaus atžvilgiu absoliučios, valia besiremiančios ir sąsają su tiesa užmiršusios laisvės vaizdiniu ignoruojama, kad pačią laisvę būtina išlaisvinti iš nuodėmės jai primestų varžtų.

Savo kalboje Romos seminaristams praėjusiais metais priminiau: „Laisvė visais laikais buvo didžioji žmonijos svajonė – nuo pat pradžių, bet ypač dabar“ (Kalba Romos kunigų seminarijoje, 2009 02 20). Tačiau kaip tik šiuolaikinė istorija, neapsiribodama mūsų kasdieniu patyrimu, moko, kad laisvė tik tada yra autentiška ir padeda statydinti tikrai žmogišką civilizaciją, kai yra sutaikinta su tiesa. Atsieta nuo tiesos, laisvė tragiškai virsta asmens vidinės darnos griovimo pradu, galingesniųjų ir smurtingųjų piktnaudžiavimo šaltiniu, kančios ir sielvarto priežastimi. Kaip visi žmogaus gebėjimai, lygiai taip, pasak Dunso Škoto, auga ir tobulėja laisvė, jei žmogus atsiveria Dievui ir jo balsui išgirsti naudojasi sąranga, vadinama potentia oboedientalis: jei klausomės dieviškojo apreiškimo, Dievo žodžio trokšdami tai priimti, tai mus ir pasiekia žinia, pripildanti mūsų gyvenimą šviesos ir vilties, ir tada tikrai esame laisvi.

Brangūs broliai ir seserys, palaimintasis Dunsas Škotas mus moko, jog mūsų gyvenimo esmė yra tikėti, kad Dievas yra greta mūsų ir myli mus Jėzuje Kristuje, ir puoselėti meilę jam ir jo Bažnyčiai. Tą meilę liudijame šioje žemėje. Švenčiausioji Marija tepadeda mums atrasti šią begalinę Dievo meilę, kuria pilnatviškai galėsime amžinai mėgautis danguje, kai mūsų siela pagaliau visam laikui susivienys su Dievu šventųjų bendrystėje.