<...> Brangūs ministrantai ir brangios ministrantės, brangūs bičiuliai, brangūs vokiškai kalbantys piligrimai, sveiki atvykę į Romą! Visus nuoširdžiai sveikinu. Kartu sveikinu valstybės sekretorių kardinolą Tarcizijų Bertonę (Tarcisio Bertone); jo vardas, kaip ir jūsų globėjo, yra Tarcizijus. Jūs jį maloniai pakvietėte, ir jis, turintis šventojo Tarcizijaus vardą, džiaugiasi galėdamas būti tarp pasaulio ir vokiečių ministrantų. Sveikinu brangius brolius vyskupus, kunigus ir diakonus, panorusius dalyvauti šioje audiencijoje. Vyskupui augziliarui Martinui Gächteriui iš Bazelio, Coetus Internationalis Ministrantium, iš visos širdies dėkoju už man skirtus sveikinimo žodžius, už dovanotą Tarcizijaus statulą ir jo įteiktą kaklaskarę. Visa tai man primena metą, kai pats buvau ministrantas. Jūsų vardu dėkoju vyskupui už didžiulį darbą, kurį jis atlieka tarp jūsų, taip pat jo bendradarbiams ir visiems padėjusiems surengti šį džiugų susitikimą. Taip pat dėkoju rėmėjams iš Šveicarijos ir tiems, kurie įvairiais būdais prisidėjo prie didžiulės šventojo Tarcizijaus statulos atsiradimo.

Jūsų čia susirinko daug! Sraigtasparniu skrisdamas virš Šv. Petro aikštės, mačiau visas spalvas ir aikštėje tvyrantį džiaugsmą. Tad jūs ne tik kuriate gerą nuotaiką šioje aikštėje, bet ir džiuginate mano širdį! Ačiū! Tarcizijaus statula jau atliko nemenką piligriminę kelionę. 2008 m. rugsėjį, dalyvaujant 8 tūkst. ministrantų, ji pirmąkart buvo išstatyta Šveicarijoje. Kai kurie iš jūsų neabejotinai tada ten buvote. Iš ten statula per Liuksemburgą nukeliavo iki Vengrijos. Šiandien ją iškilmingai sutinkame čia džiaugdamiesi, jog galime geriau pažinti šią pirmųjų Bažnyčios šimtmečių asmenybę. Vėliau statula bus pastatyta, kaip minėjo vyskupas augziliaras Gächteris, prie Kaliksto katakombų, kur yra šventojo Tarcizijaus kapas. Jūsų visų akivaizdoje pareiškiu norą, kad ta vieta, Kaliksto katakombos ir ši statula, taptų ministrantų ir visų trokštančių artimiau sekti Jėzumi kunigo, vienuolio ir misionieriaus gyvenimu traukos vieta. Žvelgdami į šį narsų bei tvirtą jaunuolį, visi gali atnaujinti savo draugystę su pačiu Viešpačiu ir išmokti visada gyventi su Dievu – žengti keliu, kurį parodė jo Žodis ir daugybės šventųjų bei kankinių, mūsų brolių ir seserų Krikšto dėka, liudijimas.

Kas buvo šventasis Tarcizijus? Daug žinių apie jį neturime. Jis gyveno pirmaisiais Bažnyčios istorijos šimtmečiais, tiksliau III amžiuje. Pasakojama, kad Tarcizijus, būdamas jaunuolis, dažnai lankydavęsis Kaliksto katakombose čia, Romoje, ir itin ištikimai laikęsis savo krikščioniškųjų pareigų. Jis labai mylėjo Eucharistiją, ir įvairūs dalykai leidžia daryti išvadą, jog tikriausiai buvo akolitas, taigi ministrantas. Anuo metu imperatorius Valerianas žiauriai persekiojo krikščionis. Norėdami pasiklausyti Dievo žodžio, kartu pasimelsti ir švęsti šv. Mišias, jie slapstydamiesi susitikinėdavo privačiuose namuose ar kartais ir katakombose. Vis pavojingesnis darėsi ir paprotys nešti Eucharistiją kaliniams ir ligoniams. Vieną dieną kunigas, kaip paprastai, paklausė, kas pasirengęs nunešti Eucharistiją jos laukiantiems broliams ir seserims. Pakilo jaunasis Tarcizijus: „Pasiųsk mane!“ Bet berniukas atrodė dar per mažas tokiai sunkiai užduočiai. „Mano jaunas amžius, – atsakė Tarcizijus, – bus geriausia Eucharistijos apsauga.“ Tai kunigą įtikino, jis patikėjo jam brangią gyvenimo duoną ir prisakė: „Tarcizijau, neužmiršk, kad savo silpnose rankose laikai dangiškąjį lobį. Venk judrių gatvių ir atmink, jog šventųjų dalykų nevalia mesti šunims, o brangakmenių – kiaulėms po kojų. Ar šventuosius slėpinius saugosi ištikimai ir patikimai?“ „Veikiau numirsiu, neg leisiu juos iš manęs atimti“, – atsakė Tarcizijus. Pakeliui jis sutiko kelis draugus, kurie pakvietė jį eiti kartu su jais. Tarcizijui atsisakius – draugai buvo pagonys, – šie tapo įtarūs ir įkyrūs. Jie pastebėjo, kad jis, tarsi norėdamas apginti, kažką spaudžia prie krūtinės. Pamėgino atimti, bet bergždžiai. Grumtynės darėsi vis karštesnės, ypač sužinojus, kad Tarcizijus yra krikščionis. Jie spardė jį kojomis, apmėtė akmenimis, tačiau jis nepasidavė. Vienas pretorionų gvardijos narys, vardu Kvadratas, irgi slapta tapęs krikščioniu, nugabeno mirštantį vaikiną pas kunigą. Tarcizijaus kūnas jau nerodė gyvybės ženklų, tačiau prie krūtinės prispaudęs jis tebelaikė nedidelę lino skiautę su Eucharistija. Netrukus jį palaidojo Kaliksto katakombose. Popiežiaus Damazo ant šventojo Tarcizijaus kapo sukurtas užrašas skelbia, jog jis mirė 257 m. Romos martirologe kaip mirties diena nurodyta rugpjūčio 15-oji ir perteikta graži tradicija, kad Švenčiausiojo Sakramento prie šventojo Tarcizijaus kūno nerasta – nei rankose, nei drabužiuose. Aiškinta, jog pašventinta Ostija, kurią jaunasis kankinys apgynė savo gyvybės kaina, virto jo kūno dalimi ir per tai kartu su jo kūnu viena nesutepta Dievui paaukota auka.

Brangūs ministrantai ir ministrantės, šventojo Tarcizijaus liudijimas ir ši graži tradicija rodo mums, kaip turėtume giliai mylėti ir labai gerbti Eucharistiją: ji yra brangus gėris, nenusakomos vertės lobis, gyvybės duona, pats Jėzus, tampantis mums maistu, atrama ir jėga mūsų kasdieniame kelyje, į amžinąjį gyvenimą vedantis takas, didžiulė mums Jėzaus palikta dovana.

Tad kreipiuosi į jus, čia susirinkusius, o per jus į visus pasaulio ministrantus ir ministrantes: dosniai tarnaukite Jėzui, esančiame Eucharistijoje! Tai svarbi užduotis, leidžianti jums būti itin arti Viešpaties ir brandinti tikrą ir tvirtą draugystę su juo. Uoliai sergėkite šią draugystę savo širdyse, kaip taip darė šventasis Tarcizijus, ir būkite pasirengę dėti pastangas, grumtis ir paaukoti gyvybę, kad Jėzus pasiektų visus žmones. Džiugiai, karštai ir be baimės dalykitės šios draugystės dovana su savo bendraamžiais, idant jie galėtų pajusti, kad jūs pažįstate šį Slėpinį, kad tai tiesa ir kad jūs tai mylite! Kaskart žengdami prie altoriaus, jauskitės laimingi prisidėdami prie Dievo meilės didžiojo gesto – Dievo, trokštančio šiandien kiekvienam iš mūsų save dovanoti, prie mūsų prisiartinti, mums padėti ir suteikti jėgų tinkamai gyventi. Jūs žinote, jog per pašventinimą šis nedidelis duonos gabalėlis virs Kristaus Kūnu, o vynas – Kristaus Krauju. Jums teko didžiulė laimė šį nenusakomą slėpinį išgyventi iš labai arti. Vykdykite savo kaip ministrantų pareigas kupini meilės, maldingumo bei ištikimybės ir į šventąsias Mišias ateikite ne nusiteikę kaip nors paviršutiniškai, bet viduje tam pasirengę. Patarnaudami savo kunigams prie altoriaus, jūs prisidedate prie to, kad Jėzus būtų artimesnis, kad žmonės geriau pajaustų ir pažintų, jog jis yra čia; jūs prisidedate prie to, kad jis vis daugiau būtų šiame pasaulyje, kasdienybėje, Bažnyčioje ir kiekvienoje vietoje. Mieli bičiuliai, pasiūlykite Jėzui savo rankas, mintis, savo laiką. Jis jums už tai atlygins dovanodamas tikrąjį džiaugsmą ir leisdamas pajusti, kas yra tikroji laimė. Šventasis Tarcizijus mums parodė, jog kiekvienas gali iš meilės atiduoti savo gyvybę dėl autentiško gėrio, tikrojo gėrio, dėl Viešpaties.

Iš mūsų greičiausiai nereikalaujama kankinystės, tačiau Jėzus prašo ištikimybės mažuose dalykuose, vidinio susikaupimo, vidinio kartu buvimo, mūsų tikėjimo ir pastangų išlaikyti šį lobį kasdienybėje. Jis prašo mūsų ištikimai vykdyti kasdienes užduotis, liudyti jo meilę lankantis bažnyčioje iš vidinio įsitikinimo ir džiaugsmo, kad jis ten yra. Tada ir savo draugams galėsime parodyti, kad Jėzus gyvas. Tepadeda mums užtarimas šventojo Jono Marijos Vianėjaus, kurio dieną šiandien minime, nuolankaus Prancūzijos klebono, perkeitusio savo nedidelę bendruomenę ir taip dovanojusio pasauliui naują šviesą. Šventojo Tarcizijaus ir Jono Marijos Vianėjaus pavyzdys kasdien tedrąsina mylėti Jėzų ir vykdyti jo valią taip, kaip tai darė Mergelė Marija, savo Sūnui likusi ištikima iki galo. Dar kartą visiems nuoširdžiai dėkoju! Palaimingų dienų ir laimingos kelionės į namus!